Čekija: Ledeč nad Sazavou arba kur nuveda kelias kai norisi kažko naujo.

Taip jau nutiko, kad dar žiemos pradžioje su vyru susigundėme nuolaidų portalo pasiūlymu ir nusipirkome savaitgalinę kelionę į Čechtice miestelyje esantį viešbutuką. Superinis pasiūlymas norintiems pailsėti ir nieko neveikti. Deja, bet be viešbučio miestelyje tik keturios parduotuvės, trys gatvės ir bažnyčia, tad mums ištroškusiems kažkokių įspūdžių vietos tikrai nedaug. Tad ilgai neužtrukę pradėjom ekspromtu planuot, kur gi galima apsilankyt.

Brošiūrėlė viešbučio foje pristatanti Havličkuv brod, pasirodė viliojanti, tad ilgai nelaukę čiupom navigaciją, sėdom į automobilį ir patraukėm į kelią. Deja, mūsiškė navigacija, sumąstė pajuokauti ir pasakė klaidingą atstumą, o kol pastebėjome jau geras kelio gabalas buvo užnugary ir sukti atgal nesinorėjo. Juk tokia graži diena, tad judėjome toliau, kol kelias nenuvedė į pakeliui esantį Ledeč nad Sazavou. Gražūs vaizdai patraukė akį, tad nusprendėm atsisakyti pirminio plano ir apsistoti čia.

Centrinė miesto aikštė – saulutė šviečia, balandžiai lesinėja trupinius, kuriuos jiems dosniai pažeria ant suoliukų sėdinėjantys vietiniai. Idilė. Bandom parkuotis automobilį ir išsiaiškinti kur ir kam mokėti reikia. Po neilgo lakstymo pirmyn ir atgal, vietiniai šypsodamiesi paaiškina – nu, jei jau niekas nepriėjo ir nepaprašė, tai ir palikit automobilį , juk šeštadienis. (Atvykusiems darbo dienomis, už parkavimą tektų mokėti tikrai „kosminę“ kainą – visus 10 CZK, t.y. apie 1,20 LTL už dvi valandas).

Taigi parkavimo klausimą išsprendėmė, tad galime iki valiai žioplinėti aplinkui. Bet kadangi nesinori vaikštinėti apgraibomis ir grožėtis bevardžiais paminklais, patraukiame link netoliese esančio ir aiškiai matomo turizmo informacijos centro. Ir vėl pasiseka, pasirodo info centras šeštadieniais tik iki vidurdienio veikia, tad faktiškai juos pačiumpam tarpdury ir sulaikę vos kelias minutes toliau jau traukiame ginkluoti miestelio žemėlapiu bei lankytinu objektų sąrašu (kuris beje, ne toks jau ir mažas).

Taigi trumpa stotelė centrinėje arba Jano Huso aikštėje ir keletas idilinio vaizdelio nuotraukų, prieš akis Marianske sousoši – XVIII a. antros pusės, 11 metrų aukščio barokinė statula, kurios autorius Jakub Teply iš Pardubice. Meistriškai sukomponuotos statulos šonuose keturi Čekijos globėjai: Šv. Vaclovas, Šv. Vojtechas, Jonas Nepomukas bei Šv. Florianas, o viršūnę vainikuoja Mergelė Marija.

O vakarinėje aikštės pusėje paminklas Janui Husui, kurį 1926 sukūrė Taboro skulptorius Rudolf Kubeš. Kam įdomu, dešinėje Jano Huso rankoje atversta knyga su užrašu „Tiesa laimės“, o postamente iškalta: „Mylėkite vienas kitą, tiesa ateis kiekvienam“.

Apsižvalgius po aikštę traukiam link ant kalno iškilusios pilies. Deja, pasukame kitu keliuku ir atsiduriame prie upės, pasirodo tiltas per upę čia tik vienas. Ne bėda, vaizdai nuostabūs ir džiuginantys akį, o šalimais Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Tad trumpam apsižvalgymui sustojame čia.

Ledeč miestelis nuo XIII a. buvo nedidelės parapijos centru ir pirmieji rašytiniai čia esančios bažnyčios paminėjimai siekia 1350 metus, kuomet Ledeč bažnyčia buvo įtraukta į bažnyčių sąrašą. XVI a. Valdant Janui Burianui iš Ričan bei Zdenekui Meziricsky iš Lomnice buvo pastatytas bokštas ir pabaigtos bažnyčios statybos ir bažnyčia įgavo savo dabartinį pavidalą, kurį bėgant laikui išlaikė ir iki šiol. Apie gotikinius interjerus bei kitas bažnyčios įžymybes, deja, daug papasakoti negaliu – nes deja, bet šioje vietoje sekmė nuo mūsų nusisuko ir vietoje grožėjimosi bažnyčios vidumi, gavome iškilmingai pabučiuoti uždarytas duris.

