Vis dar lapkričio 28 diena. Vakaras Adyje. Vietą vakarienei šiame mieste susirasti visai nesunku – tereikia pasigauti pirmą pasitaikiusį taksi ir paprašyti, kad nuvežtų į gerą restoraną. Taksi vairuotojas tuoj pat linkteli galva ir jau yra pasirengęs važiuoti. Nelabai svarbu kur, svarbu, kad klientai suliptų į automobilį ir jis galėtų pajudėti, o pakeliui bus galima paskambinti draugams ir išsiaiškinti, kur tas geras restoranas yra. Šįkart prireikė poros skambučių, bet mus atvežė į tikrai labai neblogą vietą.
Kadangi vakarienės metas, tai porą žodžių galima ir apie maistą parašyti. Pagrindinis ir dažniausiai Etiopijoj valgomas patiekalas yra injera, patiekiamas su įvairiais priedais. Injera – tai didelis ir rūgštus blynas, gaminamas iš teff miltų. Teff – viena ten dažniausiai auginamų grūdinių kultūrų, turtinga angliavandenių ir geležies.
Nors injeros pagrindą sudaro vanduo ir miltai, ten dar dedama kažkokių žalių lapų, kurių nei pavadinimo nei paskirties nežinau. Injeros tešla rauginama porą dienų o tada kepami dideli lietinių tipo blynai. Pirmą kartą paragavus to blyno skonis gali ir nepatikti, bet jei jį valgai su tinkamu priedu – labai aštriu padažu, tada blyno rūgštelė ir padažo aštrumas taip susigroja, kad norisi kimšti ir kimšti. Injeros priedai įvairiausi – padažai, įvairiais būdais paruošta mėsa (dažniausiai ožkiena, jautiena ar aviena) ar žuvis, daržovės, virtos ar troškintos, visokie ankštiniai, salotos ir panašiai. Nereikėtų labai nustebti, jei kai kurie patiekalai ir į mamytės daržovių troškinį pasirodys besantys panašūs, nes etiopai augina ir valgo mūsų mylimas daržoves: bulves, svogūnus, kopūstus, pomidorus ir net burokėlius! Burokėlių salotos, kurių valgiau Lalibeloj, buvo nei kiek neprastesnės nei namie.
Etiopijos ežerų žuvį jau nemenkai pagyriau pirmoje dalyje, tai labai nesikartosiu, bet jei tik kada lankysitės paežerėse įsitaisiusiuose miestuose – Arba Minch, Bahir Dore ar Awasoje, ten būtinai ragaukite žuvies.
Ir negaliu nepagirti dar vienos nuostabios gėrybės – šviežių vaisių sulčių. Kai mūsų vairuotojai pradėjo stebėtis, kodėl tiek alaus geriam, kažkas atsikirto, kad deja, nėra ką čia daugiau gerti – niekur nematėm šviežių sulčių. Tą pačią dieną mus pristatė į šviežių sulčių kioskelį, kur atradom vieną nuostabesnių skonio receptoriams palepinti skirtų dalykų – šviežias avokado ir mango sultis, paskanintas šlakeliu laimo sulčių. O jau kai sužinai apie tokį dalyką, tai pradedi reikalauti vairuotojo sustoti ir užsukti į kone kiekvieną pakelės kioskelį ant kurio parašyta ‘šviežios sultys’. Net jei kioskas ne kaip atrodo, net jei nėra laiko, net jei sulčių gėrėm tik prieš valandą, ir net jei vadas pyksta – tegu. Palauks. Šviežios sultys tai geriausias užkandis, geriausi pietūs ir geriausias desertas.
Lapričio 29 d. jau atrodo koks mėnuo kaip mes čia. ‘Labas rutas’ išgieda kaip visada geros nuotaikos mūsų vairuotojas ir sukrauna mūsų dulkėtas kuprines į bagažinę. Paliekame Adį ir keliaujam į Etiopijos šiaurę. Nuo pietinės dalies ji skiriasi kaip diena nuo nakties. Beveik visą laiką kylam aukštyn – šiaurinė dalis yra viena didelė plokštikalnė, dėl to ten klimatas kitoks nei pietuose, o tai įtakoja viską – kraštovaizdis, augmenija kitokia, kitoks ir žmonių gyvenimo būdas. Žmonės, priešingai nei pietuose, kur šilta ir per daug nereikia sukti galvos dėl apsirengimo ar pasišildymo, yra priversti taikytis prie šaltesnio klimato ir dirbti, o darbas, kaip žinia ir puošia ir praturtina. Keliai geri, kaimeliai atrodo turtingesni – nors namai ir čia statomi iš plonų medinių karčių o po to moliu aptinkuojami, bet prakutę šeimos jų fasadus dar ir dekoratyvinėmis plytelėmis yra apdailinę. Blogesnis dalykas, kad čia jau pasitaiko šiukšlių. Jei pietuose, kur visko trūksta, kur viskas panaudojama antrą ar nioliktą kartą, kur plastiko butelis yra didelė vertybė ir vaikai čiumpa juos kaip dovanas, niekur nematėme besimėtančių šiukšlių. Šiaurėj tuščiu plastiko buteliu nelabai ką pradžiuginsi, plastikas ir kitokios atliekos jau voliojasi pakelėse.
Ta diena, visa praleista kelyje, vėl padovanoja begalę įspūdžių. Pirmiausia vienoj apžvalgos aikštelėj tradiciniu vienstygiu muzikos instrumentėliu mums pagroja senas besišypsantis seneliukas. Koks instrumentas tokia ir muzikėlė – paprasta ir neįmantri, bet ji labai gerai derėjo prie tų į tolumas nusidriekiančių erdvių.
Dar po kiek laiko mums visiems atvipo žabtai, kai pamatėme Mėlynojo Nilo slėnį – milžinišką, jei vairuotojas teisybę sakė, visų 40 kilometrų pločio. 20 km riedame žemyn, kol pasiekiam neseniai japonų pastatytą tiltą per žydrąjį Nilą, kurio vanduo deja yra visai ne žydras, ir dar 22 kilometrus kylame aukštyn kitu slėnio šlaitu. Nei čia tokį reikalą aprašysi, nei jį nufotografuosi (nors vairuotojas vis paslaugiai siūlosi sustoti). Svarbu tik nuolat spoksoti pro langą ir susidėti į atminties stalčiukus tuos padūmavusius pasakų šalies vaizdus.
O po pietų mes labai netikėtai atvažiavom į Lietuvą. Taip, į Lietuvą – pačia tikriausią, su žaliais kloniais, kalvelėmis ir žaliomis giraitėmis, su plaukiančiais javų laukais ir žydinčiomis bulvėmis. Vienintelis skirtumas nuo mūsų dabartinės Lietuvėlės, kad anoje, afrikietiškoje, žmonės javus ir po šiai dienai pjauna pjautuvais. Na gerai, ir surūdijusių tankų pas mus pakelėse nelabai aptiksi.
Dienos tikslas – Bahir Dor, anot mūsų vairuotojo, dar vienas modernus, net už Awasą modernesnis miestas. Viešbutis, kuriame apsistojam, niekaip negali būti prisirtas prie moderniausių – ten ne tik kad vandens, bet ir elektros iki devynių vakaro nėra. Todėl numetę kuprines, važiuojam vakarieniauti. Man atrodo būtent Bahir Dor’e bandant užsisakyti vakarienę įvyko dialogas, padovanojęs mūsų antrąjai kelionės daliai linksmą frazę fish finish:
– Do you have fish guliash?
– No, finish. Gulash finish.
-Fried fish?
-Yes, a, no. Finish. Fish finish.
-Fish soup?
– no, finish.
-cofe?
-finish.
-tea?
-finish. Coffe finish, tea finish.
Fish finish patapo bene dažniausiai naudojama fraze likusioj kelionės daly, ji gerai praversdavo siekiant atsiginti nuo įkyrių prašytojų. Tereikdavo jiems mestelėti fish finish, money finish too... ir jie sutrikę pasitraukdavo.
Lapkričio 30 d. kažkelintadienis. Šturmuosime Tana ežerą – jis vienas didžiausių Etiopijoj ir garsus pirmiausia tuo, kad iš jo išteka Mėlynasis Nilas, pagrindinis Baltojo Nilo intakas. Dar ežeras garsus tuo, kad jo salose viduramžiais buvo pastatyti unikalūs mediniai vienuolynai. Prasideda istorinių ir kultūrinių vietų lankymas, nyrame į visai kitokį pasaulį nei kad radome Etiopijos pietuose. Na gerai, ne nyrame, o plaukiame valtimis, truputį palenktyniaudami ir pasitaškydami. Pirmasis aplankytas vienuolynas, įsikūręs nedidukėje salelėj – kažkaip keistai remontuotas, taisytas ir lopytas mūsų labai nesužavi. Po to plaukiam į Zage pusiasalį kur gal tryliktame o gal keturioliktam amžiuje apvalios formos vienuolynus pasistatė ramybės ir nuošalumo ieškoję ortodoksų vienuoliai atsiskyrėliai. Įstabu, kad tokie mediniai pastatėliai, sutvirtinti tik žemėmis ir moliu, išsilaikė iki dabar. Kiekviena detalė vienuolyne, kiekvienas stulpas ir kieikvienas skaičius turi simbolinę reikšmę – 12 arkų skirta dvylikai apaštalų, trys kocentrinės vienuolyno dalys – švenčiausiajai trejybei ir taip toliau. Kiekviena siena ištapyta ryškiais ortodoksų stiliaus piešiniais, kuriuose vaizduojamas šventųjų gyvenimas. Gidas pasakoja ne tik apie architektūrą, bet ir apie šventuosius, tad tie, kurie klausosi gauna visai neblogą istorinę, architektūrinę ir religinę pamoką. Tie kurie tingi klausytis, ilsisi pavėsyje, ginkluoto vietinio saugomi.
Kai visos gido žinios apie bažnyčią išsenka, aplankom labai kukliomis sąlygomis medinėje klėtelėje saugomas bažnytines brangenybes ir traukiam į dar į vieną šventą statinį paspoksoti. Pakeliui mus apspinta iš mokyklos grįžtančių mokinukų būrys. Pirmiausia jiems rūpi pasiteirauti, ar kartais neturime atliekamų pieštukų ar marškinėlių, ar bent jau vieno kito biriuko. Net jei ir neišpeša nieko, vistiek noriai bendrauja, pasakoja apie savo mokslus, rodo vadovėlius ir sąsiuvinius. Jie didžiuojasi, kad eina į mokyklą – tai matosi ir tai žavi.
Apypiečiu, kai jau pasisotinam bažnyčiomis, pradeda darytis karšta, todėl kai gidas praneša, kad netoli valčių prieplaukos galime gauti kavos, ten ir pasileidžiam, nors pakeliui tenka prasibrauti pro daugybę suvenyrų pardavėjų. Čia populiariausios prekės ‘sidabro’ o iš tiesų melchioro ar dar neaišku kokio metalo papuošalai. Jau visai pakrantėj nedidukėj aikštelėj kavą verda jauna labai gražių veido bruožų etiopė. Aplink tvyro smilkalų kvapas, nes kavos virimas yra rimtas ritualas ir nieks čia jos neišvirs į žarijas neįdėjęs kokio smilkalėlio.
Po to mes ir vėl plaukiam, ši kart – į Nio ištakas. Pačios ištakos, kaip ištakos – visai nemaža upė ramiai išteka iš ežero, o štai netikėtai pamatytas begemotas visus labai pradžiugina.
