BENISSIMO SICILIA

Valio! Pagaliau atėjo ilgai laukta vasara. Taip, ji atėjo, bet, deja, ne į Lietuvą. Paskutiniais metais šis pats smagiausias, jėgiškiausias, turbo-action-beat-ultra metų laikas vis aplenkia mūsų šalį. Nežinau, kuo Baltijos pajūris taip nusikalto tam, kuris ten, aukštai, reguliuoja orus, bet su vasaromis jau pavojus. Normaliose šalyse (klimato požiūriu) jau nuo gegužės pabaigos žmonės džiaugiasi puikiu oru, kaitria saule, šilta jūra bei šaltu alumi. Pas mus viskas tvarkoj tik su alumi, bet, kai nėra saulės, tai ir šaltas alus nelabai lenda…
Taigi, nors ir nesu aiškiaregys, tačiau be vargo numačiau, kad pas mus birželio mėnesį bus ne jokia ne vasara, o grynas lietuviškas ruduo. O taip nesinori prarasti atostogų paprasčiausiai sėdint namie. Todėl ir priėmiau logiškiausią sprendimą – atostogos užsienyje, ten, kur tikrai galėsiu save palepinti visais vasariškais malonumais. Beliko tik pasirinkti savo poilsio destination. Kriterijus buvo aiškus – vengti masinių tautiečių susibūrimo vietų (sorry, motyvų neaiškinsiu). Po intensyvaus interneto platybių naršymo apsistojau ties labai viliojančia sala – Sicilija. Deja, Lietuvos kelionių organizatoriai į šią Italijai priklausančią salą poilsinių kelionių nesiūlo. Bet kam mums tie lupikai novaturai ir tezturai, jei yra devynios galybės Lenkijos kelionių agentūrų. Vienos iš jų (ITAKA) paslaugomis ir pasinaudojau. Internetu užsisakiau 16 dienų trukmės poilsinę kelionę iš Varšuvos į Siciliją keturių žvaigždučių viešbutyje Fiesta Hotel Athenee Palace šalia miestelio Campofelice di Roccella (kaina apie 2000 Lt.). Apskritai, rekomenduoju šią agentūrą, viskas vyko sklandžiai, be jokių nesusipratimų. Ir patariu nesinaudoti lietuviškų taip vadinamų partnerių paslaugomis, kurie perparduoda lenkų keliones. Be reikalo permokėsite keletą šimtų litų. Kreipkitės tiesiogiai į lenkus. Nemanykite, kad aš čia reklamuoju ką nors, tiesiog dalinuosi patirtimi.
Taigi, sėdau į savo prabangią Audi A6, užprogramavau džypį (GPS Tom Tom go 730) į Varšuvos Fryderyk Chopen oro uosto ilgo laiko mašinų stovėjimo aikštelę P4 ir…į kelionę. Viskas vyko sklandžiai, šmaikštus Le Broniaus balsas, sklindantis iš džypio, neleido liūdėti. 400 km nuo Kauno iki Varšuvos įveikiau be jokių nesklandumų. Nelabai supratau, kodėl visi taip giria Lenkiją už jos pigumą – dyzelis šioje šalyje mano kelionės metu buvo tik 20 centų pigesnis nei pas mus, už mineralinį vandenį mokėjau tiek pat, kiek ir Lietuvoje. Na, o jau oro uosto kavinukėje už gabaliuką pyrago paklojau 8 Lt., už kavos puodelį – 7 Lt., o duty free parduotuvėje už skarbą alaus teko palikti 7 Lt.
Bet nekreipkime dėmesio į smulkmenas – svarbiausia, kad po kelių valandų mano kojos jau trypė nuostabiosios Sicilijos žemę. Viešbutis pilnai patenkino visus lūkesčius: dviejų kambarių apartamentai su dviem atskiromis vonios patalpomis bei tualetais, taip vadinamas „tamsus kambariukas“, galinga lauko terasa, TV, šaldytuvas, pora kondicionierių, seifas. Tiesiog „šikarnos“ gyvenimo sąlygos. Pusryčiai manęs taipogi nenuvylė: susimečiau į skrandį trijų rūšių kiaušinienės, pora kotletų, šiltutėlių pyragaičių ir ketvertą stiklinių sulčių…Taip, su dieta čia tikrai nieko nebus, teks „užsimesti“ kokius 3 kg papildomo svorio. Mat jį šunys, galima save palepinti nors atostogų metu, ar ne?
Viešbučio teritorijoje suskaičiavau tris baseinus, lauko teniso aikštę, futbolo aikštę, mini golfo aikštelę, tinklinio aikštelę…Yra ką veikti, jei domina aktyvus laisvalaikio praleidimo būdas. Galima išsinuomoti dviratį (1 val. – 5 eurai, visa diena – 20 eurų), motorolerį (kiek brangiau už dviratį), galima su vietiniais animatoriais įmantrių šokių pasimokyti, iš lanko pašaudyti.
