Pirmoji dienos pusė pralėkė Italijos autobanuose. Prieš tai dar pravažiavome Italijos Alpių gabaliuką, palei Como ežero pakrantę. Bet pas italus kitaip, nei pas šveicarus, gražiausiose pakelės vietose nėra įrengta jokių apžvalgos aikštelių. Todėl vaizdingomis ežero apylinkėmis teko gėrėtis tik per langus. Nuo Milano įlindome į A1 autostradą ir važiavome ja iki Florencijos. Kelias gana brangus, o kokybė tai… kažkoks nesusipratimas. Keista, juk tai magistralė, jungianti 2 svarbiausius šalies miestus, o jaučiausi lyg būčiau važiavęs Būtingė-Liepoja keliu…Važiuodamas per kiekvieną tilto ar viaduko sujungimą, susirūpinusiu veidu galinio vaizdo veidrodėlyje stebėdavau, ar nieko nepamečiau (pvz.: ratų, keleivių nuo galinės sėdynės :). Greitis tai nemažas – apie 130km/h. O vienoje vietoje nepastebėjęs duobės taip žybtelėjau į ją, kad tikrai keista, jog nepamečiau rato.
Didžiuosius Toskanos regiono miestus – Florenciją, Sieną, Pizą jau buvome lankę anksčiau, todėl šįkart Italijoje buvome suplanavę neįsipareigojančiai pavažinėti mažaisiais Toskanos keliukais, pasigrožėti peizažais, užsukant į kelis miestukus, ir pavartyti bambas pliaže kokiam nors kurorte (po šaltos Šveicarijos ilgėjomės šilumos – visgi liepos mėnuo…). Taigi, pirmasis pakeliui pasitaikė San Gimignano. Miestelį puošia aukšti bokštai, kuriuose seniau buvo laikomi prieskoniai (kadaise bokštų buvo 72) – turtingesniųjų San Gimignano šeimų visuomeninio statuso simbolis. Kiekvienas, norėdamas pasirodyti turtingesniu, stengėsi pastatyti kuo aukštesnį statinį. Miestelyje nėra nė vienos naujoviškos gatvės, visur vien tik grindinys. Na, miestas mažas, turistų daug, tai kiek pasižvalgę į senus mūrus ilgai ir neužsibuvome.
Beje, ten radome ledainę, kuri 2006-2009 metais buvo pripažinta pasaulio ledų čempionato nugalėtoja. Norėjome paragauti tų čempioniškų ledų, bet atbaidė ilga žmonių eilė. Tad teko tenkintis kitais, iš paprastesnės ledainės nusipirktais ledais. Paprasto ledo kaina 2, o čempioniško -7 Eur:)
Toliau vingiavome gražiomis kalvotomis vietovėmis, kiek burnodami ant italų, kad jie gražiausiose vietose negali, kaip šveicarai, įrengti normalių panoraminių aikštelių, kur tilptų daugiau kaip 2 automobiliai. Taigi, pro akis slinko maždaug tokie vaizdai.
Vakarėjo, todėl atlase jau pradėjome žvalgytis, kur arčiausiai jūros pažymėtas kempingas. Taip ilgesniam laikotarpiui įsikūrėme Follonica kurorte esančiame kempinge šalia jūros (asmeniui para apie 50Lt). Kaip vėliau paaiškėjo, tai – vietinių italų, ypač šeimų, pamėgtas kurortas. Dėl to tik apsidžiaugėme, nes tai reiškė nesukeltas kainas, o ir šiaip norėjosi tikros itališkos, o ne kosmopolitinės maišalynės.Žodžiu, tai Italijos pajūrio kurortas be turistų jūros ir be suvenyrų gausos. Beveik visas pajūrio ruožas mokamas, t.y. reikia nuomotis gultą su skėčiu (5Eur).
