Piranas. Slovėnija

Senokai jau ką pasakojau. Keisti šie metai… Bet turbūt dėl to ir norisi suguldyti viską, kas nukeliauta ant „popieriaus“. Tie, kurie nekeliauja, burnoja ir keikia keliaujančius, o tie, kurie keliauja jau ilgisi naujų įspūdžių. Juk toks nepakartojamas jausmas su lagaminu rankose, ar kuprine ant pečių uždaryti namų duris…

Pernai labai daug keliavome. Daugiau nei bet kuriais ankstesniais metais. Lyg nujausdami, kad reiks sustoti.

Šį kartą trumpas pasakojimas iš paskutinės praeitų metų kelionės į Grado.

Taip, taip taip ir – vėl. Bet apie Grado nepasakosiu. Juk jau tiek apie jį rašiau. Nors rašyti galėčiau vėl ir vėl. Bet… šį kartą apie vienos dienos išvyką į Slovėnijos miestą – Piraną. Įžangai galėčiau papasakot, kokia įvairiaspalvė šalis yra Slovėnija, bet negi gali taip gražbyliauti vos tik kartą ten koją įkėlęs. Tad papasakosiu tik apie vieną to krašto miestą, pasitikusį mus vaiskiu dangumi ir vis žemyn žemyn vedančiomis gatvelėmis (žinoma, grįžti reikėjo vis aukštyn, aukštyn, bet tai – vėliau).

Mašiną statome Garage Arze (Arze 1b, 6330 Piran) ir leidžiamės žemyn. Kiek paėjėjus – pamatau Pirano miesto sienos likučius. Kabarotis dabar? Ar vėliau? Tik dabar. Ir teisingai – grįžtant atgal kalnan dar kažkur kabarokis? Neee…

Nors maniškis ir dabar nesikabaroja, sako padarys keletą nuotraukų iš apačios (bet priežastį žinau – jau kuris laikas vaikšto apsimesdamas, kad kelio neskauda, neskaudėjo ir neskaudės). O aš mėgaujuosi vaizdu. Tiesiog į jūrą brendančiu miestu.

Miesto istorija pasakoja, kad jau X amžiuje čia būta tvirtovės. Seniausia miesto dalis – Punta. Vėliau miestas plėtėsi. Žinoma, ne jūron, o kalnan. Ir miesto siena ne kartą keitė savo kreives. Stoviu ant jos likučių ir gėriuosi.

O dabar jau dardam žemyn.

Gatvelių siaurumas. Gražumas. Ir! Tokiam susispaudusiam miesteliui neįtikėtinai erdvi miesto aikštė. Lyg kokia šventa vieta, į kurią joks namas nedrįsta kelti savo mūrinio pamato kojos.

Prisėdame lauko kavinukėje. Mums už nugaros garsiai šnekučiuojasi vietiniai. Vis bandau pagauti žodžių nuotrupas ir suprasti apie kalbasi. Ta šnekta tokia raminanti. Nežinau kodėl, bet nesvarbu kur būčiau, visada mėgaujuosi girdėdama vietinių pasikalbėjimus. Jie ramina. Jie tokie namiški. Aišku, jie gi niekur neskuba, jiems nereikia dar to, to ir ano apžiūrėti. Sėdės, kiek norės, o paskui eis namo. O gal dar su kuo susitiks kokiame bare, jaukioje užeigoje, kur nebebus nei vieno turisto. Čia, Pirane. Net pavydu. Šnekės, apšnekės visus. Ir tegu. „Lasa pur dir.“ Tegu kalba. Tegu kalba, tegu kalba… „Lasa pur dir“ puošia vieno seniausio ir bene gražiausio Pirano namo sieną. Pasak legendos jauna neturtinga Piranietė įsimylėjo pirklį. Žmonės ją plakė liežuviais. Tad pirklys ant namo esą pakabino iškabą „Lasa pur dir“. (nuotraukoje tas namas centre)

Apžiūrėję aikštę sukame pakrantės ir uosto link. Žinau, tie laiveliai visur panašūs, bet jie tokie žavūs! Žavūs kaip vasara, jūra, dangus – lyg kiekviename slėptųsi krislelis švelnios nuodėmės.

Vienoje pakrantės užeigoje sėdame papietauti. Mus pasitinka plačiai besišypsanti padavėja. Klausiam, kokia kalba kalba. O ji taip saldžiai užsikvatoja ir sako: kas liečia užeigos darbą ir maistą – ji kalbanti visomis įmanomomis kalbomis!

Taip taip, tai tikrai nėra turistų pamirštas kampelis. Bet didžajam maudynių sezonui pasibaigus, čia pakankamai ramu.

Koja už kojos traukiame toliau. Viena bažnytėlė pačiame Pirano smaigaly. Visai šalia paplūdimys. Tiesa, jis ne mano skonio – betonas. Bet juk ne kiekvienas turi švelnių pūkų smėliuką.

Apžiūrime Šv.Jurgio (S.Giorgio) bažnyčią

ir pamažu grįžtame kalnan, kur stovi mūsų mašina.

Ir vėl grįžtame į Grado.

P.S. Kelių vinjetę buvom nusipirkę dar Austrijos-Italijos-Slovėnijos pasienyje važiuodami į Grado.