Ilgai netrukus tenka atsisveikint su Antanukais. Gaila, nes šaunioji kompanija dar labiau sumažėja, be to nebus kam deklamuoti fish finish eilėraštuko. Atsibučiuojam, jos išrieda link Lalibelos, o mes turime pusdienį miestui apžiūrėti. Bahir Dor nors ir neypatingas, bet Etiopijos mastais tikrai modernus, pagal aiškų planą statytas miestas, turintis aiškią struktūrą ir net šiokius tokius prašmatnumo suteikiančius atributus. Palei pagrindines gatves rikiuojasi gerai prižiūrėtos dailiai nuaugę palmės, o ežero pakrante driekiasi puikiai įrengtas pėsčiųjų takas. Šis takas man atrodo kaip didžiausia prabanga, nes Etiopijoj miestų gatvėse dažniausiai net šaligatvių nėra, ką jau kalbėti apie kokias nors pėsčiųjų alėjas.
Gruodžio 1 diena. Žiema. Pats laikas aplankyti mėlynojo Nilo Krioklius. Kelias iki jų ir vėl duobėtas ir dulkėtas. Važiuodami spėliojam, ar patiks jis mums ar ne, nes po to, kai ant Nilo buvo pastatyta elektrinė, vandens kiekis stipriai sumažėjo. Bet krioklys, gal ir praradęs nemenką dalį savo pločio, vis dar verčia nuo skardžio labai įspūdingą vandens kiekį. Grožiuosi ta galinga upe, galvodama.. nieko negalvodama, nes tas vandens raibuliavimas ir gausmas išmuša iš galvos visas mintis.
Grįžtant atgal mus lydi niekaip nepailstantys medvilnės skaras pardavinėjantys vaikai. Viena mergaičiukė matosi, užaugusi bus puiki verslininkė. Jos tirada nesiskiria nuo labiausiai patyrusio kokio didelio turgaus prekeivio: “Hello sir, how are you? Please, buy a scarf. The best price for you. I usually sell it for 100 birr but just for you I give a special price“. Kur tas vaikas šito išmoko? Ar mokykloj? Linksminuosi su ja derėdamasi, linksma ir pro šalį einantiems vietiniams, kurie atrodo, supranta mūsų pokalbį. Kai tos derybos ima po truputėlį įkyrėti, duodu jai porą biriukų ir paklausiu, ar užtai ji galėtų palikti mane ramybėje. Ji linksmai nusišypso, linkteli, pasima pinigėlius, ir dingsta .
Vytenis į mašinų aikštelę pareina stipriai apmuturiuotas keliomis skaromis. Šypsosi ir sako – ‚nereikia man jų, tų skarų, nereikia. Bet reikia, gi reikia jas nupirkti iš tų vaikų‘. Net neketinu jam prieštarauti.
Po dar kažkiek valandų mes atvažiuojame į Gondarą. Atriedam tiesiai į punktą – prie senos viduramžiškos pilies ir spoksodami į ją galvojam, kas čia dabar per nesusipratimas. Ar aš Etiopijoj, ar kokioj Italijoj? – toks klausimas sukirba galvoj, spoksant į tą romėnų stiliaus pilį.
Vadas mums ir vėl nusamdė gidą, kuris savo darbą išmanė puikiai ir turėjo gausybę dalykų papasakoti. O jeigu trumpai, Gondarą apie 1630 metus įkūrė imperatorius Fasilidas. Jis buvo sūnus imperatoriaus Susenyos, kuris penkioliktame amžiuje Etiopijoj, kur jau pakankamai buvo įsišaknijęs ortodoksų tikėjimas, bandė įvesti katalikybę. Kadangi tas bandymas baigėsi maištais, tautos skilimu į priešingas stovyklas ir daugybe mirčių, jis pasitraukė iš sosto ir užleido vietą savo sūnui. Šis pirmiausia sugrąžino ortodoksų tikėjimą, o po to kibo į architekūrinius eksperimentus. Imperatorius Fasilidas, pasižvalgęs svetur, pastatė tuose kraštuose iki tol neregėto stiliaus rūmus. Kadangi niekas tokių statybų patirties neturėjo, o apsijuokti valdovas nenorėjo, jis pirmiausia pasistatė nedidelį namą, ir kadangi tas pavyko, tada jau susirentė pakankamai ištaikingus rūmus.
Jo sūnus, imperatorius Yohannes, imdamas pavyzdį iš tėvo ir kartu norėdamas įrodyti savo sugebėjimus, pastatė antruosius rūmus. Šis imperatorius prisigalvojo visokių architektūrinių gudrybių. Pavyzdžiui, į antrąjį rūmų aukštą pastatyti sraigtinius laiptus besivijančius taip, kad jam, kairiarankiui, reikalui esant būtų patogu jais leistis žemyn ir kartu kirviu švaistytis. Jo priešininkams, tuo tarpiu kardą laikiusioji ranka (su sąlyga, kad priešas dešiniarankis) vis būtų sieną kliudžiusi.
Naujų rūmų statybos patapo tradicija, ir Yohannes sūnus Yassu I surentė trečiuosius rūmus, kitas Yassu dar kitus ir galiausiai imperantorienė Mentewab – dar kažkelintus rūmus. Naujus rūmus įrengus senieji būdavo uždaromi ir panaudojami nebent kokių švenčių proga. Be rūmų, statė jie ten ir bibliotekas, koncertų sales, pirtis ir bažnyčias, todėl iki dabar išliko tikrai įspūdingas ir margas kompleksas. Kiekvienas valdovas bekeliaudamas parsiveždavo vis naujų idėjų, tad rūmuose galima įžiūrėti ir romėnų ir aksumitų ir portugalų bei kitokių architektūrinių stilių įtakos. Gondaras klestėjo ir turėjo sostinės statusą apie porą šimtą metų. Miesto pagrindinė stiprybė buvo jo vieta – aukštai kalnuose, kur lengviau gintis nuo priešų nes kalnai sudaro natūralius gynybinius barjerus, kur klimatas vėsesnis ir dėl to nėra maliarijos ir kitų tropinių ligų, kur visada pakanka vandens ir yra puikios salygos žemdirbystei.
