Pagalvojau, kad kažkam gal bus įdomu pasižiūrėti ir šiek tiek paskaityti, kaip atrodo Nigerija. Už savaitės vėl ten išskrendu. Nežinau, kada grįšiu į Lietuvą. Gal tik rudenį… Mes čia ne keliaujame, o laikas nuo laiko gyvename. Vyras šioje šalyje dirba jau septynerius metus ir kol kas pokyčių nenusimato, nors nervai ten darbuojantis, pastoviai įtempti.
Tiesą pasakius man irgi nelabai patinka ta šalis ir stengiuosi kuo mažiau joje būti. Pasakojime jausis nusistatymas prieš tam tikrus dalykus. Aš tiesiog šneku iš savo pozicijos, išsakau savo nuomonę, nes mano nemaža gyvenimo ten patirtis. Prieš susidarant nuomonę apie Nigeriją rekėtų išgirsti ir kitų žmonių nuomonę.
Tad, mano gyvenimas Nigerijoje
Nigerijos sostinė Abudža (Abuja) yra gana graži. Savaitgaliais, mašinų ir žmonių nėra daug. Bet ir pramogų čia nelabai yra. Na, yra keli restoranai. Yra keli tragiski naktiniai klubai, kur renkasi vietinės gražuolės ir raitosi kaip gyvatės. Teko girdėt, kad kažkur yra boulingas. Jame neteko dar būt. Kažkada buvo ir kino teatras, bet jis buvo toks nepopuliarus, tai jį uždarė. Bet yra gan normalūs sporto klubai, kuriuose galima lankytis.
Ekskursijų čia jokių nėra. Na, yra nususęs zoologijos sodas. Buvome. Nieko gero. Yra toks Millennium parkas. Senai jau ten bebuvom, bet ten yra įrengta vaikų žaidimo aišktelė, gražiai sutvarkyta aplinka. Seniau buvo vanduo, fontanai, bet dabar jau vandens neleidžia. Neaišku ar kas sugedo, ar taupo.
Vaikščioti po miestą žinoma kažkiek galima, bet juk labai karšta. Temperatūra čia visada 37-42 laipsnių. O vakarop būna labai dideli mašinų kamščiai, tai irgi kažkur važiuoti labai nesinori. Tad būdama ten, iš namų dažnai neišeinu. Šiaip namie yra baseinas, tai vaikas mėgsta jame paplaukioti, o aš kartais prie jo pasideginti.
Baltųjų Nigerijoje yra nemažai. Daug atvykėlių yra iš Izraelio. Bendrauti šiek tiek bendraujame. Turiu draugę ir iš Lietuvos, tačiau, kadangi ji pastoviai neturi laiko, tai su ja bendraujame labai retai. Žinau, kad dar yra viena moteris iš Lietuvos, ištekėjusi už juoduko, bet su ja irgi nesusitinkame.
Ar čia yra turistų? Tikrai nežinau. Nebuvau dar nė vieno sutikus.
Abudžoje yra du žymūs viešbučiai: Hilton ir Sheraton. Hiltonas populiaresnis. Čia vyksta visokios konferencijos, priėmimai, parodos.
Gyvenamieji namai aptverti tvoromis, o ant jų viršaus yra vielos su adatėlėmis. Labai pinasi skurdas ir prabanga. Nigerijoje vyksta daug apiplėšimų su ginklais. Ant kiekvieno lango yra grotos. Namai su šarvuotomis durimis. Šiaip Abudža, kol kas saugiausia. Vienai vaikščioti gan nepavojinga. Na, naktį einant, aišku kabinėtųsi…
Daug apiplėšimų vyksta, kai yra lietingas sezonas. Tada vagims lengviau pabėgti. Paskutiniu metu, vietoje tų vielų, ant tvorų yra dedamos vielos su elektros srove. Iš kart 220.
Laikas nuo laiko Nigerijoje yra grobiami balti žmonės ir už juos prašoma išpirkos.
Čia taip pat siaučia AIDS. Nigerijoje yra apie 160 milijonų žmonių. Apie 15% jų serga AIDS.
Nėra čia jokio socialinio draudimo. Nėra čia ir greitosios pagalbos, kaip kitose išsivysčiusiose šalyse. Yra ligoninės, tačiau kaip ten kas irgi nežinau. Nigerietiškuose filmuose, jos atrodo baisiai ir pakliūti į jas nesinori. O šiaip kas gali susimokėti, tai eina į privačias. Tačiau jei koks sunkus atvejis, tai nelabai ką tos privačios gali padėti.
