IRANAS Titulas draugiškiausi piliečiai goes to…! (I dalis)

IRANAS Titulas draugiškiausi piliečiai goes to…! (I dalis)

PASIRUOŠIMAS:
Paradoksas, tačiau asmeninė patirtis parodė, kad Iranas yra viena saugiausių ir turistui draugiškiausių šalių! О taip įprasta pradėti kiekvieną pasakojimą apie Iraną  aprašant kokios draugų reakcijos, „pavojinga nedraugiška šalis – blogio ašis”(eilinį kartą pasikartojant). Visa aplinka ir artimieji sutartinai daro psichologinį spaudimą ir t.t. Taip buvo nustebusių, bet iš esmės viskas praėjo sklandžiai. Juk dabar žmones labiau nustebina, tie kurie porai savaičių renkasi atostogas Lenkijoje (…ir ką ten veiksi?…).

Taip jau susiklostė aplinkybės, kad kelionė gavosi ekspromtu. Planavimas vyko be parengiamųjų darbų. Kuprinė 7kg su būtiniausiais daiktais, pasas, grynieji – pirmyn.
Iranas labai pradžiugino nusprendęs supaprastinti anksčiau labai komplikuotą vizų išdavimo tvarką. Dabar ją oro uoste išduoda už 75eur. Papildomai apsidraudimui turėjau iškvietimą, kurį galima pasidaryti iš anksto per vieną savaitę(30eur). Čia tuo atveju jei reikia garantijų, kad įleis. Iš anksto pasidariau draudimą – oro uostinis gerokai brangesnis.
ATVYKIMAS:
Malonus siurprizas, kad keisti valiutą oro uoste yra normalu. Kursas neprastesnis nei visose šalies keityklose apie 40.000 realų už vieną eurą. Bučiau žinojęs – bučiau iškeitęs iš karto viską.
Visas kelionės smagumas tas, kad pirmą kartą neturėjau jokio konkretaus plano. Viena aišku, esant gana trumpam kelionės laikotarpiui teko priimti sprendimą atsisakyti couchsurfing’o. Tokiose šalyse kaip Iranas žmonės linkę skirti daug laiko savo svečiams, vedžioti po mėgstamas vietas (abejotino idomumo), kartu tvarkyti savo reikalus ir… vėluoti.
Kelionės ginkluotė: išmanusis, metro žemėlapiai, Maps.me ir Lonely Planet pdf’as. Nakvynės hosteliuose.
Skrydis per Maskvą. Kadangi Maskvoje 12val. persėdimas tarp skrydžių, tai laikas neprailgo aplankant Kolomenskoe ir Tsarytsino parkus. Taip pat buvo laiko preliminariai pagalvoti apie maršrutą Irane. Atvykus į pagrindinį Teherano oro uostą Imam Khomeini po vizos procedurų tiesiu taikymu link transporto. O čia siurprizas. Joks viešasis transportas iki miesto nevyksta (metro dar tik stato). Prie taip vadinamų čarterinių taksi kainos fiksuotos, pasirinkimas nedidelis, nes dar tik 4val. ryto. Vienam brangu 700.000 rialų (20eur). Užkalbinu kartu atsridusį iranietį vardu Mehrdad– kooperuotis. Jis sako no problem ir skrendam į centrinę Tehereno traukinių stotį. Ir čia prasideda už taksi kategoriškai spiriasi susimokėti. Sako welcome to Iran be our guest. Neima net kai kaip močiutė anūkui pinigus į kišenę idedu. O sutapo taip , kad važiuoti mums tuo pačiu traukiniu. Tik man į Kašano miestą o jam į Jazdą. Mehrdad gimęs Jazde – dirba Vokietijoje inžinerinėje kompanijoje. Išsikalbėjome, kad Jazdas laikomas labiausiai išsilavinusiu miestu visoje šalyje. Žmonės baigę Jazdo universitetus dažnai išvyksta dirbti aukštos kvalifikacijos darbų. Naujasis mano draugas reguliariai lanko artimuosius. Nuperkame bilietus. Pasitikslinu, kada mano stotelė: 9val. Žadintuvas nustatomas 08:30. Pora valandų smagiai pamiegosiu po visos dienos ant kojų Maskvoje ir naktinio skrydžio. Atsikėliu 08:30, aplinkui jau dykuma. Žvilgsnis į navigaciją. Siurprizas… Kašanas jau pravažiuotas. Taigi sprendimas vienas – važiuojam į Jazdą.
Apie traukinius. Irane traukiniai tarp didmiesčių modernus – turi 1 klasės vagonus, į kuriuos bilietai kainuoja tik neženkliai daugiau. Švaru tvarkinga ir važiuoja tyliai, o sėdynės ir tualetai stebėtinai geros būklės. Ir kas svarbiausia dar į simbolinę bilieto kainą įskaičiuotos sultys ir užkandžiai (sausainiai, vaisiai). Taigi traukiniais tikrai patogu keliauti, bet dar patogiau autobusais. Apie juos vėliau.

JAZDAS:
Atvykus į Jazdą pasitinka karštis. O jis toooks tarp 35-40 laipsnių. Atsisveikiname su draugu, kurį pasitiko motina ir primygtinai prašė į svečius, ir šoku į kondicionuojamą taksi. Traukinyje man patarė apsistoti Traditional Kohan hotel esančiame 10min. pesčiomis nuo senamiesčio. Tradiciniai senoviniai hosteliai/viešbučiai mane užkabino jau Maroke (taip vadinami Riadai). Atvykus ir pasiderėjus pavyko už 23 eurus gauti vienvietį kambarį su kondicionieriumi, senu televizoriumi ir dideliu šaldytuvu. Vidiniai kiemai tokiuose viešbučiuose paprastai su mažu fontanėliu ir poilsio gultais. Virš kiemo paprastai ištiestas beveik neperšviečiamas brezentas, kad saulė neužvirintų fontano vandens. Jauku.

Pirmu reikalu hosteliuose reikia papietauti su kitais turistais ir pažiūrėti kokie bendri interesai gali atsirasti.
Iš karto užbėgdamas už akių pasakysiu, kad daugiausiai turistų yra iš Vakarų Europos ir Japonijos bei Kinijos. Prancūzai nuo seno labai mėgstami Irane. Aišku, būtinai bus vokiečiai – ko gero daugiausiai pasaulyje keliaujanti tauta. Toliau olandai, belgai, ispanai ir italai. Lietuviai ir visi aplinkiniai mūsų draugai: lenkai, ukrainiečiai, rusai ar kiti rytų europiečiai yra retas reiškinys, maždaug toks kaip debesys Irano danguje.
Taigi pietų metu susipažinau su kinais iš Honkongo. Ir eilinį kartą įsitikinau, kad nėra geresnių bendrakeleivių už. Kinai (mokantys angliškai) iš tiesų yra puikūs kompanjonai del kelių priežasčių: jie nori pamatyti viską ką patarsi, visada bus už tai kad sutaupyti, nepraranda geros nuotaikos ir tiesiog yra smalsūs, nenuobodūs pašnekovai. Vienas minusas – jei nori ilsėtis aktyviai ir ekstremaliai, reikia susidėti su anglais arba australais…

Vos papietavus šokame į batus ir į pirmąją ekskursiją. Susimetus trims ji kainavo po 20 eurų. Maršrutas Zein-o-din karavansarajus – Sar Yazd tvirtovė – Zoroastristų Tylos bokštai ir šventyklos. Už įėjimus visur, žinoma, reikėjo mokėti atskirai. Karavansarajus mūsų nesužavėjo, nes visiškai sutvarkytas ir tapęs viešbutuku. O štai Sar Yazd tvirtovė pribloškė savo dydžiu ir laisve laipioti kur tik nori. Akivaizdu, kad moliniu pagrindu pastatyti persų senoviniai pastatai kur kas smarkiau kenčia nuo klimato sukeliamos erozijos nei analogiški statiniai Europoje iš akmens. Todėl viskas smarkiai apgriuvę ir tik mažos atkarpos tinkamai renovuotos. Bet kuriuo atveju mums tai buvo beveik laipiojimo po uolas atrakcija. Daugiau jokių turistų nesutikome. Mūsų linksmasis vairuotojas, jau net pradėjo paieškas tarp griuvėsių.
Juk turėjome nepaveluoti į saulėlydį ant Tylos bokštų. O saulėlydis buvo tikrai užburiantis su panoraminiu vaizdu į zoroastristų šventyklas, Tylos bokštus ir energingus prancūzų pensininkus. Zoroastristų religija kelia pagarbą, nes nėra tokia griežta kaip musulmonų, judėjų ar krikščionių ir nuo Persijos impėrijos laikų neramiame regione tebeturi pasekėjų. Didžiausias zoroastristų skaičius koncentruojasi būtent Jazdo miesto regione. Skirtingai duomenimis jų gali būti nuo 50.000 iki 200.000. Sunku pasakyti kokie tikrieji skaičiai, nes visi laikosi to paties dress kodo. Tačiau mūsų viešbučio darbuotoja ir vairuotojas sakė, kad yra zoroastristai ir tai patvirtindami parodė Ahuros Mazdos ženkliukus.

Sekantį ryta vykstame į Narin Qal’eh tvirtovę stūksančią viduryje Meybod miesto. Sunku buvo įvertinti istorinę vertė pastato, kurio tik apatinis sluoksnis išlikęs nuo viduramžių laikų. Molis – ne pati patvariausia statybinė medžiaga, todėl kiekvienas naujas garsesnis valdovas, siekdamas įtvirtinti savo autoritetą, tvirtovę renovuodavo. Kita vertus tvirtovė miesto širdyje. Graži akimirka, kai iš aplinkinių minaretų apsupa kvietimas maldai. Toliau važiuojame į zoroastristų Chak Chak šventyklą kalnuose. Ji įdomi tuo, kad ji yra tebeveikianti. Ir gražus vaizdas į tarpeklį. Ir lygiai 0 turistų.

Apie patį Jazdą galima daug pasakoti. Vieniems jis Irane patinka labiausiai, kitus nuvilia. Mano nuomone tai koloritiškiausias Irano miestas. Vien užmetus akį į Irano nuotraukas galima iš karto identifikuoti Jazdą. Jame pasitaikė labiausiai atsipalaidavę žmonės. Už kiekvieno kampo galima atrasti ką nors naują ir nepaskęsti vietinių gyventojų šurmulyje. Senamiestis tiesiog kaip iš Sinbado kelionių laikų. Moliniai statiniai ir nameliai sumegzti arkomis. Vejų bokštai dominuoja panoramoje. Tiesa vasaros metu net vakare yra itin karšta. Tik čia, į nokdauną pasiūsdamas konservatyviuosius miesto gyventojus, vaikščiojau su šortais.
Jazde būtina aplankyti Amir Chakhmagh vakare, įsijungus aikštės apšvietimui. Čia vienreikšmiškai turėtų perkaisti fotoaparatai, nes tai viena iš ikoniškiausių Irano vietų. Vietiniai puikiai nusiteikę kalbina turistus ir su užsidegimu darosi su jais selfius (daugiausiai studentai). Čia galima susirasti pašnekovų, gerų patarimų ar net nakvynę. Būtinai saulei leidžiantis patarčiau aplankyti Jazdo Jame mečetę. Mečetė uždaroma jau po saulės nusileidimo, todėl galima ramiai pasimėgauti besikeičiančiomis saulėlydžio spalvomis.
O štai Vandens muziejus nuvylė. Čia galima ateiti nebent atsivėsinti nuo karščio. Vandens jame nėra. Irane daug kalbama apie senovinę Qanat vandens sistemą, kuri padėjo miestams išgyventi dykumose, bet čia tik muziejukas. Taip pat emocijų nesukelia Zoroastristų Ugnies šventykla/muziejus-disneilendas. Šiaip Irane lankomų objektų kainos nevertos atskiros kalbos apie tai, bet pasitaiko vietų, kurių geriau nelankyti ir taip sutaupyti 2-3 eurus. Geriau jau būčiau dar kartą nuvykęs prie Tylos bokštų.

PASARGADAI-PERSEPOLIS:
Atsisveikinu su Jazdu ir sėdu į tarpmiestinį autobusą. Reikia paminėti, kad į stotį atvažiavau kaip ponas su tuo pačiu ekskursijų vairuotoju iš viešbučio. Tai vairuotojas (su kuriuo jau susidraugavome) su manimi vaikščiojo po visą stotį kol suradome autobusą – šaunuolis.
Autobusai. Atskirai norėčiau paminėti Irano autobusų parką. Čia nėra monopolinio vežėjo, bet daug skirtingų tarpusavyje konkuruojančių kompanijų. To pasekoje gali rinktis tarp ekonominių ir VIP salonų. Autobusą su lietais ratlankiais ar be jų. Kostiumuotais vairuotojais ar tepaluotais. Dėl itin mažo kainų skirtumo pasirenku VIP ir jau, išsidrėbęs sėdynėje kaip kokioje lovoje, žiūriu iranietiškus filmus. O jau panašumas į indiškus filmus, net apsidairau ar aplinkui nėra indų grupės. Juk aš esu susidaręs kitokį iranietiško kino vaizdą, turint omenyje Palmių Šakeles bei Oskarus režisieriams A. Kiarostami, T. Milani ir kt. Turbūt vietinė serialų bei kino industrija kaip ir pas mus patenkina būtinuosius masių poreikius. Apart televizijos dar pristato sulčių, vaisių ir sausainių – įeina į bilieto kainą. Šalia niekas nesisėda, laisvų vietų pilna, o kondicionierius net šniokščia. Aišku negali viskas būti idealu, todėl autobusai visoje šalyje kaip susitarę išvyksta 20-30min. vėliau. Aukščiau nupasakotas paveikslas panašus visose autobusų kelionėse.

Viduryje dienos atvykstu į PASARGADUS (tikslas Kyro Didžiojo kapas). Išlipu šalia greitkelio, o iki Kyro kapo dar keli kilometrai. Pakelės kioskelyje nusiperku vandens, draugiškas pardavėjas suorganizuoja vairuotoją. Šalia Kyro kapo italų grupė, kurios savo skurdžių italų kalbos žinių dėka pavyksta pasiklausyti. Tada du iraniečiai daro su manimi selfius. Negaliu pasakyti, kad pats kapas sukėlė kažkokias didingas emocijas. Kita vertus tai viena iš tų vietų, kurias esi matęs tik istorijos vadovėliuose. Juk nuostabu, kad vadovėliuose matytas vietas pagaliau aplankai gyvai. Vėliau tie patys du iraniečiai mane paveža iki greitkelio ir… kadangi važiuoja į priešingą pusę, tai gaudo man automobilį, kol nesustoja senutėlis Peugeot 206. Čia pat susitaria iki kur mane reikia pavežti.
Vėl greitkelio šalikelė tik šį kartą keli kilometrai iki PERSEPOLIO. Vietinis gyventojas su senoliu tėvu sustoja ir paveža iki įėjimo, net pinigų nepaima, tik palinki gerų įspūdžių Irane. O Persepolis tai jau nejuokai, mastelis didžiulis. Tikras Persijos architektūros triumfas. Aš, žinoma, visada filmuose ir knygose “palaikydavau” graikus ir Aleksandra Makedonietį, bet tai anaiptol nenuteikė manęs prieš persų civilizaciją. Vien ko vertas panoraminis vaizdas užlipus ant priešais esančių kalvų. Išlikusios masyvios kolonos ramstė didžiules šventyklas ir karališkuosius rūmus dar iki Romos imperijos laikų. Juk Aleksandrui Makedoniečiui prireikė net 3000 tūkstančių kupranugarių išgabenti auksą ir sidabrą iš Persepolio.

Jeigu atvykote be savo transporto tai prie išėjimo visada rasite į pavakarę linkusių derėtis taksi. Beveik visi jie nenori tušti grįžti į Širazą. Po sunkių derybų vairuotojas su manimi nebekalba, bet už kelis eurus veža. Užsukame į Naqsh-e Rustam nekropolį, išskaptuotą aukštose uolose. Čia palaidoti visi trys Darijai (I, II, III), Kserksas I (žvaigždė iš filmo “300” apie Termopilų mūšį) ir Artakresksas I. Graikijos moksleivių akimis – visi blogiukai vienoje vietoje.

sekančioje dalyje Širazas ir Isfahanas…