”Tall Ship Races” liepos 10 dienos langelyje įrašiau dar vasary, kad tik gink Dieve, nepražiopsočiau to savaitgalio. Senokai jau norėjosi sudalyvaut tame renginyje, pamatyti gražiąsias ‘jūrų katedras’ (taip kartais vadina burlaivius) be to norėjosi praleisti linksmą savaitgalį šurmuliuojančiame Antverpene. Bet svarbiausia, dar kartą norėjau pamatyt jį, mielą tristiebį barkentiną ‘Pogoria’.
Išvykimo į Antverpeną metas buvo parinktas gana įdomiai – vienas pilietis pasiūlė išvažiuot devintą, kiti nors ir buvo nepatenkinti, bet dėl nesuprantamų priežasčių pasiūlymui nepaprieštaravo. Didžiausias tokio ankstyvaus atvykimo privalumas buvo tas, kad Antverpene labai nesunkiai radome vietų savo keturratėms transporto priemonėms prišvartuoti.
Tie, dėl kurių atvykome – patys didžiausieji ir didingieji burlaiviai rikiavosi Scheldt upės krantinėj. Kiek matėsi, gyvenimas laivuose buvo pakankamai kasdieniškas – kas knygą skaitė, kas laivą gražino, o kas bambą išvertęs ant kajutkompanijos stogo deginosi. Žinoma, juk ‘lenktynės’ jei jas taip galima pavadint, prasidės tik antradenį.
Kai kurie burlaiviai jau priiminėjo turistus ir prie jų driekėsi smalsuolių eilutės. Juk ne kasdien gauni progą ant burlaivio denio užlipt, ką nors pačiupinėt ar niekam nematant nosį į kajutkompaniją kyštelt. Aišku visiems maga kapitono kajutę pamatyt, bet tai ir lieka noru, nes į vidines patalpas nei vienam laive nieko neleidžia.
O aš pamenu, kaip pirmą kartą įlindau į kapitono kajutę. Ten viskas spindėjo raudona aksomine prabanga, žibėjo lakuoti raudonmedžio papuošimai ir iki tviskesio nublizgintos metalinės detalės. Kitaip, nei visur kitur laive, ten buvo tyku ir ramu – kapitonui juk reikia ramybės.
Traukiam pro belgų ‘Gulden Leeuw, lenkų Dar Mlodziezy, Indoneziečių ‘Dewaruci’. Čia tikra laivo apgultis, turistai aplipę trapą, kaip mat susiveržtų į laivą, jei ne jaunas jūreivėlis kontroliuojantis žmonių srautą. Iš tolo matosi ant denio suvenyrais nukrauti prekystaliai, o laive duoda garo tamsūs šokėjai su dideliais būgnais. Norėtūs į vidų užsukt, bet saulei be gailesčio kepinant, savisaugos instinktas tempia į šešėlį. Laivas, kurio šešėlyje slepiamės tai įspūdingas rusų ‘Mir’. Čia eilės nėra, rusų jūreivėlis saugo įėjimą, ir visai neketina mūsų įsileisti vien dėl to, kad prabylame rusiškai.
Perkaitusiomis galvomis tingiai šlaužiam krantine nuo laivo prie laivo. Tvarkingai išsirikiavę burlaiviai rungtyniauja stiebų aukščiu, spalvotų vėliavėlių gausa, stipriai įtemptų virvių tinklu. Jie šiandien atplaukė ir rymo tingiai prie kranto prisiglaudę, burės tvarkingai sulankstytos ir prištos prie rėjų laukia dienos, kai iš kapitono lūpų pasigirs – pakelt bures! Tada jūreivėliai kaip skruzdėliukai susiropš stiebais į viršų ir aprengs laivą gelsvai pilkšvu burės rūbu.
Aš kadaise taip ir neišdrįsau užsiropšti stiebu aukščiau nei iki pirmosios rėjos, bet ir tam žygiui susikaupiau tik tada, kai laivas ramiai sotvėjo uoste o ne siūbavo, Baltijos bangų genamas. Su pavydu vis spoksodavau į tuos drasuolius, kurie kaip vijurkai susikardavo ant pačių viršutinių rėjų ir nuleisdavo bures.
Kai kurie laivai šurmuliuoja pilni turistų, jie svirduliuodami lipa trapu į laivą, kabarojasi stačiais laipteliais, su pasigėrėjimu spokso į inkaro pakėlimo mechanizmą, čiupinėja virves. Ką galvoja žmogus, pirmą kartą įsilipęs į tokį laivą, nejučia susimastau. Jis tikriausiai vaizduotės genamas jau keliauja tuo laivu per bangas, ir įsivaizduoja romantišką jūreivio gyvenimą. Ar žino, kiek užtrunka mintinai išmokt kiekvienos burės, stiebo, virvės pavadinimą, surišti gyvybės mazgą? Ar įsivaidzuoja, kiek sveria burė ir kiek jėgos reikia, kad ją priverstum suplazdėt ore?
Aš visų tų dalykų net nenutuokiau, kol nepatekau į laivą ir nebuvau priskirta ketvirtai vachtai. Tada ir teko mokytis ir virvių pavadinimų, ir mazgo rišimo ir priprast prie griežto grafiko. Niekad nepamiršiu pačios baisiausių budėjimų paryčiais, kai pučiant baisulingam vėjui ir skalbiant lediniam lietui, kai akys merkiasi o mintys sukasi apie šiltą gultą, turi bandyt įžiūrėt tolybėse vos spingsančio švyturio šviesas ir apskaičiavus blyksnių ritmą nustatyt, kas tai per švyturys. Bulvių skutimas 50 žmonių komandai buvo kur kas malonesnė patirtis.
Bet atrodo, kad čia ir dabar, Antverpeno uoste, po kepinančia saule apie tai nemąsto nei jūreiviai, nei jų lankytojai. Aplink girdisi linksmas šnaresys, liejasi muzika, spragsi fotoaparatai.
Aš savo bendrakeleivius pamažėle įkalbinėju keliaut į vieną nedidelį doką, kur prišvartuoti mažesni laivai. Pakeliui užstringam bare, nes negavę šalto alaus bokalo kai kas tuoj visai nei pajudėt nesugebės. O be to gi niekur neskubam, visą dieną nusiteikę praleist uoste.
Mažesni burlaiviai surikiuoti doke atrodo daug mielesni nei tie milžinai plieniniais korpusais. Mažesnėse jachtose, ypač apdailoj, vyrauja medis, tai kuria jaukumo ir senumo įspūdį, malonu tokiais grožėtis. Visų dideliam džiaugsmui viename britų laive pastebime skelbimą ‘crew wanted’, atrodo tuoj pat, lyg niekur nieko, mestume visus įsipareigojimus ir plauktume į jūrą. Svajas atvėsina skelbime mažesnėmis raidėmis nurodytas amžiaus limitas – 25 metai. Na kur jau čia, seniai mums buvo po dvidešimt penkis, burnojam ir piktinamės diskriminacija.
Braukiam tolyn, akyse sušmėžuoja Omano burlaivis ‘Shabab Oman’ su laivo priekį puošiančiu turbanuotu ‘undinu’. Bet nelabai jis man rūpi, akys neramiai laksto, šokinėja nuo laivo prie laivo ir ieško to, dėl ko čia atvažiavau. Ir pagaliau, pro medžius, pro kitų burlaivių stiebus ir virvėmis apkibusias rėjas pamatau iš tolo šviečiantį barkentiną.
Visa ši istorija prasidėjo prieš 11 metų, kai 1999 metais blaškiausi Gdynios uoste ieškodama laivo, kuriuo tuoj turėsiu plaukti į dviejų savaičių kelionę aplink Baltijos jūrą. Būdama išsiblaškius studentė besiruošdama kelionei net nepasidomėjau, koks tas laivas ir kaip jis turi atrodyti, žinojau tik pavadinimą: ‘Pogoria’. Buvau tikra, kad tai bus na toks ‘tikras’ didelis laivas, gal kiek panašus į keltus kursuojančius tarp Suomijos ir Estijos tik aišku daug kartų mažesnis. Vienas pirmųjų uoste pamatytų laivų buvo tristiebis burlaivis, kurį pamačius nustebau, kad tokie laivai dar plaukioja ir kartu šmėstelėjo mintis, kad labai jau jis nepatvariai atrodo ir į tokį tikrai nelipčiau. O tas juokingas studentiškas naivumas! Apėjus visus ‘rimtesnius’ laivus ir niekur neradus to, kurio man reikia, vėl pro tą burlaivį ėjau ir tada akis užmatė ant borto užrašytą pavadinimą. Širdis taip ir nusirito į kulnus nes ten buvo parašyta “POGORIA”.
Dabar ji ir vėl man buvo prieš akis. Tas pats baltas korpusas, tie patys grakštūs stiebai. Tik, kadaise atrodžiusi pakankamai didelė, dabar, didžiulių burlaivių apsupty, atrodė tokia nedidukė, kukliai prie krantinės prisiglaudus. Spoksojau į ją, vildamasi, kad galėsiu užlipti ant denio, plūste užplūdo emocijos. Po neilgų derybų ir aiškinimo, kad gi kadais ir aš plaukiau Pogorija, mane įleido į laivą. Denis nušveistas iki blizgesio, virvės tvarkingai suvyniotos. Tas pats suoliukas palei kajutkompaniją, kur glausdavomės per audrą, nenorėdami kirmyti laivo kambuze. Štai kitas suoliukas laivo gale, kur į dangų užvertęs galvą mėgdavo svajoti mūsų kokas.
Žvilgt į šturvalą ir prisimenu save, tvirtai įsikibusią į jį, bandančią išlaikyt nustatytą kursą. Laivas jautrus ir labai greit reaguoja į kiekvieną šturvalo kryptelėjimą. Pojūtis, kaip mano rankoms paklūsta kone 50 metrų ilgio laivas svaigina, norisi sukt ir sukt šturvalą, bet tuoj įkarštį atvėsina ir iš dangaus nuleidžia rėkdamas, kad nuo kurso nukrypom, mechanikas.
Nepatikliai spiginant į laivą įleidusio lenko akims grįžtu į realybę ir lipu lauk, gal net truputį nusivylusi. Laivas tas pats, o žmonės ne tie. Nei linksmojo bocmano nėra, nei koko, anei gerojo kapitono, kurio pasakojimų su pasigėrėjimu klausydavomės.
Oi kaip sunku buvo anuomet, prieš 11 metų palikti laivą. Tos dvi savaitės buriuojant po Baltiją praėjo žaibiškai, ir laivas vėl ilsėjosi Gdynios uoste. Tikroji laivo įgula džiaugėsi sugrįžę, laimingi susitiko su savo šeimomis. O mes, ką tik iškepti jūreivėliai visai nenorėjome skirstytis, nors kuprinės seniai buvo sukrautos ir seniai atsisveikinta. Kaip gi galėjom žengti tą žingsnį, ir išlipt iš laivo kuris 2 savaites buvo mūsų svyruojantys namai. Bocmanui kalbėjau, kad aš tikrai dar rasiu būdą sugrįžt atgal ir plaukti tuo laivu, o jis juokdamasis vis kartojo ‘too much work for the money’ suprask, kelionės burlaiviais brangiai kainuoja, o dirbti čia reikia daug. Argi tikrai norėsi tam mesti pinigus?
Atia, Pogorija, galvoju, ir sukam savo ratą aplink uostą. Ne mažiau nei burlaivius, smalsu apžiūrinėt naujutėles motorines jachtas, visokias apgriuvusias senienas sugrūstas šalia naujų blizgiųjų. Kai kurios parduodamos, tai jau beveik ruošiamės pirkt. Po pietų traukiam antrą ratą, jau gal truputį nuobodžiaudami, nes supratom, kad visas šitas reikalas nei iš tolo neprimena Klaipėdoje vykstančių jūros dienų su linksmybėmis ir koncertais. Šiandien, pirmąją renginio dieną pagrindinė atrakcija yra laivų lankymas, ir tik sekmadienį prasidės jūreivių paradai, sporto žaidynės ir kitos linksmybės. Antradienį visi laivai draugiškai išplauks, tik tokie nelaimėliai svajokliai kaip aš tuo metu turės sėdėt nuobodžiuose posėdžiuose.
