Kaip jau minėjau anksčiau, su šia kelionės dalimi išėjo truputį nesusipratimas. Buvau susiplanavęs pervažiuoti visą Portugaliją pajūriu nuo Faro iki Viana do Castelo, nors trumpam užsukant į keletą įdomesnių vietų ir su dviem nakvynėm. Vieną nakvynę net buvau užsisakęs šalia Lisabonos esančiame dangoraižyje su apžvalgos aikštele, bet…kadangi vienu metu dviejose vietose būti dar neišmokom, teko atsisakyti pusės Portugalijos ir vienos nakvynės joje.
Taigi, po eilinių fantastiškų pusryčių susikrovėm daiktelius ir į kelią. Vakar prie mašiniuko nuėjęs nebuvau, todėl šiandien nustebino už valytuvo užkištas lapukas su maždaug tokio turinio tekstu:-„tikimės, kad jūs labai nesupyksit, bet mes leidom sau nuplauti jūsų automobilį, geros kelionės“ – va čia tai servisas, tikrai su tuo viešbučiu kažkas „negerai“, ar tik ne į kokią aukštesnę kategoriją taiko. Mes, žinoma, nesupykom, bet Inga vos nesusipyko su viešbučio mergaite, kuri primygtinai bandė nutemti mūsų lagaminus į garažą, nereikia, mes jau kaip nors patys tuos 10 m nueisim. Mašiniukas švarus, mes pasimaitinę ir dar nekepantys, Vladelis nustatytas į Cabo da Roca, važiuojam.

Šį kartą pasirinkom vengti mokamų kelių, todėl gavosi šioks toks lankas aplink Lisaboną.
Šitoj vietoj norėčiau padaryti naudingą automobilistams pastebėjimą, ką aš sužinojau tik praėjus geram mėnesiui po grįžimo, bet gal taip ir geriau išėjo. Studijavau kažkaip automobilio nuomos sąlygas ir visiškai netyčia akis užkliuvo už vienos išlygos. Norint su Ispanijoj nuomotu automobiliu važiuoti į Portugaliją, reikia apie tai pranešti nuomos kompanijai ir susimokėti kažkokį mokestį už kelius. Jį taip pat galima sumokėti ir įvažiuojant į Portugaliją prie sienos, o dabar pabandykit atspėti, ar yra kus sumokėti ant sienos. Atspėjot, žinoma, kad nėra. Taigi, Portugalijoj važinėjom „zuikiu“. V.ž. patarimas važiuosiantiem, išsiaiškinkit, kas ten ir kaip su tais kelių mokesčiais, tai liečia visus automobilius registruotus ne Portugalijoj.
Važiuojant nuo Sevilijos į šiaurę keičiasi ir kraštovaizdis. Čia visur kiek akys užmato kviečių laukai. Žinoma, kviečiai jau nupjauti, bet ražienos dar nesuartos, todėl labai geltona aplink. Kažkaip nejučiomis įvažiavom ir į Portugaliją. Čia turėčiau sulaukti „šiukšlių nematytojų“ preikaištų, kad žiūriu ne ten kur reikia, bet iškart jaučiasi, kad įvažiavai į neturtingesnę šalį. Vaizdingiausias palyginimas būtų kaip iš Čekijos į Lenkiją. Ir pakelės nesutvarkytos, ir žemės daug apleistos ir nedirbamos, ir tos pačios šiukšlės pakelėje, be to ir kelio kokybė suprastėjo. Žinoma, važiavom tokiais, šiek tiek šunkeliais, pro kukurūzų laukus, apdulkėjusius miestelius ir kamštinių medžių plantacijas. Labai patiko tie raudoni nuskusti kamienai, norėjosi prieiti pačiupinėti, bet visur tvoros, o ir kelias siaurokas, retai kur sustoti galima. Pakeliui teko sustoti degalinėj ir surasti jau senokai nesutiktus WC su neužsidarančiom ir be rankenų durim.
Navigacijos sistemos, žinoma, yra gerai, bet turi ir savo minusų, nes nebelieka detalaus maršruto planavimo džiaugsmo, ir vėlesnio džiaugsmo, kad iš to maršruto neišklydai. O dabar tik žiūri į ekraniuką ir klausaisi komandų, o jeigu reikia atrasti pro kur važiavai, tai jau problemos. Taip ir man šį kartą. Žinau, kad kirtom Rio Tejo nemokamu tiltu, reiškia N10 kelias, gana ilgai važiavom pakrante, pravažiavom Benfica stadioną ir Lisabonos aerouostą, po to kažkokiais priemiesčiais, siaurais keliukais patekom į miškais apaugusius kalnus. Reikia suprasti, kad pervažiavom Lisaboną, bet kur ji iš tikrųjų buvo, tai sunkiai pasakyčiau. Gerai, kad planuose jos lankymo ir nebuvo, todėl nieko nepraradom. Toliau jau važiuojam serpantinu. Keliukas labai smagus, aplink pušynai, retkarčiais nuo aukštesnių ir atviresnių vietų pasimato ir vandenynas. Bet vėlgi, akys užkliūva už šiukšlių pakelėse, kažkodėl automobilistams reikia mėtyti viską pro langus, nes pėsčiųjų čia, turbūt, nelabai būna. Dar vienas kitas prie kalno šlaito prilipęs kaimelis ir pasiekiam Cabo da Roca. Iš visų pradžioje numatytų Portugalijoje lankyti objektų jis belikęs vienintelis. Stojam nemokamoj stovėjimo aikštelėj ( aikštelė nemokama, bet sąlyginai nedidelė, tuščios vietos tik kelios, bet ir tos, matyt, neseniai atsilaisvinusios, nes pakankamai daug mašinų stovi ir pakelėje, neprivažiavę aikštelės) , apsiginkluojam foto, video ir einam pasigrožėti tikruoju pasaulio kraštu. Kaip ir priklauso, aukščiausioj vietoj stovi švyturys, o pačiam iškišuly – kryžius su paaiškinimais.