Maklinėjome mes aplink tas pilis, pirtis ir bažnyčias, daug visokių klausimų kėlėm ir dar daugiau ginčijomės, kas tas pilis iš tiesų statė. Kai kuriems atrodė, kad afrikiečiai patys tikrai negalėjo tokių architektūrinių įmantrybių pasistatyti, juk jie laukiniai, po šiai dienai su ožkų sijonais laksto. O ištiesų ta šalis, arba bent jau šiaurinė jos dalis, yra ne vieną akso amžių išgyvenus, turi labai ilgą ir turtingą istoriją, kurios nepatyrinėjus nemanau kad dera taip greit architektūrinių laimėjimų nuopelnus priskirti kokiems nors atvykėliams.
Vakare, ant aukšto aukšto kalno, su labai labai gražiu vaizdu į miestą ir vakarėjantį dangų mes vakarieniavom bene pačiam prašmatniausiam miesto restorane. Vėl žuvytė, aviena, injera ir St. George. Tas alus liejasi gerokai per laisvai. Nors kalnai artėja, ir jau reikėtų mesti gerti, pamačius tą raudonai geltoną etiketę, staiga apima troškulys ir net nepajunti kaip ranka pati pakyla to alaus užsisakyti.
Gruodžio 2 – 6 dienos. Simien Mauntains Natinal Park. Man labai labai patiko viskas, ką iki šios dienos patyriau Etiopijoj, man labai smagu buvo bendrauti su vaikais, aš esu sužavėta šalies istorinių ir religinių turtų, su malonumu prisimenu Awasą, Bahir Dorą ir hamerius. Bet aš, kaip turbūt ir dauguma grupėje, taip labai laukiau, kada pagaliau išvažiuosime į kalnus.
Kuo tie kalnai ypatingi? Abisinijos plokštikalnių masyvui priklausantys kalnai apdovanoja labai unikaliais vaizdais. Suformuoti prieš kokius 30 mln metų grumiantis tektotinėms plokštėms ir aplink trykštant įkaitusiai lavai, todėl yra unikalūs. Dėl tų plokščių kovų ir vulkaninių išsiveržimų susiformavo milžiniški lūžiai, ir dabar kalnai žavi stačiausiais skardžiais, giliais, vos ne begaliniais slėniais. Šituose kalnuose ir aukščiausias Etiopijos kalnas stovi – Ras Dashen, iškilęs į 4533 metrų aukštį. ‚Semieno kalnai tai mano rojus‘ – ne kartą išsprūsta mus lydėjusiam gidui Deividui.
Niekada nebandau aprašyti kalnuose patirtų įspūdžių, nes tik pradėjus apima neviltis – nei žinai nuo ko pradėti, nei kokiais žodžiais viską apsakyti. Todėl nesivarginsiu ir dabar, pabersiu tik kelias įspūdžių nuotrupas.
Kalnuose praėjom kelis labai ir labai jaukius, vos ne padangėse įsikūrusius šiaudinius kaimelius, su juos supančiais javų laukais, avių ir ožkų bandomis. Kėblinant pro šalį su sunkia kuprine pirmiausia kyla mintis, kurių galų tiems žmonėms reikėjo taip toli ir taip aukštai atsidanginti. O paskui supranti, kad sunkiai surastum gražesnių vietų gyvenvietei įkurti. Vienam tokiam kaimelyje mergaičiukės sugalvojo mums kiaušinių pasiūlyti. Pradžioj gal keturis atnešė, o mes net nemanėme imti, nes ką tokia didžiulė grupė su keturiais varganais kiaušinaičiais veiktų. Mums reikia bent jau 50-ties ir tegu atneša tiesiai į kempingą – taip joms ir pasakėme, nesitikėdami, kad jos tiek surinks. Bet niekada nežinai, kokių staigmenų afrikiečiai gali prikrėsti – staiga kaip pradėjo iš visokių pakampių lįsti vaikai ir tempti tuos kiaušinius – gražu pažiūrėt buvo! Ir kartu keista, nes niekaip nesupratom kokiu būdu visas kaimas staiga sužinojo, kad mums tų kiaušinių apskritai reikia!
Neteisinga būtų nepaminėti mūsų priežiūros komisijos – skautų. Nelabai norėjom, kad mus kas nors į kalnus lydėtų, bet išsisukti nepavyko. O kai pamatėm, kaip tie skautai į žygį susiruošė, tai nelabai supratom, ar čia viskas rimtai vyksta ar čia viso labo koks cirkas. Su sandalais, palaikiais drabužiais, apsiginklavę tik kalašnikovais ir vilnonėmis anklodėmis jie į kelią išėjo taip kaip stovi. Nesimatė nei kad jie maisto turėtų, nei palapinių, anei kokių kitokių turistui taip baisiai reikalingų daiktų.
Tų skautų ištvermė manyčiau yra artima nemirtingumui. Pusryčiais ir vakariene mes su jais dalijomės, tai iš bado mirti jie lyg ir neturėjo. Bet kai rytais stovykloje rasdavom keistą, antklodėmis apklotą ir apšerkšnijusį kauburėlį, ir susivokdavom, kad taip ant plikos žemės, gal tik ožkenas pasitiesę miega mūsų skautai, apimdavo šiurpas. Bet kuris mūsų tokiomis sąlygomis ko gero būtų sušąlęs pačią pirmąją naktį. O jie nieko – pakyla staiga iš po tų savo antklodžių, pasipurto, pakrenkščia, patrina rankelėmis ir jau yra pasirengę žygiuoti toliau.
