DIDYSIS ŽYGIS PO BALTIJOS ŠALIS 2010m.
(Latvija, Lietuva)
Aplankyti penkis Latvijos ir vieną Lietuvoje objektus, nurodytus Didžiojo žygio po Baltijos šalis, suplanavome 2010.06.24-26 d., nes buvo daugiausia laisvų dienų, be to buvo Joninės. Viso buvo suplanuota nuvažiuoti apie 1278 km. Išvažiavome dviese.
Pirma Diena (2010.06.24.)
Susiruošėme išvažiuoti.tik 7 val. ryto, nes ilga buvo Joninių naktis, beiškant paparčio žiedo ir sveikinant Joną. Tur būt pirma kelionė, kai mes važiuojame tik dviese, bet ką darysi visgi šventės ir norinčių pakeliauti nebuvo. Tačiau nusiteikėme daugiau dėmesio skirti vienas kitam. Kaip Gintas pasakė, kad su mano gabumais greit atsiras bendrakeleivių bet kurioje autobusų stotelėje…
Pirmas numatytas pakeliui esantis objektas Latvijoje – Rundalės pilis, kurios mes nebuvome dar matę ir labai norėjome pamatyti, nes tiek daug gražių atsiliepimų buvo rašyta apie ją. Atvažiavome anksti, dar nebuvo atidaryta, pavaikščiojome aplink, pasigrožėjome. Iš tikro dieviška pilis, dar niekur tokios nematėme. Pasirodo – tai Kuržemės hercogo E.Birono vasaros rezidencija. Kažkur skaitėme, kad po tokios pilies, kitos pilys atrodo tokios prastos, kad net nesinori žiūrėti, gal ir yra tiesos. Pasirodo 2010.07.03 vyks parko šventė, kurios metu bus pristatyta 5 metus kuriama rožių kolekcija, bus net seminaras, skirtas rožių auginimui. Be to čia vyksta įvairūs senos, klasikinės muzikos festivaliai nuo kovo iki gruodžio mėnesio ir šiais metais nuo gegužės menesio atidaryti nauji trumpas ir ilgas ekskursijų maršrutai. Netoliese stūgso Bauskės pilis, bet mes ją jau matėme, ji buvo įtraukta į 2009m. Didžiojo žygio maršrutą.
Antras pagal planą numatytas objektas – Aviacijos technikos muziejus (14), kuris randasi pačiame Rigos oro uoste. Surandame greitai. Tiesa, prieš tai pasiskambinome, ar priims mus po švenčių, bet vienas iš įkūrėjų ir muziejaus direktorių Viktoras Talpa mielai sutinka mus priimti. Muziejus kūrėsi 43 metus, oficialiai veikia nuo 1997 m, veikia savarankiškai be jokios valstybės paramos. Matosi, žmogus įdėjęs į šį projektą tiek daug jėgų, noriai mums parodo visus eksponatus, net leidžia užeiti į didžiausio savo malūnsparnio vidų. Taip pat parodo lėktuvą TU 134, už kurį sumokėjo 3 EUR, tik aišku pargabenimas jo kainavo gerokai daugiau – 6000 latų. Čia tiek daug eksponatų, kad jau net vietos trūksta, kai kurie lėktuvai surikiuoti už tvoros. Direktorius pasiguodžia, kad lygtai jį nori iš čia iškelti oro uosto vadovybė, todėl neaiškus jo likimas. Pasirodo šis muziejus didžiausias Baltijos jūros regione. Jis gražiu žodžiu pamini mūsų Lietuvos aviacininkus, daug bendravęs su jais. Labai įdomu, ir ne tik tiems, kas domisi lėktuvais, aviacija. Atsisveikiname su nuostabiu žmogumi ir patraukiame link Jurmalos. Trečias numatytas objektas – Upės laivelis „New Way“(17), kuris randasi Majori prieplaukoje, Tirgonų gatvės gale. Surasti jį buvo ne taip lengva, paklausėme tokio seno jurmaliečio, jis žinojo šią seną prieplauką, kur kadaise plaukiojo laivai. Dar pasiguodė, kad dažnai keičiasi Jurmaloje merai, nes pinigėlius myli labiau už savo miestą, todėl