KĄ YRA: KERKYRA

       „Jei norite patirti tikrą Graikijos dvasią – važiuokite į salas“. Ne kartą girdėjau šį patarimą ir negalėjau suprasti, kodėl ore sklando tokia nuomonė? Juk tikroji Graikija – tai mitai, dievai ir herojai, antikinė architektūra bei filosofija. O čia – važiuokite į salas… Bet viskas susidėliojo į savo vietas, kai vasaros gale paskyrėme dvi savaites nuostabiai salai – Korfu. Dar kitaip sala vadinama Kerkyra su sostine tokiu pačiu pavadinimu. Čia vyrauja labai atpalaiduojanti atmosfera, neįpareigojanti niekur skubėti ir suteikianti visas sąlygas mėgautis lėtu gyvenimo tempu, jūra, peizažais, maistu ir graikišku gyvenimo stiliumi. Sala yra labai žalia, nes rudenį bei žiemą daug lyja, todėl pakanka drėgmės gausiai augmenijai palaikyti. Korfu garsėja savo alyvmedžių giraitėmis ir mažųjų kiniškų apelsinų (kumkvatų) sodais. Na, ir, aišku, čia daugybė pliažų: laukinių ir su infrastruktūra, mažų ir didelių, smėlėtų ir akmenuotų, tuščių ir sausakimšų… Bet apie viską nuo pradžių.

       Kerkyrą nuo Vilniaus skiria trumpas (2 val. 20 min.), lengvas ir nevarginantis skrydis. Išlipus iš lėktuvo iš karto per makaulę trenkė +35°C karštis. Oras toks, kokio ir tikėjomės. Iš esmės, man patinka šiluma, svarbiausia visada po ranka turėti „prakaito rankšluostį“ ir reguliariai nuo veido valytis prakaitą, kol tas sūrus skystis nespėjo užpilti akinių. Išėjus iš oro uosto maloniai nustebino automobilių nuomos atstovas su teisingai užrašyta mano pavarde ant lentelės. Dėl mašinos nuomos buvau susitaręs iš anksto  https://corfusunrise.com/. Mus įsodino į auto ir nuvežė į netoliese esantį biurą (39.611869,19.907231), kur susitvarkėme formalumus, sumokėjome 550 Eur grynais ir 15 dienų pasiėmėme Nissan Pulsar su automatine greičių dėže. Noriu paminėti, kad į kainą įėjo ir pilnas draudimas su nuline franšize. Jokių kredito kortelių, jokių užstatų ir mašinos fotografavimų. Mes dar bandėme sakyti, kad gal užfiksuojame vienur kitur esančius įbrėžimus, bet atstovas numojo ranka ir pasakė: niekam to nereikia, juk pas jus nulinė franšizė ir bet kokiu atveju už jokius sugadinimus baudos bei sankcijos negresia. Tai pasitvirtino, nes auto po dviejų savaičių grąžinau šiek tiek papildomai įlenktą bei subraižytą (be to neapsiėjo), tačiau už pažeidimus nieko nemokėjau.

       Nustatėme navigaciją į Kassiopi miestelį, kuriame gyvensime pirmą savaitę. Pakeliui ketinome apsipirkti supermarkete, bet, pasirodo, Žolinė (rugpjūčio 15 d.) švenčiama ir Graikijoje, todėl visos didesnės parduotuvės nedirbo. Artimiausioje kuro kolonėlėje papildėme baką benzinu (1,4 Eur /l). Pačiam nieko daryti nereikia – operatorius viską už Tave padaro pats. Jis (arba ji) tik paklausia kiek kuro pilti. Net į kolonėlės vidų eiti nereikia, čia pat vietoje ir atsiskaitai. Puikus aptarnavimas. Ir taip visur saloje. Sustojome pakelės vaisių prekyvietėje, kur prigriebėme arbūzą, nektarinų, duonos, 10 litrų vandens ir 1,5 litro balto vyno (už viską 15 Eur). Iki Kassiopi riedėjome vingiuotu keliu, todėl greitis nedidelis, eismo beveik nebuvo, vaizdai puikūs. Apartamentus Fatiras Studios (39.787056, 19.917222) radome iš karto, bet iki jų paskutinius kelis šimtus metrų reikėjo kilti ypatingai stačiu siauru betonuotu keliuku. Vienu momentu atrodė, kad mašina taip ir apsivers atbulom  ratais aukštyn. Kaip tame animaciniame filme „Ratai“, kai Žaibas Makvynas išgąsdino miegančius traktorius ir tie kaip vabalai apsivožė ratais į viršų. Šeimininkas pasitiko, palydėjo į kambarį, paaiškino kas, kur ir kaip bei palinkėjo gero poilsio. Per booking.com jau buvome užmokėję iš anksto 458,50 Eur už savaitę laiko. Kambarys gana kuklus, bet su visais patogumais ir mini virtuve. Fatiras Studios apsistoti verta vien dėl terasos su įspūdingu vaizdu į miestelį, jūrą ir ranka pasiekiamą Albaniją. Visą savaitę negalėjome nustoti mėgautis šia prieš akis atsiveriančia panorama. Kažkas nerealaus: atsisėdi terasoje prie stalo, užmeti akį į horizontą ir gyvenimas atrodo nuostabus. Nė kiek neperdedu.

       Susidėjome daiktus ir iš karto nusileidome į pliažą Kalamionas beach (39.788721 19.918204). Kaip supratote, mes gyvenome ant kalvos, todėl į miestelį reikėjo leistis 120 laiptelių žemyn. Leistis smagu, su lipimu į viršų ne taip malonu, bet įveikiama. Pliažas akmenuotas, jūra šiltutėlė, kaip baleika sode pas močiutę. Labai pravertė maudymosi batai. Išlipi iš vandens, atsiguli ant saulėje įkaitusių švelnių akmenukų, pasitrini į juos nugara – štai tau ir masažas. Žmonių pliaže labai mažai, socialinį atstumą išlaikyti nesunku. Nervina tik bobos plikais papais – gadina vaizdą savo „padėvėtais“ buferiais. Ką, jos nežino, kad papams nesveika gauti tiesioginių saulės spindulių? Pliažinomės, kol vaikai pareiškė, kad išalko. Netrukus sėdėjome savo super terasoje ir dorojome pakeliui į Kassiopi nupirktą produkciją. Vakare nuleidome saulę, su Ramune pagurkšnojome vyno, aptarėme kitos dienos planus ir jau su tamsa sugulėme į lovas.

       Ryte išgėrėme kavos ir išvažiavome į pliažus Porto Timoni beach ir Pirate beach (39.715239, 19.658087). Pakeliui sustojome miestelyje Acharavi ir vietinėje kepyklėlėje prisipirkome visokių spurgų, pyragėlių su sūriu ir kumpiu, bandelių ir duonos (12,9 Eur). Nuvairavome į kalnų kaimelį Afionas, automobilį priparkavome gatvėje (39.723006, 19.660431) ir pajudėjome pliažų link. Dar tik 9.00 val. ryto, todėl žmonių nedaug, laisvai radome parkavimo vietą. Afionas – simpatiškas, mielas kaimelis su gražiais kiemais, dailiomis siauromis gatvelėmis ir viliojančiomis tavernomis. Daug nuorodų, nukreipiančių į pliažus, todėl pasiklysti neįmanoma. Iki paplūdimių galima tik nueiti pėsčiomis arba priplaukti jūra. Privažiavimo nėra. Lipimas žemyn nėra paprastas, nes takas status, akmenuotas, vietomis netgi su galimybe lengvai paslysti ir susivaryti kojas. Leidžiantis, negalima dairytis aplinkui, o konkrečiai žiūrėti, kur statai kojas. Kažkokių spec. batų tikrai nereikia, bet su tapkėmis lipti nebūtų lengva. Atsargiai, neskubant per 20 min. nusileidome į pliažus, kuriuos skiria tik siaura sausumos juosta. Kairėje pusėje yra Porto Timoni pliažas, kur visiškas štilis, jokio vėjelio ir jūros dugnas nusėtas smulkiais akmenukais. Už keliasdešimties metrų priešingoje (dešinėje) pusėje – Pirate beach, kur pučia stiprus vėjas, dugnas labiau akmenuotas ir įdomesnis snorkelingui. Tai bent kontrastai, kuriuos skiria tik nedidelis žemės ruoželis. Mes įsikūrėme vėjuotoje pusėje, nes jis nupučia karštį ir suteikia gaivumo pojūtį. Palaipsniui žmonių rinkosi vis daugiau ir daugiau. Girdėjosi daug italų ir lenkų kalbos, lietuviškai kalbėjo tik viena kompanija. Taip ir praleidome visą dieną maudydamiesi tai vienoje, tai kitoje iškyšulio pusėje. Vaikams labiau patiko mirkti vandenyje Porto Timoni pliaže, o man patiko ir ten, ir ten. Laikas tikrai neprailgo, po pietų susirinkome daiktus ir morališkai susikaupėme grįžimui atgal, tiksliau pasakius, varginančiam kopimui atgal į Afionas. Kaitinant saulei užkopti į kalną buvo tikras iššūkis. Dažnai stojome pailsėti, pavėsio buvo nedaug, užkaitome kaip reikiant ir išgėrėme visą turėtą vandenį. Gulėdami pliaže dar aptarinėjome planus likusiai dienos daliai, bet tas lipimas išsunkė visas jėgas, kaimelyje Afionas ilgai ilsėjomės, kol atgavome kvapą. Visų mūsų veidai buvo tiesiog „bordavi“. Nusprendėme nebelankyti jokių objektų, o varyti tiesiai namo. Pakeliui vėl sustojome Acharavi, truputį apsipirkome maistelio ir vietiniame kabake papietavome. Valgėme pita gyros – tai yra graikiškas kebabas su vištiena arba kiauliena. Už 4 asmenų sočius pietus sumokėjome 14 Eur (į kainą įėjo ir 1 bokalas alaus). Man labai patinka pita gyros, praktiškai vien tik jomis ir galėčiau maitintis…

       Visa aplinka knibžda cikadomis, kur bebūsi – visur girdi jų garsų, galingą čirpimą. Niekada nesibaigiantis koncertas. Tai taip neįprasta, kad kai iš nuomos punkto pasiėmėme auto ir važiavome su praviru langu, iš pradžių manėme, kad mašinos stabdžiai čirpia ar kažkas netvarkoj. Tik paskui išrišau, kad tai cikadų leidžiami garsai.

       Vakare nusprendėme pasivaikščioti po Kassiopi. Neskubėdami apėjome visą iškyšulį palei jūrą, radome kelis simpatiškus pliažiukus: Pipitos (39.793053, 19.919546), Kanoni (39.794382, 19.919977) ir Bataria (39.793727, 19.920318). Vaikai išsimaudė Kanoni ir smagiai pašėlo vandens pursluose tarp įdomių uolų. Kassiopi centre pilna žmonių, uoste prisišvartavusių jachtų ir katerių, tavernos nusėstos valgytojų. Veiksmas vyksta pilnu tempu. Vaikai suvalgė saldumynų, aš su Ramune išgėrėme po stiklą alaus, pasimėgavome atmosfera, patyrinėjome aplinką ir pradėjus temti pasukome namų link.

