Kelionė automobiliu po JAV

Mūsų šeima mėgsta aktyvias, pažintines, „laukinio turizmo“ keliones, todėl renkamės būtent tokias. Šios kelionės, kuomet lauke pats gaminiesi valgyti, miegi palapinėje ir/ar kasnakt skirtingose vietose, kada nežinai šiltai ar šaltai, lietuje ar ne, teks miegoti – mums pačios geriausios. Man šio tipo keliones lengviausiai palyginti su stovyklomis, kuriose vasaros atostogas praleisdavome būdami vaikai. Sutikime, kad laikas, praleistas tose stovyklose būdavo nelengvas (reikėdavo anksti keltis ir pagal komandą gultis, tvarkytis), tačiau kupinas atradimų, pažinčių, naktinių žygių, slaptų pabėgimų bei nuotykių. Būtent „laukinio turizmo“ kelionės yra nenuspėjamos ir oro sąlygų, ir sutiktų žmonių ar patirtų nuotykių prasme.

Visuomet kelionės maršrutus sudarau labai paprastai: žemėlapyje pasižymiu visas vietas, į kurias turistus veža turizmo agentūros ir kurias šiaip randu nurodytas kaip rekomenduotinas aplankyti mūsų tautiečių forumuose, žurnaluose. Anksčiau užtekdavo turėti konkrečios šalies žemėlapį, tačiau pastaraisiais metais gelbėja navigacija. Beje, į JAV vežėmės savo navigaciją (už perprogramavimą, kad ji veiktų JAV, Lietuvoje susimokėjom apie 70lt ir tiek) ir ji veikė nepriekaištingai tikrąja ta žodžio prasme.

Iki šiol negaliu atsakyti į klausimą kodėl pernai pasirinkome kelionę po JAV. Greičiausiai dėl to keisto noro nors trumpam grįžti į praeitį, kai Amerikoje lankiausi lygiai prieš dešimt metų. Tuomet, kaip ir daugelis studentų, tenai uždarbiavau ir tada, man, žaliai ir pasaulio nemačiusiai panelei, Amerika buvo palikusi nerealų įspūdį. Todėl į šią kelionę, tąkart jau išsiruošusi su šeima (vyru ir dviem vaikais) ir vedina kitų tikslų, išvykau su rožiniais prisiminimais ir lūkesčiais, todėl tam tikra prasme teko labai nusivilti ir lyg šlapiu skuduru gauti ne per vieną žandą 🙂

Taigi šiandiena, kai įspūdinga kelionė baigėsi, esu laiminga vėl būdama namuose bei galėdama pasidalinti jos įspūdžiais.

Trumpai tenoriu paminėti, jog kaip šalis Amerika nepaliko įspūdžio, veikiau atvirkščiai – likome nusivylę kažkada vadinamos „svajonių šalies“ sistema, žmonių kultūra, gauto aptarnavimo lygiu ir dar daug kuo.
Tačiau. Visiškai kitokie jausmai užplūsta prisiminus pačią kelionę, aplankytas vietas, matytus vaizdus, sutiktus senai matytus žmones. Buvo neišdildomų įspūdžių kupina kelionė. Matyt, kitaip ir negalėjo būti – juk svečioje šalyje ne šiaip praleidome 35 dienas, o pastoviai judėdami, kiekvieną naktį praleisdami vis kitoje vietoje, o nieko neveikiant paplūdimyje pragulėję vos keletą dienų. Tai tikrų tikriausia pažintinė ir aktyvaus poilsio kelionė, juolab kai į ją vyksti su dviem – vienerių ir penkerių metų – vaikais.

Taigi mūsų kelionė prasidėjo ir baigėsi Niujorke. Vos atvykę nusprendėme pakoreguoti kelionės maršrutą ir vietoje planuotų 4000 km., kuriuos ketinome nuvažiuoti senuoju Route66 keliu, automobiliu pravažiavome daugiau nei 8000 km., tiesa priede to dar turėjome vieną vidinį skrydį – Čikaga – Vegas‘as.