Uolos pakraštys aptvertas tvorele, bet spėkit, kas lipa per tvorelę fotografuotis,

atspėjote, vėl tie patys rusai, net ir čia jų pilna. Žmonių nemažai, bet ir nesausakimšai, pasirodo galima ir iš Lisabonos autobusu atvažiuoti, yra toks turistinis pasiūlymas ir grafikėlis stotelėje prie vietinio TIC kabo. Vaizdai tikrai įspūdingi, aukštas skardis,

o toliau tik vanduo iš visų pusių. Pati ta vieta, kaip jau rašiau, aptverta, kad nenusiverstum žemyn, bet toliau jokių aptvarų nėra, gali sau vaikštinėti takeliais palei pat skardžio kraštą.

Turint daugiau laiko, galima kad ir visą dieną po apylinkes vaikštinėti grožintis uolomis ir vandenynu. Kažkokia tetulė prievarta atėmė iš Ingos fotoaparatą ir mus kartu nufotkino, kas labai retai atsitinka, o dabar net du kadrus padarė ant smūgio.

Pasidžiaugėm ir ilgai negaištam. TIC‘e bandom surasti kokį suvenyrą iš tos vietos, bet nieko doro nėra, tik „auksinis“ kainos prasme vynas, ir visokie gaidžiai, na dar kažkokių megztinių pridėta. Nusiperkam tik keletą keraminių plytelių prie kolekcijos. Ne ta vieta plyteles pirkti, bet kas žino, ar dar kur nors rasim. Iki nakvynės vietos dar geri 200 km, todėl reikia važiuoti. Vėl serpantinai, šiaip taip išvingiuojam iš pajūrio (kažkaip nėra tokio žodžio – pavandenynis) ir nusileidžiam į Sintrą. Stoti neketinam, bet gal ką nors ir taip pamatysim. Taip pamatysi ten, tik spėk sukinėti, gatvelės siaurutės, kalnai, posūkiai, galybė mašinų. Vladelis visiškai susipainiojo, niekur nebespėja, tai siunčia į priešpriešinio eismo gatvę, tai į namo kiemą, nekas, vienu žodžiu. Važiuoju tik maždaug stengdamasis išlaikyti kryptį, už miesto kur nors nusinaviguosim. Taigi, Sintrą pervažiavom visiškai nieko nepamatę ir tik susisukusiom nuo posūkių galvom. Toliau, kadangi vis dar vengėm mokamų kelių, vinguriavom pakankamai daug. Galima sakyti, kad toks ir buvo tikslas, kažką pamatyti važiuojant vietinės reikšmės keliais, bet, tiesą sakant, po poros valandų tokio važiavimo tie nuolatiniai posūkiai pradeda nerealiai užknisti, nes laikas eina, o atstumas iki tikslo visiškai nemažėja. Jeigu kalbėti apie peizažą, tai jis visiškai negražus, t.y. apie nieką, dirbami laukai, sodai, pievos, dykynės, nedideli miestukai, kalvotos vietovės, bet ir kalnų nėra. Vienintelis dalykas, tai man dar nematyti melionų laukai, gražu, toks žaliai rudas laukas pilnas primėtytas įvairių dydžių geltonų rutulių. Matyt pats sezonas buvo, nes ant kiekvieno kampo juos pardavinėjo pakelėse. Vis taikėmės sustoti ir nusipirkti, bet gal ne čia, gal toliau, taip ir nenusipirkom. Pravažiavom pro šalį ir Nazare miestelį, į kurį irgi buvo planuota užsukti. Prasidėjo pušynai ir karjerai, o prie kelio retkarčiais