       Išsimiegojome, papusryčiavome ir išvažiavome į Cape Akra Drastis. Pakeliui tradiciškai užsukome į kepyklėlę ir prisipirkome skanumynų: spurgų, pyragėlių, bulkučių, šokoladinio pyrago ir duonos (13 Eur). Auto priparkavome ( 39.793528, 19.672611) ties riba, kur baigiasi asfaltuotas kelias. Galima buvo ir toliau riedėti žemyn, bet nusprendėme nekelti dulkių ir tiesiog pasivaikščioti pėstute. Netrukus priėjome apžvalgos vietą ir prieš akis atsivėrė Cape Drastis visame savo gražume: keistų (gražių) formų šviesios uolos, kyšančios iš vandens su mažyčiais urvais. Šis laukinis ir nesugadintas žmonių veiklos iškyšulys yra tikras atradimas unikalių gamtos peizažų mėgėjams. Nerealiai atrodantis vaizdas su įspūdingais uolų dariniais nepaliks nei vieno abejingo. Tai tiesa. Visas grožis atsiskleidžia tik iš viršaus. Manau, jei šalia uolų plaukiotum valtele, tai nepadarytų tokio įspūdžio, kaip nuo čia. Ten yra ir oficiali apžvalgos aikštelė, vienintelė ir originali, bet, kaip supratau, tai privati teritorija, aptverta ir užrakinta. Anksčiau, girdėjau, jei užsimokėdavai mokestį, leisdavo į aikštelę nueiti, bet mūsų atveju – jokių šansų. Šeimininkai net už pinigus į vidų neleido. Tik piktas šuo prie tvoros lojo ir saugojo valdas. Atvirai pasakius, nemanau, kad nuo tos privačios aikštelės pamatytum geresnį vaizdą. Jokio praradimo. Einant (arba važiuojant) keliu žemyn, galima nusileisti iki nedidelio pliažiuko ir išsimaudyti. Šito malonumo tikrai niekas neprivatizavo. Ilgai neužsibuvome, grįžome prie mašinos ir ten pat alyvmedžių giraitėje užkandome pyragėlių. Radome ir dar vieną apžvalgos vietą (39.793448, 19.671994), bet ji buvo užtverta ir pažymėta draudžiančiais ženklais. Ne be reikalo, nes vietelė pavojinga, ta prasme, prieini prie skardžio krašto ir po tavim – galinga praraja, net kojos drebėjo žvelgiant žemyn. Bet vaizdas, aišku, superinis. Atsargumo reikia aukščiausio lygio ir vaikams negalima leisti artintis prie krašto. Jokiu būdu. Atsisveikinome su Cape Akra Drastis ir nuvairavome į kurortinį miestelį Sidari.

       Sidari mus domino Meilės kanalas Sidari Canal d’amour (39.797382, 19.698019). Iš pradžių norėjome prisiparkuoti didelėje automobilių aikštelėje prie viešbučio “Socrates Hotel” (39.795667, 19.699556), bet ji kainavo 5 Eur. Mums netiko toks variantas, todėl auto palikome tiesiog gatvėje, ten, kur radome vietos. Prie Meilės kanalo trynėsi nemažai žmonių. Canal d’amour mums visiems labai patiko, ypač vaikams, be abejo, graži ir įdomi vieta, simpatiškos uolos, išgraužtos jūros vandens. Nuo uolų daugybė šokinėjančių į jūrą jaunuolių. Tiesa, vanduo ten nėra skaidrus, bet mums tai tikrai netrukdė mėgautis atmosfera ir puikia aplinka. Vėliau vaikai pareiškė, kad Meilės kanalas buvo pati smagiausia maudynių vieta visoje saloje. Įsitaisėme nedideliame pliažiuke ir išplaukėme šturmuoti žymiojo kanalo. Iki jo galima nubristi, vandens iki kaklo prie įėjimo į kanalą. Virš jo kabo lentelė su užrašu „Do not enter the cave“, bet visi ignoruoja šį perspėjimą ir plaukia urvu (kanalu). Urve nėra labai gilu, aš siekiau kojomis dugną. Plauki sau tuo skliautuotu urvu, sienos išraižytos vardais, širdelėmis ir kitais meilės atributais, įdomi savijauta, nežinai, ko laukti priekyje. Urve nėra labai tamsu, šiek tiek šviesos patenka į vidų. Perplaukus urvą, patenki į atvirą jūrą, tuomet gali sukti į kairę arba į dešinę pusę ir išplaukti į vieną ar kitą įlankėlę. Aišku, galima tuo pačiu urvu grįžti atgal. Aš su vaikais ir Ramune išbandžiau visokius variantus, ir visi jie buvo labai smagūs. Mano išdykėliams visai nebaisu buvo ir netgi labai patiko ši atrakcija. Taip ir mirkome vandenyje geras 3 valandas. Paskui susirinkome daiktus ir takeliu palei jūrą nuėjome prie Mažojo Meilės kanalo (39.795798, 19.702263). Čia irgi gražu, bet nėra normalaus įėjimo į jūrą, galima tik nušokti žemyn nuo uolos ir ten paplaukioti. Su vaikais toks variantas netiko, todėl ten tiesiog pasibuvome, pasigrožėjome vaizdais ir nuėjome į dar vieną mažą simpatišką pliažiuką miniatiūrinėje įlankėlėje (39.795771, 19.701076). Šokome į jūrą ir dar gerą valandą mėgavomės vandens malonumais. Galų gale nusprendėme rišti su maudynėmis, apsirengėme ir nuėjome pasitrinti po Sidari miestelį. Pastebėjau gana daug mažų viešbutukų su baseinais, į kuriuos leidžia eiti visiems norintiems, nemokamai. Daug kur parašyta: „Free entrance to the pool“. Nelabai suprantu, kam mirkti chloruotame baseino vandenyje, jei šalia yra šiltutėlė jūra? Bet visokių keistuolių yra, ar ne? Sidari paliko tokio grynai turistinio miestelio įspūdį. Turistinė skylė, tiksliau pasakius. Labai daug britų, jų pilna visur: kabakuose, pliažuose, parduotuvėse, žodžiu, visur. Tavernų ir barų Sidari ryškiai per daug, čia nėra tiek valgytojų, kad juos visus užpildyti. Nemažai neveikiančių, užkaltų kabakų. Mes užėjome į vieną maitinimo įstaigą, užsisakėme mousaka (mėsos ir baklažanų apkepas), greek sausage, picą ir sulčių. Puikiai papietavome už 28 Eur. Sočiais pilvais pašlifavome gatveles, perėjome suvenyrų parduotuves ir, atsisveikinę su Sidari, parvairavome namo. Puiki dienelė.

       Išaušo dar vienas saulėtas rytas Korfu saloje. Išažiavome į Loutses urvą Megali (Ano) Grava 478 m aukštyje (39.776750, 19.889511). Iki vietos kelias buvo normalus, išskyrus paskutinį kilometrą, kurį reikėjo įveikti siaura „betonke“ kylant gana stačiai į viršų. Nissan puikiai susitvarkė su šia užduotimi. Parkavimo vietoje netgi šiokia tokia infrastruktūra įrengta, pavėsinės su suoliukais. Viskas labai apleista, žolės užžėlusios, matyt, mažai lankytojų, todėl ir neprižiūrima aikštelė. O be reikalo, nes urvas vertas dėmesio. Tamsoku miško takeliu leidomės žemyn nelabai suprasdami, ką pamatysime tako pabaigoje. Aš, asmeniškai, nieko įdomaus nesitikėjau. Tai, ką pamačiau, mane tiesiog apstulbino, mintyse net riebiai nusikeikiau, nes vaizdas su kaupu viršijo visus mano lūkesčius. Tai buvo Urvų Urvas, Urvų Karalius. Jis atrodė lyg milžiniško kosminio gyvūno pražioti nasrai, kurie netrukus užsičiaups ir praris mane su visa šeimyna. Įėjimas į urvą yra 60 metrų pločio ir maždaug 15 metrų aukščio. Į patį urvo vidų reikia leistis atsargiai, nes paviršius drėgnas, molingas ir slidus. Urvo viduje pagrindas yra visiškai lygus, o skliautas pilnas geologinių darinių. Pagrindinė urvo ertmė yra 100 metrų ilgio, 70 metrų gylio ir maždaug 60 metrų aukščio. Toje ertmėje didelė koncertų salė galėtų tilpti. Aidas viduje toks stiprus, kad nesusilaikiau ir padainavau vieną kitą posmelį. Skambesys puikus. Šis tamsus urvas suteikia tokį atsiribojimo nuo viso pasaulio ir ramybės jausmą. Mes ten buvome vieninteliai lankytojai. Puiki dienos pradžia, labai gerai, kad čia atvažiavome.

       Išsiropštėme į paviršių, sėdome į auto ir nuriedėjome į netoliese esantį kaimelį Old Perithia (39.765045, 19.876736) – seniausią ir geriausiai išsilaikiusį Korfu saloje kalnų kaimelį. Vietinės Rumšiškės – geriausias apibūdinimas. Kadaise čia stovėjo 130 tik rankomis pastatytų namų, dauguma jų tapo griuvėsiais, dalis yra restauruojami. Nakvynės namų savininkai ėmėsi kaimą gaivinti 2010 m. ir kviesti turistus čia apsistoti bei mėgautis vietiniu kraštovaizdžiu. Kaimas, kuriame kažkada gyveno maždaug 1200 žmonių, buvo vienas turtingiausių saloje, jį supo vynuogynai, ąžuolai ir tūkstančiai avių, besiganančių kalnų šlaituose. Kadaise kaime stovėjo net 8 bažnyčios. Tais senais laikais geriausia žemė buvo kalnuose, o žemė prie jūros buvo praktiškai bevertė ir netinkama ūkininkauti. Visa tai pasikeitė, kai turizmo verslas pasidarė žymiai pelningesnis už žemės ūkį, o kaimo gyventojai persikėlė  į pakrantes ir susirado naujus darbus. Iš tiesų tas kaimelis nepaliko jokio įspūdžio, atvirai pasakius, ne taip turėtų atrodyti muziejus po atviru dangumi. Nieko įdomaus aš čia nepamačiau. Keista, bet turistų yra, kodėl jie važiuoja čia, o ne į Loutses urvą? Keisti žmonės, kad geriau renkasi aplankyti tokį mirusį kaimą negu nepakartojamą gamtos kūrinį. O gal turistai tiesiog nežino, kad netoliese toks išskirtinis objektas egzistuoja? Reklamos per mažai?

