Sveiki. Nesiseka man su Norvegija. Eilę metų (gal kokis penkis) vis bandau į ją patekti. Ne išimtis buvo ir 2014-ieji. Taip susiklostė, kad artėjant vasarai reikėjo rinktis tarp Norvegijos ir Portugalijos. Jau kelis metus stalčiuje gulėjo paruoštas maršrutas po Lofotenų salas ir šiaurinę Norvegiją. Bet kažkodėl, be ypatingo spyriojimosi, nustebindamas pats save, lengvai paklusau žmonos norui keliauti „ten, kur šilta“. Be to, ilgamečio kelionių draugo Vyto juokais mestelėta frazė „ką tau reiškia nuvairuoti iki Portugalijos“ man pasirodė gana viliojanti, juolab kad vairuoti man patinka... Planavimo pradžioje netgi buvau numatęs persikėlimą keltu į Maroką, bet paskaičiavus laiką, pasirodė, kad jo Afrikai neturime.
Nuspręsta į priekį važiuoti greitai, o atgalios jau kaip Dievas duos.
Taigi, kaip visada, vieną liepos naktį apie 1h pajudėjome iš Palangos, kurioje už kelių dienų nusimatė 1000km lenktynės. Mes pradėjome savąsias lenktynes. Ekipaže 4 žmonės, 2 vairuojantys, 2 kitaip prisidedantys, kad kelionė būtų sklandi. Vienas asmuo labai skaniai gamino valgyti, kitas asmuo komunikavo su žmonėmis, dirbančiais viešbučių, apartamentų, kempingų priėmimų skyriuose. Pirma nakvynė buvo suplanuota Olandijoje, netoli Mastrichto. Nes turėjome raktą nuo kotedžo, kuriame gyvena mūsų draugas, kuris kaip tyčia šiuo laiku atostogavo ir buvo tėviškėje Palangoje. Todėl jam nebuvo jokių šansų neduoti mums rakto, teisinantis, kad nėra vietos :-) Apie 21h, nuriedėję apie 1800km, skanavome mūsų virtuvės šeimininkės sulipdytus lavašų-kebabų hibridus, užsigerdami kažkokiu skaniu tamsiu olandišku alumi. Supratome, kad daugiau šioje kelionėje numerių per tris aukštus neturėsime, bet dėl to nebuvo nei kiek liūdna. Kadangi visą dieną matėme tik kelius, tai pastebėjimas vienas: Lenkijos autostrada A2 kokybe lenkia vokiečių autobanus, kuriuose daug remontuojamų ruožų. Lygtais nuo 2015 metų vokiečiai žada padaryti mokamus kelius užsieniečiams. Gal todėl ir remontuoja.
Antros kelionės dienos didžioji dalis prabėgo Prancūzijos magistralėse. Užsifiksavo porą momentų. Pirmasis – tai Paryžiaus kirtimas. Vienąkart jau buvo tekę vairuoti šiame didmiestyje, tai nebuvo įsiminę, kad ganėtinai sunku būtų buvę vairuoti. Šįkart pakliuvome į milžinišką kamštį, kuriame automobiliai susigrūdę po 3 į dvi juostas. Tarsi to būtų negana, tarp jų dar nardė motociklai, motoroleriai. Kartais dar reikėdavo praleidinėti „greituškes su mirgalkėmis“ padarant joms vietos beveik iš nulio. Prisiminiau, kad Paryžiaus centrinėje dalyje buvau matęs daug automobilių su nudaužtais ir kabančiais šoniniais veidrodėliais. Supratau, kad ir manasis taip pat greitai gali kabėti, todėl prisiplojau prie atitvaro, skiriančio nuo priešpriešinio eismo juostos ir visiems mopedams ir kitiems moto daviau kiek įmanoma daugiau vietos. Maždaug porą valandų užtrukome, kol už nugaros palikome Paryžių. Antrasis momentas – netoli Ispanijos sienos smagiai riedėjau, kol švieslentėje virš autostrados pamačiau užrašą, kuriame švietė mano mašinos valstybinis numeris ir pasiūlymas sumažinti greitį: „Trop vite“ (berods taip buvo užrašyta). Neslėpsiu, truputuką išsigandau, tyliai pradėjau svarstyti ar čia mane kokiame policijos patikros punkte stabdys ir išrašys baudos čekį, ar atsiųs Lietuvon. Bauda už viršytą greitį grėsė nuo 135 eurų. Bet niekas manęs nestabdė, todėl įvažiavus Baskijon ūpas pakilo, nerimastingos mintys dingo ir buvo pats laikas ieškotis nakvynės. Todėl neužilgo išsukome iš pagrindinio kelio link Biskajos įlankos pakrantės ir radome šį kempingą, įsikūrusį gražioje vietoje.
Trečią dieną važiavome per išdegusią pageltusią Ispaniją žemyn į pietus iki Meridos, tuomet pasukome į vakarus, Lisabonos pusėn. Į Portugaliją įvažiavome apie 13h. Iškart į akis krito faktas, kad važiavome beveik vieni. Neperdėdamas galiu pasakyti, kad buvo atkarpų, kai autostradoje kokias 3-5 minutes nesutikdavome nei vieno automobilio. Net nekalbu apie mūsų pusės kelio juostas, bet jų nebuvo ir priešpriešinėse eismo juostose. Kartais apimdavo nuojauta, lyg būtume patekę į uždarytą kelią, kuriame filmuojamas apokaliptinis siaubo filmas. Bet artėjant prie Lisabonos viskas stojo į savo vėžes, mašinų pagausėjo, gyvenimas tekėjo savo vaga. Kaip tik Lisabonoje odometras parodė, kad nuo namų nuvažiavome 4000km...
Portugalijoje pagrindinis tikslas buvo pamatyti pakrantę nuo Cabo da Roca iki Algarvės (iš dalies vadovavausi keliautojo Xvim patarimu, o ir pačiam gamta arčiau dūšios). Todėl miestų nelankėme, išskyrus trumpą stabtelėjimą Sintroje. Taigi, pagal keliautojų rekomendacijas, šiame mieste paragavome gėrimo Ginja iš šokoladinės taurelės, kurią suvalgę ir turistiškai bežioplinėdami netikėtai sudalyvavome didžiulio skanumyno - Porto vyno degustacijoje.
Na, o Arrabidos grožis galėjo ir neatsiverti mums, jei policija būtų praleidusi mus važiuoti keliu, vedančiu žemiau. Pradžioje susinervinau, kai netikėtai kelyje išdygę policininkai rankos mostu rodė, kad turime suktis atgal. Reikėjo keletą km grįžti ir važiuoti kitu keliu, bet koks tai buvo kelias !!! Iš viršaus atsivėrė nuostabi panorama.
Iš Setubal miesto keltu kėlėmės į tokią smėlio juostą, primenančią Kuršių Neriją. Plaukdamas pagalvojau, kiek lietuviškų mašinų yra kėlusios šituo keltu. Supratau, kad nusitrenkėm tolokai...
Na, o desertui prieš kelionę buvau nusižiūrėjęs dar vieną pakrantės vietą, kurios matyti vaizdai man pasirodė gražiausi. Todėl buvau numatęs žūtbūt ten praleisti „tinginio dieną“ . Tai buvo paplūdimys Algarvėje, netoli Portimao miesto. Vandenyno bangų sukurtas išgraužtų uolų kompleksas realybėje pasirodė toks pat įstabus, kaip ir tikėjausi. Į šią vietą atvykome gana anksti ryte, dar neprasidėjus atoslūgiui. Pradžioje net buvau pamiršęs jį. Tik po poros valandų, kai ėmė trauktis vanduo, galima buvo patekti į tolimesnius, prieš tai dėl vandens neprieinamus mini paplūdimius. O čia tai atsivėrė vaizdų vaizdelių.
Kiti mano kompanionai šioje vietoje irgi pasigavo savotišką „ligą“ – kriauklių rankiojimą atslūgus vandeniui. Tiesa, šioje pakrantėje nustebino niūrus, lietingas oras. Nors ir prieš tai buvusios dienos Portugalijoje karščiu nepasižymėjo. Taip pat norėjosi ir kad Atlanto vanduo būtų šiltesnis. Nes jis buvo ne ką šiltesnis nei Palangoje, o braidantys kriauklių ieškotojai iš vandens lipo pamėlusiomis kojomis ir man buvo šiek tiek neramu, kad kuris jų nesusirgtų. Aplamai man ši vieta paliko geriausią įspūdį kelionėje. Man retai taip būna, bet norėčiau kada nors čia sugrįžti ir dar pavaikštinėti tais užburiančiais laukiniais pliažiukais, į kuriuos tam tikromis valandomis žmones įleidžia pati Gamta...
Toliau keliaudami pakrante į rytus netoli Benagil miestuko aptikome dar vieną panašią vietą - „Praia da Marinha“.
Kitą dieną vykome prie Fuseta miesto, kuris pasižymi smėlio salomis, išsibarsčiusiomis palei pakrantę. Mano kriauklių ieškotojai buvo skaitę, kad ten ypatingai gausu kriauklių. Šiaip tos salos , nors ir plokščios, bet gana įdomios, be jokio medelio ar krūmo. Dėl atoslūgio tarp kai kurių pasidaro taip seklu, kad gali nueiti iš vienos į kitą. Daugybė laivelių ir katerių, plukdančių i skirtingas salas. Mums vienoje tų vandens taksi firmelių patarė plaukti į mažai lankomą – švarus vanduo, laukinė gamta, ramybė... Už 5 eurus nuplukdo, duoda skėtį nuo saulės ir svarbiausia turi pasakyti laiką, kada jiems atvykti tavęs paimti. Nes paskui taip ir liksi gyventi negyvenamoje saloje:-) Kriauklinėtojai pamėlusiomis kojomis buvo laimingi ir nepaisant vandens šaltumo pririnko įspūdingą kiekį kriauklių. O maudytis tikrai šalta. Pabūni minutėlę ir jau norisi į krantą. Negalvojau, kad taip bus Portugalijoje.
Taigi, artėjo laikas, kai turėjome palikti šią įdomią šalį. Kadangi pravažiavome tik jos pakrante, nelįsdami į jokius miestus, tai ji labiausiai ir patiko :-) Maistas taip pat skanus. Apie Porto vyną net nešneku. Ta nuolat lydėjusi tuštuma irgi nebuvo blogai, nors ir jautėmės keistai. Gal todėl, kad važinėjome atokesniuose regionuose, į akis krito žmonių biednystė. Dar ir dabar prisimenu tą liūdnoką virtuvės šefo veido miną, kuomet jis pasakojo apie buvusius gerus laikus, kai jo restoranas pulsavo gyvybe. Nuo kelionės prabėgus keliems mėnesiams, nusigulėjus įspūdžiams galiu teigti, kad Portugalija, nors pamačiau tik nedidelę jos dalį, jau pateko į mano lankytų šalių penketuką, o gal net šiek tiek aukščiau...
