Sinemorets – pats piečiausias, tolimiausias Bulgarijos kurortas. Kitas miestelis, jau esantis tiesiai ant sienos su Turkija, yra už 11 km. Viešbučius pajūriui (iš viso du, po penkias dienas, vienas vienur, kitas kitur) užsakinėjau iš namų, iš anksto. Ieškojau tylios, ramios, su nedideliu žmonių kiekiu, gražios vietos su ŠVARIU jūros vandeniu ir neužgrūstu pliažu. Ir – nebrangios, ne itin populiarios tarp turistų. Perskaičiau devynias galybes atsiliepimų bei nuomonių, ir priėjau išvados, kad Sinemorets visiškai aititiktų šiuos lūkesčius. Mažutis, beveik vien bulgarų „eksploatuojamas” kurortėlis. Čia niekas neskraidina agentūriniais lėktuvais ir neveža autobusais. Tiesa, praktiškai visas šio miestuko apgyvendinimas yra ne prie pat jūros, t.y., viešbučių ant jūros kranto čia nėra. Reikia kelis šimtus metrų paėjėti, o iki antrojo pliažo – ir nusileisti /ar kilti kalniuku. Bet pasivaikščioti sveika, ypač po ilgo sėdėjimo mašinoje.

Apsidžiaugiau radusi nedidelį viešbutį su iš viso keliolika numerių (visas viešbutis – tai vieno aukšto namukai su nuosavom terasėlėm, ir nedidukas dviaukštis pastatas). Į kainą buvo įskaičiuoti pusryčiai, čia pat ir vakarieniaudavom (mes – grilintos žuvies, vaikai – blynelių ir pan.)
Pietaudavom miestelyje, mano rekomendacija – kavinė Horizon (ar Horizont) – super, maistas, aptarnavimas ir kainos

VIešbučio nuoroda:

http://www.booking.com/hotel/bg/anchor.lt.html

Vaizdas iš mūsų numerio:

Baseinas: negilus varlinukas ir vyresniųjų zona. Maudaisi kada tik nori, kad ir naktį-nedraudžiama 🙂

Kas dar patiko – tai viešbutis, kuriame nebuvo pasitūsinti atvykusio jaunimo ir panašių kompanijų (na, ir pats kurortas ne toks, jis labiau – šeimyninis). Visi poilsiautojai , visi be išimties – šeimos su vaikais. Išskyrus mus, visi – bulgarai.

Sinemoretse yra trys paplūdimiai – du civilizuoti, trečias laukinis. Apie trečiąjį („Lipite”) nieko negaliu pasakyti, kadangi nebuvom – būtų tekę keliauti pėstute apie du km į vieną pusę, takeliu, kurio nežinojome, su visais vaikų ratais ir kt. paplūdimio atributais. Patingėjom..

Pirmasis (pagrindinis) Sinemorets paplūdimys pavadinimu „Butamiata” («Бутумята»):

Nuotraukoje nesimato, bet vanduo pilnai atitinka kurorto pavadinimą (mėlynas mėlyniausias….).

Yra mokamų skėčiu zona (du skėčiai ir gultai dienai – 15 levų), ir zona paėjus toliau (išilgai paplūdimio), kur galima statytis savo skėtukus. Mini vaikų žaidimo aikštelė, užmandžiai, ledai. Vanduo – labai šiltas.

Mus labiau domino antrasis, laikomas vienu gražiausių Bulgarijos paplūdimių – „Ustieto”. („Устието”). Radome jį nesunkiai, ir, kaip paaiškėjo, šis netgi buvo arčiau mūsų viešbutuko negu pirmasis. Štai jis, gražuolis :

Vienoje pusėje jūra, kitoje – upė Veleka (Велека). Kartą, kai jūra buvo itin banguota, šeimyna ėjo maudytis į upę.

O vandens skaidrumas..

Mažytis privatumo gerbėjų rojus…

Štai nuo to kalniuko reikia leistis:

Čia irgi buvo mokami gultai ir skėčiai, bet mes turėjome savo ir įsikurdavome „pirmoje linijoje” prie jūros. Žmonių – nedaug, vanduo – kiek vėsesnis nei pirmajame pliaže, gal dėl upės (per šaltas tikrai nebuvo, labiau- gaivus). Neįtikėtinai švarus ir skaidrus. Yra visa privaloma pliažo atributika – bariukas, biotualetai, na ir gelbėtojai.