pasitaikydavo keistų statinių, tokie stori kaminai su durelėm. Ilgai galvojom ir nutarėm, kad tai tikriausiai krosnys keramikai degti, nes visur aplink gražus raudonas molis, net ir miškas ant to molio auga, nes karjerai miške. Dar šiek tiek pavažiavus prasidėjo pušynais apaugusios smėlio kopos, visiškai kurortinės vietovės. Ir tikrai, kelias priartėjo prie vandenyno, prasidėjo kempingai, nuorodos į pliažus. Vėl tenka įmesti tą šaukštą deguto į medų, nes, kad ir kokie gražūs tie pušynai, bet smarkiai „užšikti“ atsiprašant, ypač ten kur vienoj kelio pusėj kempingas, o kitoj miškas. Labai nervuoja mane plastikiniai buteliai ar iš tolo šviečiantys popiergaliai žaliam miško fone, todėl negaliu to nepastebėti. Na , bet apie gražius dalykus. Kiap jau minėjau, kraštovaizdis primena Neringą, primena Helą Lenkijoj ar Mimizaną Prancūzijos vakaruose prie Biskajos. Vėl gi, visur šalia kelio puikiausi dviračių takai. Penktadienio vakaras, bet kažkokio įpatingo neršto nesijaučia, mašinų irgi nedaug. Privažiuojam savo nakvynės vietą Sao Pedro de Moel. Tai vienas iš daugelio mažyčių žvejų kaimelių, išsimėčiusių palei visą Atlanto pakrantę ir dabar pavirtusių vietinės reikšmės kurortu.

Vladelis atveda prie viešbučio, bet jo pagalbos beveik ir nereikėjo, nes vienintelėje sankryžoje-žiede prie įvažiavimo matėsi nuoroda. Hotel Verde Pinho įsikūręs mažoje ramioje gatvelėje nedidelis šeimyninis viešbutukas,

nors pagal aprašymą turi 30 kambarių (kur jie ten telpa, tai tikrai nesupratau, nes iš pažiūros namas nedidelis). Mašiniuką palikome gatvėje šiek tiek toliau, nes parkingo nėra. „Recepšine“ suradome smarkiai pagyvenusį ir susivėlusį žydelį (man, kažkodėl iškart prieš akis iškilo V. Skoto knygos „Aivenhas“ personažas), palinkusį prie popierių krūvos. Ryškiai tvarkė buhalterinius popierius, ir nors šalia stovėjo kompas, popieriukai jam, aiškiai, buvo mielesni. Bendrauti su juo buvo sunkoka, nes kalbėjo baisiai tyliai ir nepakeldamas akių nuo savo popierių, galiausiai, kažko nesupratęs pasikvietė iš gretimo kambario dukrą Fanią, su kuria toliau viską ir suderinom. Gavom nedidelį, bet jaukų kambariuką su balkonu po didele pušim. Apskritai, visas viešbutis kažkos labai jaukus ir šeimyniškas, matosi, kad žmonės čia apsistoja ne vienai dienai.
Įsikūrę ir persirengę mikliai nėrėm link vandenyno. Iki jo kokie 300 m. Pakeliui dar sutikom besitraukiančius paskutinius pliažinėtojus, nes aiškiai artinosi lietus, o išsimaudyti yra „must“. Apsižvalgę nusileidom nuo kopos į pliažą. Gelbėtojai ir vietinio baro barmenai baigė „slėpti“ visą savo įrangą, prie vandens liko tiktai vienišas žvejas. Nusirengiau ir į vandenį. Bangos neatrodė įpatingai didelės, esu matęs ir didesnių,

