Ar galėtumėte pasakyti „ne”, jei vieną dieną jums visai netikėtai paskambintų nepažįstama vokietė ir pasiūlytų paprastą, trumpalaikį ir gerai apmokamą darbelį … Albanijoje? Aš irgi nesugebėjau atsisakyti, juoba, kad tas darbelis ne kažkas nelegalaus ar nepadoraus – tiesiog nuskristi kelioms dienoms į Tiraną ir paskaityti Albanijos biurokratams paskaitą apie Europos Sąjungos reikalavimus ir Lietuvos patirtį juos įgyvendinat. Paprasta, egzotiška ir padoriai apmokama.
Vienintelis būdas iš Vilniaus pasiekti Tiraną su vienu persėdimu – skristi Austrijos avialinijomis per Vieną. Tirana, deja, ne Londonas ar Amsterdamas, daug lėktuvų čia neskrenda, o ir tie patys ne pačiu patogiausiu metu. Šešios su viršum valandų tarp skrydžių. Pakankamai mažai, kad susigundytum važiuoti per lietų šlifuoti Vienos šaligatvių ir įpirdolinti troškintų kopūstų su rūkytomis dešrelėmis, bet gūdžiai per daug Vienos aerouosto įžymybėms ištyrinėti.
Temsta, aerouostas tuštėja. Vietinės aerouosto atrakcijos susitraukė iki kavinukės ir bariuko. Matyt sėda laikrodžio baterijos: taip lėtai laikas slinkti negali. Nuo-bo-du… nuo-bo-du…
Dešimtą valandą, kai jau surūkyta savaitės cigarečių norma, išgerti 3 skysti austriški alučiai, numarinta M3 plejerio baterija ir perskaityta kelionei (pirmyn ir atgal!) skirta knyga, metalinio balso oro operatorė iš lubų paskelbia apie registraciją skrydžiui į Tiraną. Prie vartų minios nėra: porelė su vaiku ir šunim narve (vaikas motinos glėby, tik šuo narve), visiškai girtas pilietis, dvi džinsuotos panelės plikom bambom, trys apsmukę vyriškiai ir viskas. Taip ir skridom – tuzinas, neskaitant šuns narve. Jei austrai nebūtų įdiegę keleivių kūdinimo programos, girtas pilietis būtų sėdėjęs bet kurioje kitoje iš 60 laisvų vietų, o ne man iš dešinės, vaikas būtų rėkęs kiek mažiau nei pusvalandį, sakyčiau, kad skrydis per Balkanus praėjo labai sklandžiai.
Tiranos tarptautinis oro uostas, dvylikta valanda nakties vietos laiku. Užsimiegojusi pasienietė įkala štampą į pasą, kita nemažiau užsimiegojusi ponia nugręžia 10 euriukų įvažiavimo mokestį. Po 4 parų ir 4 valandų – penktą valandą ryto, toje pačioje vietoje sužinojau, kad lygiai tiek pat – 10 euriukų kainuoja ir išvažiavimas iš šalies. Vizos kaip ir nereikia, bet už įvažiavimą ir išvažiavimą, mieli ponai, prašome susimokėti. Mašinėle atspausdintas popiergalis ant stiklinio narvo sienos, kuriame gyvena 10 euriukų ponia, teigia, kad korumpuotai Albanijos vyriausybei visos tautos vienodai brangios. Išskyrus čekus. Tie kažkodėl nemokamai.
Aerouostas (gerokai mažesnis nei Vilniaus, šiek tiek pradvisęs šlapimu) įsikūręs apie 40 km nuo Tiranos. Kelių būklė pritrenkianti, kelionė vidury nakties tuščiais keliais truko apie valandą. Net nebandau spėlioti, kokiu būdu ir kada būčiau pasiekęs Tiraną, jei manęs nebūtų pasitikęs šoferiukas. Motinos Teresės vardu pavadinto oro uosto teritorijoj mačiau gal 6 mašinas, savaime suprantama nė vieno taksi. Taip taip, Motina Teresė buvo albanė, o aršieji musulmonai albanai ją labai gerbia. Beje apie religiją – 40 metų režimo, kuris per Albaniją prasinešė gerokai aršiau, nei per kitas komunistines valstybes, išugdė kiaulieną valgančių ateistų kartą, o apie tai, kuri religija dominuoja, sprendžiama pagal atskirose kapinių dalyse palaidotų piliečių skaičių.
Pirmą valandą nakties Tiranos centras pasirodė pakankamai modernus ir europietiškas – platus medžiais apsodintas bulvaras, ir gražiai apšviesti svarbiausi pastatai. Deja, dienos šviesoj viskas atrodė truputį kitaip. Tiranos centre dauguma namų statyti komunistinio režimo siautėjimo laikais ir primena tautines chruščiofkes, nudažytas visom vaivorykštės spalvom ir įvairiausiais raštais. Mat dabartinis Tiranos meras iškeitęs skulptoriaus plaktuką į mero parkerį nesugebėjo nutildyti savyje mūzos cypsėjimo (matyt nieks nepatarė kurti hiphopą tekstą arba kartoti ežis ežis ežis) ir suorganizavo akcija “atgal prie šaknų”. Prakrapščius režimo apnašas, šaknys nušvito Disneilendo spalvom. Tiesa, pagrindinis bulvaras, kurį savo laiku suprojektavo italų architektai atrodo visai neblogai.
Manau, kad atskleidžiau Tiranos gatvių ir kiemų valymo finansavimo sistemą: tolstant nuo centrinio bulvaro su kiekvienu šimtu metrų suma sumažinama nuliu. O kadangi ir centrui skiriama suma dideliu nulių skaičiumi pasigirti negali, tai per kelis šimtus metrų suma sutirpsta iki nulio.
Gatvių ir kelių būklei, kelių ženklinimui ir vairavimo manieroms reikėtų paskirti bent ketvertą paragrafų, tačiau nepulkime smerkti ir kritikuoti: komunistinio režimo pabaigoje 1990 metais Tiranoje buvo ne daugiau nei 50 automobilių. Paprastiems mirtingiesiems buvo uždrausta turėti automobilį ir netgi išsilaikyti vairavimo teises. Dabar mašinų priskaičiuojama apie 125 tūkstančiai. Nenuostabu, kad infrastruktūra kiek sušlubavo. Vienaip ar kitaip įmanoma nusigauti iš taško A į tašką B ir išvežti sveiką skardą, nors pats Albanijoj prie vairo sėsti nenorėčiau, juo labiau tamsiuoju paros metu: kelininkai per daug nesivargina pažymėti kliūtis ir duobes, pėstieji ir dviratininkai be jokių atšvaitų kėblina važiuojamąja dalim, nes toliau nuo centro šaligatvių tiesiog nėra.
Atskiro barkštelėjimo klavišais reikalauja nacionalinė transporto priemonė mersedesas. Neperdedant: mersiukai sudaro tikrai ne mažiau nei pusę mašinų parko ir anaiptol nevisi beviltiškai susenę. Vietiniai aiškino, kad mersai populiarūs dėl savo patvarumo duobėtuose Albanijos keliuose. Man tai kažkodėl atrodo nevisai teisybė.
Tik būdamas Tiranoje pajutau tą jausmą, kurį, manau, jautė užsieniečiai Lietuvoje kokiais 1990. Kai tu esi vertybė pats savaime, vien dėl to, kad esi užsienietis. Tavimi rūpinamasi (kartais netgi truputį įkyriai), į tave kreipiamasi patarimo visais įmanomais profesiniais klausimais, tu esi vaišinamas, tau rodomos visos vietinės įžymybės, įskaitant boulingo klubą, supermarketą, Jungtinių tautų atstovybę, ambasadų kvartalą ir, be abejo, savo namą.
Tiranos priemiesčiai – atskira istorija. Miestus supa neaprėpiami nelegalių pastatų, išdygusių per paskutinius dešimt metų, plotai. Nelegalios statybos ir nelegalių statinių griovimas platinant gatves sukuria chaoso ir žemės drebėjimo nusiaubtos zonos įspūdį, kurį praskaidrina vienas kitas nešuliais apkrautas asiliukas ar ant plokščio stogo vėjyje besiplaikstantys skalbiniai.
Balandžio pradžioje medžiai jau buvo sužaliavę ir pakankamai šilta, kad galėtum papietauti ir siurbtelėti alutį lauke. Kavinės ir restoranėliai Tiranoje labai populiarūs, maistas, kiek teko susidurti tikrai skaniai paruoštas ir nebrangus: didelė pica (didesnė, storesnė ir skanesnė už normalia Čili picą) vidutiniškai kainuoja 10 Litų, panašiai ir kiti patiekalai. Už pietus trise su vynu, midijom, salotom, mėsos patiekalais, kava ir desertu nelabai prabangiam restoranėly ant jūros kranto (Duras mieste, 50 km nuo Tiranos) sumokėjom 75 Litus.
Teko paragauti ir vietinio alučio “Bira Tirana”. Deja, vakarietiškų technologijų dėka pagamintas produktas nesužavėjo nei savo standartiniu skoniu (tiksliau jo nebuvimu), nei kaina. Didelis bokalas “Tiranos” baruose kainuoja šiek tiek pigiau nei kitos vakarietiško alaus rūšys, tačiau sutikite – 7,5 Lt kiek perlenkia lazdą.
Aplinkiniai, kantriai stumiantys laiką iki savo skrydžių Vienos aerouoste pradėjo įtariai šnairuoti mano pusėn – tai mirštanti leptopo batareika bando garsiniu signalu priversti mane pasikelti nuo krėslo laukimo salėje ir eiti ieškoti rozetės. Pora valandų prastūmiau: laikas eiti pažiūrėti aerouosto kioskiukus, užsipirkti viskiuko Tax free parduotuvėj ir pasitikrint, ar neatidėtas reisas į Vilnių.
Kavagne 
Aruna 
pirmas