Na, aš tai prie baseinų niekada neguliu, jei tik šalia yra natūrali, tikra, grynaveislė jūra. Šiuo atveju tai Tirėnų jūra. Pakrantė labai akmenuota, bet tai net įdomu, nes pirmą kartą ilsiuosi panašiame pajūryje. Iki šiol beveik visi mano aplankyti pajūriai buvo smėlėti arba smulkiais akmenukais nusėti. O čia tai konkretūs akmenys tokie. Vanduo tikrai gaivinantis, bet šiek tiek drumstas. Per dvi savaites tik pora kartų normaliai panardžiau su savo atsivežta „snorkelingo“ įranga. Gana skurdus dugnas – akmenys, smėlis, vėl akmenys ir viena kita neišvaizdi pilka žuvelė. Vieną kartą pagavau nedidelį krabą, pažaidžiau su juo ir paleidau atgal į jūrą. Bet užtai saulė ir geras oras buvo užtikrinti visas dvi savaites. O ko daugiau reikia: guli sau prie jūros, deginiesi, klausaisi jos ošimo, bangų mūšos, grožiesi aplinkinių kalnų peizažais, relaxas konkretus…Va ir dabar, rašant šiuos memuarus, nuo veido ilgai nedingsta šypsena – toks jėginis buvo poilsis.
Šalia pliažo esančiame bare 0,33 litro alaus bokaliukas – 3 eurai. Brangoka, blin, bet alaus tai norisi…Tai tik pirmą dieną pirkau tokį nepigų alų, paskui parduotuvėje užsitavarinau nevaikišką kiekį alaus bei vyno ir jau mėgavausi dideliais kiekiais už priimtiną kainą.
Vakarienės viešbutyje buvo tikrų tikriausios maisto fiestos. Nors buvo prašoma vakarieniauti pasipuošus taip vadinamais „vakariniais rūbais“, aš, be abejo, ignoravau tokį prašymą: to dar betrūko, kad aš per atostogas vaikštinėčiau kurorte su visokiais ten kostiumais ar kostiuminėm kelnėm… Užtenka, į darbą kasdien taip vaikštau. Bet dauguma poilsiautojų (ypač pensiozų) restorane sėdėdavo pasipuošę. O aš ne ką prasčiau atrodžiau su savo šortais bei tapkėm ir jokio diskomforto nejaučiau. Grįžtam prie maisto: kaskart ragaudavau kelių rūšių šviežios žuvytės (pirštelius apsilaižytum), trijų-keturių rūšių makaronų, įvairių kepsniukų, užkandėlių, salotyčių, vaisių, ledų ir saldumynų… Aukščiausios kokybės produktai ir aukščiausios prabos maistą gaminantys kulinarai bei konditeriai.
Nors užrašai įspėjo, kad maisto nevalia išnešti iš restorano, kiekvieną vakarą iš ten išeidavau su išsipūtusia taše (patys suprantate, dėl ko jinai išsipūtusi). Taip labai paprastai apsirūpindavau sekančios dienos pietumis ir, galiu pasakyti, labai sočiais pietumis. Štai kaip lengvai sutaupydavau po desietką eurų kiekvieną dieną, nes tiek kainuotų pietūs Sicilijoje. Juk mes esame lietuviai, o tai reiškia, kad mokame suktis iš visokių situacijų ir neleidžiame pinigų ten, kur jų leisti nebūtina.
Savaime aišku, kad viešbučio teritorijoje nesitryniau visą laiką – teko ir po salą pasivažinėti, šį bei tą įdomaus pamatyti. Pirmas miestelis, kurį aplankiau – netoliese esantis Campofelice di Roccella (autobusu 3 eurai pirmyn-atgal). Tai nedidelis, bet labai tvarkingas miestelis, patiko pasivaikščioti po vietinį turgelį. Itin pravertė lietuvių-italų kalbų frazių žodynėlis. Su vietiniais stengiausi kalbėti šeimininkų kalba. Tai nebuvo labai sunku. Be to, net mano sutiktas jaunimas Sicilijoje visiškai nekalbėjo angliškai. Be žodynėlio tikrai būčiau apsunkinęs savo situaciją. Patariu į Siciliją būtinai tokį daikčiuką prigriebti. Miestelyje užėjau į nedidelę šeimyninę parduotuvėlę, kur nusipirkau 12 bambalių vandens (6 eurai), bambalį naminio raudono ir balto vyno (po 4 eurus už vieną) bei itališko alaus „Dreher“ (0,66 litro, 1,2 euro). Parduotuvėje aptarnavo maloni senučiukė, kalbanti tik itališkai.
Grįžęs į viešbutį iš karto pradegustavau nupirktą produkciją: alus skanus pasitaikė, vynas labiau patiko baltas, todėl nutariau šioje saloje pirkti tik tokį. Paskui nuėjau pasivaikščioti pajūriu: eiti gana sunku, nes visa pakrantė nusėta didokais akmenimis. Faina taip vaikštinėti, man patinka, nes vėjas išpučia iš galvos visus rūpesčius, pamiršti visas krizes ir sunkmečius… Kai banga, pasiekusi krantą, grįžta atgal į jūrą, tai ji judina visus tuos akmenis, ko pasekoje gaunasi keistas garsas – lyg galingas medis lūžtų arba lyg didelė akmenų nuošliauža leistųsi žemyn nuo stataus šlaito. Labai savitas skambesys.
Įdomu buvo sužinoti, kad Sicilijoje labai populiaru visokias galingas šeimos šventes (tipo vestuvės, krikštynos) švęsti viešbučiuose. Savo viešbutyje per dvi savaites tikrai nemažai mačiau tokių vakarėlių. Svečiai vaikšto tarp poilsiautojų, vaišinasi bendrame bare. Tik jie labai išsiskiria: siciliečiai tamsaus gymio, kostiumuoti (pas visus tik juodi kostiumai), o jų moterys vakarinėmis suknelėmis apsirėdžiusios. Kaip taisyklė, tokių švenčių metu normaliai fejerverkai pašaudomi – atrakcija ne tik švenčiantiems bet ir mums, poilsiaujantiems.
Vakarais retai kur išeidavau, dažniausiai sėdėdavau lauko terasoje, gurkšnodavau vynelį bei alų, skaitydavau knygą. Viešbutyje kas vakarą vykdavo ir renginiai, ir pramoginės programos, ir šokiai bei gyvos muzikos koncertai. Bet mergų kabinti nebuvau nusiteikęs – juk aš atvažiavau ilsėtis, o mergų kabinimas yra gana varginantis procesas: juk reikia daug kalbėti, stengtis patikti, šmaikštauti, linksminti, sudominti, pūsti miglą į akis ir t. t ir pan. Vienu žodžiu, tai yra darbas, o per atostogas dirbti visai nesinori.
Po poros dienų nuvažiavau į gražiausią Sicilijos šiaurės pakrantės miestelį – Cefalu (autobusu 5 eurai pirmyn-atgal). Kažkada tai buvo nedidelis žvejų kaimelis Tirėnų jūros pakrantėje. Smagu buvo šmirinėti siauromis, simpatiškomis gatvelėmis, užeiti į vieną kitą suvenyrų parduotuvėlę. Gana graži miesto katedra, pastatyta 1240 metais, o jos vidų puošia bizantietiškos mozaikos. Cefalu įsikūręs galingos uolos La Rocca papėdėje. Oi, sunkoka buvo į ją užkopti, bet tikrai vertėjo, nes nuo uolos atsivėrė tikrai nuostabi panorama. Gerai, kad nepatingėjau su savimi pasiimti žiūronų – buvo kur akis paganyti… Aišku, aplankiau ir Dianos šventyklos liekanas. Cefalu yra smėlio paplūdimys, čia nėra akmenų, todėl poilsiautojų ir vietinių – nors tvenkinį tvenk. Iš tiesų, malonus miestelis. Taip visą dieną ir prasitrynėme po jį vaikštinėdami. Vakarop užėjau į supermarketą, paėmiau 5 litrus balto vyno (6 eurai), alaus, mineralinio vandens ir grįžau į viešbutį, kur smagiai padusinom nupirktą produkciją. Smagu pasėdėti su vyneliu viešbučio terasoje, tik kaimynų lenkų vaikigalis labai jau įkyriai zyzė savo plonu šlykščiu balseliu. Taip ir norėjosi jam pasiūlyti susireguliuoti balso stygas.