bet tokios jėgos tikrai patirti gyvenime neteko. Maudžiausi neįprastai sau įbridęs iki pusės blauzdų, o bangai praėjus surasdavau save visiškai kitoj, nei stovėjau vietoj, su byrančiu iš ausų žvyru ir už kojų tempiamą gilyn. V. ž. kažkoks volo ir centrifūgos hibridas. Kad ir kaip būtų smagu, bet ilgai tokios atrakcijos neatlaikysi, todėl net Ingos nuostabai labai greit, teko trauktis, be to ir lietus prasidėjo. Gerai, nuplaus druskas, nereiks dušo. Druską gal ir nuplovė, bet smėlio ir žvyro iš savęs tokio kiekio niekada nebuvau išsikratęs, vonioj pilis statyti galima buvo, o juk maudžiausi ir beveik nuogas namo ėjau per lietų, o ne smėlyje voliojausi.
Matėsi, kad kiti viešbučio gyventojai vis kažkur išeina ar išvažiuoja, matomai vakarieniauti ar pramogauti į miestelį, mes gi dar turėjom šiokių tokių maisto ir gėrimų atsargų todėl visą vakarą praleidom sėdėdami balkone ir uosdami nerealiai pušimis ir vandenynu kvepiantį orą.

6 diena

Šeštadienis. Šiandien turim būti pagrindinėj savo atostogų bazėj, bet iki jos dar geri 400 km. Smulkmena, kai pagalvoji, bet dar reikia nuvažiuoti. Ryte atsikėlęs, kaip visada einu pasidairyti po apylinkes. Vakar matėm tik savo gatvelę ir paplūdimį, o įdomu, koks apskritai pats miestelis.

Išėjau į lauką lyg pasinėriau į jūros druskos tirpalą, toks stiprus kvapas, kad net nosį graužia, žinoma, dar ir rūkelis rytinis šioks toks kabo.

Patraukiau į tą pusę, kur įsivaizdavau esant centrą, deja patekau į pamiškę prie milžiniškos griovos skiriančios mūsų gyvenamąją dalį nuo centro

, todėl, nenorėdamas per ją lipti, nutariau miestą pasiekti pliažu.

Miestelis absoliučiai mažuliukas,

keletas parduotuvių, keletas vuišbučių,

restoranų ir kavinių,

bet terasos su vaizdais į vandenyną sužavėjo.

Apėjau viską, o kadangi sugaišau tam visiškai nedaug laiko, nutariau dar nueiti ir iki švyturio,

esančio šiek tiek už miestelio.

Vėjas baigė išsklaidyti rytinius debesis ir rūką,

išlindo ir saulė, bus graži diena, nors atsikėlus tikrai taip neatrodė.

Grįždamas

suradau ir nediduką turgų, bet pardavėjai tik tvarkėsi prekes, nešiojo dėžes kažkokių nematytų žuvų ir aštuonkojų, kitoje pusėje krovėsi daržoves. Pačiam miestely sutikau tik keletą žmonių, kažkokią apsiankstinusią turistų šeimyną ir keletą grižtančių žvejų, kurių šiaip jau ant pakrantės uolų pristojusių gana nemažai, tik aš visiškai nesuprantu, ką jie ten gaudo su meškerėmis toje bangų mūšoje.