Mokslo sistema irgi tragiška. Yra čia kažkokios mokyklos paprastiems vaikams, kaip ten kas, nesigilinau. Yra kažkokios aukštosios mokyklos ir ten mokslas mokamas. Bet kas išgali, važiuoja mokytis svetur. O sėdintiems valdžioje yra labai patogu, kad paprasti gyventojai yra neišsilavinę, kvaili ir žiopli, nes niekas nesipriešina visokiems graibstymams ir pan. Pas juos naftos labai daug ir jei valdžiai rūpėtų žmonės, o ne tik savo kišenių pildymas, tai Nigerija galėtų būti labai turtinga ir išsivysčiusia.
Dabar yra taip kaip yra. Ir dauguma protingų ir turtingų gyventojų, kurie patys mokinosi užsienyje ar kurių vaikai ten mokinasi ir t.t. stengiasi, kiek galima mažiau būti šioje šalyje. Ypač moterys. Tokie nigeriečiai labai mėgsta Londoną.
O kurie lieka čia ir yra “su smegenimis”, tai jie yra arba dideli verslininkai arba sėdi valdžioje. Pas juos visus labai gerai veikia mąstymas, kaip gauti pinigų.
Paprasti žmonės neturi dokumentų, arba gali turėti, kad ir 5 pasus su skirtingais vardais.
Šalyje galioja cash&cary principas.
Visi šalyje šneka anglų kalba. O vietiniai turi kelias savo kalbas.
Gyvenama Nigerijos dviejų aukštų nuomojamose namuose trumpai tariant taip: yra vienas žmogus, kuris daro valgyti ir valo pirmą aukštą, kitas skalbia (pastoviai tenka aiškinti, kaip reikia skalbti, nes visada pridaro nesąmonių) ir valo antrą aukštą. Yra du žmonės (pakaitomis), kurie atidaro vartus mašinai, bei yra du vairuotojai.
Vagia, meluoja ir sukčiauja visi kas tik gali ir kada gali… Vagia pinigus, apatinius, kojines, maistą, rūbus, šampūnus, elementus, žodžiu viską, ką tik gali. Paima dalį šampūno, pripila vandens, atseit nematysi… Darbuotojai pastoviai keitinėjasi, nes apsivagia arba tingi dirbti. Net pats kvailiausias, tampa protingiausiu pasaulyje kai reikia vogt. O jei ką padaro blogai, tai galvoja, kad jei atsiprašai, tai tada jiems viskas atleista (tačiau ne duok dieve, baltasis ką padaro blogai…). Trumpai tariant su jais tikrai sunku, bet be jų irgi neįmanoma.
Jie nežino kas yra punktualumas ir perspėjimas jei keičiasi planai. Čia yra siaubinga su tuo dalyku. Gali laukti kaip durnas valandų valandas, jie vis sakys kad pakeliui, tai gale arba atvažiuos, arba ne.
Žmonės visai nedarbštūs ir dideli tinginiai. Turiu konkrečiai susakyti, ką padaryti, bet vistiek arba pamirš arba padarys blogai. Jei sakai, kad nuvalytų dvi lentynas, tai jas nuvalys, tačiau trečios nenuvalys, nes juk nepasakei. Viską tvarko atbulomis rankomis, dar atsikalbinėja, kad tai galvą skauda, tai jau sutvarkė, nesvarbu kad iš tikro nieko nesutvarkė. Tačiau sakau, kai reikia pavogti, tai jie pasidaro labai protingi, ir labai darbštūs tuo atžvilgiu.
Dar vienas dalykas yra tas, kad tarkim jie mėgsta patys namie ką sugadinti, o paskui patys kviečia meistrą (nes mes juk nežinome iš, kur gauti tuos meistrus). Tie meistrai užsiplėšia nenormalią kainą, tai tas kas iškvietė, pasidalina pinigais su tuo meistru.
Namuose ištisai problemos su vandeniu. Pastoviai jis neužpumpuojamas arba jo nėra . Ištisai problemos su elektra, pastoviai iš elektros tinklų dingsta šviesa, todėl visi turi generatorių varomą dyzeliu. Kai dingsta šviesa, vartininkai eina įjungti genetarorių.
Internetas labai lėtas ir mėnesiui kainuoja 400 litų.
Nigerijoje labai daug driežų, įlenda jie į namus. Taip pat yra didelių tarakonų… Iš pradžių bijojau, cypdavau pamačiusi, dabar jau pripratau. Priklausomai nuo metų laiko, kažkaip jie įlenda į namus.