       Netrukus išvažiavome į pliažą Gialos arba Yialos (39.795098, 19.740551). Pakeliui vėl prisipirkome pamėgtų vietinių pyragėlių. Šios dienos topas – pyragėliai su bulvėmis ir pyragėliai su vištiena. Pliažas pasirodė laukinis, šalia aukštų galingų uolų, paplūdimio juosta siaura, akmenuota, įėjimas į jūrą akmenuotas, o už 3 metrų prasideda grynas smėliukas, kaip Palangoje. Jūra negili, vaikams tinka. Iš vandens neišlipome geras 2 valandas. Uolose yra urvų, iki vieno jų nubridau. Nedidelis jaukus urvelis su specifiniu kvapu viduje. Išvada: viskas su tuo pliažu gerai, bet labai jau kieta ir skausminga ant stambaus kalibro akmenų gulėti ir sėdėti. Keistas jausmas apima gulint ir žiūrint į uolos viršų: galvoji – nukris ar nenukris koks akmuo iš viršaus…?

       Kai pabodo maudytis, susirinkome daiktus ir nuvažiavome į kurortinį kaimelį Roda (39.791314, 19.787413). Prisiparkavome šalia pliažo ir pradėjome tyrinėti tą žvejų kaimelį. Paplūdimys baisus, ta prasme, labai prastas, suplūktas, nešvarus ir pilkas smėlis, pilna gultų ir skėčių, estetinis vaizdas nedžiugina akies. Daug šiukšlių. Yra tiltas į jūrą, bet labai suklypęs. Kaime viskas adaptuota britų turistams: bingo, airių pubai, fish&chips, karaoke, english breakfast ir t.t. Aišku, pačių britų čia itin daug. Taigi, perėjome per Roda, ja nusivylėme ir nuvairavome į savo laikinus namus – Kassiopi. Truputį pailsėjome, atsikvėpėme ir išėjome pasivaikščioti po miestelį. Vaikai eilinį kartą išsimaudė vietiniame pliaže. Kol jie linksminosi bangose, aš gulėjau ant gulto ir žiūrėjau į Albaniją. Prieš kelis metus joje lankiausi, todėl užplūdo malonūs prisiminimai. Oras neutralus – nei šilta, nei šalta, ideali komforto būsena. Kokios puikios atostogos!

       Miestelyje sutemo, britai išlindo į viešumą, damos apsivilko savo gašlius rūbus ir šoko į trasą. Vakaro linksmybės įgauna pagreitį. Kabakų labai daug, o turistų, deja, ne. Dėl šios priežasties visi kabakai tokie vos vos užpildyti. Įtariu, sunkus šis sezonas vietiniams, oi, sunkus…Tarp kitko, daug tavernų apskritai neveikia, tiesiog užkaltos. Šį vakarą mieste nutarėme nevakarieniauti, todėl patraukėmę į Fatiras Studios. Terasoje gurkšnojome atvėsintą baltą vyną ir grožėjomis vakariniu Kassiopi iš viršaus…

       Labas rytas iš ryto! Kas man čia patinka, tai, kad nereikia sukti galvos dėl oro. Atsibudęs Tu tiesiog žinai, kad ir vėl švies saulė, jokių debesų, jokio lietaus, jokių klimatinių kataklizmų. Ne taip, kaip Lietuvoje, kur džiaugiesi, jei nors pora dienų yra saulėtos ir tinkamos paplūdimiui.

       10 val. ryte jau gulėjome pliaže Kerasia (39.754889, 19.942417). Atvažiavome patys pirmi, paplūdimys absoliučiai tuščias. Kerasia – baltų nugludintų akmenukų pliažas gražioje įlankoje, įtrauktas į 10-tuką geriausių Korfu pliažų. Vanduo jūroje labai skaidrus, bet dėl akmenų reikia maudymosi batų. Bandžiau snorkelinti, dugnas matėsi puikiai dideliame gylyje, viena kita žuvytė, keletas jūros ežių, akmenys ir tiek žinių. Nors vanduo skaidrus, tačiau povandeninis pasaulis skurdokas. Iškrapščiau vieną jūros ežį, bet jis, bjaurybė, krante iškrito man iš rankų, bandžiau jį sugauti, o tas nenaudėlis suleido savo spyglius man į pirštus. Taip man ir reikia, kitą kartą paliksiu tuos dygliuotus gyvius ramybėje. Iš vandens praktiškai neišlindome visą laiką. Po pietų prigužėjo pilnas pliažas vandens pramogų mėgėjų. Įdomu stebėti, kaip paplūdimys iš tuščio palaipsniui tampa gyvybingu, kupinu garsų, balsų, skirtingų kalbų ir judesio. Nuostabiai praleista diena tikrai gražiame paplūdimyje.

       Pakeliui namo sustojome įlankoje su laivų prieplauka Agios Stefanos (39.767333, 19.948086). Tai mažytis kaimelis, kuriame yra tik laivų prieplauka, kelios tavernos, mažas pliažas ir tiek žinių. Patikslinu, kad saloje yra ir kita vieta tokiu pačiu pavadinimu su ilgu smėlėtu pliažu, tik priešingoje salos pusėje. Perėjome per Agios Stefanos, pasižvalgėme, sėdome į mašiną ir grįžome į Kassiopi. Vakare nusprendėme papietauti tradicinėje tavernoje „Tavernaki“ (39.790454, 19.923524). Drąsiai užėjome į vidų, bet žiūriu, kad ant visų staliukų lentelės su užrašu „Reserved“. Prie mūsų priėjo darbuotojas, paklausė, ar esame užsisakę staliuką ir atsakiau, kad ne. Laisvų vietų nėra. Tuomet aš sekančiam vakarui užsakiau staliuką 4 asmenims. Noras pavakarieniauti viešoje vietoje niekur nedingo, todėl prisėdome kitoje maitinimo įstaigoje. Ten užsisakėme keptos mėsos miksą, pita gyros, vištienos souvlaki (šašlyką), alaus, sulčių (36 Eur). Skaniai ir sočiai prikimšę pilvus nužingsniavome į nakvynės vietą.

       Atsibudome ir išsiruošėme šturmuoti Pantokratoro kalno viršūnę (39.747417, 19.872139). Oras atrodė vaiskus, todėl diena salos apžvalgai iš viršaus tinkama. Google.maps navigacija pasiūlė kelis variantus, kaip nuo Kassiopi nuvažiuoti iki Pantokratoro. Pasirinkome kelią nuo vakar lankyto Agios Stefanos per Kokkini, Porta kaimelius. Nedarykite tokios klaidos, nes tai buvo nevykęs pasirinkimas. Likus 6 km iki kelionės tikslo, mus nukreipė visišku kalnų ožių taku, kurio mūsų Nissan niekaip neįveiktų. Beviltiškas reikalas ir be alternatyvų. Gaila, kad navigacija nerodo, kokie tai keliai: asfaltuoti, ne ar visiški kalnų keliukai, įveikiami tik keturračiais. Teko grįžti atgal ir konsultuotis su vietiniais, kaip pasiekti kalno viršūnę ne bekele, bet asfaltu. Mums patarė važiuoti iki Acharavi, o nuo jo sukti kairėn ir per Lafki kilti iki Pantokratoro. Taip ir padarėme. Pusiaukelėje GPS vėl pradėjo durniuoti ir siūlyti keistas alternatyvas. Teko klausti vietinių teisingo kelio. Ėmiau nervintis ir manyti, kad kažkokios jėgos tiesiog nenori, kad užkiltumėme į kalno viršūnę. Galų gale pavyko rasti teisingą kelią, kuriuo ir užkilome į kalną. Tokiais keliukais vairuoti yra ir smagu, ir baugu tuo pačiu metu. Jie siauri, itin vingiuoti, atitvarų nerasta, jei riedėtum žemyn, tai šimtu procentų good bye… Vairuotojui sunku, o keleiviams gera atrakcija, nes jie gali dairytis pro langus ir mėgautis kalnų peizažais. Kalno viršūnę pasiekėme per pusvalandį. Tikrai vertėjo pavargti ir užvažiuoti čia. Patikėkite, dėl tokios penkių žvaigždučių panoramos galima ir daugiau nepatogumų patirti. Pantokratoras, esantis daugiau nei 900 metrų aukštyje, yra aukščiausias Korfu kalnas ir tikras salos pasididžiavimas. Pavadinimas reiškia Amžinasis Valdovas (Panto – amžinas, Krator – valdovas). Nuo čia matėsi grynai visa sala, mažos Erikoussa, Othoni ir Mathraki salos, keli Albanijos miestai ir tos šalies kalnai ir net žemyninė Graikijos dalis. Super vaizdai!!! Aišku, viršuje yra ir antenų miškas, bet, radus teisingą apžvalgos tašką, tos antenos visai netrukdė. Kalno viršūnėje – taip arti prie dangaus – radome ir vienuolyną. Darbštūs vienuoliai XIV amžiuje didelių pastangų ir atkaklumo dėka ten pastatė Ipsilos vienuolyną. Tai turėjo būti nemenkas iššūkis, nes sunkvežimių ir kitų transporto priemonių, kaip ir kelių sistemos, tuo laiku nebuvo. Įsivaizduojate, koks sunkus uždavinys pastatyti ką nors tokioje atokioje vietoje? Dėl nuolatinio turistų srauto šio amžiaus pradžioje buvo pastatyta suvenyrų parduotuvė ir kavinė, kurios tikrai nepuošia šios vietos ir daro neigiamą įtaką kalno originalumui. Bet kodėl gi neprisėdus išgerti puodelio kavos grožintis panoraminiu vaizdu? Tikrai sau neatleisite, jei būdami Korfu saloje neaplankysite Pantokratoro kalno viršūnės. Nereali vieta, patikėkite.

       Žemyn iki Acharavi nusileidome kitu keliu, dar geresniu nei kilome į viršų. Nuvažiavome prie jūros ir išbandėme smėlėtą pliažą Agios Spiridon (39.815742, 19.860043), kur iš vienos pusės jūra, o iš kitos – ežeras Antinioti. Iki šiol pagrinde leisdavome laiką akmenuotuose paplūdimiuose, todėl pabandėme smėlį. Manėme, kad bus puiku, bet, pasirodė atvirkščiai. Smėlis prie visko lipo, vėjas jo pripūtė į maistą ir kur tik įmanoma. Piršosi mintis, gal akmenukų pliažas visgi yra geriau už smėlio? Jūra čia buvo sekli, stipriai bangavo, todėl sudarė idealias sąlygas vaikų maudynėms. Kol šeimyna mėgavosi jūra, aš prasukau nedidelį trekingą po apylinkes. Keliuku nuėjau iki laukinio pliažo Gialiskari Beach (39.818128, 19.856643), įsikūrusio simpatiškoje įlankėlėje. Iki jo ir su mašina galima privažiuoti, bet kelias prastas. Pasivaikščiojau akmenuota pakrante, buvo gražu ir įdomu. Patiko eiti pėsčiųjų takeliu, nusėtu daugybe smailių akmenų, kurie atrodė kaip gyvūnų kaulai, styrantys iš žemių. Toks įspūdis, lyg būtum archeologų kasinėjimo vietoje. Reikėjo įdėmiai žiūrėti sau po kojomis, nes jei susivartytum ir nukristum, tai tie aštrūs akmenys pridarytų bėdos žmogiškam gležnam kūneliui.