Ryte išvažiavau į ekskursiją po Sicilijos sostinę Palermo ir Monreale (45 eurai). Brangoka, bet teko mokėti pinigų sumą, nes visi vietiniai kategoriškai rekomendavo nevairuoti automobilio šiame mieste. „Jei norite atvažiuoti į Palermo savo automobiliu, tai maloniai prašome, nes mums reikia atsarginių autodetalių…“- taip juokauja palermiečiai. Bet, greičiausiai, tai visai ne juokai. Autobusu per valandėlę pasiekėme Palermo, ten paėmėme vietinį gidą Antonio ir pradžiai nuvykome į Monreale, kuris randasi visai šalia sostinės. Gidas davė visiems tokias mini racijas su ausinėm, todėl galėjau nutolti nuo gido, bet puikiai girdėjau jo pasakojimus. Monreale Duomo (įėjimas 1,5 euro) sužavėjo savo mozaikomis, kurios yra antros pagal dydį (9000 kvadratinių metrų) pasaulyje po Stambulo Hagia Sofia. Be to, jos tiesiog idealaus stovio – ryškių spalvų, neišpasakyto grožio ir paauksuotos. Wow – pasakytų koks tūlas amerikancas. Iš tiesų, neregėto gražumo, sukabinantis reginys. Centrinė mozaikos figūra – Kristus, kurio vien riešas su pirštu yra suaugusio žmogaus dydžio. Mozaikos tradiciškai vaizduoja biblinio gyvenimo scenas, šventuosius, žmones bei gyvūnus. Šiap tai ten tokia prietema viduje, bet įmeti į specialų aparatą eurą ir įsijungia apšvietimas. Tada galima biški pafotkinti, ir lempos vėl užgesta. Labai labai patiko ši katedra. Galima už 6 eurus aplankyti ir katedros kiemelį, bet jei esate buvę ispaniškoje Alhambroje, tai galite ten neiti, o pinigus išleisti itališkiems ledams. Mūsų grupėje buvo vieni vokiečiai, o „anglakalbių“ tik keletas. Tačiau gidas puikiai dirbo savo darbą ir vienodai gerai pasakojo tiek vokiečių, tiek ir anglų kalbomis.
Palermo pasirodė ypatingai šiukšlinas ir su specifiniu kvapeliu. Bet tai tiesiog sutapimas, nes kaip tik tuomet vyko masiniai streikai, todėl valytojai nedirbo savo darbo. Paprastai čia gana švaru. Gidas juokų forma paprašė, kad daugiau žiūrėtumėmė ne į žemę, o aukštyn. Bet netgi šiukšlių kalnai negali sugadinti savito šio miesto grožio. II-ojo pasaulinio karo metais senamiestis beveik buvo nepaliestas bombų (tik uosto teritorija), todėl čia ypatingai daug architektūrinių paminklų, senovinių pastatų, bažnyčių bei namų. Jiems renovuoti pinigų skiriama sąlyginai labai nedaug, nes reikalingos milžiniškos lėšos. Sunku išlaikyti tokį gausų istorinį paveldą tinkamame stovyje. Truputis skaičių: Palermo yra 220 rūmų ir 130 bažnyčių. Įspūdinga, tiesa?
Palermo – kontrastų miestas su gerom ir blogom jo pusėm bei 1 mln. gyventojų (penktas pagal dydį miestas Italijoje). Čia labai daug studentų (35 tūkst.). Miesto simbolis – erelis. Negalima nepaminėti Monte Pelergino kalno, esančio šalia Palermo. Vietiniai jį laiko gražiausiu kalnu pasaulyje, man jis irgi pasirodė labai tinkantis toje vietoje.
Teko pasivaikščioti ir 2700 metų senumo 10 km ilgio gatve Vittorio Emanuele, vedančia į Normanų rūmus. Į juos nėjome, nes ten reikia minimum puse dienos praleisti – tiek daug rūmuose kambarių. Reikia pabrėžti, kad Palermo senamiestis yra antras pagal dydį visoje Italijoje (po Romos).
Kaip minėjau, bažnyčių čia – devynios galybės. Kai kurios jų labai nedidelės, bet jaukios, mielos ir populiarios. Pavyzdžiui, bažnyčioje Chiesa Della Martorana vestuvių ceremonija kainuoja 700 eurų.
Mieste daugybė aikščių, iš kurių man labiausiai patiko Piazza Pretoria su gėdos fontanu. Taip jis vadinamas dėl daugybės nuogų vyrų bei moterų skulptūrų.
Ypatingai sukabino Palermo katedra, kuri iš išorės primena tvirtovę. Jei Monreale katedra įspūdinga iš vidaus, tai ši – iš išorės. Vaikštinėjau aplink katedrą, fotografavau ir nuoširdžiai ja grožėjausi. Katedroje saugomi miesto globėjos šventosios Rozalijos palaikai, kurie išgelbėjo Palermo nuo maro ir kitų negandų.
Perėjau per vietinį turgų, kuriame gali nusipirkti visko, ko nori, net alaus. Tačiau turgus vis mažėja, nes jo vietą rinkoje užima įvairūs supermarketai.
Bet visgi labiausiai man patiko vaikštinėti siauromis senamiesčio gatvelėmis su nesuskaičiuojama gausybe restoranėlių, o jau tie gyvenamųjų namų balkonai su pastoviai juose iškabintais skalbiniais sukuria grynai tipišką sicilietišką atmosferą.
Pasivaikščiojimą baigiau prie Teatro Massimo, kuris yra antras pagal dydį teatras Europoje, bet iš išorės visai neįspūdingas. Nežinau, kaip ten viduje?
Nemažą dalį miesto gidas aprodė važiuojant autobusu, nes pėsčiomis tikrai sunkoka būtų įveikti tokią teritoriją. Pabaigai užsukome į katakombas „Catacombe Dei Cappuccini“, kur eksponuojama apie 6 tūkst. mumijų. Už įėjimą reikia mokėti 3 eurus, tačiau bilieto niekas neduoda, todėl kyla įtarimas, kad visi surinkti pinigai atitenka mafijai. Sakau tiesiai šviesiai – vaizdelis ten tikrai kraupus, šiurpą keliantis. Pasijauti grynai kaip kokiame siaubo filme. Atrodo, kad tie negyvėliai tuojau atgis ir ims dantimis plėšyti mėsą nuo turistų kūnelių… Mumifikuoti palaikai ten guli, stovi, kraupios grimasos ir styrantys kaulai. Slegianti atmosfera.
Vakare grįžtant į viešbutį stebėjau įdomų vaizdą: tiesiog pagrindinėje labai judrioje miesto gatvėje po tiltu vietinė chebra pasistačiusi šašlykinę kepa mėsą, užkandžiauja. Mašinos švilpia pro šalį, o tie sau atsipūtę iškylauja. Ir taip keliose vietose.
Pasitariau su bendrakeleiviais ir kartu nusprendėme išsinuomoti automobilį bei savo chodu patyrinėti salą. Susiskambinome su „Europcar“ atstovu ir tas pažadėjo vakare pristatyti mašiną tiesiai į viešbutį. Tariausi dėl Peugeot 307, bet atvarė Lancia Musa dyzeliuką. Ką gi, dar geriau, nes didesnis, talpesnis, naujas aparatas, smagiau bus važiuoti. Pasirašiau sutartį dviem parom ir sumokėjau už tai 166 eurus (čia jau su visais draudimais). Atstovas, kaip ir tikėjausi, nė bum bum nesupranta angliskai bei pats nekalba ta kalba. Nieko, vėl pravertė pasikalbėjimų žodynėlis, gestai ir reikalai buvo sutvarkyti. Norėjau sumokėti grynais, bet atstovas užsispyrė kaip ožys: „credit card, credit card…“ Teko atsiskaityti savo Visa kortele. Tuojau pat mašiną ir išbandžiau – – gerai rieda, vargo su ja nebus.
Ryte net nepusryčiavome ir pusė septynių jau riedėjome Sicilijos keliais. Čia vėl mano „džypis“ labai pravertė – nepamainomas dalykas vairuojant nežinomose vietovėse. Nusprendėme nuvažiuoti prie salos simbolio – Etnos ugnikalnio. Kadangi „džypis“ tokios vietos nežinojo, tai užprogramavau, kad nuvestų į šalia ugnikalnio esantį kaimą Nicolosi. Galiu pasakyti, kad kelias buvo smagus, autostrada tvarkinga, mentų nesimatė, laikiau 120 km/h greitį. Nepastebėti Etnos neįmanoma, ji matosi labai iš toli. Nicolosi išjungiau „džypį“ ir ėmiau vingiais kilti į ugnikalnio viršūnę. Taip privažiavome Rifugio Sapienza (1923 m aukštyje), iš kur ir organizuojamos ekskursijos iki pat pavojingų ugnikalnio vietų. Sapienzoje buvome 9.00 val. ryte – puikus laiko planavimas, nes būtent nuo 9.00 val. ten viskas atsidaro ir pradeda veikti. Buvome vieni pirmųjų turistų tą dieną. Mašiną pastatėme nemokamoje aikštelėje. Čia reikia pirkti bilietą, kurio kaina susideda iš trijų sudedamųjų: už 27 eurus funikulieriumi galima pakilti į 2500 m aukštį, už 17 eurų su specialiais kalnų džipais nuveža į pačią viršūnę, kur ir yra kraterių zona ir dar 7 eurai už gidą. Viso gaunasi 51 euras, ir ekskursija trunka apie 2 valandas. Aišku, niekas neverčia pirkti tą bilietą. Jei nori, gali ir pėsčiomis kopti, bet aš nebuvau nusiteikęs tokioms kančioms. Atbašliavau 51 eurą ir pradėjau Etnos šturmą. Kadangi tą rytą pūtė gana stiprus vėjas, tai mes kilome į II-rą etapą ne funikurieriumi, o kalnų džipu UNIMOG Mercedes-Benz. Tai buvo dar didesnis ekstrymas, patikėkit, kokiais keliukais mes važiavome…Adrenalino tikrai netrūko. Aplinkui vien tik lava ir pelenai. Toks pilkas peizažas. Džipe važiavome su anglais, prancūzais, vokiečiais bei mokslininkais seismologais, kurie pusiaukelėje išlipo su visa savo aparatūra. Smagu buvo kilti į viršunę. Tarp kitko, mačiau nemažai žmonių, kopiančių į ugnikalnį pėsčiomis – tikriausiai fanieros pagailėjo. O kalnas status, kelias ilgas, aš jiems nepavydžiu… Viršūnėje (3350 m) pūtė nežmoniškai stiprus vėjas, tokio dar niekada neteko patirti. Net akinius nupūtė, o apie kepures tai net nekalbu. Siūlė išsinuomoti batus, bet nutariau, kad man ir su sandalais bus gerai. Apsirengęs buvau gana šiltai, bet užtai į sandalus tuojau pat prilindo lavos gabaliukų, pelenų ir sniego. Plaukuose buvo vieni pelenai, ausyse – taip pat. Nežiūrint į tai, kad pūtė nevaikiškas vėjas, apsukome su gidu ratą apie porą kraterių, iš kurių vis dar rūko dūmai. Pakasinėjau žemę, iškasiau akmenuką, kuris buvo toks karštas, kad delnuose sunku jį buvo išlaikyti. Savotiškai gražu ir įdomu ten, tikrai negaila tų 51 euro. Būdamas Etnos viršūnėje kažkaip pajutau, kad šis ugnikalnis dar duos garo, patikėkit…Ir jau greitai…
Atgal į Sapienza nusileidome jau funikulieriumi (cable-car). Gana smagu ir jame buvo pakyboti virš lavos, bet vienareikšmiškai – su džipais važiuoti buvo žymiai įdomiau. Turistiniame centre savo mergiotei nupirkau dovanų – iš lava stone pagamintus auskarus (12 eurų) ir tokią pat apyrankę (5 eurai). Gana originalūs dirbiniai, man patiko, tikiuosi ir mergiotei patiks. Su kompanija sakome Etnai „sudiev“ ir važiuojame į Taorminą, kuris laikomas pačiu gražiausiu Sicilijos miestu. „Džypis“ klausia, ar norime važiuoti mokamais keliais? Aš užprogramuoju „Ne“. Taip padariau todėl, kad norėjosi pasivažinėti ne tik autostrada, bet prasukti pro vietinius kaimelius, pažiūrėti, kaip atrodo Sicilija iš arti. Juk jei važiuoji iš Kauno į Klaipėdą autostrada irgi nieko gražaus nematai – vieni laukai ir miškai. Apie šalį negali susidaryti realios nuomonės. Jei Sicilijoje pasirinkčiau mokamus kelius, tai irgi tektų važiuoti panašiais laukais. O man norisi truputį autentikos. Taigi, „džypis“ parinko 1 val. ilgesnį, bet įdomesnį kelią per visokius kaimelius ir miestelius. Normaliai mes ten pasisukinėjome, kol atvažiavome iki tikslo. Taorminos centras išsidėstęs aukšto kalno viršūnėje. Su mašinos pastatymu buvo didelė problem, be šansų rasti laisvą vietą. Bet įjungiau „durnių“ ir pastačiau auto gyvenamojo namo kiemo aikštelėje. Ten buvo ženklas, kad stovėti galima tik to namo gyventojų mašinoms, ir kad svetimos transporto priemonės bus nutemptos, bet aš spjoviau į tai ir surizikavau. Paskui pasirodė, kad neapsirikau, nes kai grįžau po kelių valandų auto gražiai sau stovėjo ir niekas jos net nebandė nutempti.
Taormina be galo gražus miestelis, man patiko puikūs gamtos peizažai: iš vienos pusės sniegu padengta Etnos viršūnė, iš kitos – beautiful jūros panorama. Vietovė užbūrė mane savo nepaprasta aura bei atmosfera: daugybė senovinių pastatų, gražios bažnyčios, parduotuvėlės, ledainės, mimai, suvenyrai, atsipūtę turistai, jaukūs kabakai…Bet kainos čia truputį kandžiojasi. Picerijoje užsisakiau picą (7 eurai) ir bokalą alaus (4,5 euro). Galiu pasakyti, kad Lietuvoje picos skanesnės, bet ir ta sicilietiška su alučiu gerai suėjo. Pasistiprinęs nukulniavau iki Teatro Greco (6 eurai) – antro pagal dydį Sicilijoje. Tradicinis graikų teatras, toks pats kaip daugybė kitų. O aš jų mačiau tikrai nemažai, patikėkit. Paskui tiesiog vaikštinėjau su kompanija po Taorminą, suvalgiau dieviško skonio vietinių ledų ir tiek žinių. Vakarop nusprendėme važiuoti namų link, nes nusimatė trijų valandų kelionė atgal į viešbutį. Vėl pasirinkau važiavimą nemokamais keliais. Vairuoti šioje saloje – didelis išbandymas vairuotojui ir plius nemažas stresas. Taip yra todėl, kad siciliečiai važiuoja per raudoną šviesoforo signalą, posūkių nerodo, naglai lenda iš vienos eismo juostos į kitą…Košmaras…Bet aš gana greitai perpratau tokį vairavimo stilių ir pats ėmiau taip važiuoti. Elgiausi kelyje praktiškai kaip vietinis, nevengiau ir papypsenti, kai to reikėjo. Išsinuomota Musa gerai važiavo, viskas veikė puikiai. Kelionė atgal neprailgo. Pakeliui užsukome į supermarketą, paėmėme vyno bei alaus ir tik po to grįžome į „apartamentus“. Paskui tradicinis scenarijus – vakarienė, alus, vynas, dušas ir į lovytę… Diena praėjo labai greitai, bet įdomiai ir turiningai.
Ryte užsikuriu nuomuotą Lancia Musa ir tęsiu pažintį su sala. Šiandien su kompanija ketinu aplankyti keletą vietovių bei miestelių, bet per daug nieko neplanuoju, nes nežinia kaip pavyks tą planą įgyvendinti. Nutariau tiesiog orientuotis pagal situaciją. Užprogramuoju „džypį“ į nedidelį viduramžių miestelį Erice ir spaudžiu gazą. Važiuoti tenka per Palermo. Iš tiesų, ne pati maloniausia vietelė tokiam drausmingam vairuotojui kaip aš…Juokauju, aišku… Eismas čia vyksta chaotiškai, bet tuo pačiu ir gana tvarkingai. Tvarkingas chaosas – geriausias Palermo eismo apibūdinimas. Praleidau nemažai laiko kamščiuose, bet normaliai praslydau pro Sicilijos sostinę, šokau į autostradą ir …pirmyn.
Pakeliui užsukau į Segesta – archeologinę vietovę su 2500 metų senumo šventyklos liekanomis bei graikų teatru (6 eurai). Tokia tradicinė griuvėsių vieta. Tokių jau esu prisižiūrėjęs ligi soties. Praktiškai niekuo nesiskiria viena nuo kitos. Ilgai ten neužsibūnu ir važiuoju toliau. Jau senokai dega lemputė, įspėjanti, kad dyzelis eina į pabaigą. Reikia kažką daryti. Kadangi palei autostradą nėra kuro kolonėlių, nusukau į kažkokį kaimelį. Ten be vargo radau kolonėlę, vietinis veikėjas pripylė kuro. Čia vėl pravertė žodynėlis.
Kai priartėjau prie Erice, tai pamačiau, kad šis miestelis išsidėstęs ant nerealaus, galingo kalno viršūnės. Nemeluosiu, bet su mašina „lipau“ į tą kalną gerą pusvalandį. Čia tai bent atrakcija. Oho, jei jaučiate aukščio baimę, tai važiuoti geriau užsimerkus. Na, aš vairavau auto, todėl užsimerkti tikrai negalėjau. Bet šiurpuliukai ėjo per visą kūną. Kalno statumas bei kelio vingiuotumas tiesiog vedė iš pusiausvyros. Apsidžiaugiau, kai galų gale pasiekiau viršūnę. O pakankinti Musa tikrai vertėjo, nes miestelis Erice tikrai nenuvylė. Atsivėrusi panorama buvo tokia nuostabi, kad praktiškai iš to džiaugsmo ašarą išspaudžiau. Pasirodo, aš irgi galiu būti gana sentimentalus. Gal jau senstu? Šalin pesimistines mintis. Gyvenimas yra puikus. Džiaukimės juo. Tik tokios šviesios mintys įmanomos, matant aplinkui nepaprastas grožybes, sukurtas gamtos bei žmogaus. Miestelio gatvės siauros, švarios, malonios, pilna suvenyrų bei rankdarbių parduotuvėlių ir kabakų. Puikiai pasivaikščiojau po Erice, kuris man labiau patiko už Taorminą. Čia nusipirkau ir vietinių rankų darbo makaronų (3 eurai). Grįžęs į Lietuvą pagaminsiu sicilietišką patiekalą ir pavaišinsiu juo draugus. Galvoje sukosi klausimas: kiek viduramžiais vietiniams žmogeliams reikėjo vargti, kad šitiek statybinių medžiagų užtempti į konkrečiai galingą kalną ir pastatyti miestą?
Dabar pats laikas leistis į apačią ir užsukti į Erice kalno papėdėje įsikūrusį didžiausią miestą vakarų pakrantėje – Trapani. Kai ant kalno įmečiau laisvą bėgį, tai mažiausiai 20 minučių reikėjo tik stabdyti – ne ką mažesnė atrakcija, nei važiavimas į kalno viršūnę. Trapani centre pasistačiau automobilį ir pradėjau klaidžioti senamiesčio gatvių labirintais. Mieste daugybė architektūrinių paminklų, o turistų – tik vienas kitas. Ten tokios klaidžios gatvelės, kad iš tiesų galvojau, jog pasiklysiu ir neberasiu, kur pasistačiau auto. Suradau senamiestyje turistų informacijos centrą, o tas – uždarytas. Pats dienos įkarštis, o informacijos apie miestą negausi, nes juk vietiniams pietūs yra žymiai svarbesni už kažkokius tai turistus… Buvau atkaklus ir intensyviai beldžiau į duris. Po kelių minučių ofisą atrakino žiaumojanti darbuotoja. Įėjau į vidų – o ten ant stalo vyno butelis atkimštas, sumuštiniai… Aš suprantu, kad reikia papietauti, bet kai pietūs oficialiai tęsiasi 3-4 valandas, tai jau nelabai normalu, sutikite. Tai va, angliškai ji nelabai kalbėjo (o dirba turistų informacijos centre), bet apdalino mane visokiomis brošiūromis, reklamomis apie lankytinas vietas. Atsiprašiau, kad sutrukdžiau trapezą ir, padėkojęs, išėjau. Ta nespėjo durų užsirakinti, kai kažkoks amerikietis irgi jau veržiasi į vidų gauti informacijos. Nežinau, įleido jį į vidų ar ne, nes aš nukulniavau tolyn. Tikrai labai mielas ir jaukus miestas. Nelabai supratau, kodėl Trapani vadinamas mafijos miestu. Iš tiesų paliko pačius maloniausius įspūdžius ir saugumo jausmą. Po kiek laiko jau perpratau, kaip orientuotis senamiestyje ir jau atsipūtęs mėgavausi juo. Pasivaikščiojau Jonijos jūros pakrante, stebėjau, kaip vietinis jaunimėlis leidžia laiką paplūdimyje.
Kai pabodo trintis po apylinkes, sėdau į Musa ir išmyniau į apie 30 km nuo Trapani esantį miestelį Marsala, kuris labai žymus savo vynuogynais. Iš pradžių maniau, kad tai kažkoks kaimelis, bet privažiavus Marsala pamačiau, kad tai normalus miestas. Centre pastačiau auto, kažkokiam vietiniam senukui daviau 1 eurą ir paprašiau, kad pasaugotų transporto priemonę. Savo darbą jis atliko puikiai. Marsala irgi labai patiko – savita architektūra, gražūs pastatai, gražūs žmonės, čiki atmosfera. Kadangi šis miestas garsus savo vynais, tai užėjau į vyno parduotuvėlę, kur pradegustavau kokių 6 rūšių vyno. Paskui primečiau, kad man dar vairuoti reikės, todėl pristabdžiau arklius. O štai mano kompanionai degustavo vinčenso be jokių apribojimų. Man labai patiko ragauti saldžius vynus (nors šiaip įprastai geriu sausus). Už vieną butelį puikaus vyno teko palikti 20 eurų. Brangus, bet to vertas. Paskui suradau ledainę ir sudorojau riebią porciją puikių sicilietiškų ledų. Ledai iš tiesų labai skanūs – juos prisiminus, net seilė iš burnos varva… Diena vakarop, laikas grįžinėti atgal į viešbutį. Aplink Marsala pilna vynuogynų. Vienoje iš vietinių fermų sustojau ir užėjau į vidų. Ten paprašiau, kad parduotų man jauno vyno ir alyvuogių aliejaus. Aišku, angliškai vėl niekas nekalbėjo. Bet derybos pavyko, nupirkau 1 litrą puikaus vietinio aliejaus už 5 eurus ir 5 litrus balto vyno (10 eurų). Fermoje mane pavaišino skaniu sūriu su uogiene.
Kelias atgal neprailgo, iki pat Palermo laikiau gerą greitį. Ten teko ir kamščiuose pastovėti ir chaotiškai pavažiuoti: pradėjau varyti vietinį vairavimo stilių, t. y. eismo juostų nepaisčiau, posūkių nerodžiau… Taip dariau neilgai, nutariau geriau parodyti vietiniams gerą pavyzdį ir vairuoti tvarkingai. Galų gale ištrūkau iš sostinės be jokių ekscesų. Tradiciškai užsukau į supermarketą, šio bei to nusipirkau, o viešbutyje po vakarienės tą „šį bei tą“ labai šauniai suvartojau.
Sekantį rytą pridaviau auto, užsiėmiau pliaže gultą, po pusryčių nardžiau, gaudžiau saulę, relaksavau, t.y. tiesiog atostogavau. Ir taip dariau dar beveik visą savaitę. Mėgavausi Sicilijos teikiamais malonumais, lepinau savo skrandį dievišku maistu bei puikiu vynu. Laikas prabėgo greitai, bet tvirtai galiu teigti, kad tai buvo superinis aukščiausios klasės poilsis. Sicilijai sakau ne „sudiev“, o „IKI KITO KARTO…“