Turbūt jau rašiau, kad Sinemorets yra kaimas. Čia nėra gražiai sutvarkytų ir išblizgintų pėsčiųjų promenadų su suoliukais, prabangesnių restoranų, didesnių parduotuvių, viešbučių su daug žvaigždučių, vakarinių pramogų. Matėm nemažai apleistų namukų, nebaigtos statybos poilsinių. Su aukštakulniais ir puošnesniais drabužėliais čia nėra kur eiti. (Įdomus faktas – kažkodėl prieš keletą metų būtent šiame kurorte mėgo „slėptis” vietinės bulgarų žvaigždės, kaip yra dabar – nežinau).

Tai kas čia gražaus? Kaip atsakymas galėtų būti šios nuotraukos iš vieno mūsų vakarinio pasivaikščiojimo.

Uolos – „laivai”:

Šalia Sinemorets nelabai buvo ką žiūrėti ir kur pavažiuoti, mašina visas penkias dienas pelnytai poilsiavo aištelėje. Netoli esantys objektai, tai : Ropotamo upės draustinis (galima paplaukioti valtele, bet vaizdai bent iš interneto nuotraukų niekuo nesiskiria nuo eilinės Lietuvos upės). Dar yra Alepu pelkė, kurioje gyvena daugybė įvairiausių rūšių vietinės faunos ir floros…tik, nelabai įsivaizdavau mūsų brendančių per pelkę su guminiais botais ir žiūronais, idant kažką pamatytume. Dar – Strandžos parkas, skaičiau vienos šeimos įspūdžius, kaip jie iš Sinemorets važiavo to parko pažiūrėti. Važiuoja jie, važiuoja, o parko kaip nėra taip nėra. Galiausiai sustojo kažkokiame kaimelyje pasiklausti krypties, o jiems atsako – jūs ir esate Strandžos parke, čia viskas aplinkui – parkas 🙂 🙂

Po tingių ir ramių dienų, vėl kraunamės daiktus ir traukiam truputį šiauriau, į kitą viešbutį tarp Sozopolio ir Černomorets. Tiesa, tai dar nėra šiaurinė pakrantė.

Antrasis viešbutis iš pažiūros atrodė neblogai (pirmiausiai todėl, kad čia – pagaliau – buvo ir skalbyklė):

Deja, rekomenduoti jo nesinori. Jei trumpai, tai visas viešbutis paliktas „administruoti” dviems mergaitėms, mokyklinio amžiaus. Kurios „nieko nežino, o šeimininko nėra”. Didžiuma jo poilsiautojų – ne vietiniai, o rusai, lenkai, ukrainiečiai, vokiečiai. Kurie naktimis mėgo gan triuškmingai leisti laiką.

Tuo tarpu pliažas paliko gerą įspūdį. Labai ilgas, apie 10 km, su plačia smėlio juosta. Vietos jame pakako visiems.

Čia pat įsikūręs kempingas – radau jo nuorodą, gal kam bus aktualu?

http://www.camping.bg/?page=campings&ext=view&id=128

Man patiko toks atostogų variantas – čia pat kopose, tiesiai ant jūros kranto, žmonės statosi kemperius (teritorijos pažymėtos ir aiškiai atskirtos virvele), atsiveža ne tik savo pavėsines, gultus, hamakus, bet ir baseinus, pripučiamas pilis vaikams, sūpynes..Ir stovyklauja – juk lietus vasarą čia ne toks dažnas draugas kaip Lietuvoje. . Vakarai ir naktys taipogi nešaltos, bet ne per karšta, nes nuo jūros – vėjelis…Žiūrėjau ir gundžiausi..

Pakrantės grožiai…

Šv. Ivano sala:

Matosi Sozopolio pakraštys:

Bet kiek galima vartytis pajūryje – juk iš čia jau beveik ranka pasiekiami dar neapžiūrėti pajūrio objektai. Pvz, Emine ragas. Jis laikomas riba tarp pietinės ir šiaurinės pakrantės. Važiuojam Burgo -Varnos kryptimi.