Niujorkas, Vašingtonas, Niagaros krioklys, Čikaga, Las Vegasas, Huverio užtvanka, Didysis Kanjonas, Meteoro krateris, Sedona, Džošua parkas, Los Andželas, Amerikos vynų ir vynuogynų kraštas, Raudonmedžių giria, San Franciskas, Yosemite ir Sekvojų parkai, Mirties slėnis – kelionės metu aplankėme 17 lankytinų vietų, pamatėme šimtus skirtingų objektų bei vietovių ir išleidome tiek pinigų, kiek būtume jų sumokėję kelionių agentūrai, kurios, palyginimui, į kelionę aplink Ameriką veža į 6-9 vietas.

Apie daug ką nerašysiu, nes kai kurios vietos tiesiog nelabai to vertos, tačiau ką paminėsiu – tikrai verti dėmesio lankytini objektai keliaujant po JAV. Ir vis tik verta paminėti, jog Didysis Kanjonas, Džošua ir Sekvojų parkai buvo tos trys kertinės –iausios vietos.

Didžiausią ir žodžiais sunkiai nusakomą įspūdį paliko Didysis Kanjonas – spalvingas, stačių šlaitų tarpeklis, kurį per milijonus metų trukusios uolienų erozijos suformavo Kolorado upė, vis dar tekanti kanjono apačioje. Tai vienintelė vieta, kurią tiesiog būtina pamatyti vien tam, kad pamatytum tikrą gamtos stebuklą, neapsakomą grožį, o stovint ant skardžio pajustum gamtos jėgą ir norą čia dar kartą sugrįžti.

Be galo patiko Džošua nacionalinis parkas – džošua medžiais apaugusi ir dideliais suskeldėjusiais, raižytais akmenimis nusėta vieta, kuri vaizduojama garsiajame Flintstounų filmuke. Taip pat raudonmedžių giria, sužavėjusi joje augančiais aukščiausiais pasaulyje raudonmedžiais, išsiskiriančiais ypatingu žievės raštu, kamieno tiesumu ir polinkiu augti po kelis vienoje vietoje taip arti vienas kito, kol ilgainiui atskirų medžių kamienai suauga į vieną.

Nenusakomas jausmas apima prisiminus kitą, ne mažiau įspūdingą, vietą – tai yra sekvojų, didžiausių pasaulio medžių, parką. Milžinų miške važiuojant Milžinų keliu ar stovint prie milžiniško dydžio medžio pasijunti tikru nykštuku.

Jei medžius laikytume kariuomene, sekvojos būtų specialios pajėgos – jos sugeba išgyventi ilgiau negu 3000 metų ir praktiškai neturi natūralių, kitus medžius sunaikinančių, priešų. Sekvojoms nebaisūs jokie parazitai, ligos ar miško gaisrai. Sekvojos viduje ugnis gali rusenti kelias savaites, tačiau medis ilgainiui sugeba regeneruotis. Dar vienas paradoksalus faktas – nacionaliniame parke gaisrai negesinami. Maža to, mišką kartas nuo karto pakuria patys girininkai, nes sekvojų sėkloms sudygti reikalinga aukšta temperatūra ir derlingas dirvožemis. Be to, ugniai praretinus augmeniją, jaunoms sekvojoms augant nebereikia varžytis dėl šviesos ir vandens resursų. Savo akimis stebėjome šį unikalų procesą – išties buvo keista miške jausti dūmų kvapą, matyti smilkstančius medžius ir kai kur degančią net atvirą liepsną.

