„…Rugiuose pasiklydusi vasara susikrovė lagaminus…“ Nugirsta sentimentali dainelė staiga priminė – dar nekeliavau šią vasarą. Ogi norisi, knieti paklajoti kaip ir per keletą paskutinių vasarų. Galėčiau pasiteisinti sau ir kitiems – važiavom į dviratinį žygiuką su anūku Natu, nakvojom palapi-nėj prie Kašučių ežeriuko… Dar anksčiau – su pusbroliu Rimu sutvarkėm prosenelės kapelį Deltuvos kapinėse, surentėm naują lieptą į mano tėviškę (per jį gal tik porą kartų per metus pavaikš-čiosiu). Dar terasą namie prie pirties sumeistravojau… Na ir kas, keliauti vistiek norisi. Planavau senokai užbaigti apžvalgą Lietuvos pasieniais, todėl su visu dviratuku – į traukinį ir – į Vilnių.
Bildant ratams, pro langą matau – dar laukuose kai kur matyti gandrų, dar nepavėlavau. Štai Vil- nius – beveik tropinis karštis tarp mūrų, štai Aušros vartai – reikia gauti Dievo Motinos palaiminimą žygiui. Žemyn link pilies, sutiktų dviratininkų mane sveikinantys mostai… Paskui per Antakalnį pas pusbrolį – Mileišiškių kalnas vis toks status, pabaigoj tenka stumti dviratį. Esu sutinkamas kaip įžymybė, vakaras su vaišėm,atsiminimais, nuotraukų peržiūromis… Dar pabuvau „ekspertu“ keičia-nt žiguliuko priekinį stiklą.
O rytas šaukia į kelią. Rokantiškių kalneliai, Naujosios Vilnios belangis traukinys,ir tolyn – link Lavoriškių. Paskui jau Kena, Kalveliai, Šumskas,Medininkai. Užėjus į bet kokią parduotuvėlę, pasi-jauti kaipLenkijoj. Bet prašnekus ar kelio paklausus atsako lietuviškai. Tai jau neblogai. Medininkų memorialo žuvusiems pareigūnams neaplankiau, labiau rūpėjo pilis.Bet – nesėkmė, šiandien pirma-dienis ir įeiti „nigalima“. Tada važiuoju toliau, kur aukščiausios kalvos Lietuvoje – Juozapinės ir Aukštojo. Link Turgelių – gabalas žvyrkelio, pakeliui – kitur nelabai matyti kanapių laukai. Buvo pagunda apsinakvoti kanapių lauke, būčiau tikras „Pilypas iš kanapių“ Bet sprukau tolėliau nuo dul-kančio žvyrkelio, įprasta nakvynė miške.
Rytas puikus, pavažiavus žvyrkelis tuoj baigėsi, o į šoną nuo Turgelių –„ Paulavos respublikos“l likučiai. Įspūdingi. Sukelia nemažai minčių apie mūsų būties trapumą ir laikinumą.
Parūpo aplankyti Dieveniškių kilpą, tą „Stalino pypkę“ Įvažiuojant reikia rodyt asmens dokumen-tą pasieniečiams. Myniau tik iki Poškonių, ten regiono infocentras, muziejus. Visur labai tvarkinga, dar išsimaudžiau patvenktoje Gaujoje ir – atgal link Šalčininkų. Už jų vėl dairausi miško nakvynei, problemų nekyla.
Rytas vėl geras, riedu link Eišiškių kiek trukdydamas fūroms su grūdais. Neprivažiavus Butrim-onių sutikau didelę maldininkų eiseną – lenkišką, bet ir Lietuvos vėliavą mačiau. Pakelėse – išpuoš-ti kryžiai ir koplytėlės. Dar įsiminė nuostabos pilnos berniokėlio akys Kalesninkuose prie parduotu-vės, smalsus ir daug klausinėjantis vaikinas. Patiesinau maršrutą žvyrkeliu, Panočiuose -puikus pli-ažiukas. Nuo Dubičių kelio pasukau miškais link Rudnios ir užnakvojau, mėgavausi absoliučia tyla naktį.
Rytą lengva dulksna,teko vyniotis pagreitintai. Pusryčiai -jau už Rudnios, po stogine poilsiavie-tėje prie ežeriuko. Dulksna beveik iki Marcinkonių, žvyrkeliukas vietomis šiaip sau. Toliau iki Mer-kinės – relaksacija, gražūs, tik išsausėję miškai. Puvočių apžvalgos bokštas. Merkinėje – memorial-as partizanams, apžvalgos bokštas, piliakalnis. Ant jo buvau tik prieš 51 metus, tada ėjom žygeivių grupė „Ąžuolai“ link Druskininkų. Dabar čia nepalyginamai gražiau. Nakvynė – jau blogesniame miške link Leipalingio, Žaliamiškyje.
Keliuosi, susipakuoju, pusryčiauju, riedu gana sparčiai ir maloniai. Leipalingis – beveik be sust-ojimo, Kapčiamiestyje stabtelėjau pažiūrėti partizanų perlaidojimo iškilmių. Toliau – link Lenkijos kiek pažįstamom vietom palei Veisiejo ir Kauknorio ežerus. Nesimaudžiau, o vėliau gailėjausi. Įvažiavus į Lenkiją – bjaurokas žvyrkelis iki pat Berznykų, toliau – jau neblogai. Tik va pakeliuj išsimaudyti nepavyko – prie pakelės ežerų – šlagbaumai, užtvaros, „Vjezd vzbronionny“ – visur privatu. Pas mus daug geriau. Seinuose apsipirkau Biedronkoj, su vyskupu Baranausku pasilabinau. Nakvynei miškelį susirasti sunkiau,bet aš juk jau „ekspertas“, stojau jau netoli Šypliškių (vietovar- džiai beveik visi lietuviški, Punsko gminoj yra net užrašų lietuviškai – bet čia Lenkija)
Atsikėliau ir minu toliau, dairausi, ar nėra Suvalkų koridoriuj rusų. Tikrai nėra, nematyti net iš Rutka – Tartak apžvalgos bokšto. Tikiuosi, jų čia nebus niekada.
Užtat įkalnės čia – jopapa, vienoje teko net keletą kartų stoti atsipūsti. Toliau – Vižainiai ir grįžtu į Lietuvą, link Vištyčio. Va ten tai pasimaudžiau, pasistiprinau, dviračio grandinę patepiau. Tiesa, iš pat ryto „numirė“ mano dviračio spidometras, kilometražą teko skaičiuoti pagal žemėlapį. Karštis kaip reikiant, o dar teko sukti pirmyn – atgal į Vištyčio miestelį mineralinio ir ledų. Dabar jau link Vilkaviškio per Gražiškius – nusileidau nuo tos įsimintinos įkalnės, į kurią taip sunkiai myniau kel- ionėje aplink Baltiją. Brolis jau laukia, siūlosi pasitikti su auto – betgi man „ ne unaras“ būti vežamam! Artyn Vilkaviškio – liūtis su perkūnija ir audra, pasisekė nuo jos pasislėpti pakelės sodybos malkinėje. Aprimus vilkausi savo lietaus aprangą ir sėkmingai pasiekiau brolio rezidenciją. Nupraustas ir pamaitintas, dar netrumpai pavakarojom balkone prie žvakių, su vaizdu į Paežerių (?.) ežerą
Rytą pas brolį neužsibuvau, rūpėjo dar aplankyti pusbrolį Šakių pakrašty. Nuobodokas kelias per Kudirkos Naumiestį, bet minasi sparčiai. Kelyje prie Sintautų esu stabdomas, nustebau – pusbro lio sūnus su šeima panūdo pakalbinti prietranką dėdulį. Malonu. O dviračio spidometrą atgaivinau, įdėjęs naują maitinimo elementą, vėl veikia kaip naujas.
Pas pusbrolį ilgai neužsibuvau, rūpėjo dar įveikti kelio link Sudargo. Kiek susivėlinau su nakvy- ne, o ir iki Kidulių nelabai rasi vietų apsistoti. Užtat vos pasukus link Sudargo – visai neblogas miškelis.
Atsikėlus vėl jaučiasi dulksna, todėl pusryčiai – po stogine pakelės aikštelėje. Link Sudargo – vėjas į kaktą, stiprokas, bet prasigiedrijo. Piliakalniai truputėlį nuvylė, tikėjausi kažko didingesnio. O ir visų jų neapvaikščiojau, nepamačiau to „Rugiuose prie bedugnės“. Gal kitą kartą. O pavėjui iki Kidulių – lengva ir spartu kaip niekada šioj kelionėj. Jurbarke tik prie karjero nusiprausiau ir užkan- dau, vėl – prieš vėją. Miškais truputį lengviau, štai ir Viešvilė. Užsukau puodeliui kavos į sūnaus uošviją, atrodo kiek nustebinau. Kiek paspartintu tempu – link Pagėgių, nes rytojui prognozė žada lietų. Suspėjau laiku rasti nakvynę miške, tik sutemus kažkokie medžiotojai (ar brakonieriai?) neto- liese bastėsi, net buvau sunerimęs.
Naktį buvo lietaus, rytas leido „susivynioti“ apysausiam, užtat išvažiavus į kelią įsilijo kaip rei- kiant. Pusryčiai – po Rukų autobusų stotelės stogu. Ir vėl nuo lietaus kaip stiklas blizgančiu asfaltu -beveik iki Šilutės,tik padrėkusi nuo prakaito ir lietaus nugara paprašė šilčiau apsirengti.
Nuo Šilutės jau prasigiedrijo, persirengiau ir sausas kojines užsimoviau. Važiuojasi neblogai, tik eismas gana intensyvus, nepatinka. Suku į kelią per Sakučius, ten žinomoj sodyboj pirkau rūkytos žuvies. Jos užvalgiau jau Priekulėj ant suoliuko prie „Šventvakarių Ėvės“ ir jau stipresnis myniau iki Klaipėdos, gal kiek nervindamas autotransporto vairuotojus. Ir – namai namučiai…
Per 10 kelionės dienų numyniau apie 685 km., išleidau apie 90 eur. (čia įskaitant bilietą traukiniui)
Gandrų jau visoje kelionėje nebemačiau… Ar dar pasiryšiu tokioms ilgesnėms kelionėms? Gal… Tik tos įkalnės vis sunkiau įveikiamos – man jau virš 70…
2023 m. rugpjūčio 20 – 29 d.
Kavagne 
Aruna 
pirmas