Viena tik jiem nelabai sekėsi – sužiūrėti mūsų nepaklusnią grupę, nes kartais vietoj to, kad tvarkingai eitume gido nurodytu keliu, mes pabirdavome į skirtingas puses. Ypač jiem nepasisekė mūsų poilsio dieną – į trumpą žygelį išėjome nediduku būriu, todėl mus lydėjo tik 2 skautai. Kai pora mūsiškių nusprendė pasilikti ant vieno kalno, kiti sugalvojo paropinėti uolomis o treti dar ir į kitą kalną užsiropšt, du skautai suprato kad niekaip nepavyks visų sužiūrėti, ir dėl to gerokai supanikavo.
Smagu dar prisiminti mūsų nesėkmingai pasibaigusius blaivybės įžadus, kuriuos davėm kelionei kalnuose prasidėjus. Pirmus porą vakarų šiaip taip ištvėrėm be to Švento Jurgio ir troškulį malšinom kitais būdais. Bet kai trečią kelionės dieną gidas pasakė, kad gali alaus parūpinti, tai visų akelės labai ir labai suspindo. O kai žengdama paskutinius žingsnius link kempingo pamačiau tą gidą alaus dėžę tempiantį, baisiai nustebau staiga pajutusi, kad kojos pačios greičiau pradėjo kilnotis…
Negaliu nepasigirti, jog kelis vakarus turėjau progos patyrinėti vietinius babuinus (Gelada baboon), kurie vakarais kalno šešėlio genami užslinkdavo dideliu būriu ir nutūpę saulutėje pešdavo žolę, kol tas šešėlis juos nugindavo toliau. Jau patį pirmą vakarą, kol bendrakeliaiviai kempinge surbė alutį, aš perbėgau kelią ir nėriau į pačią beždžionių tirštumą. Jos nepasitraukė šalin – nebijo, pasirodo, gulinčio žmogaus. Gavau galimybę patyrinėti tą būrį iš vidaus. Jos minta žole, todėl aplink girdisi tik pešamos žolės šiurenimas ir garsus čepsėjimas. Be to tos beždžionėlės karts nuo karto neaišku kokių jausmų apimtos atsidūsta ar suaimanuoja, ir jau tokiais žmogiškais balsais, kad iš nuostabos gali iš koto išvirsti. Protingi žvilgsniai, malonumo pilni atodūsiai, jom viena kitai kedenant kailiukus, stulbino ir juokino. Taip ir tysojau, kvailai iš laimės išsišiepus, kol šešėlis tas ilgakailes nuginė tolyn. Kitą dieną aš ir vėl tarp jų tupėjau. Šį kart prie vienos nedidukės šeimos. Bandžiau nufotografuoti tos šeimos galvą, kuris sėdėjo nusisukęs ir atrodo visai nekreipė į mane dėmesio. Bet kai tik aš nusisukdavau, tada į mane įsistebelydavo jis. O kai aš vėl į jį pažiūrėdavau, tasai apsimestinai abejingai nusukdavo galvą. Prisikvatojau iš to ponaičio. Internete ieškodama tos babuinų rūšies pavadinimo, perskaičiau, kad tų beždžionių protėvių verbalinis bendravimas galėjo būti žmogiškosios kalbos pradžių pradžia, nes jų rankos vis būdavo užimtos žolės pešimu, todėl jos ir pradėjo bendrauti garsais.
Tame pačiame kempinge, kur mus lankė beždžionės, buvo tokia kalvelė, ant kurios stovėjo suoliukas. O už kalvelės buvo iškyšulys. Stovint ant tos kalvelės ir žvelgiant žemyn į iškyšulį atrodė, kad stovi viršutiniame, per milžinišką slėnį plaukiančio laivo denyje. Vakarais, saulei leidžiantis sėdint ant to kalno, kai aplink tvyro svaiginanti tyla, priešais veriasi bedugnė, lengva ir perregima rūko drapana prisidengus, už jos tolumoje rausvai žėri kitas milžiniško slėnio kraštas, apima kažkoks svaigulys. Nesupranti net, ar čia verkti iš to grožio norisi, ar žegnotis. Stovi ir spėlioji, ar bus gyvenime suteikta dar viena galimybė aplankyti šitas vietas.
Saulėlydžiai kalnuose buvo ypatingi ne tik grožiu bet ir staigia temperatūrų kaita. Saulei kybant virš kalno būdavo taip šilta, kad bambą galėjai deginti. Bet vos tik paskutinis spindulys pasislėpdavo už kalno, į kempingą krisdavo šaltis. Staiga, be jokio perspėjimo, todėl tuoj pat tekdavo pašokti, susirengti visus turimus šiltus drabužius ir skubiai kurti laužą. O pažiūrėjus į mūsų skautus net ir labiausiai prisirengus visvien nupurtydavo šiurpas. Ryte išlindę iš palapinių žolę rasdavom šerkšnotą ir kaip tie piemenėliai melsdavom, kad saulė kuo greičiau patekėtų.
Kad ir labai tikėjomės, kalnuose mums nepavyko atsikratyti visur esančių ir vis ko nors prašančių vaikų. Jei važiuosite į tuos kalnus, tai nesivežkit saldainių. Kalnuose, kur vandens yra sočiai ir todėl galima praustis, vaikai prašo muilo. ‚Duok man gabalėlį muilo‘ – maldauja spoksodami į mane, skalbiančią kojines. Kai prašymams įkyrėjus juokais paprašau poros birų, vienas mažylis, nors ir nustebęs, akimirksniu ištiesia sulamdytą banknotą. Tada jau aš nustembu, net susigėstu ir bandau aiškinti, kad pajuokavau. Kalnų vaikai tokių juokų nesupranta.
Komiškiausias nuotykis irgi nutiko su vaikais. Tą dieną, kai siekėm bene pagrindinio savo kelionės tikslo – lipom į kalną Bwahit, kai visas jėgas sukaupus bandžiau per daug neatsilikti nuo grupės ir įžiūrėti vis iš po kojų dingstantį taką, mane prisivijo berniukas. O, galvoju, kodėl jis taip skuba mane prisivyti, gal ne ten einu, gal jis man kelią parodys? O berniukas pribėga visas uždusęs ir klausia: ‘shoes, can you give me your shoes?’
Geras vaizdelis turėjo būti, kai vos ne basomis per dar ką tik šerkšnu pasidengusius akmenis atbėgęs berniukas balto turisto, sunkiai per tuos akmenis ropojančio, prašo atiduoti batus. Dabar juokas ima, o tada, staiga nevilčiai užplūdus, man labai norėjosi tam vaikui trinktelėti savo kalnų lazda.
Į kalną mes sulipome pakankamai greitai ir saugiai, kažkas išprašė vieno skauto kalašnikovo, todėl surengėm juokingą fotosesiją (dabar gėda kam nors tas nuotraukas rodyti ). Leisdamiesi pasidalijome į kelis būrelius tuo vėl suerzindami savo skautus. Džiaugėmės vaizdais, užmesdavome akį į ką tik aplankytą viršūnę bet jau kalbėjome apie kitas keliones. Visada taip būna – vos patrypčiojęs kalno viršūnėj, padėkojęs Dievams, kad leido užlipti, tuoj galvoji – o kur toliau? Kuris bus kitas kalnas? Nes juk nemiela gyventi, tikslo ir svajonės priešaky neturint.
Nusiritę nuo Bwahit sudaužėm alaus butelaičiais ir nenoriai, labai nenoriai pakavomės daiktus. Kai jau vėl pradėjo burgzti mūsų visureigių varikliai, aš dairiausi aplink ir niekaip negalėjau suprasti, kurių galų mums reikia grįžti į miestą, kodėl negalime pasilikti čia.
Gruodžio 6 d. vakaras. Mes sugrįžome į Gondorą. Dienoraštyje radau užrašyta, kad mūsų grupė yra labai ištverminga. Šeštą ryto kėlę, per porą valandų užbėgę į kalną ir nusileidę, dar nežinia kiek valandų dardėję kalnų keliais atgal į miestą, vakare mes dar sumanėme pasižmonėti ir išdrožėm Gondoro centro ir jame vykstančio tūso ieškoti. Centro neradom, o tūsas vyko praktiškai kiekviename pakeliui užtiktame bare. Laimonas sugebėjo užsukti į kiekvieną iš jų, o visi nutūpėm viename gana autentiškai atrodžiusiame bare, kur dundėjo būgnai, virkavo tas jų vienstygis instrumentas ir šokio žingsniu aplink sukosi guvi etiopė.
Gruodžio 7 d. Mūsų karavanas traukia į Lalibelą – paskutinį mūsų kelionės objektą. Ryte mus palieka trys bendrakeliaiviai. Esame truputį šokiruoti, bet keliaujame tolyn. Į degalinę, kur vairuotojai pila pilnus bakus ir papildomas talpas kuro, su iš tolo žvilgančiu įspūdingu motociklu įsuka kažkoks europietis. Na, nenurimsiu, jei nesužinosiu kur jis važiuoja, todėl traukiu tiesiai prie jo ir be jokių užuolankų klausiu: kur? „Mano tikslas Pietų Afrika” – atsako ir nusišypso. Tai jau ne kelionė, tai toks, kitoks gyvenimas, galvoju, o pavydas bambą griaužia.
Mūsų žvalgai Antanukai sms žinutėmis jau buvo pranešę, kad Lalibeloje reikia būtinai užsukti į 7 Olives viešbučio restoraną ir ten pavalgyti šviežių avokado salotų. Mes tame viešbutyje apsigyvenom, todėl tų salotų tikrai paragavom. Įsiminkite: ‚7 Olives, avocado salad‘. Dar, kai būsite, nepamirškit paklausti, kokių šviežių vaisių sulčių jie turi. Mums pasiūlė šviežutėlių guavų, papajų, apelsinų ir braškių sulčių. Apsirijome jų be jokio saiko.
Lyg to būtų buvę negana, mes dar kartą nusprendėm naktinį gyvenimą patyrinėti ir vienam jaukiam bare prisiragavome vietinio gėrimo – lyg alaus, lyg iš medaus gaminto. Skystimėlis buvo patiektas viliojančiai – nedidelėse kolbelėse, ir mes jo prigėrėm. Vieni daugiau, kiti gal truputį mažiau. Daugumos nuomone tas gėrimėlis ir buvo kaltas dėl to, kad jau kitą dieną mums pradėjo streikuoti ir kiurti pilvai.
Gruodžio 8 d. pabaiga jau labai arti. Pasisveikinam su gidu ir traukiam link tų garsiųjų. Prie bilietų kasų vaikšto toks rimtai atrodantis ponas ir prašo užpildyti nedideles anketėles – statistikai. Visai būtų įdomu tą statistiką sužinoti – kiek ir kokių šalių turistų kasmet aplanko Lalibelos stebuklą. Nežinau, ko labai tikėtis. Tiek tos bažnyčios išgirtos, o va Antanukams įspūdžio nepaliko. Kai kas Lalibelos statinius lygina su Petra, bet man atrodo tų objektų lyginti negalima, nes jie statyti skirtingais laikais, skirtingais tikslais ir yra visai kitokio masto.