Niagaros krioklys, tarsi du, įsispraudusios Ožio salos perskirti, kriokliai dvyniai, atrodo išties didingai. Niagaros upė, dvejose vietose didele jėga krentanti kriokliu žemyn, kvepiančia drėgme ore pakimba tarsi debesis. Šis vandeningiausias Amerikos krioklys taip pat paliko neišdildomą prisiminimą. Nors labai gailiuosi nepamačiusi jo naktį. Manėme, jog kiekvienas apsilankymas kainuoja atskirai, bet iš tiesų bilietas galioja parą ar net ilgiau.

Be galo patiko Sedona – vaizdingasis raudonųjų uolų kraštas, kuris populiarumu nė kiek nenusileidžia Didžiajam Kanjonui. Iš tiesų tai yra nedidelis miestelis, įsikūręs raudonos spalvos uolų apsuptyje, kuriame net šiukšliadėžės nudažytos raudona spalva, o kelkraščiai nusėti rausva skalda. Raudoniu spindinčios uolos čia sukuria tikrai įspūdingą reginį – būtent čia buvo nufilmuota daugybė amerikietiškų vesternų.

Mirties slėnis – išskirtinė vieta (bet iš esmės labiausiai dėl karščio). Ir ne tik dėl savo pavadinimo, o apskritai dėl dalykų, kurie yra susiję su juo. Tik dėl kartu keliavusių vaikų ilgai mąsčiau ar ten reikėtų vykti. Buvau girdėjusi, jog ši vietovė yra negyvenama, joje nėra telefoninio ryšio, maža to, jai priklauso net trys rekordai – tai pati žemiausia, sausiausia ir karščiausia Šiaurės Amerikos vieta.

Tačiau smalsumas ir „laukinė siela“ nugalėjo ir mes ryžomės aplankyti šį slėnį. Judėdami link pirmojo lankytino objekto mes nuvažiavome apie 60 km ir neprasilenkėme nė su vienu automobiliu. Telefono ryšys išties neveikė, todėl jausmas tikrai nebuvo malonus. Pripažinsiu, jog išankstinė nuomonė ir susikurtas mirties slėnio vaizdas padarė savo. Netikėtai prasidėjo žvyrkelis, o lankytino objekto nė nesimatė. Nežinia ir baimės jausmas, pagalvojus kas galėtų atsitikti jei kartais prakiurtų padanga, privertė mane pravirkti. Tačiau mes ne tik sėkmingai pasiekėme objektą, bet ir visą dieną praleidome važinėdami po Mirties slėnį. Klaidinga nuomonė, jog tai tėra slėnis ar plyna dykuma. Iš tiesų Mirties slėnyje yra gražių ir įdomių vietų, tačiau mums įspūdingiausia buvo oro temperatūra, kuri net ir apniukusią dieną buvo pakilusi iki 51 laipsnio karščio. Nepameluosiu sakydama, jog pučiant vėjeliui jausmas buvo toks, lyg kas nors fenu pūstų tiesiai į veidą.

Be jokių abejonių sostinė Vašingtonas – gražiausias ir tvarkingiausias Amerikos miestas. Plačios gatvės, didingi pastatai, begalė žalumos ir parkų – šis miestas priminė ne įprastą Ameriką, o tarsi Vienos ir Londono derinį.

Kitas patikęs miestas – niekad nemieganti pramogų sostinė Las Vegasas, kiekvieną vakarą šurmuliuojantis ir mirgantis šviesomis, įspūdingais fontanais ir viliojantis svečius įvairiausiais pasirodymais. Las Vegasas garsus prabangiais viešbučiais, kuriuose, beje, darbo dienomis galima apsistoti už itin patrauklią kainą. Nes čia galioja nuostata, jog miesto svečiai didžiausias pinigų sumas palieka lošdami kazino. Ir tikrai – Las Vegasas buvo tas miestas, kuriame visos kelionės metu geriausios kokybės viešbutis mums kainavo pigiausiai. Tačiau mums Las Vegasas paliko įspūdį ne tiek savo šurmuliu, kiek paprastumu. Prieš keletą metų buvom lankęsi Monake ir matėme, jog į Monte Karlo kazino nėra įleidžiamas kiekvienas panorėjęs. Todėl buvau labai nustebinta Las Vegase vyraujančia atmosfera. Nuo pat ankstyvo ryto kazino lošia žmonės, apsirengę taip paprastai, lyg jie būtų išsiruošę eiti į paplūdimį, kazino paradinės darys būna plačiai atvertos, o tavęs prie durų nepasitinka apsaugos darbuotojai. Į kazino gali patekti kiekvienas – nesvarbu kaip tu apsirengęs, kaip atrodai, esi su vaikais ar be jų. Nepameluosiu sakydama, jog patekimas į kazino yra toks pats paprastas kaip kad patekimas į maisto prekių parduotuvę.