dažnai nusižengia įstatymui. Štai koks nepaprastas žymiausias braliukų kurortas (tiesa, įvažiuojant į Jurmalą, nepamirškite sumokėti 1 latą už įvažiavimą). Palikę Jurmalą traukiame link Tukums. Aplankom netoliese esančią Jaunmokų pilį. Graži raudonų plytų pilis -puikus XIX a. architektūros statinys. Automobilių stovėjimo aikštelėje pamatome mašinėlę su lietuviškais numeriais, po ja blondinę ir dar dvi šalia stovinčias… ! Tikrina automobilio techninę būklę ar ieško paridėjusio auskariuko…? Pasiteiraujame, ar visus automobilius tikrina. Pasirodo tik tuos, kurie iš Vilniaus ! Mums pasisekė ! Susipažinę sužinome, kad merginos gyvena ne tik tame pačiame mieste, bet ir tame pačiame mikrorajono, o jų draugė panevėžietė, traukia irgi link Ventspilio. Linksmos merginos, be jokio plano, tiesiog sėdo ir patraukė link jūros nuotykių ieškoti. Paklausėm ar buvo Kuldigoje ir jos apylinkėse, kurios vadinamos „Kuržemės Šveicarija„ ,nes turime gerą maršrutą ir jos mielai sutiko prisijungti prie mūsų. Traukiam toliau jau dviem automobiliais. Pakeliui pravažiuojame Kandavos miestuką, įsiamžiname prie padaryto pilies maketo, nes likusios tik 13 a. statytos pilies liekanos. Gražus miestukas, esantis Abavos upės slėnyje. Toliau pasiekiame Sabilę. Šis miestukas pirmą kartą paminėtas 1253m., XVI a. jau buvo žinomas, kaip vynuogyno vieta. Per II Pasaulinį karą vynuogynas buvo išnaikintas ir tik po karo atstatytas. Šis vynuogynas dar kitaip vadinamas „vyno kalnu„ ir įtrauktas net į Gineso rekordų knygą kaip šiauriausia vieta pasaulyje, išlikusi nuo Livonijos ordino laikų. Gaila, kad latviai švenčia jonines net 3-4 dienas, todėl pavyksta tik iš pakalnės pro uždarus vartus paveizėti, o planavome paskanauti sibiliško vynelio. Sabilėje kiekvienais metais yra švenčiama vyno šventė, kuri šiais metais numatoma liepos 23 d. Miestelyje yra ir vasaros bobslėjaus trasa, kurią apžiūrime taip pat. O svarbiausia, ką pamatė pravažiuojant pro miestelį Rigos gatve mūsų naujos keliauninkės – tai lėlių alėja (lellu ieleja). Tai tikras stebuklas matyti 200 lėlių vienoje vietoje aprengtų ryškiais drabužiais. Pasirodo, jų autorė Daina Ručere. Net Janį, Janytę ir Janiuką pamatėme su vainikais ant galvų. Tarp lėlių gali pamatyti dainininkų būrelį, greta ratus suka šokėjai, yra vietinė policija, buhalterė, mobilaus ryšio operatoriai ir dar daug įvairių specialistų. Paklausę, kada gimė tokia idėja jai, atsakė, kad tai buvo per kažkurią Joninių naktį. Pasirodo lėlės stovi ir žiemą, tik aprengtos su kailinukais ir šiltais bateliais. Atsisveikiname su nuostabia lėlių kūrėja ir patraukiame toliau link Kuldigos miestelio. Praeitais metais mums teko pravažiuoti pro jį, keliaujant Didžiojo žygio maršrutu, todėl iš karto naujoms keliauninkėms parodome plačiausią Europoje Ventos krioklį (240m.). Vaizdas nuo seniausio arkinio tilto Europoje nerealus, taip ir norisi pasimaudyti krioklyje, kaip tai padarėme praeitais metais. Tačiau merginos skeptiškai sureagavo į tokį mūsų pasiūlytą iššūkį. Šis gamtos stebuklas apipintas legendomis ir istoriniais įvykiais. Pasakojama, kad „kunigaikščiai čia lašišas gaudydavo tiesiog ore“. Aplankę šį krioklį, būtinai aplankykite esančius šalia Riežupės smėlio urvus. Juokinga istorija buvo su radimu šio objekto. Mes paklausėme latvių, kur yra ši vieta, jie parodė mums, kad čia pat yra rodyklė „alas“. Merginos apsidžiaugė, kad vietoj maudynių geriau atsigaivinti šaltu alučiu. Pasirodo „alas“ latviškai reiškia „uolos“, taip mes ir atradome Riežupės smėlio urvus, kurie senai vilioja turistus 2,5 km ilgio labirintais ir nusileidžiama čia net iki 8m po žeme su žvakėmis (kažkur skaičiau, kad saugumo sumetimais leidžiama dabar keliauti tik 460 m). Tai ilgiausias požeminis uolų labirintas Latvijoje, iškastas žmonių rankomis. Pasirodo prieš maždaug 150 metų čia žmonės rankomis kasdavo kvarcinį smėlį ir gabendavo jį į Rygą stiklui gaminti. Prisiminėme Piuso uolas, kurias aplankėme anais metais Estijoje. Mums neteko patirti šios kelionės požemių karalyste, nes visi švenčia Jonines. Tačiau šalia radome jaukią vietelę, kur galima pavalgyti, todėl tai ir padarėme visi kartu keliauninkai ir geriau susipažinome. Grižome atgal į Kuldigos miestelį ir pasivaikščiojome senamiesčio gatvelėmis. Kuldiga vadinama dar kitaip „Latviška Venecija‘, iš tikro nuostabi. Čia yra seniausias medinis namas Kuržemėje, statytas 1670m., Šv. Katerinos liuteronų, Šv. Trejybės bažnyčios ir daug namų, kuriems per 100-300 metų. Taip pat Kuldygos rajone, netoli Skrundos, senoviniame Kalno dvare (Kalna muiža) įsikūręs vienintelis Latvijoje pieno muziejus, kurį mes lankėme keliaudami Didžiojo žygio 2009 maršrutais. Štai koks įdomus tas Kuldigos rajonas. Važiuojant pakeliui dar galima pamatyti Eduolės pilį, garsėjančia vaiduokliu ir parku su nykštukų ąžuolu bei meilės alėja, bet mes jau skubėjome link Ventspilio, nes mūsų keliauninkėms dar reikėjo susirasti nakvynę. Tiesa šią problemą išsprendėme tik įriedėję i Karvių miestą. Mes buvome užsakę nakvynę iš anksto, tai paklausėme savo buto savininkės, gal ji dar surastų trims merginoms nakvynę kelioms dienoms ir mums pasiūlė visą 2 kambarių butą šalia mūsų užsakyto buto. Kaip supratome vėliau, tai dukrelė iškraustė mamytę iš savo buto už 13 latų į parą, kad atlaisvintų plotą lietuvėms. Kaina palyginus su mūsų Palanga tiesiog juokinga ir sąlygos nuostabios, tik jūra aišku ne čia pat, bet galima nuvažiuoti iki molo ir ten pasistačius mašiną nemokamai aikštelėje nueiti iki pliažo. Rekomenduojame. (Agnese tel.+37129101012). Tiesa, šį telefoną radau, skaitydama forume apie kelionę į Ventspilį 2007m. Ačiū tam, kas pasidalijo šiuo kontaktu. Tur būt nereikia pasakoti apie šį nuostabų „karvučių miestą „. Apie jį tiek daug parašyta net kartais savo pašto dėžutėje randame Ventspilio miesto laikraštuką. Tai labai įdomus ir mielas miestukas su savo gėlių kilimų festivaliais, su nuostabiom karvutėmis: karvė-jūreivis, keliaujanti karvė, naftos karvė ir t.t., su nuostabiais parkais vaikams, Livonijos ordino pilimi, kempingu, pačia didžiausia Baltijos šalyse inkarų kolekcija, pliažu, kuris pirmasis visoje Latvijoje gavo Mėlynąją vėliavą, gėlių laikrodžiu vaikų miestelyje, įdomiais fontanais, olimpiniu centru, kur įsikūrusi karvutė-krepšininkė… Kiek girdėjome šiemet Ventspilio 720-mečio jubiliejaus proga liepos 22-24 d. miesto promenadoje ketinama nutiesti 1,5 km ilgio ir 1m pločio kilimą iš gėlių. Tam planuojama panaudoti net 78 tūkstančių vazonėlių ir gali prisijungti visi norintys. Bus bandoma pasiekti naują Guinesso rekordą –„nuausti“ ilgiausią pasaulyje gėlių kilimą. Tai turėtų būti neapsakomo grožio reginys, nes praeitais metais mes dalyvavome tarptautiniame gėlių kilimų festivalyje, tai buvo išties fantastiška..
Taip prie lietuviškais produktais ir latvišku alumi nukrauto stalo ir baigėsi mūsų nuostabi pirma kelionės diena, pilna netikėtumų, įspūdžių.
Antra Diena (2010.06.25.)
Kelionės planus truputi pakoregavo oras ir mūsų sutiktos naujos draugės – mes nutarėme pasilikti dar vieną dieną Ventspilyje. Mūsų sekantis lankomas objektas – Ventspilio tarptautinis radioastronominis centras, Irbenės radiolakatorius (18). Apžiūrėti ši stebūklą panoro ir mūsų naujos draugės, todėl nutarėme važiuoti kartu. Irbenė – tai buvęs Rusijos armijos miestelis, apie kurį niekas nežinojo daug metų, tai buvo slapta teritorija, kur manoma, kad tarybinė armija antenas naudojo šnipinėjimui ir informacijai iš kitų valstybių palydovų gauti. Žemėlapyje atsirado šis miestelis tik 1993m., kai gyventojų jau neliko. Surasti šį objektą buvo sunku, nes neradome jokių nuorodų. Laimė, kad merginos turėjo navigatorių, kuris bent panašiai parodė vietą, kur maždaug ieškoti posūkio. Įsidėmėjome, kad reikia sukti į dešinę už elektros stotelės į tokį žvyruotą siaurą keliuką. Vaizdas įvažiavus buvo apgailėtinas, namai stovėjo be jokio gyvybės požymio. Pajuokavome ar čia neįvyko dar vienas Černobilis… ir prasidėjo didelis lietus. Radiolokatoriaus vaizdas buvo pritrenkiantis ir gaubiantis milijonus paslapčių, o gal net ir čia dirbusių žmonių likimų. Šiuo metu šias likusias antenas prižiūri Ventspilio aukštoji mokykla ir naudoja jas astronomijos tikslais, stebi įvairias kosmoso šiukšles ir uždarbiauja iš turistų, o nuo 2009m. pavasario siūloma ir ekskursijos požeminiu tuneliu, jungiančiu RT-32 su technikiniu centru. Kitas mūsų lankomas objektas Ventspilyje – Ventspilio vandens atrakcionų parkas (19). Tai pramogų parkas po atviru dangumi, kuris po mūsiškių Druskininkų ir Vilniaus vandens parkų gražino mus dešimtmečiu atgal. Einant maudytis lijo lietutis ir buvo labai šaltas vanduo. Malonumą visu 100% pakeitė tik būtina konkursui nuotrauka prie grybuko. Vėliau sužinojome, kad galima buvo aplankyti ir naujai atidarytą uždarą baseiną su SPA Ventspilio mieste. Visą dieną praleidome bevaikščiodami po Ventspilio miestą, jo parkus. Keisčiausia buvo matyti tuščią, neveikiančius barus, net mūsų futbolo sirgaliams nebuvo kur pažiūrėti pasaulio čempionato rungtynių, teko eiti namo ir žiūrėti per TV. Vėliau sužinojome, kad Jonines latviai švenčia 3-4 dienas ir niekur neišeina iš namų. Tiesa, mašinos, kurias vairuoja Janiai ar Janinos, ties priekinėmis grotelėmis papuoštos ąžuolų vainikais. Iš pradžių atrodė, kad visi braliukai dalyvauja masinėse vestuvėse… Štai tokios Joninės Latvijoje nuo birželio 24 d. iki 26d.
Trečia Diena (2010.06.26.)
Susiruošėme išvažiuoti apie 9 ryto, nes mūsų laukė dar kiti lankytini objektai. Savo naujas drauges keliauninkes palikome dar pasilepinti saulute. Kelią pasirinkome palei jūrą, jau pažistamą, nes teko praeitais metais keliauti juo. Sustojome pakelėje prie Užavos alaus daryklos (Uzavas alus), nupirkome lauktuvių šviežio alaus. Toliau pravažiavome Jūrkalnės miestelį, kuris garsėja labai gražiais stačiais skardžiais. Pakeliui aplankėme mažiausią Latvijos miestelį Durbę, kuriame gyvena apie 400-450 žmonių, piliakalnį, kur vyko 1260m. liepos 13 d. garsusis Durbės mūšis. Pravažiavome Priekulę, kuri nustebino mus įspūdingomis broliškomis kapinėmis su monumentu, skirtomis žuvusiems II pasauliniame kare. Įvažiavę į Lietuvą pajutome kuo skiriasi lietuviškas kelelis nuo latviško. Aplankėm Skuodo miestą, pasigrožėjome prie bažnyčios stovinčiu mūriniu kryžiumi ir su nuotykiais suradome Skuodo mūšio vietą dabartiniame Luknės kaime. Skaudu buvo žiūrėti į šią vietovę, kur stovėjo iš trijų likę tik du stogastulpiai, žymintis mūšio vietą, jokių rodyklių, žolė kaip nuo mūšio nešienauta, o už kelių šimtų metrų kažkoks valdininkas statosi didelį namą su užtverta tvora. Juokingiausia, kad mes palaikėme, kad čia už užtvertos tvoros auga ąžuolynas ir tvarkomi stogastulpiai…, bet buvo tikras juokas, kai aš paklausiau, ar čia Skuodo mūšio vieta…Gal perdaug tikėjausi, kad skuodiškiai taip vertina šią vietą… Tiesa, aplankėme ir Apuolės piliakalnį, kur kiekvienais metais priešpaskutinį rugpjūčio savaitgalį vyksta didžiulė Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų šventė „Apuolė 854“. Apuolė dar žymi tuo, kad tai pirmoji rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos vietovė. Sekantis mūsų lankytinas objektas buvo – Pilies muziejus Klaipėdoje (22). Prisipažinsime, kad nežinojome, kur yra šis muziejus. Kaip įprasta, norėjosi ieškoti senamiestyje. Pasirodo Klaipėdos pilies muziejus įsikūręs po bastionais esančiose Frydricho ir Karlo poteruose. Šio muziejaus tikslas supažindinti miesto gyventojus ir svečius su Klaipėdos istorija bei buvusių gyventojų praeitimi. Radome savo objektą, prie kurio turėjome nusifotografuoti – patalpą, kurioje yra sukurta XVIIa. buitinė scena, kurioje prie stalo sėdi miestiečiai, apsirengę tiems laikams būdingais drabužiais, eksponuojama buitinė keramika. Muziejuje galima pasivaikščioti seniausiu Klaipėdos grindiniu, išgrįstu XVI a., čia daug kuršių ginklų, papuošalų, Klaipėdos pilies maketas, miesto mero regalijos. Vienas iš svarbiausių muziejaus eksponatų – auksinis, brangakmeniu inkrustuotas žiedas, kurių XVI a. datuojamų yra žinomi tik trys. Muziejus įrengtas moderniai, su