Nenori mokėti – eik toliau, yra ir nemokamų pliažų, bet be tualetų, gėlo vandens dušų, barų, skėčių – žodžiu – be komforto. Per vidudienio kaitrą supratome, kad gerai, jog nepagailėjome pinigų skėčiams ir gultams, nes jie teikė tikrąją palaimą. Mes juk palangiškiai, pratę ant smėlio numestų rankšluosčių gulėti:)…bet kai laikrodis rodė vidudienį, ant smėlio būtume paprasčiausiai iškepę… Mūsų pliažo ruožo biznis priklausė tipiškai italų šeimynai, kur Mama vadovauja visam paradui. Tai supratome štai iš ko. Bare, begurkšnojant vietinį Nasstro Azzurro alutį,man kaip žmogui, kolekcionuojančiam alaus bokalus, kilo mintis paprašyti, kad parduotų 1 tuščią bokalą. Taip ir paprašiau jaunos padavėjos. Ji nieko nesuprato. Tada pakvietė tėtį, kuris irgi niekaip nesuprato, kodėl man reikia tuščio bokalo. Tada iš baro virtuvės buvo iškviesta tėčio mama, kuri išklausiusi manęs, tarė kažką panašaus į : for kolekcijone? Nudžiugęs atsakiau: si si, Senjora. Tada jaunajai padavėjai buvo duotas nurodymas ir po minutės džiaugiausi suvyniotu į popierių, kad nesudužtų ir veltui dovanotu bokalu. Tąkart išmokome širdį glostantį žodį „gratis“ (t.y. už dyka:)) Vakare valgėme labai labai skanias picas, kuomet mintis apie ant picos papildomai spaudžiamą pomidorų padažą ( kaip įpratę Lietuvoje) atrodo šventvagiška. O vyną ragavome toooookio gardumo, kad žodžiais čia neaprašysi…Taigi, Follonicą matėme tokią.
Vieną dieną buvome išvažiavę aplankyti nusižiūrėtų poros objektų. Pirmiausia norėjome aplankyti netoli Saturnia miestuko esančias natūralias termines maudykles. Tai tarsi nemokamas SPA po atviru dangumi.Vandens temperatūra ten siekia +37˚ , o aplinka dvokia supuvusiais kiaušiniais. Bet visiems smagu.
Kadangi ir taip oras buvo įkaitęs, tai nelindome į tuos šiltus krioklius ir baseiniukus. Truputį pabraidę pasukome link kito tikslo – apie tūkstantmetį skaičiuojančio Pitigliano miesto, kuris atrodo „išaugęs“ tiesiog iš uolos.
Pirmas įspūdis, gana ilgai važiavus visokiais šabakštais apaugusiomis pakelėmis ir netikėtai išsukus iš vieno posūkio, kai atsivėrė vaizdas į miestuką, buvo gniaužiantis kvapą. Vaikščiojant po miestelį, neapleido jausmas, kad laikas čia sustojęs. Žodžiu, tikrai įspūdinga vieta.
Prabudus paskutinį rytą Italijoje, kai reikėjo krautis „manatkes“ ir pradėti judėti link Lietuvos, kiek nustebino apniukęs dangus ir negausūs lietaus lašai. Prieš tai kelias dienas laikėsi apie +30 laipsnių karštis. Maždaug ties Sienos miestu, gerokai nutolus nuo pajūrio, temperatūra krito iki nesuvokiamų +14 laipsnių, dangus apsiniaukė kaip Lietuvoje ir prasidėjo nelabai lauktas lietus. Pradžioje dar buvo gana pakenčiamas, bet tikrai negalėjome sakyti, kad Toskanos dangus visada žydras. Nors ir per lietų, bet vistiek pravažiavome vaizdingu „Via Chianti“ keliu.
Epilogas. Patiko man ta Toskana. Kelionės draugams taip pat labai labai 🙂
Na, o jei trumpai apie likusią kelionės dalį, tai ji pirmą kartą buvo tokia šlapia. Kartais pildavo, kaip iš kibiro, kartais lašnodavo nelabai agresyviai, bet lietus tęsėsi iki pat Palangos!!! Taip su dažniausiai įjungtais valytuvais pervažiavome pusę Italijos, kirtome gražią žaliąją Slovėniją, Vengriją su Balatono ežeru, kuriame žadėjome pasipliuškenti, nes apsistojome nakvoti prie jo (ankstesniais metais džiaugdavomės +30+42˚C oro temperatūra, šįkart tenkinomės +15 ir nei pirštelio neįmerkėme 🙂 )
, Slovakiją ir jos Tatrus (kurių dėl debesų nebuvo matyt visai…). Visiškai kelio per lietų nebesimatė Lenkijos Zakopanėje
, kur taip pat nakvojome. Galbūt neįtikėtinai skamba, bet +13+15 temperatūra vidurvasarį mus lydėjo nuo pat Toskanos širdies iki Lietuvos pasienio. Kur kažkodėl staiga pakilo iki +20?..Ir tada dangus galutinai pasiutęs ėmė svaidytis žaibais, jau nebelijo, o tiesiog kriokliai priekiniu stiklu šniokštė…Džiaugėmės namus laimingai pasiekę apie vidurnaktį.
pirmas 
Kavagne 
Aruna