7 diena
Savo giesmėmis pažadina strazdas. Toks darbštus čiulbuonėlis. Ir taip kiekvieną rytą.
Šiandien lėksim iki Achensee ežero. Kažkada Achensee ežeru gėrėjomės pakeliui į Kriml krioklį. Tada vyrui pasakiau, kad labai norėčiau paplaukioti laivu šitame ežere, pasivaikščioti miestelyje. Svajonės turi pildytis – plauksim laivu. Riedam iki Pertisau. Krantinėje didelė mokama automobilių aikštelė.
Nuspręsta – plaukiam iki antro sustojimo, o tada palei ežerą grįžtame atgal ( bilietas 9 eur). Betgi negali būti taip paprasta. Lipam į laivą, pajudam-vėjas draiko plaukus, pro šalį slenka nuostabūs vaizdai.
Sustojus vardinami stotelių pavadinimai, betgi neskamba taip, kaip mus atrodo, tad nelipame. O kai susiruošiame lipti, ten kur mūsų manymu reikia, pasirodo nuplaukėme kiek per toli. Betgi jokio kriminalo ir riksmų - išlipant parodai bilietėlį (skirtingiems sustojimams skirtingos spalvos) - ir tiesiog čia pat laive primokam už nuvažiuotą atstumą. Su šiuo reikalu viskas gerai. Tik dabar jau grįžti teks ne 9, o 13 kilometrų. Realybėj pasirodo daugiau. )) Eiti pakrante vienas malonumas – vaizdai tokie, kad norisi stabčioti kas kelis žingsnius.
Kiek paėję nutupiame kavinukėje kavos. Kažin koks dežavu su „Muzikos garsais“ ....
Kitoje ežero pusėje ekstremalesnis takas, tačiau mums pakaks šios pusės asfaltuoto tako.
Pakrantėje ne vienas kempingas, kur kai kas matomai įsitaisęs visai vasarai.
Vaikams pakeliui laipynės ir kitos atrakcijos. Nors pliažiukuose nemažai besideginančių, bet vanduo ežere šaltas. Gale ežero vyksta statybos, ten tenka padaryti ratuką, kad sugrįžti į pakrantę ( va ir papildomi kilometrai). Čia ir dainų takas, ir pats stipriausias vėjas, įvertintas kaituotojų. Į mūsų miestelį nupuškuoja traukinukas.
O mums reikia dar paėjėti iki savo automobilio. Bet kojytės jau eina kreivai kreivai, tad susėdam panardinę kojas į šaltutėlį vandenį. Ir tik tada įveikiame likusius kelis šimtus metrų. )) O namie įsitaisom savo balkonėly ir atsidarom gencijonų degtinytės. Ragavot kada? Ant etiketės mėlynos gėlytės. Rūpi kaip tie gencijonai atrodo - net įlendam panaršyti ineternete. O skonis? Geriau patys paragaukit.
8 diena
Laukia tolimiausias šios kelionės taškas. Sukame link Lötzklamm - Zammer Lochputz tarpeklio (bilietas 4 eur). Oi ne, iš tiesų pirmiausia kavytė su skanėstu Zams miestelyje, juk šį kartą teko atvairuoti net virš 100 km – baisinė tolybė)))
O dabar jau galim sukti vairą tarpeklio link. Šioje vietoje sklando legenda apie seną kalvį ir jauną piemenį, įsimylėjusius vietinę nimfą. Kiekvienas sustojimas–dalis legendos. Senas kalvis nesilaikė duoto žodžio, tad jaunasis piemuo žuvo įkritęs į sraunius vadenis ir pavirto piktu jaučiu – zammer.
Tarpeklį išgraužė krentantis per uolas krioklys. Nusiperkam bilietus ir jau ruošiamės žengti per vartelius, bet iš paskos atsiveja bilietų pardavėja su šalmais rankose – kitaip čia neįeisi. Užsivožus šalmus tenka iš karto kopti laipteliais. Šis tarpeklis modernesnis, su metaliniais laipteliais. Nerealiai gražiai žiūrisi fontanas sviedžiantis vandenis apie 40 metrų aukštyn.
Uolomis leidžiasi krioklys, šalia kurio veda įėjimas į tunelį.
Tunelio sienose įtaisyti keisti veidrodžiai - sakoma, kad pažvelgus į juos, pažvelgi į savo širdį.
Išėjus iš tunelio patenki į atvirą aikštelę. Tiesiog privaloma prisėsti ant suoliuko ir pasigėrėti panorama.
Sėdi mataruodams kojomis tarsi ant pasaulio krašto... Užsukame ir į bokštą - jame, pasirodo, rodo dokumentinius filmus apie šią vietovę.
Išėjus, prie lauko kavinukės, nusileidžiame ir į pačią apačią vedančiais laiptukais- ten vis dar veikia seniausia Austrijos hidroelektrinė.
Grįžtame į automobilį ir toliau vingiuojame palei Ino upę iki Arzl im Pitztall miestelio. Parkuojamės jau praktiškai už miestelio. Pitztall slėnyje, viename iš šių kaimų, gimė ir augo gerai žinomas slidininkas Benjaminas Raichas, kurio garbei pavadintas tiltas (Benni Raich). 94 metrų aukštyje kabantis medinis tiltas, ant kurio mes visai vieni. Nėra nieko geriau už neturistines vietas. Per medžius neįmanoma įžvelgti kanjono apačios.
Nuo šio tilto galima pašokinėti ir su guma, bet ši atrakcija tikrai ne mums. Turint laiko, galima apeiti neblogą ratuką per aplinkinius kaimus (net su nakvyne) ir vėl sugrįžti į tą pačią vietą. Bet mes pasitenkiname pasivaikščiojimu tiltu pirmyn -atgal.
Visai šalia kavinukė. Papietausime. Be mūsų - kavinėje trys italai. Įsitaisome terasoje su vaizdu į tiltą.
Su drauge nutariame pasiimti tik salotų, bet pamačius kainą suprantu, kad porcija bus nemenka. Pusseserė ima šnicelį- dar neragavusi, o vyras užsisako šonkauliukų. Kaip ir spėjau, porcijos astronominio dydžio. Prisimenu, kaip per klasiokų susitikimą rudenį vyras „Katpėdėlėje“ irgi užsisakė šonkauliukų. Už 7,50 Eur gavo porą nedidelių pamažintų kauliukų su trupučiu mėsos. Čia už 12 Eur atkeliavo vos ne pusmetrio dydžio šonkauliukų juosta su atitinkamu garnyro kiekiu. Puota prasideda. Kad jau puotaut, tai puotaut, užsisakome ir po ledų kokteilį - ir vėl pasijaučiame tarsi nykštukai Guliverio šalyje.
Totalus apsivalgymas. Beveik šliaužte nuslenkame iki šezlongų. Nežiūrint nuostabaus vaizdo, praktiškai ir užsnaudžiame. Kavinės šeimininkė juokiasi mus pamačius.
Kiek atsigavus pajudame link namų. O vakarop išlendame į miestelį iškratyti šiandieninius pietus. Kylame į kalną iki pat keltuvų. Pakeliui milžiniški aukštos klasės viešbučiai.
Čia puikios slidinėjimo trasos ir žiemos metu Fugen miestelis labai populiarus tarp slidinėtojų. Einame ratais kvadratais, vis užeidami į kokį viešbučio kiemą, lįsdami į visokius praėjimus tarp namų. Nusileidžiame į centrinę miesto aikštę. Ant miestelio leidžiasi minkštos sutemos, kavinukėse vakarieniauja turistai.
Atrodo ryt žada lietų.
9 diena
Dangus apniukęs. Planavome užsukti į Insbruką, tačiau prognozės būtent ten rodo trumpalaikį lietų. Insbruke nebuvus tik pusseserė, o dar planavom pasivaikščiojus pasikelti keltuvu apžiūrėti miesto iš aukštai. Tokiu oru ne ką tepamatysi. Todėl traukiamas atsarginis variantas, pasitikrinant orus. Sekančiame slėnyje, nors ir apsiniaukę, bet lietaus bent jau artimiausias valandas nežada. Kalnuose gi dažnai taip – vienam slėny gali lyti, o kitame šviesti saulė. Tiek to su tuo Insbruku.
Varom į Kundler klamm tarpeklį. Nemokamas. Legenda pasakoja, kad šioje vietoje buvo Wildschönau ežeras, kuriame gyveno baisus drakonas ir terorizavo vietinius gyventojus. Vienas drąsus valstietis sugebėjo apgauti drakoną ir nužudyti. Iš skausmo daužydamas uodega, drakonas ištrankė uolas, kur per plyšį išsiliejo ežeras ir taip susiformavo Kundl tarpeklis.
Į tarpeklį patenki perėjęs medinį tiltą. Kažkoks žmogus veža karučiu akmenis.
Prie kavinukės stovi scena su lėliokais. Įmetam monetą ir jie pradeda muzikuoti. Iš kavinės reginio pasižiūrėti atlekia ir vaikai. O kitoje kavinės pusėje dūmais dūsauja drakonas.
Tarpeklis platus ir labai komfortiškas pasivaikščiojimui. Jokių laiptukų ar šaknų po kojom. Eini sau žvalgydamasis į šonus šalia čiurlenančio upelio. Išlenda saulutė.