Pargrįžau, ir nuėjome pusryčiauti. Pusryčiai – pusiau savitarniniai, neypatingai prabangūs, bet viskas skanu ir šviežia. Įdomiausia, kad teko susitikti su dauguma kitų viešbutuko gyventojų, labai „nustebom“, bet 90% gyventojų buvo žydų tautybės. Va čia tai pataikėm, pagalvojom, bet pataikėm gerąja prasme, juk žydai tikrai nesirinks blogos vietos, ir dar taip masiškai, keista, kad išvis ten laisvų vietų buvo, nors kaip rašiau anksčiau, kambarį rezervavausi prieš gerus keturis mėnesius. Po pusryčių atsisveikinom su Fania ir išvažiavom. Pgalvojau, kad mielai tokioj vietoj praleisčiau savaitėlę, bet tai planai į ateitį, o dabar lekiam. Po vakarykščių vinguriavimų nutarėm visgi pasinaudoti greitkelio paslaugomis todėl daugiau beveik jokių Portugališkų įspūdžių kaip ir nėra, gal tik baisus karštis sustojus degalinėje ir skaudžiai besikandžiojančios portugališko benzino kainos. Jei Ispanijoj pylėmės po 1,48-1,55 euro/litras, tai čia 1,76 euro/litras. Atsimindami, kad rytoj tikriausiai jokios parduotuvės nedirbs, o ir smalsumo vedami prieš pat sieną, Valenca miestelyje užšokom į parduotuvę. Tiesa, tai nebuvo didelis supermarketas, todėl lyginti sunku, bet pasirinkimas gana skurdus, o kainos didesnės, todėl apsiribojom tik vietiniu alumi, tiesa, patenkančiu į 1000-uką iš tų, kurių reikia paragauti prieš numirštant, radom net tris rūšis. Dar norėjau nusipirkti tokią didelę sūdytą-džiovintą žuvį, jų ten kalnai vitrinoje gulėjo, tokių, net barškančių nuo druskos, bet Inga atkalbėjo, iki šiol gailiuosi, kad paklausiau.
Kirtom sieną, ir prasidėjo visiškai kitokia Ispanija, negu buvom pratę. Ne veltui Galicia, kur mes dabar važiavom, laikoma pačia žaliausia Ispanijos dalimi. Tikrai, žemdirbystės čia beveik nebesimato, matyt nieks kultūrinis neauga ant akmens, bet medžiai auga ir įvairiausi, gražus toks peizažas, neaukšti kalnai ir miškas. Pralėkėm Santiago de Compostela. Galima buvo užsukti, bet geriau tam skirsim atskirą dieną iš artėjančių tingiųjų dienų skaičiaus, juolab, kad atstumas iki mūsų apartamentų tik 70 km. Likus kokiems 20 km iki tikslo Vladelis išsuka iš autostrados pasirinkdamas mažutį keliuką. Tada ir prasideda: į karę, į dešinę, aukštyn, žemyn, per miškelį, per kaimelį, karuselė kažkokia. Kartais pro medžių tarpus pasimato ir vanduo, reiškia, jau netoli kažkur, bet vietovė baisingai raižyta, todėl negali žinoti už kelinto posūkio atvažiuosi. Na, ir kaip visada, mūsų paskirties taškas neturi konkretaus adreso, t.y. adresas lyg ir yra, bet Vladelis jo nesupranta. Nusistatau artimiausią jam suprantamą gatvę, o toliau jau rasiu pagal matytą paveiksliuką, nes vieta labai jau specifinė – aikštė 10 m nuo vandens. Viskas kaip ir gerai, miestelį pervažiavom, aikštę suradom tik sustoti apsižvalgyti nelabai kur yra, todėl stoju „po ženklu“ ir traukiuosi vaučerį. Kadangi tos pačios apartamentų nuomos agentūros paslaugomis naudojamės jau ketvirtus metus visa procedūra iki skausmo pažįstama: atvažiuoji nurodytu adresu į biurą, kuris nebūtinai tam pačiam mieste, o ten jau gauni raktus ir tikslias instrukcijas, kur gyvensi. Šiemet net apsidžiaugiau, kad biuro ir gyvenimo adresai sutapo, nebereikės niekur važiuoti, bet… Pasirodo, jokio biuro nurodytu adresu nėra, kadangi visoj apylinkėj tėra vieninteliai apartamentai, bet duotas šeimininkės telefonas, ją reikia prieš dieną įspėti apie atvykimą ir susitarti dėl susitikimo laiko, kas, žinoma, nepadaryta, o dabar šeštadienio vakaras… Išvažiuojam iš miestelio, kad neduok dieve dar koks policininkas neprikibtų, stojam kažkokioj pievoj, skambinu. Dideliam mūsų džiaugsmui Victoria atsiliepia, ji namie A Coruna, atvažiuos už 20 minučių, susitinkam anksčiau minėtoj aikštėj.

2 thoughts on “Hola, trečią kartą arba Galicijos link (4 dalis, Portugalija pro automobilio langą, Cabo da Roca, Sao Pedro de Moel)”
  1. Net nezinojau, kad tokie renginiai pas mus organizuojami. Aciu, kad pasidalinot!

    O 50 km ir dar nakti yra daug. Pernai buvau panasiam (bet be istorinio konteksto) naktiniam zygyje per Paryziu. Pasidavem su draugemis po 26 km 🙂

  2. Saulius (autorius) jau profas naktimis šlepsėti, kiek žinau čia jo antras, o gal trečias toks žygis. Šaunu 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *