Šių metų rugsėjį nusprendžiau skirti sau. Be planų, be skubėjimo, be spaudimo pamatyti viską iš karto. Norėjosi miesto, kuriame gera tiesiog būti – be didmiesčio triukšmo, bet su istorija, kultūra ir geru maistu. Taip atradau Szegedą, arba kaip lietuviškai sakytume – Segedą, trečią pagal dydį miestą Vengrijoje, įsikūrusį prie Tisos upės visai netoli Serbijos sienos.
Atvykau į Segedą iš Budapešto traukiniu. Kelionė truko kiek daugiau nei dvi valandas – patogu, greita ir visai nebrangu. Oras mane pasitiko idealiai: apie +26 °C, šiltas vėjelis, žydras dangus – tikras vėlyvo Vengrijos vasaros atspindys.
Pirmoji diena – pirmasis susitikimas su miestu
Vos atvykusi pajutau – čia viskas lėčiau. Segedas alsuoja ramybe. Mano viešbutis buvo šalia Domo aikštės (Dóm tér) – vienos didžiausių ir gražiausių miesto aikščių, kurios centrinė puošmena – didinga Segedo katedra (Votive Church of Szeged). Raudonų plytų bokštai, įspūdingas fasadas ir jaukus vidus. Katedros aikštėje tuo metu kaip tik vyko smuikininkų koncertas po atviru dangumi – viskas atrodė tarsi senovinė europietiška atvirutė.
Vakare ilgai vaikščiojau Tisos pakrante. Saulė leidosi į upę, paukščiai skraidė virš vandens, o vietiniai sėdėjo ant suolelių su ledais ar vynu rankose. Ir aš nusipirkau taurę „rosé fröccs“ – populiarų vengrišką vyno ir mineralinio vandens gėrimą – ir sėdėjau stebėdama, kaip miestą užlieja šilta rugsėjo naktis.
Antroji diena – kultūra, universitetas ir „paprika visur“
Antrą dieną pradėjau nuo Móra Ferenc muziejaus, pavadinto garsaus vengrų rašytojo vardu. Pastatas pats savaime įspūdingas, o viduje – tiek meno, tiek istorijos, tiek gamtos ekspozicijos. Labiausiai patiko vietinė liaudies meno paroda: margaspalvės tekstilės, rankų darbo keramikos dirbiniai ir – žinoma – džiovinta paprika, kuri čia yra tikra ikona.
Po pietų klaidžiojau po Segedo universitetą – labai gyvą, jaunatvišką ir atvirą erdvę. Aplink daug studentų, knygynų, lauko kavinių. Sutikau net kelis mainų programos studentus iš Lenkijos ir Slovėnijos – su jais netgi trumpam prisėdome pokalbiui apie tai, kaip panašūs mūsų regionai.
Vakare paragavau tradicinės segediškos žuvienės (halászlé) – aštraus skonio, raudonos spalvos sriuba su daug žuvies ir paprika. Tai buvo viena skaniausių sriubų, kokias esu ragavusi gyvenime.
Trečioji diena – terminių baseinų magija
Trečią dieną skyriau poilsiui. Nuvykau į Napfényfürdő Aquapolis Szeged – didelį sveikatingumo ir vandens pramogų centrą su terminiu baseinu. Kelias valandas plaukiojau šiltame vandenyje, sėdėjau pirtyje, mėgavausi sūkurine vonia. Po to gėriau vaisinę arbatą ir stebėjau per stiklą į miesto stogus.
Vakarą užbaigiau vėl vaikštinėdama po centrą. Kavinėje ant kampo pamačiau senyvo amžiaus porą šokančią tango pagal grojančio akordeonisto melodiją. Žiūrėjau į juos ir galvojau: štai ko reikia gyvenime – šilumos, muzikos ir drąsos šokti, kad ir vidury gatvės.
Ketvirta–penkta dienos – mažieji atradimai ir paskutinis saulėlydis
Ketvirtą dieną pasivaikščiojau po Segedo sinagogą – viena gražiausių Europoje, pastatyta XIX a. Jos kupolas ir spalvoti vitražai gniaužė kvapą. Ten sutikau gido pareigas einančią studentę, kuri su tokiu nuoširdumu pasakojo apie vietos žydų istoriją, kad likau klausytis ilgiau nei planavau.
Toliau aplankiau Reök rūmus – įspūdingą secesijos stiliaus pastatą, kuriame veikia meno galerija. Modernus menas derėjo su šimtametėmis sienomis taip organiškai, kad net norėjosi nusipirkti paveikslą (deja, kainos – ne keliautojo kuprinei).
Paskutinę dieną leidau lėtai – kavos puodelis aikštėje, paskutiniai žvilgsniai į Segedo katedros bokštus, paskutinės nuotraukos prie Tisos.
Szeged, Vengrija – miestas, į kurį norisi sugrįžti
Per šias penkias dienas Szeged, Vengrija man tapo tarsi terapija. Čia nėra didelio šurmulio, bet yra visko: kultūros, istorijos, gardaus maisto, šilto oro, o svarbiausia – nuoširdžios atmosferos. Tai vienas iš tų miestų, kur net ir būdamas vienas, niekada nesijauti vienišas.
Grįžau į Lietuvą pailsėjusi, kupina įspūdžių ir su maišeliu vietinės saldžios paprikos lagamine. Ir viena mintimi: dar sugrįšiu, bet tikrai nebe viena.