Pakeliui pravažiuojam Saulėtą krantą – visai ne mūsų skonio. VIešbučių miestukas, nuo-iki užsienio turistui pritaikytas produktas, net nelabai primenantis Bulgariją..Tą, kurią mes matėme..Kiek jaukesnis pasirodė už Saulėto kranto esantis Šv.Vlas. Beje, jame yra Šv. Iljos kalnas, į kurį užsikorus turistiniu takeliu, turėtų gražiai matytis pamorama su Nesebru.

Mūsų orientyras – Irakli arba Emona vietovės, tarp kurių ar šalia kurių, pasak aprašymo, ir turėtų būti Emine Ragas. Irakli pasiekiame geru, į Varną vedančiu keliu su galiuku vieškelio. Štai ir nuoroda į Emoną – sukame, vildamiesi įtaikyti į teisingą kryptį. Kiek pavažiavę suvokiame, kad tie, kurie taip gražiai rašė apie Ragą, padarė baisią kiaulystę. Jie nieko neparašė apie kelią. Be džipo ar traktoriuko ten geriau nevažiuoti. Na, mėgstantiems itin ekstremalius pojūčius kelyje, arba… tokiems kaip mes, kurie jau taip arti tikslo, ir taip nesinori apsisukti – tenka ryžtis ir kantriai įveikti visą atkarpą.

Ir štai, mus pasitinka vilkas.

O tas švyturiukas ant kalno ir yra mūsų tikslas.

Atsiremiame į (panašu, kad buvusios) karinės bazės užrakintus vartus, toliau važiuoti nėra kur. Gaila, nes per šią bazę veda visai normalus keliukas iki švyturio. Kitas variantas – siaurutis takelis ant pat kabančių virš jūros uolų. Einame juo. Vaizdai – įkvepiantys…

Kas kopinėja, o kas – nardo…

Turiu pripažinti, kad takelis, kuriuo ėjome – nelabai tinkamas mamoms su mažesniais vaikais, o juolab – mamoms, bijančioms aukščio. Teko ir lipti per pusiau nuvirtusią, su dygliuota viela viršuje tvorą (ką ten lipti – vyras beveik pernešė), ir ropoti keturiomis siauručiu, usnimis apaugusiu takeliu ties atbraila aiškinant, kad niekur iš čia nepajudėsiu, o jūs kaip sau norite.

Pagaliau priėjome – iš arti visai neišvaizdus švyturiukas:

Čia prie mūsų tarsi iš po žemių išdygsta keistas žmogelis su bloknotu ir tušinuku rankoje. Jis paprašo kurio nors iš mūsų dokumentų, kad galėtų užsirašyti duomenis, ir įtariai perklausia, ar mūsų keturi, ar kažkur yra ir daugiau. Teigia, kad mus stebi karinės bazės videokameros, ir, jei „neprisiduosime” jo bloknotan, galime turėti rimtų nemalonumų ..Nesiginčijam, jis užsirašo ką reikia ir vėl kažkur išnyksta..

Nuotaika tarsi užkopus į Everestą 😀 – riba tarp Šiaurės ir Pietų.

Laikas pietauti ir bent kiek atvėsti (dienomis vis dar laikosi 37 laipsnių karštis). Prisimenu iš aprašymų, kad mūsų pravažiuotame Irakli yra gan neblogas pliažas. Grįžtame link jo. Trumpai – Irakli pliažas.

ČIa ir užkąsime.

Na, o dabar laikas aplankyti vakarėjantį Nesebrą – laikomą gražiausiu ir brangiausiu Bulgarijos pajūrio kurortu.

Nesebras. Nedideliame pusiasalyje įsikūręs vienas seniausių Europos miestų. Įspūdis dvejopas – iš vienos pusės, tikrai gražus ir autentiškas miestukas. Iš kitos pusės – visiškai „suturgintas” ir sugadintas vietinių „verslininkų” savivalės. Kur bepažvelgsi – ten turgus, užgožiantis visa kita – pastatų sienas, langines, ornamentus. Kur beeisi – akis kliūna tai už didžiulio prekeivių stendo su suvenyrais, tai už plastikinių kėdžių vidury kokios įstabios gatvelės – ant tų kėdžių sėdi privačių tualetų prižiūrėtojai ir renka pinigus. Gatvelės vietomis užstatytos automobiliais. Daug žmonių, judi kartu su minia – tas vargina.

Krantinė okupuota restoranų ir kavinių, turistai kalbinami užsukti (po Egipto nepasirodė baisiai įkyru, bet standartinės frazės ir pasisveikinimai įvairiom kalbom bandant pataikyti – kartojosi gan dažnai).
Foto bandymai išvengti turgų ir masių.

Prieinam gražią krantinę

Pilies griuvėsius..

Suvenyrai čia bent du kartus brangesni nei kitur.

Palyginus su Nesebru, mums labiau patiko Sozopolio senamiestis , apie jį – čia:
https://www.mytrips.lt/Pasakojimas/Bulgarija-yra-grazi-V-dalis/884

9 thoughts on “Bulgarija yra graži, IV dalis”
  1. Biul Biulio Ogly ……….. speju tai buvo < pesnya na bashne> ten pradžia gera < пути и годы ждут нас в переди>. Tai apie mus ?

  2. Tukai,

    visokias dainavom, ypatingai mano kurso draugės, joms jis buvo dievukas, bet dažniausiai jos traukdavo ” Ty mnie včiera skazala, što pozvoniš sievodnia” – ši daina buvo klaikiai nusibodus, dar ir dabar ausyse intonacijos skamba… brrr…

  3. O va gerai pabuvote. Ir visko valgėte……. :))))
    Bulgarijoj buvau dar tarybiniais laikais. Ir kaip mama, sakė, nuvežė mane tada iš dalies tam, kad pamatyčiau, jog ir užsienyje žmonės visaip gyvena :). Ir tai tiesa :))) O arbūzus iki šiol atsimenu ir baničkas, tokias bandutes- mamos draugė namie kepdavo :)))))
    Juodkalnija planuose, puiku, nors Podgorica, tai turbūt viena iš neįdomiausių vietų ten :)))))

    Ir dar… „Šilko” laukia ne tik bulgarai, jeigu ką :))))

  4. Na va, Arūna,
    o man kažkas kaip tik labai išgyrė Podgoricą.
    Tikiu Tavim, ko gero tas „kažkas” truputį persistengė.

  5. Jei nebuvo kitose vietose, tai gal tada ir patiko :), bet jei iš tikrųjų, tai ji pakankamai nyki palyginus su kitais miesteliais.Apie gamtą tai net nekalbu.

    O apie „Šilką”, tai, kaip matau vėl nutylėta :)))))))

  6. Kaip smagu vel pamatyti Alvydo straipsni! Uzsimaniau dabar tu visu pomidoru ir tresniu 🙂
    Silko dar Alvydai nerodyk Mytripsieciams. As gal jau pagaliau lapkricio gale Europon parsigausiu, galima bus kokia metu galo proga susibegti Klaipedoj gal? Ir Silko paziuret 🙂

  7. Teisingai, Ra,
    kol kas nerodysim, o ir parodyti dabar jau kur kas sunkiau – Nelė gyvena Vilniuj. Kai reikia važiuoti į kokį nors festivalį, tai susibėgam.
    „Šilką” mes jau labai daug vaidinom, bet kada nors gal bus galima ir dar nemačiusiems parodyt.

  8. Ačiū už įdomius įspūdžius. Nesu buvęs Bulgarijoje, tad įdomu viskas. Maniau, jog jie labiau atsilikę. O apie anuos laikus dar įdomiau… Galvoju, kaip mes studijavom, jog to dainininko aš neįvardyčiau. O daržovės augo darže. Pirkau tik kur nors Ukrainoje. Esu pirkęs tik mandarinus prieš Naujus Metus.
    O Juodkalnijoje iš Podgoricos reikia važiuoti arba prie Škoderio ežero, kuris netoli ir lengvai pasiekiamas. Arba į šiaurę, Moravicos dekoratyvus kanjonas su spalvotu vandeniu ir spalvotais krantais prasideda tuoj už sostinės. Arba važiuoti link Nikšičiaus į Ostrogo vienuolyną. Arba pervažiavus tiltu Škoderio galą, po to mokamu 4 km tuneliu patenkama į pakrantę prie Sutomorės. Čia senasis Baras, Budva, Šv. Stepanas.

  9. Labai ačiū, Česiau,

    malonu skaityt, o ir visada labai paisau patarimų, beveik visada tai teisinasi, juk patys kartais patingim, kartais ką nors pražiopsom, ir nepamatom visai įdomių dalykų.
    Na, o dėl tų dainų, tai Biul Biulį buvo įsimylėjusios mano kursiokės. Aš jo tai, taip sakant, nelabai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *