Kadangi vasaros Lietuvoje visiškai baigia išnykti, tai šilumos eilinį kartą nutarėm pasiieškoti kur nors toliau. Pirminis maršrutas buvo važiuoti per Italiją ir keltu keltis į Kroatiją, kur ir apsistoti savaitėlei, bet kadangi Kroatijoj atostogavom du paskutinius metus, o ir finansiškai pasirodė, kad nelabai apsimoka, tai žvilgsnis nukrypo į Italijos pietus. Italijos pietuose Adrijos pajūrys pasirodė labai akmenuotas, o ekipaže du nariai nelabai plaukia, tai norėjosi smėliuko, visgi prie jūros važiuojam. Apžiūrėjau “bato” priekį, yra neblogų vietelių ir su smėliuku ir viešbutėlis vienas kitas atsirado, nors kainos kandžiojasi. Jau buvo beveik nuspręsta kai, ačiū googlemap’ui, nutariau pasižiūrėti, o kaip gi yra kitur. Sugaišęs nemažai laiko, išsididinęs žemėlapį iki maksimumo, apsižiūrėjau pakrantes ir nutariau, kad geriausia yra nuo Marselio iki Barselonos. Gabaliukas nemažas, bet beveik visur platus smėlio ruožas, pertraukiamas tik įtekančių upių ir uostų. Pradėjau ieškoti nakvynės. Kadangi kempinguose mes nestovyklaujam, o privačių apartamentų kaip Kroatijoj, internete surasti nepavyko, vėl teko ieškoti viešbučių. Kas ieškojo žino, kad 3-čiai kambariai pasitaiko nelabai dažnai, o kadangi norėjom pabūti savaitę, sudedamos lovos mūsų netenkino, be to norėjosi bent poros kambarių ir minimalios virtuvės.
Ne veltui sako – kas ieško, tas randa – visiškai netyčia kažkokiam vokiškam tinklalapy užlipau ant nuorodos “Holiday.dk” (čia reklama) – kompanija nuomojanti apartamentus savaitei visoje Europoje su daugybe paieškos kriterijų, nuotraukomis, aprašymais ir visa kita reikalinga info. Todėl visiškai netrukus susiradau apartamentus ant jūros kranto už priimtiną kainą, o, kadangi birželį europiečiai neatostogauja, tai vietų buvo visur (norint rasti nuo liepos 2-os savaitės reiktų rezervuoti anksti pavasarį).
Ekipažas iš trijų žmonių: aš vairuotojas, žmona – šturmanas, 11 m. duktė – keleivis. Transporto priemonė, jau 6 m. mus vežiojanti po Europą, Opel Omega, navigacijai – naujai nusipirktas milžiniškas smulkus Europos kelių atlasas, naujausio leidimo. Maršrutas: Vilnius-Waršuva-Wroclav-Bad Schandau-Alsfeld-Keln-Trier-Beaune-Orgon-St Cyprien Plage, o atgal, kaip dievas duos.
Išvakarės
Taigi, maršrutas sudarytas, namų darbai paruošti, provizija supakuota. Birželio 12 d. (penktadienis) startuojam 16.07, pagal planą iškart vėluojam 7 minutes, kas bus toliau? Tradicinės 2 valandos iki sienos, valanda iki Augustavo, dar 3 su gabalu ir jau Varšuva. Penktadienio vakaras, lynoja, mašinų nedaug. Tradiciškai pravažiuoju reikiamą pasūkį, bet gaunasi tik dar geriau, nes išlendam tiesiai ten, kur reikia daugiau nesisukinėdami. Tradiciškai sustojam kavos Statoile netoli 7 ir 8 kelio išsišakojimo, ir netrukus jau lekiam Wroclavo link.
Pirma diena
Kadangi Waršuvą pravažiavom ganėtinai greitai, lenkai nutarė atsigriebti, koks 30 km už Waršuvos šeštadienio naktį patenkam į kamštį. Kamštis stovi dviem eilėm, mes kokia 15-ta mašina eilėje, o už mūsų jau pradeda rikiuotis…Siunčiam šturmaną į žvalgybą, pasirodo nieko ten nėra, stovi policijos mašina skersai kelio užtvėrusi abi eiles, o pareigūnas vaikštinėja aplink. Taip pavaikštinėjo gerą pusvalandį, sėdo į mašiną ir nuvažiavo, nei labas, nei sudiev. Kelias laisvas. Visą laiką lyja, lauke +9 C, vasara vadinasi, labai akina atvažiuojančios iš priekio fūros, reikia stoti numigti. Nusnaudžiu kažkokioj degalinėj porą valandų ir važiuoju toliau, visi kiti miega. Prie įvažiavimo į eilinį pakeleivingą miestelį iš paskos prisikabina keistas Volvo su didelėm antenom, paprasčiausiai nulipa nuo šaligatvio, kur stovėjo ir važiuoja iš paskos, atsilikęs per keletą metrų. 5 valanda ryto, šeštadienis, visi miesteliai dar miega, pasidaro neramu. Įjungiu visas budrumo atsargas ir važiuoju, kaip per vairavimo egzaminą. Seklys velkasi iki kito miestelio, tada aplenkia mane ir nuvažiuoja. Už kokių 3 km pamatau jį vėl ramiai stovintį ant šaligatvio.
Wroclavą pervažiuojam anksti ryte, judėjimas nedidelis ir toliau E40 keliu traukiam Vokietijos link. Pirmas miestelis Gorlitz. Prieš 4 metus vieną birželio šeštadienio vakarą ten buvom patekę į Vokietijos muitininkų apmokymus, tai palindę po mašina net duslintuvą išstukseno, dabar gi, viskas ramu. Pasivažinėjam po miestą, TESCO užsiperkam alaus vakarui, nes Vokietijoj šeštadienį po pietų ir sekmadienį tai padaryti darosi sudėtinga, ir, neskubėdami riedam toliau. Šios dienos tikslas – aplankyti Bastei ir apsinakvoti kažkur kurorte Bad Schandau (aiū Linosai iš Road’o, už nuorodą). Kadangi atstumas liko nedidelis, o laiko marios, nutarėm važiuoti mažais keliukais link Saksonijos Šveicarijos. Taigi 99 keliu link Zittau, po to 96 ir 98 į Neustadt in Sachsen. 99 kelias visą laiką eina pasieniu su Lenkija, o po to su Čekija, prasideda kalniukai, labai gražu. Čia pirmą kartą atkreipėm dėmesį į namų stogus, jie visi padaryti iš juodo arba pilko akmens plokštelių, kai kur ir sienos, jomis dengtos, atrodo kaip žvynai. Vėliau sužinojom , kad tai grifelinės plokštelės (kas atsimena iš istorijos pamokų, tai senais laikais, mokyklose ir ne tik, rašydavo ant grifelinių lentelių). Neustadt’e sustojom pasižvalgyti. Mašiną palikom Rotušės aikštėj, savaitgaliais nemokamai. Gražus nedidelis miestukas su puikiu futbolo stadionu (šito gero tai Vokietijoj yra), kuriame vyko kažkokios vaikų futbolo rungtynės, tai visi miestelio gyventojai ir svečiai buvo ten arba vietiniame prekybos centre, į kurį užėjom šiaip pasižiūrėti. Labai keista, kad ten nepriėmė Visa kreditinės kortelės, o paprašė MasterCard’o. Susiradom vietinį TIC, norėjom gauti apylinkių žemėlapių ir paklausti kelio į Bastei, nes laptopą jungtis tingėjau, bet TIC dirbo tik iki 13.00, pavėlavom 10 min. Kita informacijos gavimo vieta, kaip parodė ilgametė praktika, yra benzino kolonėlės, ar darbuotojai patars, ar koks vairuotojas parodys, ir šiaip, ten žemėlapių būna. Kadangi benzino nereikėjo, mašiną pastatėm šalia degalinės, aikštelėje. Pasiėmėm degalinėj raktą nuo WC, kuris buvo iš užpakalinės pusės, ir, kai po keletos minučių grįžom vidun, pamatėm policininką, klausinėjantį, kieno ten Omega su lietuviškais numeriais stovi. Priėjom arčiau, degalinės darbuotoja parodė policininkui į mus, šis pasižiūrėjo, nusišypsojo ir nuėjo link savo mašinos. Taip ir nesupratom, kas jam užkliuvo. Degalinės darbuotojos, žinoma, angliškai nekalba, kaip ir mes vokiškai, todėl teko atsinešti savo atlasą, kad parodytų kelią į Bastei. Pakankamai gerai pavyko susikalbėti ir išvažiavom. Pasirodė, kad kelią nurodė truputį per aplinkui, bet visur yra nuorodos, todėl radom nesunkiai. Didelė mokama stovėjimo aikštelė (2,5 eur, laikas neribotas) laukuose pilna mašinų ir autobusų. Yra autobusai pavargusiems turistams, kurie nuveža į vietą, bet mes išeinam pėsčiomis. Aplinkui didžiuliai miežių laukai, karšta, bet pučia gaivus vėjas, o jokių kalnų nesimato nė kvapo, tik už kokio kilometro prasideda miškas. Informacijoj parašyta, kad eiti reikės kokias 30 min., reiškia, iki tikslo 2-3 km. Pereinam lauką, miškas – senas, tamsus ir drėgnas eglynas. Kelias po truputį kyla į kalną. Visur takeliai su tracking’o maršrutų nuorodomis. Einančių žmonių nėra daug. Kai kurie jau grįžta atgal. Pasiekiam autobusų stovėjimo aikštelę, toliau visi eina pėsti arba važiuoja arklių traukiamais vežimaičiais, bet jau netoli. Pirmiausiai pamatome nemažą viešbutuką (kainos tokioj vietoj, turbūt, nerealios), TIC , keletą nemažų užkandinių (Vokietijoj, turbūt, visos atrakcijos prasideda ir baigiasi dešrelių valgymu ir alaus gėrimu) ir didžiulę minią žmonių. Pradedam ekskursiją. Vieta labai įspūdinga. Aukštos ir siauros uolos sujugtos akmeniniu tiltu. Vienoj pusėj apačioj teka Elbė ir matosi mažučiai kurortiniai miesteliai, kitoj – kanjonas su styrančiomis pavienėmis olomis-pirštais, toliau – uolų sienos, po kurias laipioja aštrių pojūčių mėgėjai. Pasibaigus tiltui yra dar viena, aukštesnė uolų grupė, sujungta metaliniais tilteliai- buvusios pilies vieta. Ten įėjimas jau mokamas, 2 eur – suaugusiam 1 eur – vaikui, bet eiti verta, nors ir užtrunki ten tik apie pusvalandį, bet vaizdai dar gražesni , o ir žmonių žymiai mažiau. Nutarėm ten netaupyti, nes, nežinia, ar dar kada atvažiuosim. Atgal per laukus parėjom greitai, stovėjimo aikštelė smarkiai tuštėjo, tai ir mes sėdom ir išvažiavom kalnuotais ir vingiuotais keliukais link Bad Schandau ieškoti nakvynės. Miestuką pravažiavom niekur neužkliuvę, pervažiavę tiltą atsitradome Konigstein’e, kurį irgi pervažiavom, nepastebėję vietos sustoti, bet labai nepergyvenom, nes Konigsteino pilis buvo rytojaus objektas. Dar ruošdamasis kelionei, skaitinėjau apie tas vietas keliautojų atsiliepimus, kad nakvynės vietų yra begalė ir užsisakinėti nebūtina, todėl nutarėm paprasčiausiai važiuoti , ką nors surasim. Išvažiavę iš Konigsteino pataikėm į “blusų turgų” , kuris vyko kažkokios senos fermos teritorijoj, visai prie kelio. Sustojom pažiūrėti, bet , kadangi jau buvo vėlyva šeštadienio popietė, tai dauguma prekiautojų jau pakavosi. Visgi spėjom pamatyti, kad parduodama yra viskas, ko nebereikia, pradedant senoviniais rakandais, baigian žaisliukais iš “Kinder” kiaušinių, bet galima rasti ir visai įdomių dalykų. Ilgai neužsibuvę patraukėm toliau. Atvažiavom į kiek didesnį miestuką Pirna, beveik Dresdeno priemiestį. Pagalvojom, kad gal ir gerai nakvoti didesniame miestuke, galėsim dar vakare pasivaikščioti. Bet Pirna paliko nekokį įspūdį, kažkoks tuščias, pilkas, pramoninis priemiestis. Apsisukom ir atgal į Konigsteiną. Vietą mašinai suradom tik už miestelio, prie upės, o šalis ant kalno šlaito stovi didelis ir gražus senovinio stiliaus viešbutis. Perprabangu, pagalvojom ir išėjom į miestelį medžioti pietų ir nakvynės. Nuorodų daug, bet visi viešbutukai arba uždaryti, arba vietų nėra. TIC’e mergaitės angliškai nekalba. Galų gale vienam iš viešbutukų pavyko susišnekėti, nors vietų ir nebuvo, šeimininkas (tiesa jau pakankamai “linksmas”) puolė skambinėti visiems savo pažįstamiems, kol surado mums vietą. Kai pasakė pavadinimą, pasirodė, kad tai tas viešbutis, šalia kurio mes palikom mašiną. Dar geras 10 minučių užėmė jo aiškinimas, kaip tą viešbutį surasti, ir mano pastebėjimai, kad aš puikiai tai žinau, nes ten stovi mano mašina. Galiausiai padėkojom, atsisveikinos ir patraukėm link nakvynės vietos. Gavom dviejų miegamųjų apartamentus su vaizdu į Elbę, stovėjimo aikštele (kas dažnai būna labai svarbus kriterijus, renkantis viešbutį) ir puikiais pusryčiais – 92 eurai. Čia pat ir papietavom šniceliais su alumi arba sultimis. Turiu pastebėti, kad Saksonijos alūs turi kažkokį karstelėjusį prieskonį, kuris man nelabai patinka.
Antra diena
Atsikėlėm, papusryčiavom, išvažiavom į pilį. Nors dar ankstyvas rytas, stovėjimo aikštelėje jau nemažai mašinų ir net turistinių autobusų. Vokiečiai turistai piktinasi dėl mokėjiomo aparato veikimo ir bando man kažką pasakoti, bet aš nieko nesurantu, angliškai instrukcijų jokių nėra, todėl susimoku 2 eurus už stovėjimą ir nueinu. Lipam į gana auktą kalną apaugusį mišku. Pakeliui aplenkiam turistų baikerių grupę, kurie irgi nori eiti į ekskursiją, bet prieš tai bando nusivilkti savo “šarvus”. Šiaip Vokietijoje matėme labai daug pagyvenusių žmonių, keliaujančių motociklais ir vaikštančių po muziejus ir kitas lankytinas vietas.
Pilis stovi nuo 13 a pabaigos, pastoviai modernizuojama, todėl dabartinis vaizdas kaip 18 a pabaigos. Per visą savo gyvavimo istoriją pilis nė karto nebuvo paimta, net per II WW. Nuo 19 a. buvo naudojama kaip kalėjimas. Vienas iš žymesnių kalinių- Michail Bakunin – rusų anarchistas, kiek atsimenu, kitos pavardės nieko mums nesako. I WW metu pilyje buvo laikomi rusų karinikai belaisviai, o II WW metu – anglų, prancūzų ir amerikiečių karininkai.
Statinys tikrai įspūdingo dydžio. Vien išorinių sienų aukštis koks 50 m bus, bet, kai pakyli į viršų, pamatai, kad dalį tų sienų sudaro meistriškai įkomponuotos uolos. Praėjus pro neitikėtino dydžio įėjimą saugančia patalpą su vartais, grotom ir kitai gynybiniais įrengimais, patenki į karinį miestelį su kareivinėm, bažnytėle, vyno rūsiais, kazematais, arsenalais, brangenybių saugykla ir kt, ir, be abejo, keletu bepradedančių veikti restoranų ir užkandinių, kurie išsidėstę gana didelėje teritorijoje. Kadangi pilis gana aukšta ir dar stovi ant aukšto kalno, tai einant aplink vaizdeliai nerealūs. Šeimyninis bilietas 15 eurų.
Viduje užtrukom apie porą valandų, o tada toliau į kelią. Pravažiavom Pirną, kirtom Dresdeno pakraštį (į patį miestą nevažiavom specialiai. Atvažiuosim kitą kartą geriau patyrinėti, nes erzintis keletai valandų tikrai neapsimoka) ir 6 keliu atvažiavom į Meiseną- Vokietijos porceliano miestą. Pasivaikščiojom po senamietį, išgėrėm alaus, aplankėm Saksonijos karalių rūmus( šeimyninis bilietas – 6 eurai, kartu su katedra – 9 eurai, bet mes į katedrą nėjom), tik labai gaila, kad rūmų 2-as aukštas remontuojamas, negalėjom apžiūrėti nuostabių spalvotų koklinių krosnių ir židinių kolekcijos (buvau prieš 5 metus). Pirmoji pilis pastatyta 10 a pabaigoj gintis nuo pietinių slavų antpuolių, vėliau palaipsniui virto porceliano fabriku. Meisenas nedidelis gražus miestelis, daug turistų. Tuo metu vyko kažkoks literatūros festivalis tai kiekvienoj net ir mažiausioj aikštėj rašytojai ir poetai skaitė savo kūrinius, aplink buvo sustatytos kėdės, žmonės klausėsi. Visai smagus renginys, vienoj vietoj net ir mes pasiklausėm, nors vokiškai mokam po penkis žodžius ant galvos. Programoje parašyta kas, kada ir kur vyks, tai klausytojai gali pasirinkti.
Apie 16 valandą išvažiuojam iš Meiseno 6 keliu Leipcigo link. Nors mums nelabai pakeliui, bet nesinori važiuoti autobanais, todėl pasirenkam aplinkinius mažesnius keliukus, toliau turėtume važiuoti per Tiuringijos miškus, gal pervažiuoti per Weimarą, v.ž. tikslaus maršruto nėra, bet vakarop reikia būti Alsfelde, už kokių 300 km, kur mūsų laukia užsakytas viešbutis.
Bet ne veltui sako: -tik nepasakokit niekam savo planų, – važiavimas šalutiniais keliukais pasirodė labai lėtas, per 2 valandas nuvažiavom tik apie 80 km, o ir peizažai toje Vokietijos dalyje tarp Dresdeno ir Leipcigo visiškai neįpatingi, laukai ir tiek, todėl teko “lipti” į autobaną. 14 keliu privažiuojam Leipcigo aplinkkelį, tada 38 iki sankryžos su E51. E51 didžiulis kamštis mums reikiama kryptimi, mes prašokam sankryžą ir džiaugiamės, kad kamštį apvažiuosim, bet vėl į jį patenkam. 40 km iki sankryžos su mums reikalingu E40 velkamės gerą valandą. Toliau kamščio nėra, todėl “gazas-dugnas”. Pro šalį pralekia Jena, Weimaras, Erfurtas (o buvo kažkokios naivios mintys ir ten užvažiuoti pakeliui). Pasiekiam Eisenach (naująjį Opel miestą), pasveikinam savo mašiniuką su sugrįžimu namo. Iki tikslo liko apie 100 km, kaip Vokietijoj, tai tikrai nedaug.
Bet… Pavažiavus dar kokius 20 km vėl prasideda kamštis mūsų kryptimi, į priešingą pusę tuščia. Tik šį kartą tai jau rimta. Velkamės kokiu 0,5 km/h greičiu, galo nesimato, vis dažniau šalikelėj stovi “mirę” mašiniukai pakeltais kapotais, išsukimų iš autobano taip pat nėra. Mašinos kompas pradeda rodyti tepalo trūkumą, o benzino liko 50-čiai km. Jokių nuorodų į degalinę nėra, linksmą. Išjungiu kondicionierių, muziką, nuo kalniukų riedu laisvu bėgiu, taupau. Temsta, viešbutis dirba iki 23 val., laiko katastrofiškai mažėja, ekipaže prasideda panika su pareiškimais: -išleiskit mane čia, aš eisiu namo, t.y. į Vilnių, nebenoriu atostogų. Privažiuojam susikirtimą su 62 keliu, jis mums labai tiktų, ir ten, kur reikia, ir kamštį apvažiuotume, bet, dėl tilto remonto 62 kelias suždarytas, vilkitės visi, prašom, toliau. O toliau, dar gražiau, susikirtimas su E45 (Hamburgas-Miunchenas), abu autobanai suvažiuoja į vieną, o po kokių 5 km išsiskiria. Ten irgi kamštis, mašinų padvigubėja, greitis artėja prie 0 km/h. Apie 22.10 pasiekiam rasthaus’a su degaline. Mašinų tiek, kad, atrodo, vienintelė degalinė 300 km spinduliu, bet bent jau nesustosim pakeliui. Iki tikslo dar apie 35 km, bet kamštis pajudėjo šiek tiek greičiau. Likus kokiem 5 km iki išsukimoį miestelį, įsijungiau dešinį posūkį ir nuvažiavau avarine juosta (suksiu į dešinę greitai). Štai ir Alsfeld’as. Gerai, kad mūsų viešbutis visai netoli nuo autobano ir nereikia per miestelį pervažiuoti, be to turiu gana tikslų atvykimo aprašymą. Miestelis visiškai tuščias, atrodo, kad čia išvis nieks negyvena Viešbutuką surandam greitai, bet languose tamsu, durys užrakintos. 22.50, suspėjom, turėtų kažkas įleisti. Prie skambučio kabo raštelis angliškai, aiškiai skirtas mums, kreiptis į gretimą namą. Ir tikrai, durys atsidaro, išeina vyriškis, parodo, kur mašiną pastatyti (gatvėje po langu), nuveda prie kambario, kuris dar už trijų namų. Pasirodo tas viešbutukas užima kokius keturis namus išilgai gatvės. Planuota vakarienė ir pasivaikščiojimas po miestelį nuplaukė, todėl sukertam lietuviškų vytintų dešrelių su agurkais, pora butelių alaus iš turimų atsargų, dušas ir miegot.
Trečia diena
Atsikėlėm, kaip paprastai, 7.30, rytinis apsitvarkymas, sotūs vokiški pusryčiai ir į miestą. Vokietijos turistiniuose aprašymuose Alsfeldas minimas kaip charakteringiausias fachverkinių namų miestelis. Ir tikrai centre visi namai vieno stiliaus, gražu kaip paveikslėlyje, o miesto rotušė stovi aikštėje ant kojų, kaip koks gyvas padaras. Kadangi buvo pirmadienio rytas, turistų daug nesimatė, o gal jų ten ir nebūna daug. Užėjom į parduotuvę, prekiaujančią namų ir butų aksesuarais ir visokiais puošybos elementais. Tokio dydžio šitokios parduotuvės nebuvau matęs, ji tęsėsi nuo vienos gatvės iki kitos, per kelis namus su kiemu tame tarpe ir dar per kelis aukštus ir čia miestelyje su 17 000 gyventojų. Pravaikščiojom toj parduotuvėj gerą valandą. Norėjau nusipirkti senoviško stiliaus medžio gražtą (realiam naudojimui statybose), bet pardavėja, labai apgailestaudama pasakė, kad tai rekvizitas ir parduoti negali, nors, dėl visa ko, dar nubėgo paklausti vedėjos. Vis dėlto vokiečiai labai myli savo namus ir labai jais rūpinasi ir puošia. Keletą valandų pasivaikščioję po miestelį, pakeitėm tolimesnius planus ir apsilankymą Kelnę atidėjom kitam kartui (gerokai pagąsdino vakarykštis kamštis), nutarėm tiesiog važiuoti į Trier, kur laukė užsakytas viešbutis. Taigi iš Alsfeld’o E40 keliu iki Lahnau, toliau E44 į Limburk an der Lahn ir labai vingiuotu ir gražiu 417 per Naturpark Nassau iki Bad Ems, toliau 260 iki Kolenz. Norėjom apsilankyti Mozelio ir Reino santakoje, bet daug laiko sugaišom, kol pervažiavom Nassau parką, todėl nutarėm apsiriboti keliu palei Mozelį.
Važiuojan Mozelio slėniu beveik pastoviai lynojo nors ir buvo labai šilta (kažkodėl susidariau tokį įspūdį, kad ten visada lynoja, turbūt paveikė keletas skaitytų aprašymų su tokiu oru). Žinoma, sustojom vienam iš begalybės miestelių, užėjom į vieną iš begalybės vyno rūsių padegustuoti Rislingo ir nusipirkti butelaitį lauktuvėms. Labai nustebino puikiai angliškai šnekanti šeimininkė, kuri papasakojo apie vynus, davė paragauti įvairiausių rūšių vyno (nors vietinio šampano ir neatkimšo), ir net žinojo, kas yra Lietuva. Pavakary pasiekėm Trier’ą. Kadangi oras nebuvo labai geras, vis dar lynojo, nutarėm šviesoje susirasti viešbutį, o tolesnius planus derinti pagal aplinkybes. Kadangi turėjau žemėlapius su viešbučio vieta , tai suradom jį pakankamai lengvai (tik vieną kartą pravažiavom reikiamą posūkį, reikėjo grįžti atgal). Buvau skaitęs internete atsiliepimus apie viešbučio buvimo vietą, bet realybė tikrai pranoko visus lūkesčius (tiesa, tai pamatėme tik kitą rytą, kai išlindo saulė ir išsisklaidė debesys). Taigi, viešbutis, nedidukė pilaitė miške ant aukšto Moselio kranto su vaizdu į Trier’ą iš viršaus. Pastoviai rūkanti ( apie labai prirūkytą recepsiją irgi rašė internete), neaprėpiamų formų administratorė mums pareiškė, kad mūsų užsakytas trivietis kambarys užimtas, todėl pasiūlė dviejų kambarių family room su atskiru įėjimu gretimame pastate (kažkada matyt buvusiame tarnų gyvanamąją vieta), žinoma, už tą pačią kainą (119 eur). Tokios didelės lovos ir dar kažkodėl užkeltos ant 1 metro aukščio pakylos, aš nei iki nei po to daugiau niekur nemačiau. Ekskursiją į mietą vienbalsiai atidėjome kitai dienai, nes lietus niekaip nenorėjo baigtis, ir nuėjom į restoraną pavalgyti vėlyvų pietų. Iš restorano terasos ir atsivėrė tas gražusis vaizdas į miestą, tik mes jo nematėme pro debesis. Tradiciškai sukirtome restorane po šnicelį ir puikaus alaus ir į savo apartamentus.
Rytoj mūsų laukia seniausias Vokietijos miestas ir … Prancūzija.
pirmas 
Kavagne 
Aruna