       Vakarop susirinkome pliažo „žaislus“ ir išdūmėme namo. Reikėjo nusiprausti ir skubėti į užsakytą kabaką „Tavernaki“ šalia laivų prieplaukos miestelyje Kassiopi. Šį kartą mus priėmė labai maloniai, skyrė stalelį puikioje vietoje po alyvmedžiu su vaizdu į jachtas ir katerius. Palepinome skrandžius kaip reikiant: užsisakėme krevečių su ryžiais nuostabaus skonio padaže, kardžuvės kepsnį su bulvių puselėmis, vaikai valgė vištienos su bulvėmis fri. Viską užgėrėme litru balto vyno, o vaikai sultimis. Desertui vaikai dar užsisakė ledų. Vakarienė buvo nepigi (65 Eur), bet nerealiai skani ir verta kiekvieno sumokėto euro. Dar ir dabar seilė tįsta, kai prisimenu, kaip čiulpiau krevečių syvus iš lukštų… Žiauriai skanu. Pasivaikščiojome vakarėjančiu miesteliu ir sotūs bei laimingi grįžome namo.

       Naujos dienos koncepcija tokia: darome trekingą, einame per laukinius pliažus, prie kurių nėra privažiavimo. Prie pliažų galima tik prieiti arba priplaukti. Nissan palikome prie paplūdimio Avlaki (39.779250, 19.941778). Pliažo dešinėje pusėje esančiu miško takeliu pradėjome savo žygį. Takas gražiai sužymėtas raudonomis bėgančio spartiečio figūrėlėmis, kurios trafareto pagalba užpurkštos dažais tiesiog ant tako akmenų. Netrukus priėjome nudistų pliažą Avlaki East beach (39.782424, 19.943344). Dar ankstyvas rytas, turistų nebuvo. Kaip ir priklauso nudistų pliaže, nuogi išsimaudėme jūroje. Paplūdimys akmenuotas, maudymosi batai pravertė. Puikiai atsigaivinome ir nužingsniavome į pliažą Vrachli (39.785101, 19.945154). Prie jo priėjimas buvo pats ekstremaliausias, nes į jį reikėjo nusileisti labai stačiu šlaitu. Tam reikalui pasinaudojome ir specialiai nusileidimui pririštomis prie medžių storomis virvėmis. Net vaikai įveikė šį etapą. Pliažas gražus, akmenuotas, vanduo švarus, įlankoje nemažai inkarą išmetusių laivų. Bet labiausiai patiko šalia Vrachli esantis bevardis pliažiukas (39.784964, 19.946969). Fantastiškas, kaip iš atviruko, su akmenukais, uolomis, grota ir itin švariu vandeniu. Super pasimaudėme, paplaukiojome, pasnorkelinome. Povandeninis pasaulis neįspūdingas, bet netrūko nei žuvyčių, nei jūros ežių, mačiau ir raudoną jūros žvaigždę. Stebuklinga vietelė, nesinorėjo niekur iš ten eiti. Bet žygis kviečia! Ketinome nusileisti į pliažą Arias (39.779551, 19.948425), tačiau nepavyko rasti tako į jį. Nieko baisaus – nupėdinome į pliažą Akoli (39.776978, 19.953655). Prie pliažo priėjimas gana sudėtingas, labai akmenuotas su stačiu nusileidimu. Be abejonės, Akoli vertas visų šių pastangų. Nuostabus gražių akmenukų paplūdimys, mūsų laukė dar vienos maudynės ir paviršinis nardymas. Po maudynių grįžome į pagrindinį taką ir padarėme klaidą, nes, pasirodo, tako tęsinys buvo kitame Akoli pliažo gale. Mes to nežinojome, bet grįžti atgal patingėjome. Atėjome prie mašinos ir nuvažiavome į Agios Stefanos įlanką (39.767312, 19.948090). Vietinėje parduotuvėje nusipirkome alaus, vaikams – ledų, pailsėjome ir pėsčiųjų takeliu pratęsėme savo žygį-jau iš kito tako galo. Iki pliažo Aspalathra (39.767253, 19.953278) ėjome miško, kuriame prieš kelias dienas siautė galingas gaisras, takeliu. Labai siurrealistinis, beveik apokaliptinis vaizdas supo mus aplinkui. Viskas išdegę, krūvos pelenų, juodų stagarų ir pastovus degėsių kvapas. Man savotiškai patiko toks pasivaikščiojimas. Aspalathra nesimaudėme, nes labai jau suodina viskas ten buvo. Nupėdinome iki pliažo Korfobonia (39.769300, 19.953227), kuriame išsimaudėme. Ši maudynių vieta patiko mažiausiai, nes dugnas nelabai malonus vaikščioti, akmenys su dumblu. Vaikai pavargo, matėsi, kad jiems vaikštinėjimų gana. Tačiau trekingas visiems patiko. Nusidošinę grįžome  namo ilsėtis. Tai mūsų paskutinė nakvynė Kassiopi, rytoj keisime dislokacijos vietą. Pinigingiems turistams toks pliažų lankymas kur kas paprastesnis: išsinuomoji katerį ir Tave plukdo į visus gražiausius paplūdimius patogiai, be prakaitavimo. Patys suprantate, nėra labai malonu vaikštinėti aukštyn žemyn prie +35°C. Tokia šiluma neatbaido sportuojančių žmonių. Saloje labai daug mačiau bėgiojančių bei dviračiais į nenormalaus statumo klanus važiuojančių žmonių. Įsivaizduojate, koks turi būti maniakas, kad tokiame karštyje sportuotum? Visokių keistuolių yra šiame pasaulyje.

       Kitą rytą susikrovėme mantą į mašiną, atsisveikinome su šeimininkais ir nuvažiavome į pliažą Nissaki (39.724278, 19.897194). Tai mažas, ramus, simpatiškas, smulkių akmenukų pliažas su labai švariu vandeniu. Snorkelingui tinka kairė pusė šalia uolėtos pakrantės. Netoliese yra ir didžiulis paplūdimys tokiu pačiu pavadinimu (39.731889, 19.920500), bet mes juo nesusigundėme. Iki popietės pliažinomės ir maudėmės, o paskui nuvažiavome į naują nakvynės vietą Skafonas Apartments (39.582806, 19.833722). Šiuos apartamentus užsakiau apeinant booking.com, sukontaktavau su savininku ir be tarpininkų suderėjome kainą už savaitę 490 Eur. Šeimininko tą dieną net nematėme. Jis atsiuntė 4 skaičių kodą, su kuriuo atrakinome dėžutę su raktais nuo namų. Vietelė labai žalia ir rami, namą supa sodas, kuriame auga vynuogės, figos, obuoliai ir visokios daržovės. Visą savaitę vynuogių ir figų mums tikrai netrūko. Ryte nueini į sodą ir nusipjauni galingą kekę saldžių besėklių vynuogių. Puikus užkandis. Kambariai erdvūs, sode yra kepsninės, staliukai, kėdės, hamakai, sūpynės – vienu žodžiu, maloni vieta poilsiui. Jei pirmą savaitę gyvenome miestelyje, tai antrą savaitę visiška priešingybė. Visur reikia važiuoti su mašina, pėstute niekur nenueisi, bet tai ne problema, nes auto turime. Taigi, sunešėme daiktus į naujus namus ir išvažiavome pasidairyti po apylinkes. Iš karto nuvairavome į pliažą Kondogialos (Pelekas) (39.584471, 19.821327). Privažiavimas labai prastas, turiu omenyje daug vingiavimo siauru keliukus ir finale – nėra kur statyti auto, nes visos vietos (o jų nedaug) užimtos. Automobilį palikome gana aukštai ant kalno ir pėsčiomis nusileidome į pliažą. Paplūdimys nuvylė. Ne, nepagalvokite, kad jis prastas. Pliažas smėlėtas, toks tamsus rudas smėliukas, ilgas ir platus. Nepatiko tai, kad jame visa erdvė užstatyta gultais ir skėčiais. Su savo įranga galima bazuotis tik “trečioje eilėje“ nuo jūros. Tai nėra gerai, nes norisi visada stebėti, kaip vaikai mirksta vandenyje. Ir dar nepatiko tai, kad pliažas tiesiog knibždėjo turistais. Praktiškai Palanga labai šiltą savaitgalį. Aš tokius pliažus vadinu fabrikais. Atlikome žvalgybą, susidarėme nuomonę apie pliažą, užlipome atgal į kalną ir nuvažiavome į kalnų kaimelį Pelekas (39.591216, 19.822173). Dalis kaimo yra skirta vaikščioti tik pėsčiomis, automobilių eismo nėra. Ne todėl, kad draudžiamas, tiesiog nėra kelių, o tik siauri akmenimis grįsti takeliai. Lipome lygis po lygio siaurais takais ir tyrinėjome Peleką. Gana daug apleistų, negyvenamų namų. Tai suprantama, juk kaip reikia gyventi ir kurti buitį, kai iki būsto nėra privažiavimo? Jokių daiktų negalima atsivežti transportu. O kaip su pirkinių maišais, alaus dėžėmis, baldais ir buitine technika? Kaip visa tai užtarabanyti namo? Aišku, patyrinėjome ir Peleko dalį, kurioje vyksta eismas. Ten ir tavernų pilna, parduotuvė yra, turistai vaikštinėja. Gyvas miestelis, labai patiko autentiška dalis, skirta tik pėstiesiems. Vakare grįžome į naujus namus relaksuoti ir gurkšnoti baltą vyną.

       Sekmadienio planas – aplankyti Corfu sostinę Kerkyrą. Tiesiu taikymu ten ir nuvažiavome. Nissan palikome gatvėje (39.622684, 19.925379) prie pat įėjimo į Senąją Corfu Tvirtovę (Old Fortress of Corfu). Sekmadienį sostinėje neveikė nei vienas šviesoforas, eismas minimalus, bet užtai priparkuotų automobilių – nesuskaičiuojama galybė. Jų prikaišiota visur, ir nesvarbu, yra draudžiantis stovėti ženklas ar ne. Mes savo auto irgi pastatėme po ženklu „Stovėti draudžiama“. Tiesa, už poros šimtų metrų buvo ir mokama automobilių stovėjimo aikštelė (3 Eur), bet jei visi stato mašinas kur nori, tai kodėl ir mums nepadarius to paties? Šalia įėjimo į tvirtovę paklausiau gido, ar nebus sankcijų iš policijos už tai, į ką gidas atsakė, kad paprastai čia parkuojasi turistiniai autobusai, bet turistų nėra, autobusų irgi, todėl policija užmerkia akis tokiems prasižengimams. Taip ir buvo: po klajonių mieste mašiną radome ten kur ir palikome, be jokių baudų talonų ar pan.