Kitas įsimintinas dalykas Las Vegase – autobusai ir jų vairuotojai. Važiuojant autobusu, kuriame vairuotojas, prie veido pritaisyto garsiakalbio pagalba, be perstojo bendrauja su tiek viduje sėdinčiais, tiek lauke autobusų stotelėje lūkuriuojančiais keleiviais, palieka įspūdį. Nors ir paprasto, bet tokio reginio nebuvau mačiusi, todėl tai mums paliko neišdildomą prisiminimą.

Beveik kiekvienoje kelionėje susirandame naujų draugų, ne išimtis ir šis kartas. Vaikštinėjant Las Vegase vyras iškart pastebėjo tautinių spalvų palaidinę dėvinčią lietuvių porą ir ją užkalbino. Pasidalinę kelionės įspūdžiais ir patarimais netrukus buvome pakvieti į gan neįprastą Las Vegaso vietą – „Raudonojo skvero“ kavinėje esantį ledo barą. Buvo vėlus vakaras, pavargę vaikai buvo irzlūs, tačiau atsisakyti tokios pramogos būtų buvę neprotinga. Ledo baras – tai rusiška simbolika alsuojančioje kavinėje esantis nedidelis, minusinės temperatūros ledo kambarys, į kurį patenki apsivilkus rusiška „šūba“ ir kailine kepure. Jame tėra ledo stalas, kelios kėdės ir lentynos, kuriose kolekcininkai laiko įvairių šalių degtinę, kurią renkiesi ir ragauti. Įėjimas į šį ledo barą kainuoja išties brangiai, tačiau dėka naujos pažinties, tas linksmas vakaras mums nekainavo nieko.

Nors didesne dalimi JAV kaip šalis ir nepaliko įspūdžio to, kad kelionei pasirinkome būtent šią šalį, niekada nesigailėjome, kadangi akivaizdu, jog gyvenime negali būti visų idealių kelionių ir vienodai įspūdingų vaizdų. Tiesiog tai buvo šalis, kurią aplankėme ir pamatėme kiek kitu kampu ir kitokiomis sąlygomis, o juk toks ir yra kiekvienos pažintinės kelionės tikslas.

Kiekvieną kartą, kai kelionių įspūdžiai nurimsta, supranti kiek daug jos tau suteikia. Visų pirma – namų ilgesį ir pirmas kelias savaites mėgavimąsi dalykais (sava lova, televizoriumi, šunų vedžiojimu ir t.t.), kurių spaudžiant rutinai pradėdavai nevertinti. Malonumą teikia susitikimai su draugais ir kelionėje patirtų nuotykių pasakojimas, o vėliau, vartant kelionių nuotraukas, kiekvieną kartą apima keistas jausmas, kuomet tu prisimeni tik geras kelionių akimirkas ir pajunti begalinį norą vėl kažkur keliauti. O kur dar kelionėje įgytos žinios, nauji draugai, kalbų tobulinimas ir daugelis kitų panašių dalykų? Esu tikra, kad būtent tokie dalykai ir priverčia žmogų susirgti „kelionių liga“, kurios, skirtingai nuo kitų ligų ir norėčiau palinkėti jums, skaitytojai 😉