SAPNAI APIE ŠALTĄ VASARĄ. ISLANDIJA 2010.07.31
Prieš pradėdamas pasakojimą noriu padėkoti draugams. Ingridai (vardas pakeistas, bet redakcijai žinomas:D) už aktyviai demonstruotą meilę, savitarpio palaikymą ir supratingumą, Zenonui už informaciją, visureigį ir nakvynę, Robertui ir Raimondai už vietą automobilyje, stogą virš galvos, svetingumą ir gidų po Reikjaviką paslaugas, Lolitai už cepelinus, o Sauliui - už alų. Be Jūsų ši kelionė nebūtų įvykusi ir buvusi tokia turininga.
PRATARMĖ
Islandija nuo mažens man buvo stebuklų šalis, todėl, kaip ir pusė šios ugnies ir ledo salos gyventojų, tikėdamas troliais, elfais ir raganomis jau gerą dešimtmetį brandinau mintį ten apsilankyti.
2009 m. pabaigoje apsilankęs Lietuvoje Arnoldas iš JAV tradiciškai pasiūlė vidurio tašką tarp Europos ir JAV, kaip tinkamiausią opciją paminėti mudviejų jubiliejų su geriausiais draugais, tačiau jau Naujųjų Metų naktį supratome, kad ne visiems yra galimybių ir noro ten apsilankyti. Vieta buvo pakeista mažiau egzotiška, bet pigesne – Turkija.
Truputį nukabinau nosį, atsisakiau Turkijos vasarą, ir nutariau nebesiblaškydamas savarankiškai planuoti dviejų-trijų savaičių kelionę po Islandiją: sukūriau tinklapį facebook‘e, kuriame galite rasti daugiau detalios naudingos informacijos kelionei, išsiutinėjau kvietimus visiems potencialiai tinkamiems kalnų žygiams kandidatams, nuosekliai rinkau informaciją ir skaitinėjau forumus. Lietuvių kalba geriausia informacija buvo www.islandija.com saite ir „Ežiukai rūke“ svetainėje. Ačiū ten rašiusiems. Kelione susidomėjo vos 5 žmonės, bet ir tie, flioktelėjus ugnikalniui, atsisakė planų vykti. Daugumos vis dar galvojusių apie kelionę argumentai buvo „nežinau ar bus laiko ir pinigų“, „o jeigu neskris lėktuvai?“ ir „išleidau pinigus kitiems reikalams“.
PLANO EIGA
Kelionės data artėjo, keliaujančių konkretumas blėso, reikėjo pirkti aviabilietus. Planuoti tripo niekas nesiruošė, ir viskas nugulė ant mano vieno pečių. Teko atsisakyti minties apie super džipą, kurio vien tik nuoma Islandijoje kainuoja apie 10 000 Lt. Dar prisidėtų kuras ir draudimas, o tai jau ne mano kišenei.
Laimei, virtualiai spėjau susipažinti su fotografų portalo „Fotokudra“ dalyviu Zenonu, gyvenančiu Snaefelsness. Jis pasisiūlė nupirkti būtiniausių kelionės reikmenų, pasivažinėti jo visureigiu, patarė ką imti, o ko atsisakyti kelionėje, bet vis tiek per neapdairumą pasiėmiau prožektorių, kurio taip nė karto ir nepanaudojau per baltąsias naktis.
Galvodamas apie keliones tranzu ir autobusais, pakavausi kuprinę ir sukau galvą kaip viską reikės sutalpinti, o vėliau ir panešti.
Likus bene mėnesiui iki kelionės Ingrida pusiau juokais, pusiau rimtai pasiteiravo kiek gi per pusmetį surinkau pakeleivių, ir išgirdusi, kad rengiuosi vykti vienas arba atidėti kelionę kitiems metams, pasisiūlė vykti drauge. Nedelsdamas sutikau, ir likus gal 3 savaitėms iki kelionės pradžios, apie Jonines, nusipirkau bilietus. Burtas mestas, Eyjafjadlajokullis dar triukšmauja, bet jau nusibezdėjęs, o purvasklaida gąsdina, kad 2-3 metų laikotarpiu turėtų prasprogti ir Katla, o jau tada, neva, geriausia visiems būtų kraustytis į Westfjordus. Tokių minčių lydinas, susipirkęs būtinas maisto atsargas sau ir Ingridai, bei 10 lipnių musėgaudžių Zenonui be didelio namiškių pritarimo, patraukiau į ugnies ir ledo žemę.
ORE. 20100711.
Prieš išskrendant niekaip neprisiminiau, kur nukišau savo Victorinox peiliuką. Ačiū muitininkams, kad rentgeno pagalba šitą man ypatingai brangią relikviją surado mano rankiniame bagaže, ir spjūvis jiems į veidą, kad konfiskavo. -Nesidžiauk radęs – neverk pametęs,- sako liaudis, bet šiuo atveju tai buvo tėvo dovana, ir aš jos nepamečiau. Labai apmaudu, kad neleido jo kaip nors supakuoti ar išsiųsti kitais būdais. Už tai kaip blizgėjo tų vyrukų akys jį pamačius. Gana apie tai.
Trumpas, vos pusvalandį trukęs stabtelėjimas Kopenhagos oro uoste nepaliko didesnio įspūdžio, ir mes jau vėl sėdėjome kitame laineryje, pro kurio langą vos už poros valandų ėmė ryškėti dar nematytos salos kontūrai ir didelė Vatnajokull sniego kepurė. Beje, ji ne tik didžiausia Islandijoje, Europoje, bet ir didesnė už visus Europos ledynus kartu sudėjus. Akys raibo nuo pirmo įspūdžio, o galvoje sukosi jau matyti vaizdai iš internete ir Icelandair lėktuvo sėdynėje įtaisyto jautraus lietimui LCD ekrano. Statistiniais duomenimis mums liko vos keli šimtai kilometrų iki Keflaviko...
KEFLAVIK. 20100711.
Nusileidę vos 9:00 ryto nesunkiai praėjome kontrolės postą taip ir nesustabdyti, o juk kiekvienas tempėme po beveik 20 kg sveriančią kuprinę, pilną drabužių ir avalynės, turistinio inventoriaus, 3 kg mėsos konservų, po 0,7l degtinės butelį ir bloką cigarečių. Šie kiekiai yra leistini. Gabenantiems didesnius gresia visiška prekių ir produktų konfiskacija plius nemaža bauda, o už viršsvorį tenka pakrapštyt kapšelį. Čia pat išpakavome savo mantą iš apsauginių kokonų ir sutikome mūsų naująjį pažįstamą - Zenoną.
REŶKJAVIK. 20100711.
Sėdome į Zenono Isuzu Trooper ir nurūkome Reikjaviko link. Pūtė žvarbokas vėjelis, oras buvo debesuotas su pragiedruliais. Pasidomėję autobusų grafikais ir bilietų kainomis (~1Lt/km), apsistojome vietiniame bute suvalgyti pietų: makaronų su atsivežtais konservais. Visiems labai norėjosi jų paragauti. Zenonas nedelsdamas pakepė dar ir kiaulienos šoninės karbonado. O po to – į miestą ir prekybos centrus: pirkti kilimėlių ir to, ko dar neturime. Tūkstančiais kronų užrašytos kainos pradžioje baugino, o širdį glostė jausmas, kad esame beveik milijonieriai. 100 islandiškų kronų yra vertos maždaug 2,20 litų. Tiesa, šios valiutos vargu gausite lietuviškuose bankuose, o ir jų parduoti nepavyks, taigi pasistenkite šioje plastikinių kortelių šalyje, kur netgi autobuse galima atsiskaityti Visa Electron debetine kortele, grynųjų turėti kuo mažiau.
Parduotuvės liepos mėnesį čia atsidarinėja pietų – apie 12-13 val., o baigia darbą apie 18.00. Nespėjai – tavo bėdos. Dar užsukome pas ukrainietį nusipirkti taip trūkstamų grikių ir ryžių, bet kur tau – jis taip pat nedirbo. Vietiniai sakė, kad jau kuris laikas neįmanoma jo surasti. Parduotuvė nuolat uždaryta. Galbūt žmogus taipogi atostogauja. Vakarėjo. Nusprendėme negaišti ir patraukti Zenono namų Midhraun vietovėje link.
Prabėgtomis aplankėme miesto centrą: turgavietę, liuteronų
Tuneliuose gresia labai didelės baudos net už menką greičio viršijimą, todėl privalu laikytis ženkluose nurodyto, o keliuose galima viršyti iki 10 km/h, bet to daryti nepatartina. Islandijos keliuose dažniausiai žūna atvykėliai iš kitų šalių, nepaisantys kelio ženklų ir stendų su nurodymais. Mūsuose nesudėtinga važiuoti ir viršijus greitį net keliasdešimt kilometrų per valandą, o ten ir leistina paklaida gali tapti lemtinga. Tik pirmasis kelias yra panašesnis į automagistralę. Kiti keliai geresni tik Reikjaviko apylinkėse ir Snaefelsness pusiasalyje. Dauguma kelių yra tipiški Lietuvos žvyrkeliai kietais kelkraščiais, bet pilni akmenų, taigi nuvažiavimas nuo kelio gali būti lemtingas jums ir jūsų automobiliui. Tiesa, nesilankiau Islandijos šiaurėje ir rytuose, todėl ką nors teigti apie tenykščių kelių būklę negaliu. Blogiausia važiuota kelio atkarpa buvo keliukas į Snaefelsjokull ledyną ir 60 kelias Westfjorduose, kurio vietiniai rekomenduoja vengti kaip itin stataus, nelygaus ir prasto. Ten Zenono visureigiu gal apie valandą kračiausi vos 20km/h greičiu.
MIDHRAUN. 20100711.
Vakare privažiavome Zenono namus – konteinerinį namelį, dengtą izotermu, su virtuve, tualetu ir dviem miegamaisiais, taip pat šiokiu tokiu interneto ryšiu. Zenonas čia gyvena jau keletą metų ir džiaugiasi esamomis sąlygomis. Dirba niekieno nevaikomas - stato ūkininko namą, šypsosi kalbėdamas apie vietos žuvies ūkyje dirbančius mongolus ir kolegą Afganistano karo veteraną, o Kretingoje, iš kur yra kilęs, sakėsi nesumotų kuo užsiimti ir kaip pragyventi; čia išleidžia mažai ir turi galimybę užsidirbti. Mintis apie vienatvę Zenonas veja šalin ir net nenori apie tai kalbėtis. Šiam žemaičiui svetimas liūdesio ir nuobodos jausmas.
Atvykę pas jį jau buvome praalkę, todėl pavakarieniavome ir artėjančio Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus ir naujos pažinties proga atkimšome degtinėlės butelį, kurį čia pat dviese ir sutvarkėme, užpešdami atvežtomis Winston Silver cigaretėmis.
Kitą rytą Zenonas išlydėjo mus pataręs ką derėtų aplankyti kelionėje po naujausią, vos 2008 metais atidarytą Snaefelsjokull NP, perspėdamas vengti aštrių akmenų, nes vietiniai servisai Islandijoje iš to darosi nemenkus pinigus ir linkėdamas gero oro.
Oras iš tiesų buvo puikus. Kaitino +22 C ir švietė saulė. Dangus didžiąją kelionės dalį buvo debesuotas su pragiedruliais ir be vėjo. Vietiniams lietuviams, o gal ir patiems islandams tai kėlė didelę nuostabą. Sakė, kad mums nepavyks įsijausti į vietines gamtos sąlygas ir išsivešim tik geriausius įspūdžius apie šią atšiaurią šalį.
SNAEFELSNESS. 20100712.
Pirmiausia patraukėme 54 keliu iki juodos Budhir bažnytėlės
Vėliau 54 kelias sukosi į kalną, o mes pasukome Arnarstapi link, darydami ratą aplink Snaefelsjokull ledyną. Prieš užsukdami į Arnarstapi, nutarėme užvažiuoti į kalną, kuo arčiau sniego kepurės.
Atšiaurūs kalno vaizdai truputį šiurpino, o vaizduotė kėlė pasigėrėjimą ir siaubą galvojant apie nusileidimą, nes turėjau menką važinėjimosi kalnų keliukais patirtį. Žinojau tik kad stabdoma varikliu ir pavaromis, kaip galima mažiau spaudant stabdžių pedalą, nes kalnuose stabdžių kaladėlės greitai pasibaigia.
Pasigrožėję Snaefelsjokull ledynu iš viršaus, gana lengvai ir jau visai be baimės nusileidome atgal į Arnarstapi kaimelį
Prasiėję taku valandėlę, nutarėme papietauti. Susiradę užuovėją, kirtome po tuno ir mėsos konservų dėžutę. Saulės atokaitoje kaip mat pasidarė kur kas šilčiau nei galima būtų įsivaizduoti. Užkandę ir pailsėję patraukėme atgal link džipo
Toliau kelias driekėsi per plačius lavos laukus, ir viliodavo turistus vienur kitur išdėstytais įsimintinas vietas žyminčiais stendais, bet ko nors labai išskirtinio nepastebėjome. Aplankėme švyturį, 70m aukščio lavos uolas jūroje ir apleistus žvejų namelius
Deja, šalyje apstu ir incesto atvejų, todėl nemažai žmonių turi išsigimimų, o užsieniečiai ir turistai čia be galo laukiami ir maloniai kviečiami į svečius. Sakoma, kad ne vien pakeliauti. Ypatingai tas jaučiasi savaitgaliais Reikjaviko centre. Bekeliaudami svarstėme, ką gi čia galima būtų nuveikti ilgais šaltais žiemos mėnesiais, ir vienintelė mus nuolat persekiojusi mintis buvo „valgyti, gerti ir miegoti arba daryti vaikus“, nes gyvenant 5 trobų miestelyje, kur tave supa vien šeimynykščiai veikti tiesiog nėra ką. Tikriausiai dėl tos priežasties dauguma islandų emigruoja į Daniją ir Norvegiją, o likusieji traukia į Reikjaviką ar jo apylinkes. Dėl tos priežasties Islandijoje gyvena vos 300 000 gyventojų, kurių beveik 2/3 – Reikjavike.
Po pietų pradėjo niaukstytis, todėl aplankę Saxholl
Pakeliui dar užsukome pažiopsoti į Moss krioklį, krentantį nuo kalnų viršūnių, bet kadangi sukiojomės kažkokio surauktanosio ūkininko kieme, ilgai neužsibuvome, ir nuotraukų nepasidarėme. Apskritai, keliaujant po Islandiją kriokliai gali tikrai pabosti, todėl verta kreipti dėmesį nebent į pačius įžymiausius.
WESTFJORDS. 20100713-14.
Pavakarieniavę nepastebėjome kaip nulūžome, ir kitą rytą
Zenonas patarė 54-uoju važiuoti iki 55 kelio, nes 56 yra prastesnis, ir tolimesnis. Kaip patarė, taip ir padarėm. Pravažiuodami dar kartą žvilgtelėjome į pirmą dieną aplankytą sudūlėjusį Sydhri kraterį