Bažnyčių viso yra vienuolika, jas karalius Lalibela sugalvojo pastatyti po to, kai aplankė Jeruzalę ir sumanė sukurti savotišką jos atvaizdą Etiopijoj. Statybas pradėjo apie 1156 metus ir statė berods 38 metus. Viskas statyta labai kruopščiai ir apgalvotai, kiekviena bažnyčia yra kam nors skirta arba ką nors simbolizuoja – Kristaus galvą, Kristaus širdį, ir panašiai. Du bažnyčių kompleksus jungia dirbtinai uoloje iškirstas griovys, simbolizuojantis Jordano upę, kur buvo pakrikštytas Jėzus. Kiekviena bažnyčia yra išskaptuota iš vientisos uolos, visų viduje, kaip ir pridera bažnyčiose yra kolonos, arkos ir nišos, kai kur išskaptuotas net antras aukštas, kiekvienai jų įrengtos gerai apgalvotos vandens nutekėjimo sistemos. Daugelį jų jungia tuneliai. Vien jau pagalvojęs, kaip reikėjo visa tai suplanuoti, apskaičiuoti (pvz vidines erdves) ir įgyvendinti tik su primityviais įrankiais, suvoki, kad atliktas darbas yra įspūdingas, nors patys statiniai tokie gal ir neatrodo. Nėra išlikę jokių rimtų rašytinių šaltinių apie jų statybą, vienintelis dokumentas, kurį nuolat minėjo gidas – ‚Book of king Lalibela‘ atrodo yra daugiau legendų, nei faktų rinkinys. Yra teigiančių, kad bažnyčias etiopams pastatė ateiviai iš kitur, viena absurdiškesnių teorijų – gal net tamplieriai, ten užklydę skrynios, kurioje saugomi dešimt Dievo įsakymų, beieškodami. Realybė tokia, kad bažnyčios, nors ir papuoštos daugybe iš skirtingų kraštų surinktų simbolių, kaip kad svastikos, įvairūs kryžiai ir panašiai, vis dėl to labiausiai atkartoja aksumitų kultūros statinių bruožus, todėl mokslininkai yra tikri, kad jas pasistatė patys etiopai.
Karaliaus Lalibelos tikslas buvo ne tik tas bažnyčias pastatyti, bet ir ortodoksų tikėjimą šalyje populiarinti. Krikščionių ortodoksų tikėjimas ten buvo įvestas dar 4 amžiuje po Kristaus, bet iš karto labai neišplito, tik Lalibelos valdymo laikais jis išpopuliarėjo, taigi karalius pasiekė savo tikslą. Tuo metu karalystė gyveno pakankamai turtingai, daugiausiai pajamų gaudavo iš žemdirbystės ir miškininkystės. Va tokių ir kitokių žinių prisigaudžiau iš gido pasakojimo. Man tos bažnyčios paliko įspūdį – jos yra puikiausias simbolis, labai gerai įrodantis, kokia ilga ir sena, turtinga ir daugialypė yra Etiopijos kultūra ir istorija. Daugiau apie tas bažnyčias rašyti nėra prasmės, jas reikia pamatyti.
Lankant bažnyčias tikrai būtina pasiimti gidą, nors atrodo, be jų ten nieks ir neįleidžia. Mums su gidu pasisekė – jis pasakojo daug ir įdomiai, be to atsakė į visokiausius mums kilusius klausimus. O gale padovanojo dovaną. Parodė vieną bažnyčios sieną ir liepė ten ką nors įžiūrėti. Nieko mes nepamatėm ir tada jis tą sieną nufotografavo. Nuotraukoje išryškėjo mus visą kelionę lydėjusio ir ne kartą šiame pasakojime paminėto šventojo atvaizdas. Jei jums pasiseks, gal sutiksite tą gidą ir gausite tokią pat dovaną.
Vakare, kai jau visos bažnyčios buvo aplankytos ir ketinome eiti vakarieniauti, staiga pasidarė liūdna. Nors dar laukė dvi ilgos važiavimo iki sostinės dienos, supratau, kad kelionė baigėsi.
Dvi ilgos kelionės į Adį dienos. Nėra ko čia labai daug aprašinėti. Mes vėl riedėjom Etiopijos keliais, besigrožėdami vis besimainančiu kraštovaizdžiu, truputėlį liūdni, truputėlį pavargę, truputėlį prakiurusiais pilvais. Etiopijoj atstumai labai dideli, kad pasiektume Adį, kely turėjome praleisti dvi dienas. Čia galima įterpti pastabėlę, kad visi pagrindiniai miestai Etiopijoj – Adis, Awasa, Bahir Dor, Gondar, Axum, turi oro uostus ir į juos vyksta reguliarūs skrydžiai, todėl taupant laiką į tokius miestus kaip Aksumas ar Lalibela tikrai geriau skristi lėktuvu. Bet aišku, tie miestai yra pagrindiniai turistų taikiniai, todėl skrydžius reikia užsisakyti labai iš anksto.
Kai pirmosios dienos vakare pagaliau atvažiavom į miestelį Kombolcha ir pamatėm viešbutį kuriame turėjome gyventi, vien pasižiūrėjus į jo spalvą pasidarė aišku, kad vandens jame nebus. Vanduo viešbučiuose liks tokia linksma, nepapasakota istorija, tik noriu pasakyti, kad važiuodami į Etiopiją, nepamirštumėte, kad ji yra Afrikoje, kur vandens beveik visada trūksta.
Vandens nebuvo, bet užtai buvo alaus. Kai jau atrodė, kad visi kelionės tikslai įgyvendinti, ir daugiau nebeturime ko pamatyti, Tomelis pasakė, kad būtent šiame mieste stovi mūsų pamėgto St. George alaus darykla! Buvo tiesiog privalu nuvažiuoti į ją ir išgerti po stiklą Švento Jurgio gerimėlio. Tai buvo lyg koks simbolinis kelionės apvainikavimas.
Tą dieną važiuodami bandėm pasidaryti kokias nors išvadas apie tai, kokia ta Etiopija yra. Nepamenu, kokios buvo tos mūsų išvados. O va namie, susitupėjus mintims ir įspūdžiams aš supratau, kad dar nebuvau tokioj įvairovės kupinoj šaly. Kur pietuose, visai laukinėj gamtoj, sausoj savanoj šiaudų trobelėse primityviausiomis sąlygomis gyvena hameriai su mursiais, o tuo tarpu Awasoje ar Bahirdore, moderniu paežerės taku vaikšto šiuolaikinis jaunimas rankomis susikibęs. Kur ežeruose papirusinėmis valtimis plaukioja vietiniai žvejai ir gaudo tilapijas, o jų salose su šimtametėmis knygomis rankose rymo šventikai. Kur sugyvena krikščionys, musulmonai ir savais dievais tikinčios gentys. Kur rasi ir kalnų ir savanų ir dykumų, kur telkšo milžiniški ir nuostabūs ežerai. Kur Aksumitai savo civilizaciją įkūrė ar ketvirtame amžiuje prieš mūsų erą, kur šiaurinės civilizacijos kilo, vystėsi ir krito, o pietuose gentys vis taip pačiai ganė savo ožkas. Kur tokie gražūs, smalsūs, draugiški ir laimingi žmonės.
Geografinė padėtis, o ypač kalnai ir yra pagrindinis šalies daugialypiškumo paaiškinimas. Kalnai buvo natūralūs, gamtiniai barjerai, neleidę gentims per daug susimaišyti ir vienoms kitų įtakoti, todėl jos taip skirtingai vystėsi. Tie patys kalnai, vietiniams gyventojams tarnavę kaip natūralios gynybinės sienos ir tvirtovės, niekada neleido šalies iki galo užkariauti, todėl etiopai gali didžiuotis, kad jų šalis niekada nebuvo kolonizuota.
Antrąją kelionės dieną, kai bendrakeleiviai snaudė, aptarėm su vairuotoju kelias šiuolaikines Etiopijos problemas. Turi jie visokių mažesnių ir didesnių teritorijų pasidalijimo problemėlių su artimiausiais kaimynais Eritrėja ir Somaliu. Kadangi priėjimo prie jūros neturi, tai tenka draugauti su bent vienais kaimynais – Džibučiu, per kurio uostus pasiekia Raudonąją jūrą. Nelabai blogai jie sutaria ir su vakariniu kaimynu Sudanu – jiems eksportuoja grūdus o iš jų perka naftą. Su Egiptu nepasidalija vandeniu. Žydrasis Nilas, ištekantis iš Tana ežero, maitina vandenimis egiptiečių Nilą. O va Etiopija sugalvojo ant savo Nilo elektrinę pasistatyti ir šiaip vandens vienu kitu, drėkinimui skirtu kanalu, nutekinti. Egiptiečiai pyksta, nes jiems vandens pradėjo trūkti, todėl patys priešo pasiekti negalėdami, retkarčiais prieš Etiopiją pakursto ir ginklais pamaitina kokią Eritrėją. Taip ir sukasi velnio karuselė.
Sunkiai sekasi vyriausybei tas tarptautines problemas spręsti. Bet vietines pamažu sprendžia. Gal jau ir minėjau, kad šalyje matosi spartus vystymasis – visur statomi keliai, miestuose dygsta nauji modernūs pastatai. Ne vienas kalbintas etiopas gyrėsi, kiek valdžia investuoja į švietimą ir net mažiausiuose kaimuose įsteiginėja mokyklas. Žmonės yra aktyvūs, smalsūs ir ambicingi. Vienas studenčiokas, su kuriuo bendravau, nori tapti sociologu ir dirbti nevyriausybinėje organizacijoje. Kitas – baigęs menų mokyklą ketina dar ir kokią naudingą specialybę išmokti. Net ir mūsų vairuotojas prasitarė, kad neketina visą gyvenimą už svetimo vairo tupėti, o svajoja kada nors atidaryti savo turizmo įmonę.
Gruodžio 11 diena, šeštadienis. Išvykimo diena. Kaip dažniausiai ir būna, paskutinė diena skiriama suvenyrų pirkimui. Niekam nereikia sakyti, kad Etiopijoj populiariausi perkami dalykai yra kava ir prieskoniai. Visokio kitokio šlamštelio prisipirkome pakeliui. Vėl naršom po turgų, po sidabro ir kavos parduotuves, po to ieškom kur paskutinį kartą kartu pavakarieniauti. Dėl pietų kyla problemų, nes nesugebu rasti vairuotojo rekomenduoto žuvies restorano. Kai jau pagaliau randam, džiugiai susėdam aplink didelį stalą, o tada pasirodo, kad ten nėra alaus! Belaukdami spėliojam ar atėjęs padavėjas nepasakys kad ir fish finish?
Galiausiai, kulniuodami link viešbučio dar nusiaubiam kompaktinių diskų parduotuvę – prisiperkam puikios džiazo muzikos. Paskutiniai biriukai metami ant baro viešbutyje ir už juos perkamas St. George. Aš sėdžiu beveik kaip ant dyglių, nes mano lėktuvas išskrenda anksčiau nei tasai, bendrakeleivius į Lietuvą skraidinsiantis. Taksui pasilikau paskutinę, lipnia juostele suklijuotą, šimtinę ir spėlioju, ar taksistas ją priims?
Ateina laikas atsisveikinti. Su draugais ir su Etiopija. Per tris savaites ta milžiniška šalis su visais savo kalnais, vaikais, ežerais, babuinais ir bažnyčiomis patyliukais susiropštė į širdį, užvaldė protą ir supratau, kad niekur iš ten nedings. Vidurnaktį lėktuvui kylant virš Adžio spoksau į jį lyg į naktinį žvaigždėtą dangų ir galvoju, kokiais būdais čia bus geriausia sugrįžti.
Kavagne 
Aruna 
pirmas