Birželio pradžioje, kai Lietuvoje dar nebuvo įsibėgėjęs tikrasis vasaros karštis, aš (Mantas) ir mano draugė Justė, nusprendėme trumpam pabėgti nuo darbų ir kasdienybės. Ilgai nesvarstę, pasirinkome kelionės kryptį: Kroatija, Splitas. Apie šį miestą buvome girdėję iš draugų, skaitę kelionių tinklaraščiuose, bet patirti viską savo akimis – visai kas kita.
Į Splitą atvykome tiesiai iš Vilniaus, per Zagrebą. Pirmas įspūdis vos išlipus iš autobuso – šiltas oras, saulė plieskia, ir tas savotiškas Viduržemio jūros kvapas, primenantis jūrą, alyvmedžius ir istoriją.
Apsistojome jaukiame bute netoli Marjan kalvos papėdės – vieta puiki tiek pasivaikščiojimams, tiek greitam pasiekimui iki senamiesčio. Pirmą vakarą leidome lėtai, tiesiog vaikštinėdami siauromis akmeninėmis Split senamiesčio gatvelėmis. Diokletiano rūmai – tai lyg kelionė laiku atgal. Vaikštant tarp senovinių sienų jautėmės tarsi filme apie Romos imperiją. Net keista, kad šie pastatai vis dar gyvuoja ir yra taip darniai įsilieję į šiuolaikinį miesto gyvenimą.
Kitą dieną išsinuomojome dviračius ir mynėme iki Marjan kalvos viršūnės. Vaizdas nuo ten – nepakartojamas. Iš vienos pusės atsiveria Adrijos jūra, iš kitos – Splitas ir tolumoje matomi kalnai. Pasidarėme ten kelias dešimtis nuotraukų, o po to leidomės žemyn ir užsukome į mažesnius, jaukius paplūdimius – Bene, Kasjuni. Justė juokėsi, kad vanduo toks skaidrus, jog net atrodo nerealus. Plaukiojome, deginomės, skaitėme knygas – tikra atostogų idilė.
Vieną vakarą nusprendėme paragauti vietinės virtuvės restoranėlyje „Konoba Fetivi“. Aš rinkausi jūros gėrybių troškinį, o Justė – juodųjų kalmarų risoto. Maistas čia paprastas, bet neapsakomai skanus. Prie vyno taurės pokalbiai ėjo lengvai, o aplink skambėjo gyva muzika – tikra kroatiška atmosfera.
Trečią kelionės dieną leistinomės į ekskursiją laivu po artimiausias salas. Plaukėme į Hvarą, Bračą ir Stinivą Vis saloje. Hvaras mus sužavėjo savo prabanga ir gėlių žiedų kvapais, o Bračas – garsiuoju Zlatni Rat paplūdimiu. Stiniva įlanka – tikra gamtos paslaptis, kurią pasiekti galima tik valtimi arba pėsčiomis per uolas. Tai buvo viena gražiausių mūsų gyvenime vietų – vien iš prisiminimo dabar, rašant, per kūną nueina šiurpuliukai.
Likusias dienas leidome tyrinėdami mažiau turistų lankomas vietas. Atradome mažą vietinę kepyklėlę, kur rytais pirkdavome šviežią bureką ir kavą. Vakarais vaikščiodavome promenada, vadinama Riva – ten žmonės renkasi tiesiog būti, stebėti saulėlydį, kalbėtis. Kartą net netyčia įsipainiojome į vietinių festivalį – buvo tiek šokių, juoko ir muzikos, kad jautėmės lyg tarp senų draugų.
Birželis Splite pasirodė tobulas metas kelionei – oras šiltas, bet dar ne per karšta, o turistų kiek mažiau nei liepos ar rugpjūčio mėnesiais. Mums ši savaitė buvo ne tik poilsis, bet ir įkvėpimas. Kroatija, ypač Splitas, sužavėjo mus savo paprastumu, grožiu, žmonių nuoširdumu ir jūros dvelksmu.
Grįžę į Lietuvą, dar ilgai gyvenome prisiminimais – vėl kartojome mėgstamiausias akimirkas, vartėme nuotraukas ir žadėjome vienas kitam: „Kitą vasarą – vėl į Kroatiją.“
Kernys 
Rolanx 
biruta