Indonezija: Kuprota Javos sala

Nesiliaujant lietui, neliko nieko kito, kaip bėgti nuo jo. Gavę ne vieną rekomendaciją liūčių sezono metu keliauti į šalies rytus, pirkome su Juozapu bilietus į Džogjakartą ir atsisveikinę su Bandungu sėdome į traukinio vagoną.

Kelionė truko visą dieną ir Džogjakartą pasiekėme jau sutemus. Vos atvykus patyrėme itin juokingą situaciją. Užsisakę nakvynę internetu, o vėliau susiradę nakvynės pavadinimą navigacijoje, sparčiu žingsniu traukėme iš stoties link naujos nakvynės. Tik artėjant prie pastato mieguistos akys pradėjo plačiai atsimerkti netikėdamos, kad gana išvaizdus ir stilingas pastatas iš išorės bus mūsų nakvynės vieta. Vos įžengus į viešbučio registratūrą, pastebėjome keletą vaikinukų sėdinčių ant sofos lovos ir vienas iš jų pasitaisęs savo uniformą priėjo prie mūsų ir paprašė asmens dokumento, kad galėtų patvirtinti kambario rezervaciją. Stoviniuojam keletą minučių, vaikinukas vis tikrina tikrina kažką kompiuterio ekrane ir su šypsena veide atsisuka į mus. Stengdamasis kuo nuotaikingiau, praneša, kad čia nėra mūsų rezervacijos, bet tokiu pačiu pavadinimu yra dar vieni nakvynės namai atokiau nuo centro. Dėkodami už suteiktą informaciją, atsisveikiname ir viduryje gatvės bandome ieškoti kur dar gali būti pasislėpusi mūsų nakvynė.

Naktis, tamsu, gatvės pustuštės, o ir mūsų jėgos bei nervai senka, ypatingai, kai adresas, pavadinimas ir visa informacija internete rodo tik jau aplankyto viešbučio vietą. Galiausiai išsikviečiame „Uber“ atmainą Indonezijoje – „Grab“ automobilį ir vairuotojas mus paleidžia lyg ir toje gatvėje kur mums reikia. Linksmiausia, kad kaip pasimetę šunyčiai sukiojomės gatvėje, niekur nematome jokio užrašo ar iškabos, kad čia būtų kokie nakvynės namai, panašiau, kad klaidžiojame po miegamąjį rajoną. Jau nuovargio vedami tiesiog stūmėme vieno iš kiemo vartus, tikėdamiesi, kad mūsų neužpuls palaidi šunys ir mandagiai atsiprašinėdami viduryje nakties klausinėsime gyventojų, kur nakvynės namai. Smagiausia buvo, kad atidarius vartus patekome į kiemą, praėję jį, atstūmėmė dar vienus vartus ir patekome į apšviestą vidinį kiemelį, kuriame vakarojo vaikinukas su cigarete rankoje ir iš atstumo sveikindamasis su šypsena veide praneša, kad mūsų laukia. Fiuuuu, su šiek tiek nervų, tačiau nakvynę radome, o kiek vėliau paaiškėjo, kad nakvynės namai, gal tik pusmetį veikia, o norėdami gatvėse ar ant tvoros pakabinti reklaminį pavadinimą valdžiai savininkas turi atseikėti milijonus rupijų.
Sekanti dienos pradžia prasideda pažintimi su keliaujančiu prancūzu, kartu gatvėje prisėdame papusryčiauti ir čia pirmą kartą paragavome Soto Ayam (vištienos sriuba), vėliau šis patiekalas buvo vienas mūsų mėgstamiausių, ne tik dėl nedidelės kainos, bet ir dėl to, kad net Juozapui pakakdavo tokios porcijos užkimšti pilvą, o ir pats maistas buvo skanus mūsų gomuriams. Dar tą pačią dieną nusprendžiame panaršyti informacijos apie galimas veiklas apylinkėse ir visai nenustebome, kad visa Javos salos rytinė pusė nusėta ugnikalnių. Vien nuo minties, kad galiu pamatyti ugnikalnį ir galbūt dar aktyvų, man ant rankų šiaušėsi plaukai. Tas jausmas, kai dar nieko nepadarei, tik svarstymo stadijoje, bet viduje jau šokinėji iš džiaugsmo lyg kalnus nuvertus.

Šiek tiek nurimus emocijoms pasitvirtina mūsų nuogąstavimai, kad Indonezijoje neretai kainos skiriamos į dvi grupes. Viena kaina vietiniams ir ženkliai didesnė turistams ir visiems atvykėliams, o pačios žymiausios viršūnės yra pačios brangiausios. Pagal internete rastą informaciją, sugalvojome lipti į Merapi ugnikalnį, kuris yra aktyviausias visoje Javos saloje, o Javos sala aktyviausia ugnikalnių sala pasaulyje. Žodžiu sviestas sviestuotas, bet prieš lipdami nusprendėme nuvažiuoti iki starto pradžios pasižvalgyti, paskaičiuoti kiek laiko truks mūsų kelionė iki kopimo pradžios. Greitai susisukam ir išsinuomojam motorolerį, užsipilame pilną baką kuro ir kelių valandų bėgyje pasiekiame ugnikalnio papėdę. Papėdėje įsikūrusi nedidelė aikštelė su stovėjimo vieta motoroleriams ir kelios kavinukės – parduotuvėlės. Grįžus į nakvynės namus, pasidėliojame planą, kad teks keltis paryčiais ir kaip įmanoma anksčiau sulipti, nes orų prognozės ne pačios geriausios ir iš karto po vidurdienio pranašauja lietų. Visi planai nueina šuniui ant uodegos, kai suskambus žadintuvui ir pakėlus galvą nuo pagalvės išgirstu ne ką kitą, kaip pliaupiantį lietų. Na, šį kartą nepavyko, stipriai nenusiminę paskyrėm dieną picos kirtimui, internetinių platybių naršymui ir tolimesnės kelionės planavimui.

Antras bandymas ir nubudus paryčiais mus pasitinka tyla, gera naujiena jog lietus mūsų nepuola. Greitai susiruošę sėdame ant motorolerio ir judame link ugnikalnio, o mūsų užnugaryje liko danguje kabėti tuo metu visus pasaulyje jaudinęs super mėnulio pasirodymas. Važiuojant motoroleriu gavosi taip, kad navigacija šį kartą mums rodė kitą kelią, nesuabejoję važiavome navigacijos siūlomu ir nesuklydom. Kelio dešinėje vis matydavome rūke paskendusį ugnikalnį, vėliau stabtelėję pakelėje iš maišelių siurbčiojom kažkokią vietinę mėgstamą pusiau košę pusiau sriubą, kadangi buvo saldu, patiko abiem, o šildydami skrandžius stebėjome pirmuosius kylančios saulės spindulius šildančius ugnikalnio šlaitus.
Kadangi ugnikalnio viršūnės okupavimą planavome kaip įmanoma ankstesnį, važiuojant link New Selo (startinė vieta), uždengę kaip įmanoma daugiau savo kūno, ant veido nuleidę šalmų stikliukus lengvai praslystame pro budelę, kurioje visi turistai turėtų susimokėti po 150 000 rupijų (~ 10 EUR) už kopimą, o vietiniai už lipimą nemoka. Tiesa, visoje Indonezijoje norint lipti į kalnus ar vulkanines viršūnes reikia mokėti pinigus. Kai kurios viršūnės yra labiau žinomos vietiniams ir čia bilieto kaina tokia pati kaip ir turistui, tačiau kuo plačiau pasauliui žinoma viršūnė, tuo brangesnis patekimas. Dar vienas iš populiarių pasipelnymo būdų yra gidų ar kalnų vadovo reikalavimas ar tam tikrų leidimų prašymas. Teko skaityti istorijų, kad jokie oficialūs parkų internetiniai puslapiai nepraneša apie leidimų reikalavimus, tačiau bilietų kasose prašo leidimų, kuriuos arba turi būti pasidaręs anksčiau neaišku kur arba sutikti su priverstiniu mokesčiu ir leidimai išduodami iš karto.Visi vykstantys su turais ar gidais privalės susimokėti už patekimą ant kalno šlaito, netgi tie, kurie bando laimę prasmukti ar išvengti per prievartą kišamo vadovo paslaugų neišvengs mokesčių. Pagrindinėse populiariausių kalnų papėdėse veikia mafija, čia bilietų pardavimo postuose aišku, kas ir kada įvažiuoja į kalnų teritoriją, jeigu važiuoji su turu, postai iš anksto žino koks pasirodys autobusas ir su kiek žmonių.

Pirmąjį kartą radę nemokamą vietą palikti motorolerį, pasinaudojame šia vieta dar kartą. Krūmuose paslėpę šalmus ant pečių užsimetame dešimties litrų kuprinę ir pradedame žygį. Pagal take sutiktus informacinius stendus užlipti iki viršūnės reiktų apie 4-5 valandų, mums tiek pakilti, tiek nusileisti pavyksta per kiek mažiau nei šešias valandas.

Kaip sekėsi sulipti ir kitus kelionės nuotykius rasite http://kelionrastis.lt