kompiuterių terminalais su interaktyviais ekranais, kurie prieinami ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Atidaryta jau ir muziejaus dalis po princo Karlo bastionu. Pasirodo dar planuojama ateityje atstatyti Didžiojo pilies bikštą. Užlipome ant kalno, pasigrožėjome Klaipėdos perkėla ir miestu ir patraukėme atgal į Latvijos pusę. Taip jau gavosi, kad šis objektas dirbo tik šeštadienį ir mus informavo telefonu, kad dirba iki 16 val., todėl mes bijodami nesuspėti pasukome tiesiai iš Skuodo į Klaipėdą, neaplankę kito numatyto objekto – Laukiniai žirgai Papės gamtos parke (20), Latvijoje. Gerai, kad netoli sienos, tai radome lengvai, be to turėjome atsispausdinę žemėlapį. Tik reikėtų nemaišyti su pačiu Papės miesteliu. Klaipėda – Liepaja keliu A11, iki autobuso sustojimo aikštelės „Kalniški“ pasukti į keliuką su nuorada „laukiniai arkliai“. Įdomi šio parko istorija. Pasirodo, 1999 m. Pasaulinis laukinės gamtos fondas padovanojo Papės gamtos parkui pirmuosius 18 laukinių arklių. 2004m. jau čia apsigyveno 23 laukinės karvės ir 5 stumbrai. Šiems žolelėdžiams gyvūnams čia labai gerai, jie patys susiranda maisto, net 90 procentų gyvena visiškai savarankiškai. Naujiems parko gyventojams atkūrus buvusį kraštovaizdį, į jį sugrįžo ir buvę būdingi šiai vietai vabzdžiai ir paukščiai, kurių jau užregistruota 278 rūšys. Važiuojant į šį parką susidarai nuomonę, kad daug nepaliestos gamtos čia. Dabar čia organizuojamos ekskursijos, norint pamatyti tuos gražuolius gyventojus, bet reikia iš anksto užsiregistruoti telefonu. Valio… Didžiojo žygio numatytos objektus baigėme ir važiuojame link namų. Būtinai aplankome Juozo užeigą ir apdovanojame išalkusius pilvelius lietuviškais cepelinais. Žmonių, kaip visada daug, bet mes pasirenkame patį pirmą užeigos pastatą ir neapsirinkame. Užtrunkame vos 30-40 minučių ir išskubame į namus, nes jau 8 valanda vakaro… Kaip nenuilstantys turistai, važiuojant Raseinių rajonu, dar sugalvojame vieną atrakciją – aplankyti Molavėnų piliakalnius, todėl pasukame pro Nemakščių miestelį. Nustebina šis miestelis savo lurdu ir labai gražia bažnyčia. Pasirodo Molavėnų piliakalniai – tai ilga virtinė piliakalnių, kur reikia laiko apeiti visą teritoriją. Bandom jau ir bėgti, bet temsta ir darosi nejauku… Suskamba telefonas, mūsų jau laukia Vilniuje, o mes kaip išprotėję lobių ieškotojai, vis nerimstam. Tačiau nusileidžia naktinė užuolaida ir atrakcijoms ateina pabaiga, kartu skelbdama mūsų kelių dienų kelionės finišą. Net nepajutome, kaip įveikėme paskutinius 200 kilometrų, nes visą kelią aptarinėjame kiek daug ir įdomaus pamatėme šioje kelionėje…
Lik sveikas Didysis Žygi po Baltijos šalis 2010 !
pirmas 
Kavagne 
Aruna