Štai vienos bemiegės nakties isstorija:
Nesimiega man kažko, galvą skauda… Taigi atsikėliau ir nuėjau į virtuvę darytis arbatos. Ogi žiūriu ant spintelės, draugas tarakonas 4-5cm. Nu rupūžiukas nebėga… Į kažką įnykęs valgyti… Aš jį apžiūrėjau… Drąsus galvoju. Jų lyg ir nebebijau. Galvoju, paimsiu permatomą stiklinę, uždengsiu jį, o virėjas ryte jį nudaigos. Tik pradėjau dengti, o jis kai bėgo, kai šoko nuo spintelės į mano pusę, aš pradėjau cypti, o tas tik išskėtė savo sparnus. Nė negalvojau, kad jie dar ir skraido… Nulėkė tiesiai ant išėjimo iš virtuvės. Pamačiusi, kad skraido, baimė tarakonams vėl atsirado ir prieiti prie jo jau bijojau. Tas tupi ir vėl nebėga. O iš virtuvės juk reikia kažkaip išeiti. Sutrepsiu koja. Nereaguoja. Bijau užgęsinti šviesą ir eiti. Tamsoj fantazijos sukyla. O jei jis man ant kojos užšoks?… Susirandu spintelėje vieną buteliuką nuodų jiems naikinti – tuščias. Kitą – beveik tuscias. Bet nuodai dar teliuškuoja. Na ką gi, į kovą su tarakonu… Taigi nudaigojau jį su tais nuodais ilgai – jis ten vartėsi, bėgiojo, bet visgi laimėjau…
Draugai dar norėjo atiduoti mums beždžionėlę. Bet kad ji didelė ir dar kandžiojasi… Be to mes išvažinėjame. Tai atsisakėme jos. Žinoma vaikui būtų įdomiau, bet turi jis čia du šunis, tai su jais ir žaidžia.
Vaikas ėjo prieš metus į britišką darželį. Bet angliškai dar nemokejo, todėl rytais visada verkdavo. O kai ateidavau pasiimti sakydavo, kad patiko. Už tat maistas iš vis netiko. Visada turėdavau įdėti iš namų.
Už tą darželį reikėjo sumokėti iš kart 3 mėnesius į priekį ~5000 litų (už jį dažniausiai sumoka kompanijoja, kurioje dirbi), bet nesvarbu būdavai daržely ar nebūdavai, ar net pats darželis atostogaudavo. Darželio patalpa maža. Man aiškino, kad taip jaukiau vaikams. Šiais metais, nusprendėme į darželį neiti. Šiaip vaikas net iš namų nenori išeiti. Jei važiuoju į parduotuvę, tai jis nori likti namie. O į mokyklą tai aišku, kad eisime Lietuvoje. Jokių kitokių kalbų net negali būti.
Kainos
O su jomis yra taip… Kaime žmonės prasimaitina labai pigiai. Turguje irgi gali nusipirkti gana pigiai. O šiaip normaliose parduotuvėse tai kainos didelės. Be to ten kur nėra konkrečių kainų, kada pamato baltaodį, tai kainas stipriai išpučia. Visur reikia derėtis (išskyrus parduotuvę, kur nustatytos kainos).
O parduotuvėse viskas 2-3 kartus brangiau nei Lietuvoje. Na, kai kurie vaisiai yra pigiau. Ir tai ne parduotuvėse, o turguje. O šiaip čia vienas obuolys – vienas litas. Graži didelė saldžioji paprika 15 litų viena. 2kg Basmati ryžių ~40 litų. Sviesto pakelis 10 litų. Mėsa maždaug kaip pas mus: kilogramas 20-25 litai. Cornlakes kas pas mus kainuoja 5 litai, tai ten 20 litų, Nutelia 16 litų. Kilogramas morkų turguje 6 litai. Tokios žvakidės, kur Lietuvoje 2 litai, tai čia 10 litų. Litras pieno – 7 litai.
Tad į parduotuves eina tik tie kas turi pinigų. Bet juk nepirksi žalios mėsos pardavinėjamos lauke prie 40 laipsnių temperatūros. Aišku, vietiniai, kurie neturi pinigų tai perka. Aplamai neturtingieji gali prasimaitinti ir pigiai, bet maisto kokybė būna apgailėtina.
