Kanada: Pirmasis apsilankymas Kvebeke

Mano kolega, reguliariai besilankantis Monrealyje man nuolat kartojo – kada tik ten benuvažiuočiau – ten visada šalta. Esu beveik tikra, kad kai jis vėl atvažiuos į Kanadą gegužės gale, čia ir vėl atšals. O štai praeitą savaitgalį Kvebeko provincija gavo ‚dovanėlę‘ – 28 laipsnius karščio. Vasara galima sakyti, ėmė ir užgriuvo be jokių perspėjimų.

Ne prie širdies man toks karštis ir dar mieste, bet jau senokai buvau nusprendusi, kad reikia važiuoti į Kvebeką – tai bus mano pirmasis ir sąlyginai lengvas taikinys manojoje Kanadietiškoje odisėjoje –tikėjausi, kad per porą dienų laisvai nugriebsiu du zuikius – Kvebeko senamiestį ir Montmorencio upės krioklį.

Nežinau, ar kada apie jį būčiau sužinojusi, jei ne naujoji kolegė, mane pakeitusi Briuselyje – paskutinę darbo dieną atitempė šūsnį gidų ir brošiūrų ir visokių atvirukų ir pasakė – būtinai aplankyk Montmorency krioklį. Gerai, aplankysiu, pažadėjau.

Kad ir kaip nesinori, Kanadoje man tenka pratintis prie viešojo transporto nes manoji transporto priemonė dabar važinėjasi lietuviškais keliais. Taigi į Kvebeką važiuosiu autobusu. Nuo tokių kelionių seniai atpratusi ir gerokai išlepusi visaip galvojau kaip čia bus, gal labai sunkiai teks kratytis tas tris valandas… nieko baisaus ir sunkaus nebuvo, beveik nei nepajutau, kaip ta kelionė praėjo. Autobusas buvo lygiai toks, kaip aprašyta pervežimo kompanijos tinklapyje – patogus, ir su labai daug vietos kojoms. Nuo šiol vėl nebebijosiu važinėti autobusais :).

Iš vėsaus autobuso išlipus į slegiantį karštį, galvoje liko tik viena mintis – kaip čia kuo greičiau nusigavus iki to krioklio, kol dar neiškepiau. Atrodo, kad Kvebekas yra turistinis miestas – visas pilnas atostogaujančių ir turistaujančių piliečių, veiksmas verda, dviratukai dviejų eismo juostų takais zvimbia kaip bitutės – tik spėk žiūrėt. Taigi maniau nesunkiai rasiu turizmo ofisą, bet klydau – jokiam žemėlapy toks nebuvo pažymėtas.

Maklinėjau perkaitusioje gatvėje visokius variantus svarstydama ir iki manęs vis atsklisdavo toks labai savas, kažką labai primenantis kvapas. Niekaip negalėjau susikaupti, kol nesupratau kas tai per kvapas, bet pagaliau trinktelėjo atsakymas – taigi čia ievos! Na žinoma kita mintis buvo apie tai, kad dabar visai mielai savo kaime sėdėčiau, po lietuviškomis ievomis… Skubiai teko sutelkti mintis į ką kitą, ne laikas dabar namų ilgėtis. Taigi vėl įnikau autobusų maršrutų schemas studijuoti.

Po ilgų ir bevaisių tyrinėjimų lyg ir žinojau, kurie autobusai važiuoja iki krioklių, bet nevaliojau susigaudyti, iš kurios vietos jie pajuda. Kai nuo marširavimo nuo vienos stotelės link kitos buvau bepradedanti nervintis, pamačius taksi automobilį nevalingai puoliau jį stabdyti ir paprašiau nuvežti prie to krioklio. Va tau ir pasiryžimas naudotis viešuoju transportu…

Na ką, su tuo kriokliu tai viskas tvarkoj – kaip ir turi būti daugiausiai veiksmo yra aplink ‚vartojimo taškus‘: sename dvaro rūme įrengtą restoraną, ledų kioskelius ir keltuvus skraidinančius palei krioklį aukštyn ir žemyn. O toliau jau pasimatė ir tvarkingi takai, parkas, tiltas virš krioklio, ir patsai krioklys, visokie laipteliai ir pavėsinės – puiki infrastruktūra kriokliui apžiūrėti iš viršaus ir apačios, kairės ir dešinės.

Krioklys – 84 metrų aukščio – trisdešimčia metrų aukštesnis nei Niagara. Siauresnis už Niagaros krioklius, bet ne man lyginti, nes prie Niagaros dar nebuvau. Na ir krenta sau Montmorencio upės vandenėlis, krenta ūždamas, putodamas ir maurodamas, o apačioje staiga nurimęs įsilieja į Švento Lauryno vandenis.

Sako žiemą jis įspūdingai atrodo, nes visas kalnas apšarmoja vandens purslams ledinėmis adatomis nusėdus viską aplink. O apačioje susiformuoja keisčiausios ledinės figūros.

Tokią karštą dienelę kaip toji norėjosi tik vieno – nusileisti specialiai įrengtais laiptas žemyn į nedidukę aikštelę, kur žemyn dundantis vanduo tykšta purslais ir viską padengia ledine ir gaivinančia migla. Aišku kaip dieną, į tą balą kritęs sausas nekelsi, bet tai retą teatbaido – o ypač prie trisdešimties šilumos…

Gaila tik, kad po to vėl tais laipteliais aukštyn kabarotis reikia o užsikabarojus norisi kibiro ledinio vandens.

Viršuje, beveik kaip pagal taisyklę visi neria į čia pat pienėmis ir žydnčiomis obelimis pasipuošusį sodelį ir gaivinasi žalios paunksmės teikiama palaima.

Labai buvo gera vartytis toje pienių pievoje, betgi reikėjo dar ir Kvebeką aplankyti ir viešbutyje užsiregistruoti. Prie krioklio išsiaiškinti kaip iki miesto nusigaut buvo daug paprasčiau nei į čia važiuojant. Visai nesunkiai radau autobusų stotelę, ir sulaukiau 800-ojo autobuso, kuris ir kursuoja tarp krioklio ir miesto. Kelionė už 3 dolerius buvo visai smagi, nes vežė autikas per labai jaukius Kvebeko priemiesčius ir suteikė progą pasižvalgyti į jų architektūrą, ir į tų priemiesčių gyventojus. Deja, kol pagaliau susizgribau fotkinti, gražiausi egzemplioriai buvo likę toli už nugaros.

Kaip žinia, Kvebeko senamiestis įsikūręs ant kalno (ir kaip žinia, jį prieš mane jau aplankė nj109 ir viską apie jį ir apie prancūzus, jau papasakojo), o tame karštyje aš mažiausiai norėjau įkaitusiomis gatvėmis lipti į kalną.

Bėda buvo ta, kad viešbutis irgi buvo kažkur ten, aukštai…

Kai pagaliau jį susiradau ir praleidau nemenką laiko tarpą duše, pasaulis nušvito kitomis spalvomis. Banalu, bet taip jau yra – kaskart panašiais atvejais padėkoju tam, kas išrado dušą.

Išlindusi į gatvę apie aštuntą vakaro supratau, kad Kvebekas tai nuostabus ir gyvas miestas, kuriame gyvena daug laimingų ir atsipūtusių žmonių, iš kurių galima būtų pasimokyti, kaip vasara džiaugtis. Nutiko taip, kad viešbutuką susiradau restoranais nusėtoje gatvėje iškart už senamiesčio sienų.

Toje gatvėje mirguliavo būrys įkaitusių ir linksmų kvebekiečių – atrodė viso miesto damos išlindo pademonstruoti savo vasarinių suknelių, skrybėlaičių, įdegusių veidų, dekolčių ir kojų. Visų restoranėlių terasos buvo pilnos o staliukai viduje – tušti. Visi jie atrodė viliojantys, net ir McDonalds‘as su Starbucks‘ais lyg niekur nieko įsipaišę į vieną gretą su tomis prašmatniomis užeigėlėmis, atrodė tokie pat jaukūs. Palei kiekvieną restoraną laukė žmonių eilė, bet visi buvo geros nuotaikos, niekur neskubėjo ir čiauškėjo vieni su kitais gatvėje, apžiūrinėdami vieni kitus ir visokius keistus aparatus.

Po vakarienės aš Kvebekui dar didesnį prielankumą pajutau ir saulei leidžiantis pagaliau įkėliau koją į senamiestį.

Kaip kad nj109 ir rašė mums, europiečiams, viskas ten atrodo kaip ir turi būti – daili senoji architektūra, senoviniai žibintai, siauros ir vingiuotos gatvelės, akmenų grindiniai, kaltinės iškabos. Kaip ir visuose senamiesčiuose – visur rikiuojasi restoranai, kavinukės ir suvenyrų parduotuvės turistams vilioti, kai kurios net kalėdinių pažibų nenusipuošę (o ten pasirodo buvo specializuota Kalėdų krautuvėlė). Atrodo, nelabai ir yra kas naujo, ką norėtųsi fotografuoti.

Ką norėjosi užfiksuoti tai žmones – tuos gyvenimu ir šiluma besimėgaujančius kvebekiečius ir miesto svečius – migruojančius po senamiestį kuo įvairiausiomis transporto priemonėmis, pėstute, po vieną ar po du.

Bevedžiojančius šuniukus, berymančius palei senamiesčio sienas ir romantiškai spoksančius į tolimus žiburius. Lėtai, koja už kojos žengiančius pro sunkiąją artileriją, išrikuotą palei miesto sienas. Nemenka čia surinkta kolekcija, greičiausiai visus pabūklus kiek tik turėjo jie sumąstė eksponuoti, ir užtai spokso dabar eilė patrankų pro žydinčių alyvų krūmus į taikų dangų nusitaikiusios. Nežinau, gal dėl to ir jautiesi šiame mieste toks saugus?

Pačioje svarbiausioje vietoje – prie to paties ‚labiausiai fotografuojamo‘ viešbučio Fairmont Le Château Frontenac mano fotikas iškrėtė kiaulystę – pareiškė, kad baterija išsikrovusi ir užsidarė. Na pats laikas, logiškai pamaniau, juk krautas jis buvo vienintelį kartą – tada kai buvo pirktas – sausio mėnesį, Monrealyje. Bet kodėl būtent dabar ir čia? Juk taip norisi prisidėti prie būrio tą viešbutį-tvirtovę fotografuojančio… O jis buvo pastatytas 19 amžiaus pabaigoje, geležinkelių įmonei Canadian Pacific tam tikslui kuriam tarnauja ir dabar – būti viešbučiu. Nežinau, kaip ten viduje – nebuvau nemačiau, gal kada kitą kartą.

Apgavau savo fotiką ir pavyko dar vieną nuotraukėlę padaryti, o tada jau patraukiau sau nuostabiają promenada pasivaikščioti. Medinis takas, sumontuotas prie išorinės senojo miesto sienos, juosia upėn bežiūrinčią senamiesčio dalį ir juo eidamas gali į valias pasigrožėti upe ir tolybėje mirguliuojančiais žiburiais. Šis takas buvo atidarytas 1960 metų rugsėjo 9 dieną, jis tęsiasi nuo to pačiojo garsiojo Fairmont viešbučio iki pagrindinės miesto tvirtovės dalies – citadelės, ir sakyčiau juo pasivaikščioti yra tiesiog privaloma.

Va taip per mažiau nei pusdienį ir apėjau aš tą nediduką Kvebeko senamiesčio branduolėlį. Kitą dieną saulei kepinant nuo pat ryto, dar panaršiau kelias senojo uosto gatveles, tokias kaip Rue du Petit Champlain. Jos išlikę beveik iš tų laikų kai miestas buvo įkurtas – septynioliktojo amžiaus pabaigos, ir pergyvenę daugybę transformacijų, matę daugybė gyventojų, tarp jų ir nemažai imigrantų, buvo atrestauruotos ir naujam gyvenimui prikeltos. Nereikia nei sakyti, kad tarnauja jos dabar turizmui ir komercijai.

Dar kartą sugrįžau į uostą lengvu vėjeliu pasimėgauti, į jachtas pažvilgčioti, ir ievų pauostyti. Būtų buvę ir daugiau ką paveikt, bet saulė vis labiau smaginosi ir mano įdegusios rankos jau beveik spirgėti pradėjo. Mikliai sėdau į autobusą ir išdundėjau į namus (et, kaip greit man Monrealis patapo namais). O į Kvebeką juk nesunkiai vėl galėsiu atlėkti – kai tik pasiilgsiu gražaus europinio senamiesčio.