Skellig – taip vadinasi dvi nedidelės, paslaptingos salos, pūpsančios Atlanto vandenyne, netoli pietinių Airijos krantų. Tikima, kad šias salas lankydavę angelai.


Skeligo salos (air.k. Oiléain na Sceilig, angl.k. Skellig Islands) puikiai žinomos vietiniams gyventojams, dėl jose įsikūrusių gausių jūrinių paukščių kolonijų, tarp kurių galima sutikti šiaurinių padūkėlių ir mormonų. Čia taip pat veisiasi tripirščiai kirai, laibasnapiai narūnėliai, alkos ir kt. Didžiausios retų paukščių kolonijos sutinkamos Mažajame Skelige (air.k. Sceilig Bheag) – mažesnėje, iš dviejų, saloje. Deja, lankytojams ji neprieinama.


Maždaug už 1,5 km nutolusią nuo Mažojo Skeligo salos sutinkame Didįjį Skeligą, labiau žinomą Skeligo Michaelio (air. Sceilig Mhichíl) pavadinimu. Šis pavadinimas kilęs iš airių kalbos ir, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „archangelo Michaelio uolą“. Uolėtos Skeligo Michaelio salos viršūnės stiebiasi į dangų net 230 metrų, o vienos viršuje galime pastebėti nuo VI amžiaus išlikusį krikščionišką vienuolyną – plačiai žinomą visame pasaulyje, tačiau sunkiai pasiekiamą, todėl retai kieno lankomą.


Siekiant išsaugoti Skeligo Michaelio vienuolyną ateinančioms kartoms, į salą atvykstančių turistų skaičius yra ribojamas. Ir vis dėl to, iš anksto viską susiorganizavus, ją galima aplankyti. Skelingo Michaelio vienuolynas – yra kažkas nepaprasto, todėl visi vargai, sutinkami prieš  patenkant į salą – to verti.


*   *   *

Laivui artėjant prie salos, vienuolyną sunku pastebėti. Į akis pirmiausia krinta žmonių išmindžioti takai ir savaime beldžiasi klausimas, kas tokioje izoliuotoje vietoje norėtų gyventi ir kodėl? 


Tik pasivaikščiojus po Didįjį Skeligą visai nesunku įsivaizduoti ankstyvuosius krikščionių atsiskyrėlius leidžiančius dienas saloje. Be jokios abejonės, ši vieta galėjo jiems padovanoti taip trokštamos vienatvės, tačiau gyvenimas čia turėjo būti be galo sunkus. Vien iš plikų uolų susiformavusią salą supa atšiaurus vandenynas. Stačius jos šlaitus talžo milžiniškos Atlanto bangos ir net menkiausius plyšelius narsto žvarbus vėjas. Išsižadėję visų žemiškų materialių daiktų, vienuoliai gyveno akmeninėse vienutėse, kažkuo primenančiose bičių avilius.


Pats vienuolyno kompleksas, dėl vietovės ypatybių, pastatytas terasų principu, o jo sienų storis siekia net du metrus. Trys laiptų eilės, matyt, kad atspindinčios Šventąją Trejybę, veda į Kristaus slėnį – nedidelę įdubą esančią 130 metrų aukštyje tarp Skeligo Michaelio viršūnių. Patyrinėję ilgiau salą, joje aptiksite dvi išlikusias oratorijas, rasite kapus, monolitinį kryžių, sodą, kuriame vienuoliai augindavo daržoves, ir netgi ant skardžio kabantį tualetą. Saloje taip pat stovi XIII amžiaus pabaigoje pastatyta bažnyčia ir XI amžiaus iškilęs laikrodžio bokštas.


Net 600 metų čia gyvavusi vienuolyno bendrija niekada nebuvo gausi – vienu metu vienuolyne gyveno ne daugiau kaip 12 vienuolių. Priežastis, dėl ko jis buvo apleistas XII amžiuje – nežinoma, bet neabejojama, kad tai padėjo vienuolynui išlikti iki mūsų dienų. Tiesa, yra įrodymų, kad istorijos verpetuose vienuolynui teko kentėti nuo vikingų puldinėjimų. Nežinia, ką vikingai tikėjosi rasti šioje saloje, tačiau galima tik įsivaizduoti, ką jautė izoliuoti ir neginkluoti vienuoliai išvydę artėjančius vikingų laivus. Visai galimas dalykas, kad nuolatiniai vikingų puldinėjimai buvo ta priežastis, privertusi vienuolius iš salos persikraustyti į žemyną.


XVI amžiuje į salą ėmė plaukti pavieniai piligrimai, o XIX amžiuje čia buvo pastatyti 2 švyturiai. Vienas iš jų dar veikia ir šiandien.


1996 metais sala įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą. Skeligo Michaelio vienuolynas yra vienas garsiausių ir puikiai išlikusių vienuolynų iki mūsų dienų.

Skeligo salos įsitaisiusios maždaug 15 kilometrų nuo Pietinės Kerio grafystės, šalia Iveraho pusiasalio.


Daugiau informacijos rasite: www.sceiligs.info

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *