Bulgarija yra graži, III dalis

Papusryčiavę neužsibūnam, važiuojam link visai netoliese esančio miestuko Cherni Osam (Черни-Осым ), kur vaikams pažadėtas gamtos muziejus. (Dirba 08:00 – 12:00 val ir 13:00 – 17:00 val).

Tas muziejus – nieko ypatingo, tiesiog, atrakcija vaikams pakeliui. Panšus į mūsų Tado Ivanausko muziejų Kaune, tik gerokai mažesnis. Senovinio, „tarybinio” tipo, bet jame – visai nemažai įvairių Bulgarijos (ir ne tik) gyvūnų iškamšų, drugelių, vabalų ir kt. Visai smagu pasižiūrėtii, atsipūsti po vakarykščių „siaubiakų” 🙂
Fotografuoti ledižiama tik su sąlyga – jei fotografuoji savo vaikus, o gyvūnus už jų – kaip foną..Man tinka 🙂

Toliau – Krušunos kriokliai, irgi važiuoti ne per toliausiai. Jie yra Maarato(s) rajone (Маарата), apie 35 km iki Lovečo miesto.

O čia mums nelabai pasisekė – išpuolė savaitgalis, privažiavo daug autobusų, o jau-žmonių.. Į šią, labai kamerinę vietą su žaviais kriokliukais ir penkiolika siauručių tiltukų (tikrai nepritaikytų 50 asmenų miniai) bei laiptukų (grumdėmės prie jų eilėse..) rekomenduoju važiuoti ne savaitgalį, geriausia – darbo dieną ir kuo anksčiau. Nieko labai gero stumdytis su banda.

Įėjimas – mokamas. Privalumas – net ir tvankiausią dieną čia- gaivus pavėsiukas prie vandens. Trūkumas- pavėsiuke prie vandens puola mašalai.

Kriokliukai – nuo visiškai miniatiūrinių iki labiau solidesnių. Tiesa, jų grožis slypi ne maštabuose, o tam tikrame labai kameriniame subtilume..

Iš gamtos kampelio važiuojam į miestą Veliko Tirnovo, apžiūrėti Carevec pilies griuvėsių. Tai – muziejus, dirbantis iki 17 val ir su bilietais. Pilis pradėta statyti ХІІa. , o miestas ir apylinkės mena Bizantijos imperijos laikus.

Pilis – senamiestyje, parkavimo šalia jos nėra (absoliučiai jokio, mokamo ar nemokamo). Radom nemokamą aikštelę pavažiavę už pilies žemyn, prie upės. Keliaujam gatve link įėjimo.

Kopti pilies teritorijoje iki viršaus buvo LABAI karšta. Beveik jokio pavėsio, jokio medelio. Viskas alsuoja karščiu, oras tvankus, akmenys įkaitę. Todėl jei kas važiuosite – geriau nedarykite kaip mes (įėjome 16 val) ir rinkitės rytinį laiką (muziejų atidaro berods nuo 9 val ryto).

Šiaip ne taip užkopus dalį kelio, atsiveria miesto vaizdai.

Pačiame viršuje – nedidelė cerkvė.

Ir šiek tiek pilies liekanų.

Internete patariama nakvoti Veliko Tirnovo mieste, kadangi nuo 22 val pilyje rodomas šviesos ir garso šou. Girdisi jis tik tiems, kurie susimokėjo ar yra labai arti, o štai matosi praktiškai visame mieste. Tačiau internetiniai šaltiniai nesutaria, kuriomis dienomis tas šou vyksta ir ar apskritai vyksta pagal grafiką – kai kurie rašo, kad turi susirinkti grupelė norinčių pamatyti ir galinčių susimokėti.
Bet kuriuo atveju, mes šou nelaukėm, patraukėm į visai šalia esantį istorinį miestuką Arbanasi. Štai jame paslapčia tikėjausi rasti ekspromtinę nakvynę… Ir, suradus bei įsikūrus, vaikščioti iki sutemų mažomis gatvelėmis…

Pirmasis raštiškas liudijimas apie Arbanasi kaimą užtinkamas XVI a., na o gyventa čia jau gerokai anksčiau. ХVІІ a. kaimukas virto prekybiniu centru, su išoriškai kukliu, santūriu pastatų fasadu ir vidiaus interjero prabanga. Vėliau jis patyrė įvairiausių transformacijų, užkariavimų ir kt., na o dabar tai – gan populiarus, turistų lankomas taškas. Simpatiškas ne tik miesteliukas, bet ir panoraminiai vaizdai iš jo (taip ir įsivaizduoju kvapą užimantį saulėlydį, saulėtekį ir panašiai).

…kuriame pigesnio viešbučio nei 350-400 lt/para keturiems nepavyko rasti…

O mūsų brangiausias kelionės viešbutukas, su baseinu ir pusryčiais kol kas kainavo iki 150 lt. Pasitariam ir nusprendžiam, kad vien dėl „prestižo” ir gražios aplinkos išlaidauti neverta, aš labai noriu pasivaikščioti, o vaikai zyzia, kad pavargę ir niekur neis..Tenka griebtis kompromiso – vaikai su savo planšetais dešimt minučių vieni pasėdės mašinoje (ilgiau palikti vienų nesinori), o mes su vyru staigiai pralėksime porą gatvelių . Ech, bet čia reikia vaikščioti bent valandą…

Keletas atsitiktinių ir visai neišvaizdžių nuotraukų, iš serijos ką matau – tą fotkinu :

Užšoku į priekį – Arbanasi kažkiek primena Nesebarą, kuris dar tik laukia savo eilės. Tik, Nesebaras yra ant jūros kranto, o Arbanasi – ant kalno. ČIa vis dar Arbanasi.

Pernakvoję kainų atžvilgiu gerokai priimtinesniame viešbutuke (nebepamenu, kur..), ryte važiuojam apžiūrėti Šipkos gynybinio bokšto. (apie 22 km nuo Gabrovo miesto). Būtent Šipkos miestelyje vyko lemtingas 1877-78 m. turkų-rusų karo epizodas (rusams padedant, bulgarai išsilaisvino iš turkų vergijos). Na o bokštas- muziejus su apžvalgos aikštele stūkso 1523 m aukštyje ant viršukalnės.
Į čia organizuojamos ekskursijos ir iš pajūrio (kadangi galima atvažiuoti greitkeliu). Kiek žinau, net lietuvių operatoriai siūlo šią ekskursiją su gundančių aprašymu: ” Užkopsime 1000 laiptelių į kalną nuo kurio atsiveria nepakartojama panorama. Galėsite pasižvalgyti po centrinę Bulgariją. Giedra diena iš šios vietos galima pamatyti ir Egėjo jūrą„.

1000 laiptelių kopti neįtikėtinoje kaitroje pasirodė per sudėtinga užduotis (prisiminiau vakarykštę Carevec pilį ..). Tai mes ir nekopėme – pakilome viršun mašina, ten yra normalus keliukas ir kažkodėl nelabai populiarus nemokamas parkavimas (visi parkavosi pačioje apatinėje aikštelėje). Laiptelių liko visai nedaug, viso labo tiek:

Čia, be abejo – kovą primenantys atributai

Grįžtant prie reklaminių pažadų…Ar jūs matote kur nors Egėjo jūrą? O rytas buvo išties giedras..

Bokšto viduje nieko ypatingo ar labai įdomaus nėra: paveikslai su karo vaizdais, pora šarvų, kukli senovinių ginklų ekspozicija. Gal, kas itin domisi Bulgarijos istorija, ir būtų įdomu, bet mes prabėgom be didesnio intereso.

Štai ir baigėsi klajonių laikas, dabar sukam tiesiai į pajūrį – pasyvesniam poilsiui. Tas nuolatinis buvimas „ant ratų” jau ir nuvargino – iš vienos pusės, tai turi nenuginčijamų privalumų, nes nereikia grįžinėti į nakvynės vietą, galima toliau nuvažiuoti, daugiau pamatyti. Iš kitos pusės, kasvakar krautis keturių asmenų mantą iš mašinos ir kasryt ją ten vėl sukraut, naktimis baladotis ieškant viešbučių, nežinoti, kur galima skaniai pavalgyti ar iš viso – pavalgyti, negalėti nieko išsiskalbti, gyventi be šaldytuvo (kai kuriuose viešbutukuose jis buvo, kai kuriuose – ne), kai už lango – baisus karštis, buvo sunku. Mašinoje turim šaldantį „bardačioką” (skyrelį priekyje prie keleivio sėdynės), tai jis gelbėdavo ekstra atvejais.

Tik 300 km nuo Šipkos visai patogiais a la greitkeliais, ir mes jau prie jūros , Sinemorets kurorte:)

Tęsinys čia:

https://www.mytrips.lt/Pasakojimas/Bulgarija-yra-grazi-IV-dalis/883