       Bilietai į Senąją Tvirtovę kainavo po 6 Eur (vaikams įėjimas nemokamas). Tvirtovės atsiradimo istorija prasideda VI m. e. a. viduryje, kuomet barbarų užpuolimų metu buvo sugriauta senovinė Corfu gyvenvietė Kanoni pusiasalyje. Gyventojai palaipsniui iš sugriauto miesto ėmė keltis į natūraliai apsaugotą Senosios Tvirtovės pusiasalį. Pusiasalis turėjo dvi kalvas su aukštomis viršūnėmis, kur ir pradėjo kurtis Bizantijos miestas Koryfo (nuo jo ir sala gavo pavadinimą Corfu). Bizantiečiai apjuosė pusiasalį sienomis ir pastatė bokštus abiejų kalvų viršūnėse. Tvirtovė itin sustiprėjo Venecijiečių valdymo laikais (1386-1797), kurie labai rūpinosi Corfu apsauga, suprasdami salos strateginę ir komercinę svarbą. Venecijiečiai modernizavo tvirtovę, kad galėtų atremti osmanų atakas. Tam reikalui čia buvo dislokuota nemažai sunkiosios artilerijos. Iš pradžių pusiasalis buvo atskirtas nuo salos jūros grioviu. Gynybiniais sumetimais, tarp Tvirtovės ir už jos sienų įsikūrusios gyvenvietės, buvo palikta neužstatyta zona spianata, dabar vadinama Spianada. Po pragaištingos turkų apgulties 1537 m., Venecijiečiai dar kartą modernizavo Koryfo įtvirtinimus. Veronos architektas Michele Sanmicheli su sūnėnu suprojektavo tvirtovę vadovaujantis bastionų sistemos principais: atsirado du penkiakampiai bastionai ir tarpinė siena su vartais per vidurį. Tvirtovę ir salą jungė kilnojamas tiltas. Kai XVI a. sostinė persikėlė į šalia išsivysčiusią gyvenvietę, Koryfo liko funkcionuoti kaip karinė bazė. Anglų valdymo metais (1814-1864) tvirtovė sulaukė didelio masto pokyčių, kurių metu buvo pastatyta daug naujų, pagrinde karinės paskirties, pastatų.

2-ojo Pasaulinio karo metu tvirtovę galingai bombardavo ir sugriovė dalį svarbių objektų.

       Teritorija gana didelė, smagu ir įdomu buvo pasivaikščioti ir ją patyrinėti. Nepatingėjome ir užlipome į kalvos viršūnę, nuo kurios atsivėrė puikus vaizdas į Kerkyros senamiestį, prieplaukas, oro uostą. Tiesa, autentišką tvirtovės vaizdą šiek tiek gadina nauji statiniai, bet vieta, be abejo, verta dėmesio. Krito į akis tai, kad tokioje svarbioje vietoje buvo labai mažai lankytojų, vos vienas kitas turistas.

       Primenu, kad mes keliavome su vaikais, ir jie kategoriškai atsisakė eiti į bet kokį muziejų. Aš, asmeniškai, juos suprantu. Man, būnant vaiku, taip pat nepatiktų visokie paveikslai ir panašūs niekai (vaikų akimis žiūrint). Todėl visą muziejinę-kultūrinę Kerkyros dalį „skipinome“.

       Pasivaikščiojome po prancūzų įrengtą Spianados skverą, kuris yra laikomas reikšmingiausiu miesto objektu. Sakoma, kad tai didžiausias skveras Balkanuose. Iki XIX a. tai buvo didelė tuščia erdvė, naudojama gynybiniams tikslams – Senosios Tvirtovės fortifikacijos dalis. Šioje didžiulėje teritorijoje nebuvo leidžiama nieko statyti, nes bet kada joje galėjo būti vykdoma karinė veikla. Dabar tai didžiausias, gyvybingiausias ir įspūdingiausias parkas visoje Graikijoje. Toks skveras, atskiriantis miestą nuo jūros, yra visiškai nebūdingas Graikijai. Spianadoje verda gyvenimas, čia vyksta prekyba, socialinė veikla, pažymimi svarbūs miesto įvykiai. Spianadoje yra vienintelė Graikijoje kriketo aikštė, niekur kitur šalyje šis žaidimas nežaidžiamas. Skverą supa trijų svarbių istorinių laikotarpių palikimą įamžinantys statiniai: Karališki arba Miesto rūmai (Palace of St. Michael and St. George ), atspindintys britų epochą Corfu salos istorijoje, Senoji Venecijiečių pilis (Old Fortress of Corfu) ir „prancūzų“ Listonas su nuostabiomis arkomis, apšviestomis venecijietiškais žibintais. Po Listono arkomis įsikūrusios populiariausios (ir brangiausios) salos kavinės.

       Karališki arba kitaip Šv. Mykolo ir Šv. Jurgio rūmai pastatyti 1820 m., kuriuose dabar veikia Azijos Menų muziejus. Jame nesilankėme dėl mano aukščiau paminėtų priežasčių.

       Bet nepraleidome progos iš esmės patyrinėti senamiestį, vadinamą the Campiello, kažkuo primenantį Italijos, bet tikrai ne Graikijos miestą. Jauku ir miela buvo vaikštinėti senamiesčiu, įsikūrusiu tarp Senosios ir Naujosios tvirtovių. Daugybė siaurų simpatiškų gatvelių paverstos savotišku turgumi. Tik tas turgus be pirkėjų, juos visus „nupūtė“ Covid-19. Pardavėjai viliojo praeivius į savo parduotuvėles, į kavines ir tikėjosi, kad pavieniai turistai nors ką nors nupirks.  Mes irgi pirkome vietinės produkcijos ir, suprasdami sunkią prekeivių situaciją, net nebandėme derėtis, o sumokėjome tiek, kiek paprašė.

       Aplankėme bažnyčią St. Spyridon Church. Ši stačiatikių katedra yra svarbiausia korfiečių bažnyčia, skirta salos globėjui Agios Spyridon, kurio mumifikuotas kūnas ten ir saugomas. Iš kuklaus Kipro piemens jis tapo vienuoliu, o paskui ir vyskupu. Po jo mirties 348 – 349 m. su Spyridonu buvo siejami įvairūs stebuklai, o jo ekshumuoti palaikai skleidė malonų kvapą – užtikrintą šventumo ženklą. Palaikai buvo išvežti į Konstantinopolio Šventųjų Apaštalų bažnyčią, bet 1453 m. miestui atitekus osmanams, jo kūnas buvo išgabentas į Corfu. Teigiama, kad šventasis Spyridonas keturis kartus išgelbėjo salą nuo didžiulių negandų: du kartus – nuo epidemijų, vieną kartą – nuo bado, ir 1716 m. rugpjūčio 11 d. turkų apgulties įkarštyje jis pasirodė virš gynėjų su degančiu fakelu ir taip atbaidė neprašytus įsibrovėlius.

       Kai išmaišėme senamiestį, patraukėme į Kanoni pusiasalį (39.591000, 19.916583) – stebėti virš galvų kylančius ir besileidžiančius lėktuvus į iš trijų pusių vandens apsuptą nusileidimo-pakilimo taką Kerkyros oro uoste. Geriausi vaizdai nuo pėsčiųjų tilto. Įsitaisėme tilto viduryje, gurkšnojome alutį ir jautėme visą lėktuvo galią, kuomet jis prasinešdavo virš galvos taip arti, kad, atrodo, kepurę nuo galvos nupūs. Smagus užsiėmimas. Yra trainspotingas, o čia buvo planespotingas. Sutikome ir palydėjome gerokai virš 10 lėktuvų. Nuostabus laiko praleidimas! Sėdi sau virš vandens, žiūri į Pelių salą (su Pontikonissi vienuolynu), į Vlacherna vienuolyną, stebi begales mažų krabų ir žuvyčių, zujančių palei tiltą, mėgaujiesi šaltu alumi, o visą šitą grožį puikiai papildo lėktuvų siluetai, praskrendantys tiesiai virš galvų… Itin turininga popietė.

       Vlacherna vienuolynas yra laikomas vienu iš Corfu simbolių ir kasdien pritraukia šimtus turistų. Jį dažnai painioja su Pontikonissi sala (Pelių sala). Tai yra skirtingi objektai, tik jie labai arti vienas kito. Vlacherna vienuolynas įsikūręs mažytėje salelėje, kurią su sausuma jungia akmeninis molas. Juo lankytojai ir patenka į salą su vienuolynu. Pontikonissi sala, nors ir yra labai arti Vlacherna, pasiekiama tik laivu, kitaip į ją nepateksi. Į Pelių salą kursuoja kateriai (5 Eur), bet mes ten neplaukėme, kažkaip nesudomino. Nors Vlacherna vadinama vienuolynu, jis ten veikė tik iki 1980 m. Dabar ten yra maža bažnytėlė bei suvenyrų parduotuvė.

       Užsimanėme nusimaudyti jūroje ir nupėdinome į šalia esantį pliažą Brachera Beach (39.591317, 19.919498). Jis pasirodė visiškai nepatrauklus, todėl maudynėmis nesusigundėme, sėdome į auto ir nuvažiavome į šalia Pelekas esančią taverną „Staurodromi“ (39.596250, 19.825385). Vaikai valgė keptą grill vištieną,  Ramunė – triušį, troškintą svogūnų padaže, o aš – kiaulieną (kontosouvli). Porcijos didelės, maistas skanus, negaila buvo palikti 40 Eur už tokią maisto fiestą. Kitoje gatvės pusėje, priešais taverną pastebėjome kažkokį judesį, todėl nuėjome pasmalsauti. Pamatytas vaizdas sužadino skrandžio darbą ir privertė seiles varvėti, nežiūrint į tai, kad ką tik buvome prikimšę pilvus geru maistu. Štai ką pamatėme: šalikėleje stovėjo dvi atviros priekabos ant ratų, kuriose, kaip milžiniškose šašlykinėse, ruseno žarijos, ant kurių vartėsi ėriukai. Gyvūnai buvo perverti galingais iešmais ir lėtai sukosi virš kaitros, riebalai varvėjo ant anglių ir skleidė patį gardžiausią aromatą, kokį gali užuosti tikras mėsos gerbėjas. Aš esu užkietėjęs mėsėdis, todėl mane pakerėjo tiek skrundančių jaunų ėriukų vaizdas, tiek ir kepamos mėsos kvapas. Dar neteko matyti automobilio priekabos, paverstos griliumi. 1 kg kaina – 20 Eur, paragavome ėrienos, skonis superinis, nedvejodami nusipirkome visą koją, kurią sukapojo ir suvyniojo į popierių. Negailėdami atskaičiavome 25 Eur ir nuvažiavome namo. Visa mašina, vėliau ir apartamentai kvepėjo šviežiai kepta ėriena. Kaip vėliau išsiaiškinome, tokia atrakcija vyksta tik kartą metuose vietinės religinės šventės proga. Aš taip supratau, nes kai paklausiai kepėjų, kada vėl galiu atvažiuoti nusipirkti kepsnių, man atsakė, kad po metų.

       Noras išsimaudyti jūroje niekur nedingo, todėl nustatėme google.maps navigacijoje kelionės tikslą – pliažas Gyaliskari (Yaliskari) (39.577944, 19.826333). Žinote ką, tas nenaudėlis GPS mus nuvedė tokiu keliu, kuris pasirodė absoliučiai nepravažiuojamas. Turiu omenyje, kad jis buvo užverstas akmenimis, o šonuose žiojėjo smegduobės prarajos gylio. Privažiavome prie pirmos kliūties – apačioje matosi pliažas, jame žmonės, o privažiuoti nėra kaip. Naršau po google.maps, o tasai nerodo jokių alternatyvių kelių, šitas vienintelis. Gerai, kad turėjau programėlę HERE WeGo, kuri nepavedė ir parodė dar vieną kelią iki kelionės tikslo. Patekti į pliažus šioje salos dalyje yra tikras iššūkis, nes krantai statūs ir uolėti, todėl prie paplūdimių, kaip taisyklė, veda siauri, nemalonūs, pavojingi serpantinai, kuriais nusileidus ne visada rasi parkavimo vietą. Kitą kartą, nuvažiavus į tokią vietą, net apsisukti yra didelis iššūkis. Galų gale pliažą pasiekėme, nekantriai nusileidome prie jūros ir iš karto pliumptelėjome į šiltą, švarų, skaidrų jūros vandenį simpatiškame smėlio paplūdimyje. Neišlipome iš jūros gerą valandą, praktiškai saulė leidosi, kai nusprendėme judėti namų link. Paplūdimyje yra kabakas, kuris garsėja patiekalais iš šviežių jūros gėrybių. Bet mums tai neaktualu, nes namie mūsų laukė nuostabaus skonio ėrienos kepsnys. Visos mėsos nesuvalgėme, pasilikome ir kitai dienai. Skafonas Apartments šeimininkas papasakojo mums, kad miestelyje Pelekas tikrai kasmet rengiama didžiulė šventė su muzika, šokiais, pramogom ir ėriukų kepimu. Šiemet dėl Covid šventės nebuvo, todėl kaimelio gyventojai bent jau avienos sočiai prikepė ne tik sau, bet ir visiems norintiems.

       Vakarą užbaigėme su atvėsinto balto vyno taure rankose. Nusipirkome 5 litrų tetrapaką, tai nelabai supratome, kiek jo išgėrėme, nes per popierines sieneles nesimatė. Prisileidi taurę, išgeri, dar kartoji ir tik ryte supranti, kad reikėjo įdėmiau skaičiuoti taures…

       Yra toks posakis: pirmadienis sunki diena. Bet jis negalioja atostogaujantiems ir nerūpestingai laiką leidžiantiems žmonėms. 9 val. ryte jau buvome pliaže Mirtiotissas (39.595833, 19.800722). Pliažas mažas, automobilį priparkuoti nėra paprasta, todėl šias dvi problemas išsprendėme atvažiuodami taip anksti ryte. Smėlėtas paplūdimys randasi galingos uolos papėdėje, ypatingo grožio vietovei suteikia šalia kranto jūroje pūpsančios uolos. Labai šiltas ir skaidrus vanduo, puiki vieta snorkelingui. Tačiau yra vienas „bet“: pliažą labai pamėgę nudistai. Mirtiotissas nėra oficialus plikšių pliažas, bet jų čia daug. Ryte nudistų buvo tik vienas kitas, bet po pietų nuogalių jau buvo dauguma. Jaunus, dailius papus apžiūrinėti dar visai normaliai, bet visokios pagyvenusios bobšės su nukarusiais papais bei senyvi gėjai tokiam nuostabiam pliažui grožio tikrai nepridavė. Buvo ir jaunų vyrų su depiliuotais pimpalais. Aš stengiausi žvilgsnį kuo dažniau nukreipti į jūrą ir uolas ir, aišku, į jaunas moteris bei merginas Ievos kostiumuose. Išvada: paplūdimys be galo gražus, fainas, bet nudistai jame man nepatiko. Kokias 6 val. praleidome tame pimpaliūzų šou, praktiškai visą laiką sūdėme kūnelius vandenyje. Jūros dugnas smėlėtas, žuvyčių gausiau matėsi tik aplink uolas, bet paviršinis nardymas geras. Po vidurdienio susirinkome pliažo įrangą ir grįžome namo pietums.       

       Vakarop  patraukėme į Pelekas aplankyti vietą Kaiser’s Throne –  (39.594167, 19.821250). Laikotarpiu tarp 1908 m. ir Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kaizeris Vilhelmas II vasaras leido Achileono rūmuose rytinėje Corfu pakrantėje. Jo mėgstamiausia atrakcija būdavo atvykti į Pelekas stebėti saulėlydžio. Vilhelmas II labai mėgo kalnų kaimelį Pelekas ir šią konkrečią kalno viršūnę, kuri iki šiol yra žinoma kaip „Kaizerio sostas“. Nesunku suprasti, kodėl, nes nuo „sosto“ atsiveria 360 laipsnių salos panorama ir galima stebėti vieną įspūdingiausių saulėlydžių. Iš tiesų, kvapą gniaužiantys Corfu vaizdai dar labiau priverčia įsimylėti šią žaliuojančią ir mielą salą.

       Sočiai pasimėgavome panoraminiais vaizdais ir nuvažiavome į kitą kalnų kaimelį Sinarades (39.565863, 19.848242). Šis senas ir didelis kaimas yra lyg muziejus po atviru dangumi. Pasivaikščiojome siauromis, ramiomis gatvelėmis. Akį džiugino tradiciniai akmeniniai pastatai ir senos bažnytėlės. Čia jaučiama autentiška graikiška dvasia, kur visi visus pažįsta, sveikinasi ir žino, kas vyksta aplinkui. Vietinėje kavinukėje suvalgėme ledų ir nuvykome į netoliese esančią apžvalgos aikštelę Aerostato (39.564063, 19.836539). Nuo jos atsiveria puikus vaizdas į visą Agios Gordios pakrantę su jos pliažais, įlankėlėmis, kalnais bei vieniša uola Ortholithi. Puiki vieta, geras peizažas. Dabar jau tikrai reikėjo grįžti namo ir suvirškinti visus dienos  įspūdžius su skanaus vyno bokalu rankose.

       Antradienio ryte kėlėmės labai anksti, todėl jau 8.30 val. buvome Paleokastritsa. Tai labiausiai išreklamuotas Corfu salos kaimas su pačiais įspūdingiausiais pakrančių vaizdais. „Paleokastritsa“ pažodžiui reiškia „sena tvirtovė“ ir tokia iš tiesų buvo kadaise ten, kur dabar įsikūręs Šventosios Mergelės vyrų vienuolynas. Kurorte daugybė tavernų su vaizdu į nuostabias įlankas, čia yra ne mažiau kaip 6 smėlėti bei akmenų pliažai, išsibarstę po visą teritoriją. Iš uosto organizuojamos ekskursijos laivais į netoliese esančius bei atokius paplūdimius, į kuriuos galima patekti tik jūra.

       Manėme, kad taip anksti ryte gyvenvietė bus tuščia, bet labai klydome, nes pliažuose jau vyko veiksmas ir judesys. Automobilį priparkavome didžiulėje nemokamoje aikštelėje (39.672176, 19.701654). Tai labai patogi vieta, nes iš čia ranka pasiekiami net 3 pliažai. Agios Spiridon pliaže radome prieplauką (39.671841, 19.702246), iš kurios organizuojamos pusvalandinės ekskursijos laivu po gražias vietas, pagrinde jūros urvus (10 Eur suaugusiems ir 5 Eur vaikams). Ten gavome info, kad tokie turai vykdomi visą dieną reguliariai, pavėluoti neįmanoma, galime iki pirmo reiso dar ką nors įdomaus nuveikti. Tvarka. Viskas aišku. Sėdome į automobilį ir nuvažiavome į netoliese esantį Šventosios Mergelės vyrų vienuolyną (Monastery of Paleokastritsa) (39.670694, 19.701639). Vienuolynas buvo įkurtas XIII a., tačiau dabartiniai pastatai (vienuolių celės ir kiemas) pastatyti XVIII a. Jame gyvena mažiau kaip 10 vienuolių. Kompleksas susideda iš dviejų lygių, į vienuolių celes įeiti negalima. Apatinėje dalyje yra sodas su akmeninėmis arkomis, primenančiomis tunelį. Viršutinėje dalyje yra kiemas su šuliniu, bažnytėle ir muziejumi su retomis Bizantijos laikų ikonomis, šventomis knygomis bei kitomis relikvijomis. Jeigu į šulinį įmesi monetą, tai tikrai kada nors sugrįši į Corfu. Vietinėje parduotuvėje galima nusipirkti vienuolių daryto kumkvatų likerio, alyvuogių aliejaus bei pačių alyvuogių. Vienuolyno viduje veikia tradicinė alyvuogių aliejaus spaudykla. Man, asmeniškai, vienuolynas nepadarė jokio įspūdžio: vieta be charizmos, be šarmo ir be pačių vienuolių. Gal ryte jie dar miegojo, o gal tiesiog nemėgsta turistų? Gražiausia vienuolyno vieta buvo jo prieigose, kur apžvalgos aikštelėje galima buvo mėgautis vaizdais į jūrą ir uolas. Įėjimas į vienuolyną nemokamas, todėl nieko nepraradome.

       Ilgai neužsibuvome, sėdome į Nissan ir nuvažiavome į nedidelį kalnų kaimelį Lakones. Nebuvo labai malonu į jį kilti siauru bei stačiu keliu, bet kuo aukščiau kilome, tuo gražesni vaizdai atsivėrė į Paleokastritsa. Lakones ir jo apylinkės žinomos Bella Vista vardu ir patenka į top 10 gražiausių Europos vaizdų. Vietinėje kepyklėlėje Bakalokafenio – Michalas Kostas ( 39.680960, 19.710804) vaikai suvalgė ledų, mes nusipirkome vietinio balto vyno vakarui, gražioje terasoje sėdėjome ir mėgavomės fantastiškais vaizdais į  Paleokastritsa ir jos įlankėles. Pasivaikščiojome po Lakones, patyrinėjome XVIII-XIX a. akmeninių namų fasadus ir išvažiavome apžiūrėti Angelokastro pilies liekanų (39.679532, 19.686188). Labai nelengva buvo prikalbinti vaikus, kad jie sutiktų lipti į kalno viršūnę, kurioje randasi pilies liekanos. Lengvas šantažas ir saldumynų pažadas situaciją greitai pakeitė ir mes visi kartu užlipome į viršų. Tiesa, įėjimas kainuoja 3 Eur, tačiau bilietų kasa buvo uždaryta, o takas į pilį užtvertas draudžiančiais lipti ženklais. Suprantama, niekas į tai nekreipė dėmesio, turistai ignoravo draudimą ir kilo taku į viršų. Lipimas buvo lengvas, greitas ir visai nesunkus. Nuo pilies liekanų atsivėrė fantastiškas vaizdas į salą, jūrą, uolas ir Paleokastritsa. Pačios pavojingiausios vietos aptvertos dekoratyvine tvorele, kuri nebuvo kliūtis prieiti prie pat skardžio krašto ir žvilgterėti žemyn į nepakartojamų spalvinių gamų jūrą. Įdomu buvo užeiti į oloje įrengtą senovinę bažnyčia, skirta Arkangelui Mykolui. Pilis buvo pastatyta XIII a. ir buvo svarbi gynybinė tvirtovė, padėjusi atlaikyti dažnus piratų išpuolius. Panagrinėjome Angelokastro, nusileidome iki mašinos ir grįžome atgal į Paleokastritsa. Automobilį palikome toje pačioje nemokamoje aikštelėje (39.672176, 19.701654) ir nuėjome į Agios Spiridon pliažo prieplauką. Kada išplaukiam?- paklausiai aš.  Po 5-10 min.,- gavau atsakymą. Bandžiau iš karto duoti pinigus, tačiau imti atsisakė. Laive užsimokėsi. Gerai. Laukėme, karšta, vaikai į vandenį nori. Mes vis kažkodėl neplaukėm. Laikas eina, o veiksmas nevyksta. Vaikai jau ir išsimaudyti suspėjo. Po pusvalandžio mes vis dar buvome krante. Netrukus atėjo grupelė žmonių, juos susodino į laivą, o į mūsų šeimyną net dėmesio nekreipia. Klausyk, sakau, mes pirmi čia atėjome, tai kodėl tie žmonės laive, o mes už borto? Man grubiai atsakė: jei kas nors nepatinka, kreipkis į policiją! Na, čia tai viršūnė! Pagėdinau tą „kapitoną“ ir sukėliau šiokį tokį kibišą. Išdidžiai pasišalinome susirinkę savo daiktus.

       Tiesiu taikymu nuėjome į pliažą Agios Petros (39.672183, 19.700833), kur smagiai pasimaudėme, panardėme, ten pat ir papietavome. Nuostabi vieta snorkelingui. Tiesa, nepaminėjau apie valgymo Corfu salos pliažuose ypatumus. Bet kuriame paplūdimyje išsitraukus maistą ir pradėjus valgyti, tuoj pat sulėkdavo daugybė širšių. Ramunei dvi spėjo ir įgelti. Paskui supratome, kad valgyti reikia toliau nuo pliažo bazavimosi vietos. Net stiprus vėjas nesukliudydavo širšėms atskristi ir sukti ratus aplink maistą. Ir taip visoje saloje. Aš plaukte nuplaukiau į už uolos kampo esantį pliažą Ampelaki (39.673078, 19.700934). Akmenuota pakrantė, labai švarus vanduo, gražus dugnas, daug jūros ežių ir vietinių žuveliokų. Ampelaki prieplaukoje pasidomėjau katerių nuomos kaina ir sąlygomis. Pasikalbėjau su simpatiška organizatore ir susitariau dėl greitaeigio katerio nuomos vien tik mūsų šeimynai. Už 70 min. 70 Eur. Puikumėlis! Nusirengėme, įsitaisėme kateryje ir pirmyn! Skrodėme per bangas, katerio vairininkas labai maloniai pasakojo apie visus objektus, prie kurių priplaukdavom: Nausica cave, St. Nicolas cave, Blue Eye, La Grotta ir t.t. Paplaukiojome palei Rovinia beach, Paradise beach, Limni beach. Poroje vietų išmetėme inkarą ir šokome į jūrą paplaukioti. Super išvyka! Ta valanda prabėgo akimirksniu. Nepakartojamas patyrimas stebėti Paleokastritsa uolėtą pakrantę nuo jūros pusės. Sūnus iš viso buvo euforijoje, kai jam leido parvairuoti katerį atgal į Ampelaki įlanką. Absoliučiai negaila tų 70 Eur. Paskui su Ramune džiaugėmės, kad mums nepavyko išplaukti pirmąjį kartą su tais žodžio nesilaikančiais graikais iš Agios Spiridon pliažo. Galvą svaiginantys įspūdžiai, puikus laikas, praleistas su šeima jūroje.

       Krante apsirengėme, sėdome į auto ir nuvažiavome į pliažą Agia Triada (39.673391, 19.715344). Mašiną priparkavome čia (39.674282, 19.717632) ir pagal nuorodas radome taką, vedantį į paplūdimį. Pasimaudėme, paplaukiojome, vėl grįžome į auto ir nuriedėjome į pliažą Liapades (39.673102, 19.730356). Nissan priparkavome visai šalia paplūdimio. Aišku, tuoj pat ir čia šokome į jūrą atsigaivinti. Ką galiu pasakyti apie tuos du pliažus: gražūs, akmenuoti pliažai, reikia maudymosi batų, vanduo nėra ypatingai skaidrus, snorkelingas prastas. Bet labiausiai nepatiko pliažų urbanizacija. Turiu omenyje, kad ten pilna visokių lieptelių, laivelių, kateriukų, visokių kanojų, bananų, pakrantės nusėtos skėčiais ir gultais, skamba tranki muzika. Patikėkite, tai labai gadina bendrą vaizdą, atima minimum 70 proc. viso grožio. Mes esame laukinių pliažų gerbėjai, kur nėra jokios infrastruktūros ir spalvotų žaisliukų, kur akys užkliūva tik už natūralių gamtos objektų, o ausys girdi tik jūros skleidžiamus garsus. Na, gerai, gal ir perlenkiau lazdą. Reikia trupučio infrastruktūros, bet tikrai ne tiek, kiek jos yra čia.

       Gana jau atrakcijų šiai dienai, nuvažiavome namo ilsėtis, aptarti įspūdžių ir juos sudėlioti į reikiamas lentynėles galvose.

       Savaitės vidurys  – trečiadienis – prasidėjo įprastai: pusryčiai keturių katinų draugijoje, rytinė kava ir pasiruošimas pliažui. Vos tik maistą išsinešdavome į lauką, tuoj pat keturi katinai atsliūkindavo pas mus. Jie murkdavo, glaustydavosi prie kojų ir tikėdavosi gardaus kąsnelio. Visą dieną nusprendėme skirti tik pliažo malonumams. 10 val. jau bazavomės pliaže Rovinia beach (39.671078, 19.729195). Paskutinis kilometras iki pliažo buvo gana ekstremalus, t. y. važiavome labai siauru ir prastu keliuku, kur dviem mašinom prasilenkti be šansų, o parkingas mokamas (3 Eur). Mes radome nemokamą vietelę, o kam negaila gadinti auto, tai ir maksimaliai arti pliažo galima buvo prisiparkuoti. Rovinia nenuvylė – puikus laukinis pliažas, be gultų ir skėčių, be visokių prieplaukų su kateriais ir pramogų siūlytojų. Paplūdimys padengtas smulkiais baltais akmenukais, ant kurių labai gera gulėti. Ypač malonu, kai akmenukai įkaista saulėje ir maloniai šildo šonus. Vanduo jūroje itin skaidrus ir švarus. Tačiau buvo vienas nemalonus minusas: gana vėsus vanduo. Jei kituose lankytuose pliažuose galėdavai mirkti vandenyje iki visiško odos paburkimo, tai čia to padaryti neįmanoma: įbridai, paplaukiojai, atsigavai – ir atgal į krantą. Rovinia įsispraudusi tarp gražių uolų. Stovint veidu į jūros pusę, pliažo kairėje yra urvas Cave Megalo Spilaio. Iki jo galima nubristi, o urvo viduje yra mini pliažiukas. Lendant į urvą gilyn, dešinėje jo pusėje, yra takelis, kuriuo galima užkopti į paviršių ir išlįsti uolos viršuje. Trasa nėra sunki ir sudėtinga, aš su vaikais išbandžiau tokią atrakciją. Akcentuoju, kad reikia lipti atsargiai, lėtai, o prie paviršiaus teks pasinaudoti kopėčiomis bei saugumui nuleistomis virvėmis, į kurias reikia įsikibti ir atlikti paskutinį spurtą paviršiaus link. Taip pat rekomenduoju gerą trekingą nuo Rovinia iki pliažų Klimatia (39.666200, 19.724459) ir Limni (39.665525, 19.723875), pakeliui aplankant skylę uoloje, kurios apačioje telkšo jūra. Ta skylė yra pamėgta nardytojų vieta, neretai galima pastebėti žmones naro kostiumais toje skylėje. Įspėju, kad į skylę reikia žiūrėti labai atsargiai, nes ji visai neaptverta ir jei krisi, tai viso gero… Tako pradžią rasite Rovinia pliažo kairėje pusėje (stovint veidu į jūrą). Trasa lengva, takeliu paprasta eiti ir pasišvilpaujant nupėdinti iki mano minėtų objektų. Į Rovinia pliažą buvo atplaukusi parduotuvė-laivas. Prisišvartavo prie urvo Cave Megalo Spilaio ir pardavinėjo ledus, alų, kavą, vandenį ir pan. Populiari atrakcija, net eilė buvo susidariusi, o kainos visai nesikandžiojo. Po pietų atsisveikinome su šiuo tikrai nuostabiu pliažu ir nuvažiavome į pliažą Limni. Automobilį palikome kažkur ant keliuko (39.666154, 19.725299) ir pėsčiomis nusileidome iki pliažo. Reikia vadovautis nuorodomis ir rasite paplūdimį. Arti pliažo nenuvažiuosite, vis vien pėstute reikės iki jo kapanotis. Limni įdomus tuo, kad ten yra siaura baltų akmenų juosta tarp sausumos ir tokios mažytės salelės-kalno. Iš principo gaunasi du pliažai. Tarp kitko, jie skirtingi: dešinės pusės (veidu į jūrą) pliažas su daug šaltesniu vandeniu ir vaizdu į Paleokastritsa įlankas, o kairės pusės – su žymiai šiltesniu vandeniu ir daugybe uolų, kyšančių iš jūros. Tarp uolų labai gerai snorkelinti, nes vanduo švarus ir skaidrus. Pasimaudėme ir vienoje, ir kitoje pusėje, ilgai neužsibuvome ir užlipome į kalną atgal prie mašinos. Nuvairavome į jau išbandytą taverną „Staurodromi“, kur vėl atsidavėme graikiško maisto malonumams (44 Eur). Vaikai valgė vištienos šašlyką (souvlaki), o aš su Ramune – troškintą jautieną (sofrito). Buvo skanu…Labai. Niam, niam, – kaip sako mano vaikai. Sotūs ir patenkinti grįžome namo ilsėtis.

       Ketvirtadienį 9.00 val. jau buvome Achileono rūmuose (39.562473, 19.904294). Mašiną priparkavome nemokamoje aikštelėje visai šalia įėjimo (39.561660, 19.903483). Bilietai kainavo po 10 Eur suaugusiam ir vaikams – nemokamai (taip vadinamas šeimos bilietas). Į kainą įeina ir audiogidas, galima rinktis iš 11 kalbų. Užstatui reikėjo palikti asmens dokumentą, kurį grąžina, kai priduodi audiogidą.

       Austrijos imperatorienė bei Vengrijos karalienė Elžbieta (žinoma kaip imperatorienė „Sisi“) Achileono rūmus pastatė 1889-1891 m. ant vienos iš daugelio kalvų kaimelyje Gastouri. Elžbieta išpirko visas kaimynines žemes iki pat jūros, kad atplaukusi laivu turėtų laisvą priėjimą prie savo rūmų. Pompėjos stiliaus rūmų statyboms vadovavo italų architektas Raffaele Caritto. Pavadinimą „Achilleion“ sugalvojo pati imperatorienė, kuri ypatingai žavėjosi graikų mitologijos didvyriu Achilu ir laikė jį dieviško grožio ir drąsos įsikūnijimu. Elžbieta apsilankydavo rūmuose paprastai du kartus per metus, kol 1898 m. Ženevoje ją savadarbiu durklu nužudė italų anarchistas Luigi Lucheni. Po „Sisi“ mirties Achileonas 9 metus buvo uždarytas, o 1907 m. Elžbietos dukra Marija-Valerija, paveldėjusi rūmus, pardavė juos Vokietijos imperatoriui Kaizeriui Vilhelmui II. Kaizeris iš esmės pakeitė Achileono sodus, nes jo supratimas apie grožį ir estetiką buvo visiškai priešingas negu Elžbietos. Mirštančio Achilo skulptūra buvo pernešta į kitą vietą, o vietoje jos atsirado kita – Achilo-nugalėtojo statula, padaryta iš bronzos ir tokio maxi dydžio, kad Achilo laikomos ieties galiukas būtų matomas iš Kaizerio jachtos. Vilhelmas II lankydavosi rūmuose, tapusiuose Europos diplomatijos centru, iki pat 1914 m., kuomet prasidėjo Pirmasis Pasaulinis Karas. Karo metu Achileono rūmai buvo naudojami kaip prancūzų ir serbų karo ligoninė. Vokiečiams pralaimėjus karą, rūmai pagal Versalio susitarimą 1919 m. perėjo Graikijos nuosavybėn. 1941-1944 m. Achileone veikė okupantų (italų-vokiečių) karinis štabas, pasibaigus karui rūmai vėl buvo perduoti Graikijai. 1962 m. rūmai atiteko privačiai firmai, kuri viršutiniuose aukštuose įrengė pirmąjį Graikijoje kazino, o pirmame aukšte įkūrė muziejų. 1983 m. rūmų valdymo teisė perėjo Graikijos Turizmo Valdybai. 1994 m. Achileonas buvo rekonstruotas ir jame vyko Europos Sąjungos viršūnių susitikimas. Nuo to laiko Achileono rūmai veikia kaip muziejus ir įvairiausių renginių vieta.

       Dar prieš įeinant į pagrindinį rūmų pastatą, galima pajusti šios vietos didybę. Kai matai skulptūras, puošiančias laiptuotus sodus bei gausią augmeniją, kurioje skęsta visi rūmai, patenki  į tartum senai praėjusius laikus, pajauti savotišką stebuklingą atmosferą, tarsi laiko mašina nubloškė 100 metų atgal. Tai čia apie išorę. O apie rūmų pastato vidų tokie įspūdžiai: vidaus restauracija galėjo būti  atlikta autentiškiau, kažkaip labai atmestinai ji padaryta. Daug patalpų buvo uždaryta, o tose, į kurias galima buvo patekti, ekspozicijos, švelniai tariant, buvo gana skurdokos. Didžiausią įspūdį viduje man padarė laiptai, kurie iš karto krenta į akis. Jų nepastebėti tiesiog neįmanoma. Neįkainojamas meno kūrinys, odė graikiškai mitologijai, Dzeuso ir Heros skulptūros, mažos bei didelės gipso statulos. Kairėje pusėje kabo imperatorienės Elžbietos paveikslas, o dešinėje – marmurinis židinys su jį puošiančiomis statulomis. Lubos dekoruotos didžiule freska, alegoriškai vaizduojančia keturis metų laikus. Antrame aukšte, laiptų gale atsiveria austrų dailininko Franz Matssch galingas aliejiniais dažais nutapytas paveikslas, vaizduojantis Achilo triumfą jo kovoje su Hektoru.

       Visgi pagrindinis rūmų akcentas yra sodas, supantis Achileoną. Ten taip pat daug nepakartojamų meno kūrinių, skulptūrų, monumentų, žalumos ir gėlių.  Aišku, galima būtų sodo priežiūrai skirti ir daugiau dėmesio, bet iš esmės, normos ribose. Achileono peristilyje arba kitaip vidaus kieme, apjuostame dengta kolonada, dominuoja devynios marmurinės mūzų statulos kartu su Apolono ir  trijų Gracijų statulomis. Tik viena iš jų yra originali ir įvertinta daugiau negu 1 milijonu eurų. Iš peristilio Elžbieta žiūrėdavo į savo sūnaus Rudolfo kenotafą (simbolinį antkapinį paminklą, statomą pagerbti mirusįjį, kai jo palaikai yra sunkiai pasiekiamoje vietoje). Peristilio arkoje, žinomoje kaip „Išminčių arka“ išliko 13 senovės filosofų biustų ir Šekspyro biustas. Pačios vertingiausios iš visų Achileono skulptūrų yra vokiečių skulptoriaus Ernst Gustav Herter kūrinys „Mirštantis Achilas“, vaizduojantis mirštantį Achilą, bandantį ištraukti strėlę iš kulno. Skulptūra „Achilas Nugalėtojas“, pastatyta Kaizerio Vilhelmo II pageidavimu ir yra pati didžiausia Achileono skulptūra. 

       Kad ir ką sakytų skeptikai, manau, Achileono rūmus tikrai būtina aplankyti, svečiuojantis Corfu ir susidaryti savo nuomonę. Man, asmeniškai, labai patiko ši 1 val. trukmės atrakcija. Beje, tai vienintelis lankytinas objektas visoje saloje, kur mačiau tiek daug turistų. Ir ne tik pavienių, bet ir organizuotomis grupėmis.

       Iš karto po to nuvažiavome į pliažą Agios Gordios (39.545361, 19.852361). Tai didelė smėlėta įlanka, negili jūra, peizažą puošia graži vieniša uola Ortholithi. Pagrindinis paplūdimys kokybiškas, bet labai daug skėčių, gultų ir kabakų. Praktiškai kiekvienas baras turi savo kontroliuojamą pliažo teritoriją su visa infrastruktūra. Jei esi baro klientas, tai gultais gali naudotis nemokamai. Mes nusprendėme paieškoti ramesnės ir intymesnės vietelės, kurią radome paėjus puskilometrį pakrantės dešine puse (stovint veidu į jūrą). Apsistojome mažame pliažiuke tarp restorano Black Rocks ir sudužusio laivo, priplakto į krantą, taip vadinamo Agios Gordios ship wreck (39.553068, 19.845590). Tai buvo tikrai simpatiškas nedidelis smėlėtas pliažas su uolomis bei vaizdu į sudužusį laivą. Daug maudėmės, nardėme, apžiūrėjome sudužusį laivą. Laikas prabėgo nepastebimai. Čia atvykome 11.00 val., o išvažiavome 18.30 val. Tiesiu taikymu nuvairavome į jau žinomą kaimelį Pelekas ir vietinėje užeigoje „Pelekas Grill“ (39.591737, 19.821624) susiorganizavome savo skrandžiams smagią šventę. Ypatingai skaniai ir sočiai pavakarieniavome: dvi pita gyros, bulvės fri, vištienos šašlykas, duonelė, butelis vietinio balto vyno už 23 Eur. Ramioje, atpalaiduojančioje atmosferoje pavalgėme, pavirškinome, pabendravome ir laimingi grįžome namo užtarnauto vakarinio poilsio.

       Penktadienis vadinamas mažuoju savaitgaliu, tačiau mums – tai paskutinė pilna diena Corfu, nes rytoj kelsime sparnus į Lietuvą. Pliažinimuisi pasirinkome Prasoudi paplūdimį (39.479028, 19.861167), iki kurio teko normaliai pavingiuoti. Kelias iki finišo buvo asfaltuotas, todėl vingiavimas priimtinas. Ir tai pirmas pliažas šią savaitę, iki kurio privažiavome labai arti, nereikėjo auto palikti kažkur aukštai ant kalno ir leistis žemyn. Šį kartą atvažiavome praktiškai į patį pliažą. Paplūdimys nedidelis, smėlėtas, prieš akis – beribė jūra ir kelios netoli kranto iš vandens kyšančios uolos. Visą laiką pūtė vėjukas, todėl ypatingos kaitros nesijautė. Žmonių mažai, vanduo šiltutėlis, skaidrus, švarus. Nardymas neįspūdingas. Šalia pliažo – taverna. Nustebino visiškai nebūdingas salai dalykas – nemokami gultai. Jų buvo pabarstyta po visą pliažą tai šen, tai ten. Išsirenki vieną, nusitempi kur nori ir naudojiesi už nulį pinigų. Visą dieną skyrėme jūrai, saulei, smėlio kasinėjimui ir relaksui. Puiki vietelė. Po pietų nuvairavome į taverną ir nevaikiškai prisikirtome graikiško maisto (40 Eur). Labai panaši į vakar dienos vakarienę, tik dar gausesnė. Apetitas juk kyla bevalgant. Grįžę namo ruošėmės rytojaus skrydžiui į gimtinę.

       Išaušo paskutinė diena saloje. Namo visai nesinori, bet atostogos turi blogą savybę kada nors baigtis. O gaila… Lėktuvas tik po pietų, todėl nutarėme prieš pakeliant sparnus dar kelias valandas praleisti prie jūros. Nesiblaškėme ir nuvažiavome į mums labai patikusį pliažą Gyaliskari (Yaliskari) (39.577944, 19.826333). Tai buvo pirmas pliažas, į kurį grįžome antrą kartą. Saloje yra apie 60 pliažų, todėl norėjosi išbandyti jų kuo daugiau. Paplūdimyje buvome 8.30 val. Nieko nuostabaus, kad buvome ir pirmi lankytojai. Tokiu rytiniu metu prie jūros tylu, ramu, tuščia, atrodė, lyg maudytumeisi privačioje įlankoje. Keista, šeštadienis, išeiginė, bet tuščiame pliaže šeimininkavome iki 10.30 val., kuomet pradėjo rinktis ne tokie ankstyvi pliažinio poilsio mėgėjai. Vanduo šiltas, skaidrus ir ypač švarus. Saulės spinduliai žaidžia jūros paviršiuje, žuvytės pulkais plaukioja aplink kojas, kūnui komfortabilu, malonu, krante čirpia cikados…Idilė. Palaima. Gaila, kad po kelių valandų teks palikti šią nuostabią salą ir lėkti į rudenėjančią ir coronavirusuojančią Lietuvą. Buvo fantastiškos atostogos, todėl baigdamas šią dviejų savaičių trukmės euforiją užtikrintai teigiu, kad CorFU – visai ne FU, o išties labai labai labai puiku…