Bet jei veiklos mums pasirodo mažai, tai jau barų regatos garbei uoste įrengta daug ir nepagailėta. Kiekvienas laisvas kampas panaudotas, kiekviena aikštelė ir net senas angaras. Čia atvežtos kelios tonos smėlio , fontane kaip varliukai turškiasi vaikai, o tėveliai vėsinasi gėrimus siurbdami. Sukrintam ir mes ant laisvos kanapos, prieš mus išsirikiuoja ledukų prikrautos stiklinės.
Mintyse aš vėl pabėgu į dedyniasdešimt devintuosius. Kelionė prasidėjo rimtai – trys dienos atviroj jūroj, akims neužmatant anei lopelio žemės horizonte. Tiek užtrukom kol iš Gdynios į Taliną atplaukėm. Jaunųjų jūreivėlių krikštui jūra audrą pasiuntė, pakankamai didelę, kad pusę jų išguldytų. Audra prasidėjo mano komandai budint virtuvėj ir padedant kokui kotletus kept. Jau buvau tikra, kad prieš jūrligę sunkiai atsilaikysiu, bet jei ir pavyks, tai tų nelemtų kotletų kvapas mane tikrai pakirs. Laiku suspėjau išbėgt į denį ir įkvėpt šalto oro. Vos vos pagerėjo, pradėjau guostis, tuoj tuoj viskas baigsis, o tada trinkt kaip kūju per galvą mintis, kad gi esu vidury jūros ir bangavimas nenustos. Didžiausias smūgis ir buvo tas suvokimas, kad išsigelbėjimo iš situacijos nėra. Kai pagaliau sugebėjau tą mintį išgint sau iš galvos tai ta liga kažkur prapuolė, pradėjau mėgautis jūra ir jos rodoma galia. Bangos laivą trankė su gaivališka jėga, ir jei tik laivas nesuspėdavo atsisukti nosimi stačiai į artėjančią bangą, jį sukrėsdavo toks smūgis, kad atrodė tuoj viskas subyrės į šipulius. O manęs niekaip neapleido kvailai džiugus jasumas, kad jūra nenuskriaus, kad ji tik nepiktai žaidė su laivu parodydama nedidukę dalį savo jėgos.
Bet aš vėl Antverpene, vėl matau prieš akis tankų stiebų ir virvių tinklą. Saulė, visą dieną kėsinusis mus ištirpdyt jau suka vakarų pusėn, o mes krantine tuoj trauksim link savo motorizuotų karietų. Bet čia prisimenam, kad gi regatoj dalyvauja du lietuviški laivai. Jachta lietuva, kai ją surandam, siūbuoja tuščia ir nėr kam lietuviškai ‚labas‘ ištart. Traukiant toliau nelauktai akyse vėl sušmėžuoja žodis ‚Klaipėda‘. Kajutėj matom porą besivaišinančių ponų. Pamojuojam o tie pakviečia užsukt į laivą po 5 minučių, kai prasidės lankymo valandos. Nelaukiam, tiesa tokia, kad neatrodo tas lietuviškas laivas baisiai įdomus, mes paliekam uostą.
O galvoj sukasi tik viena – nenoriu išvažiuot, noriu į jūrą.
Prisimenu mūsų kapitono žodžius, kad jūreiviai negali kaip visi normalūs žmonės prie jūros ilsėtis, nes tolumoj pamačius laivą tuoj pat suima nesuvaldomas ilgesys. Man vienos kelionės užteko, kad jūrą įsimylėčiau. Atrodo artėja laikas, kai vėl reiks lipt į laivą – jūrai duoklę atiduot.
pirmas 
Kavagne 
Aruna