Taigi, keletas minučių prie bažnyčios slenksčio, tada dar keletas – trumpam pasivaiksčiojimui krantine, ir atsiduriame teisingame kelyje – ant tilto, vedančio per vaizdingąją Sazavos upę, Ledeč pilies bei muziejaus link.

Keliukas neilgas, bet stačiais laiptukais vedantis į kalną. Pakeliui užmatome itin „didelę“ traukinių stotį, kuri savo dydžiu prilygtų turkiškų kebabų kioskui. Tačiau mes ne apie tai, o apie vaizdus, kurie atsiveria kopiant laipteliais – vaizdingą upę, bei ja keliaujančias valtis, pilnas vaikų bei jų tėvelių; vaizdingą senamiestį, kurį akcentuoja Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokštas; tolumoje atsiveriančius gamtos vaizdus, kurie taip džiuginą nuo miesto pavargusią akį.

Kelionė neprailgsta ir mes jau prie pilies vartų. Keista, tačiau po iščiustyto Karlštejno bei Krivoklato, apšiurę vartai bei kitų turistų nebuvimas iš vienos pusės kiek baugina, iš kitos – pamalonina. Dar keletas žingsnių ir atsiduriame kitame pasaulyje – kur nėra kitų turistų, nėra pompastikos, iščiustyjimo bei komercinio blizgesio, tiesiog sena ir beveik apleista pilis, kuriai verkiant reikėtų investicijų ir generalinės rekonstrukcijos, kad galėtų prisikelti naujam gyvenimui.

Tik klausimas ar šito reikia. Mums gerai ir taip. Mėgaudamiesi tyla, traukiame pilies kiemais, įsivaizduodami kaip čia gyvenimas atrodė pilies klestėjimo laikais XIII-XV a.

Apsukę garbės ratą, vėl atsiduriame pagrindiniame pilies kieme – ir vėl nesėkmė – muziejus užsidarė pietums… Bet atviros pilies bokšto durys lyg ir žada galimybę ten įsmukti, juo labiau, kad viduje dar ir telefono numeris pakabintas (jeigu, kas užrakintų viduje). Kol svarstėm šią galimybę, iš viršaus pasirodo pirmi du mūsų matyti turistai ir patikina, kad ropštis viršun tikrai verta; o tuo pačiu atsiveria ir muziejaus durys ir geranoriškai nusiteikus, bepietaujanti kasininkė, parduoda mums du bilietėlius vos po 15 CZK (~2 LTL).
Tad prieš akis prietemoj paskendę sraigtiniai laiptai ir linksmas kopimas viršun. Tiesa, neilgas tas kopimas, bet užtat kokie vaizdai pro langelius atsiveria.

Kelios minutės atsikvėpimui ir žemyn. Bandysim laimę įsiprašyti į muziejų pietų metu. Kasininkė pasitaikė labai miela ir sutiko mus bei dar keletą retų turistų įleisti pasižiūrėt ekspozicijos. Ir vėl kaina, po visų įžymių ir turistinių pilių pasirodė nedidelė – 20 CZK, apie 3 LTL. Ir nors ekspozicija tikrai nedidelė, pasižiūrėjus į pilies būklę, norėtum sumokėt ir daugiau.

Ekspozicijos deja, buvome paprašyti nefotografuoti. Tačiau jei kas paklaustų ekspozicija tikrai įdomi – senieji popieriniai Čekoslovakijos pinigai, monetos (kai kurios siekia net XII a. ir anksčiau – beje, radome ir Žygimanto Senojo bei Stepono Batoro leistų monetų), viduramžių ginkluotė, namų apyvokos daiktai – visa tai sutalpinta į nepilnus 100 kv.m. užimantį muziejuką, kuris pilyje veikia nuo 1938 metų.

Turiu paminėti, kad turistų čia mažiau negu mažai – mūsų valandą trukusio apsilankymo metu, be kasininkės sutikome dar kokius keturis žmones, tad manau kad norintys pasisemti įspūdžių bet nemėgstantys turistų keliamo šurmulio, čia gali lankytis drąsiai. Nes tai jaučiama ir elgesyje – mums beišeinant kasininkė, taip mielai atsisveikino, ir dar krūvą paruoštų brošiūrėlių su lankytinomis regiono vietomis atnešė – senai jau to nebuvome patyrę, tad kupini geros nuotaikos ir žvalgydamiesi aplink patraukėme atgalios.

Norintiems papildomos informacijos bei faktų:
– Ledeč nad Sazavou geriausiai pasiekiamas keliaujant autostrada Praha-Brno, kitaip D1. Atstumas nuo Prahos – 101 km.
– Informacijos internete, deja nerasite per daugiausiai, Wikipedia – http://de.wikipedia.org/wiki/Lede%C4%8D_nad_S%C3%A1zavou (vokiškai)
– Automobilio parkavimas darbo dienomis miesto centre – 10 CZK, t.y. apie 1,20 LTL už dvi valandas
– Pilies muziejaus bilietai: ekspozicija – 20 CZK, apie 3 LTL; pilies bokštas – 15 CZK ( apie 2 LTL).