Vietinių paprastų žmonių algos 300-500 litų. O baltųjų, kurie čia dirba kompanijose 3000 -10000 $. Į mėnesį dar papildomai 1000$ jiems skiriama maistui, užmokama už aukles, vairuotojus, virėjus…
Eismas gatvėse vyksta be taisyklių. Visi ištisai pypsina, užkišinėja… Benzino kolonėlėse užpila tarnautojai, bet ir čia jie visada sukčiauja. Žodžiu vairavimas Nigerijoje – stresas. Truputį vairavau pati, bet neberizikuoju. Nes jei baltasis padaro avariją ir dar būna kaltas, tai ojojoi, kiek kainuoja nervų ir pinigų. Jie žiūri tik kaip iš tavęs išpešti, kuo daugiau pinigų.
Policija yra, bet… Čia ta policija, tai tik pavadinimas “policija” ir policininko uniforma. Jie irgi tik ir žiūri ant, ko užšokti ir gauti kyšį. Man kažkada buvo atsitikimas toks, kaip kad: vienoje vietoje visi vietiniai sustodavo paimti paleisti žmones, ir viskas buvo tvarkoje, tačiau, kai privažiavo mano vairuotojas ir aš įlipau į mašiną, tuoj prie mašinos priekio prišoko kažkoks asmuo, o kiti du įlipo į galą. Aš net nesusigaudžiau, kas darosi. Ištraukė kažkokius pažymėjimus. Atseit sustojom neleistinoje vietoje ir dabar turim važiuoti į nuovadą. Aišku, ženklų ten beveik jokių nėra, o tokio, kad negalima sustoti, tai nerasta. Bet aš juk baltoji… ir iš manęs galima imti pinigus… juk reikia naudotis ta proga… Tai žodžiu susikoliojau su jais… Išlipo tik tada, kai keikvienam daviau po 10 litų, kad atšoktų. Nervų apturėjau nemažai.
Dar kažkada seniau policija sustabdydavo naktį. Nerasdavo prie ko prisikabinti, tai tada sugalvodavo, kad tipo jų laikrodis sugedo ir jiems reikai šviesos. Nueidavo prie mašinos lempos priekyje, būdavo pasilenks ir tipo žiūrės, kas tam laikrodžiui nutikę. Aišku laukė, kol mes neiškęsime ir duosime pinigų. Deja nesulaukė. Tai teko paleist.
Tarp Nigerijos moterų yra labai daug prostitučių. Čia jos pačios kabinasi ant vyrų, sekioja paskui juos… Tai yra jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Jos dirba net bankuose. Toks jau pas juos marketingas. Jos mylisi su klientais, kad šie įneštų į banką pinigų. Taip ir jos gauna procentą iš banko, nuo įneštų “aptarnauto” kliento pinigų sumos.
Tiesa, dar vietinėms moterims neauga plaukai. Na auga, bet labai sunkiai ir jie kažkokie pūsti, neaiškūs – tai vienur auga, tai kitur neauga… Todėl vaikšto jos arba su perukais, arba pripintos kasyčių. Labai retai matai moterį su savo plaukais ir ypač siekainčius pečius. O jei ir siekia, tai vistiek surišti. Neįsivaizduoju, kaip atrodytų paleisti. Styrotų į visas puses ir viskas.
Odos pas nigeriečius labai riebios, bet gal dėl to jie sunkiau sensta, – atrodo jaunesni nei tokių pačių metų baltieji. Bet veido oda porėta.
Nigerijos kaimuose buvau kelis kartus. Ten tai tikrai baisu. Net ir nufotografuoti sunku labai didelį skurdą ir purvą. Nekalbant apie įdomesnius vaizdus. Dauguma paprastų žmonių Nigerijoje ir gyvena būtent tokio tipo kaimuose. Čia pardavinėja prekes, gimdo, miršta… žodžiu, verda gyvenimas.
Dar šiek tiek apie vestuves. Kiek žinau einant į vestuves yra nešamos dovanos. Tarp turtingųjų yra tradicija, kad einant pas tėvus prašyti nuotakos rankos, jaunikis turi nešti 6 ar kiek lagaminų su visokiais daiktais… Paskui dar derėtis, kiek milijonų mokės nuotakos tėvams. Stebėjausi labia. Nes pinigai nerealūs… ypač, kad būtinai turi būti vienas lagaminas brangenybių.
Ir dar. Nigeriečiai nėra svetingi. Patys gali eiti pas tave į namus, valgyti vos ne kiekvieną dieną, bet niekados neatneš jokių lauktuvių, nebent pats paprašai, kad nupirktų kažką.
Kavagne 
Aruna 
pirmas