Septyyyyynios dienos

Būtent tiek liko. Lygiai septyyyynios! Tai likusios dienos iki to, kai kelsiu sparnus į velniškai tolimą šalį – Filipinus savo atostogoms. Apie tai jau buvau minėjęs šiek tiek savo bloge, tad šiuo postu galiu pasidalint kiek detaliau. Visų pirma grubiu kelionės žemėlapiu, ir nors jame atrodo, kad viskas šalia, iš tiesų viską skiria daug skaičiukų kilometraže. Didelė šalis, dideli atstumai, tad keliausim viešu transportu, skrisim vietiniais lėktuvais, plauksim keltais ir važiuosim tuktukais. Bus visko. Ši kelionė kiek skiriasi nuo kitų, anksčiau mano turėtų kelionių, nes važiuodavome buriuoti (ar kaituoti) ir kažkiek keliauti. Šį kartą važiuojam daug keliaut ir šiek tiek pakaituot. Aišku, žiūrėdamas į nuotraukas ir matydamas visur tas gražias lagūnas, tikiuos, kad kaitą, kuris taip pat keliaus su manim, galėsiu išsitraukt dažnai, bet matysim kaip ten bus. Kelionė bus tikrai intensyvi ir įdomi.

Keliausim džiunglėse, miegosim tokiuose geruliuose džiunglių namukuose, aplankysim vieną iš pasaulio stebuklų – šokoladines kalvas Boholo saloje. Netgi bandysim pamatyt pačią mažiausią pasaulio beždžionėlę – Tarsyr’ą. Bus visko – tam ruošiamės, domimės, perkam tinklus nuo vabalų ir kruopsčiai planuojam svorį savo bagaže. Visi daiktai, kurie nėra su itin aukšto svarbumo žyme, metami iš sąrašo lauk:) Bagažas išlengvintas kaip pas alpinistus, tik dar prisideda lenta ir kaitas:) Daug keliausim, tad reikia neapsikraut. Gyvačių ir šikšnosparnių nevalgysim, kaip suomiai, tačiau Palawano saloje keliausim ir pamatysim daug. Vėliau, prasimalę po šitas vietoves ir džiungles, skrisim į Boracay, vieną iš gražiausių pasaulio papludymių, kur būsim keletą dienų, daug kaituosim, ilsėsimės, mėgausimės saule ir vėju. Pailsėję, ratą suksim toliau, aplankysim mangų sostinę Guimaras, Negros, Iloilo, Bacaloid salas, žiūrėsim gaidžių peštynes. Iš tikro, labai sudėtinga čia viską išvardint, nes daug daug visko, daug dedamųjų, maršrutas planuotas atidžiai ir ilgai, atsirenkant pačias pačias įdomiausas Filipinų vietas, kurias reikia pamatyt:) Ir kitas dalykas – gal net nėra įdomumo vardint viską – lai lieka tai siurprizu ir paskatimu skaityti šį blogą. Rūta nerealiai padirbėjo šiame kelionės planavime, tad turime puikų maršrutą, detalų planą ir šauniai sustyguotą tripą – super.

Kelionė pirmyn

Labai greit pralėkė paskutinės dienos iki kelionės.. Sakyčiau akimirksniu. Daug padariau, daug nuveikiau, velniškai skubėjau, kažką spėjau, kažką nepilnai, kai kas paliko – nebesvarbu. Visa tai po atostogų ;] Nes dabar mintys jau kitiur – esu toli nuo Lietuvos, ten kvapai, drėgna, ten kur visiškai kitoks pasaulis. Azija ir tuo daug kas pasakyta.

Kelionė iš principo ėjosi tikrai sklandžiai, nors paskutinis rytas buvo tikrai neramus. Net nežinau kodėl, tačiau neslėpsiu, prieš kelionę jaudinausi ir lengvai panikavau. Gal dėl to, kad tiek laiko skrisiu vienas, gal dėl to, kad visiškai nauja žemė, gal… Kažkas viduj kirbėjo;] Visą savo mantą susikroviau į du nešulius – rankinį bagažą, kur tilpo kompas pakrovėjai, telefonas, ir kiti reikalingi menkniekiai bei į gitaristo tašę (Unta, dar kart dėkoju). Gitaristo pasijautčiau todėl, kad kaito tašė – kuprinė, tad kai užsimeti ją ant nugaros, pasidarai panašus į tuos muzikantus, kur oro uostuose su savo instrumentais keliauja. Nors ir kaip lengvinau ir mečiau viską, ko nereik, gitara netapo lengva tiek kiek norėjau (liko apie 18 kilogramų), tad turiu nuojautą, kad turėsiu vargo tampydamasis, kaip kažkada Rhode buvo.

Priduodant bagažą visiškai jokių problemų ar klausimų nekilo – nors ir tašė ilga, nors ir pasakiau atvirai, kad sportinis inventorius, mergaitė laisvai ėmė ir priregistravo. Planą B buvau pasiruošęs, kad papildomai mokėt nereiktų, bet ir taip gavosi viskas ok. Nuskridus į Franfurtą, bene šešias valandas laukiau savo sekančio skrydžio. Daug klaidžiojau, skaičiau, vaiksčiojau po parduotuves, stumiau laiką tol, kol prasidėjo sodinimas. Pirmą kartą teko skrist su arabiškomis avialinijomis ir tai tikrai paliko labai didelį įspūdį. Sakyčiau, net neturiu su kuo palyginti iš anksčiau skristų kompanijų. Nauji lėktuvai, gražus šviesus salonai, puikus aptarnavimas, nerealus paslaugumas, maisto pasirinkimas, žodžiu servisas super. Net peiliai, šakutės, šaukštai duodami metaliniai, lėkštės irgi labai gera stiklo imitacija. Aukštai jie ten ima su kokybe…

Iškskridom iš Franfurto vėlai vakare, ir man šiame skrydyje pasisekė gavau vietą prie avarinio išėjmo (sėdėjau atsipūtęs). Visą skrydį negalėjau užmigt, tad į pabaigą jau pradėjau būt kaip išvirtas.

Labai nustebino vaizdai, kai skridome per Kuveitą – gerai žinomą naftos šalį. Visų pirma, niekur nebuvau naktį taip stipriai šviečiant miestui. Jų laiku buvo penkios ryto, bet atrodė, kad pats gyvenimo įkarštis ten dabar. Ir labai keista struktūra ir formos – toks įspūdis, kad visuose mažuosiuose miestukuose ilgas apšviestas kelias, daug kart ilgesnis už miestą, ir kažkurioj vietoj prilipdytas miestelis. Kažkokia nesamonė;] O nuo didžiųjų miestų apšviestos magistralės eina tiek, kad iš lėktuvo apšviesto kelio galo nesimato. Dar įdomiau, kai pradėjome artėt prie arabų jūros – pasirodė naftos platformos. Iš pradžių nesupratau, kas ten tie milžiniški šviesos šaltiniai, nerelia daug šviesos ir tų šviesulių. Paskui įsižiūrėjęs geriau supratau, kad tai plevenančios ugnys iš naftos platformų. Kai į tai pažiūri naktį ir matai visą vaizda, tai supranti, kokie nerealus ten gavybos mąstai. Tad ir energijos taupyt nereik. Tikrai, niekur nesu matęs tokio kiekio šviesų. Vilniaus gatvės iš arti atrodo daug prasčiau, nei šios šviesos iš 11Km auksčio :] Vėliau, kai užskridome ant arabų jūros, tik pagal lėktuvo žemelapį supratau, kad virš vandens skrendam – šviesų apačioj buvo ne ką mažiau – nafta kasama visur. Na, turi šalis energijos, tikrai turi. Besidžiaugiant vaizdais ir prašvito, pradėjo matytis pirmieji saulės spinduliai, lėktuvas pasiruošė leistis pas arabus.

Pats Abu Dabis įspūdžio kažkokio specialaus nepaliko. Leidžiantis lėktuvu, vaizdai labai priminė Egiptą, tiek jūra, dykumos, palmės. Aišku, yra fone labai prašmatnus galingi pastatai, tolumoje dungso dangoraižiai, daugybė jachtų, tačiau tik tiek. Nors esu tikras, kad pavaiksčiojęs pasakyčiau visai kitokia nuomonę. Oro uoste irgi labai daug kontrastų, nors matosi, kad žmonės turtingi. Ir kainos savo sako, viskas brangiau, nei oro uoste Miunchene. Publika įvairi, pradedant nuo šeichų su baltais paltais iki skurdžių azijiečių, net nustebau, nes galiu teigt, kad oro uoste daugiau visokių azijiečių nei pačių arabų. Panašu, kad Abu Dabis tikrai gerai padirbėjo, kad taptų rimtu tranzito miestu Artimuosiose Rytuose. Ten pravaikščiojau dar keturias valandas ir sėdau į sekantį devynių valandų skrydį į Manilą. Iki to laiko taip ir nemiegojau, neskaitant kelių snustelėjimų aname skrydyje. Lektuve į Manilą, kuris dar didesnis nei dabar skridau, viskas taip pat, ta pati aviakompanija, tas pats puikus servisas. Etihadai – Labai rekomenduojamos avialinijos. Tad kol pasiekiau Manilą, perskaičiau tiek, kad daugiau nebesinorėjo, kalbejau su žmonėmis, kurie nors kiek norėjo kalbėtis su manim – stumiau laiką kaip tik galėdamas :]

Leidžiantis į Manillą, jau supratau iš lėktuvo, koks čia didelis metropolitas – milžiniškas miestas, šviesų jūra kiek matai. Tad labai apsidžiaugiau, kai nusileidęs iškart gavau žinutę, kad chebra pakeliui pasitikt mane. Tad nereiks klaidžiot. Iš to džiaugsmo net knygą lėktuve palikau – eilinis ačiū Etihadams, bet jų stiuardesas mane susirado bagažo laukimo skyriuje ir gražino daiktą. Pagarba, nieko daugiau nepasakysi, tikri šaunuoliai. Išėjęs lauk iškart papuoliau į karsčio, drėgmės, kvapų ir visur bėgančių žmonių miksą. Keistas pojūtis.

Šiltai susitikę su Andrium ir Rūta, pajudėjom proletarinio dviejų žvaigždučių viešbučio link, o vėliau išėjome pirmam pasivaiksčiojimui po Manillą. Pirmas man, jie jau čia buvo šiek tiek pirmą atvykimo dieną. Įspūdis.., Nežinau, net kaip čia išsireiškus teisingiau. Sakyčiau baisus – gatvėje vyksta žutbūtinė kova už gyvenimą. Visur viską parduodantis žmonės, ikyriai siūlantys pirkti kažką, naglai prašinėjantys išmaldos ir kišenęs „apžiūrinėjantys“ vaikai, masė šiukšlių ir betvarkės. Toks totalus chaosas. Vyksta viskas ir visur. Labai daug visokių abejotinos kilmės klubų, aplink pusnuogių strikinėjančių, ko gero, dar nepilnamečių mergaičių, šviečia įvairaus lygio ir pokraipio pasilinksminimo vietos, visur skamba muzika, šūksniai, beprotinis ir jokiom vairuotojų taisyklėm nepasiduodantis eismas. Raudona, ne raudona, tilpsi netilpsi, visi važiuoja, svarbu gerai pypinti. Kas labiausiai pribloškė – daugybė gatvėse gyvenančių žmonių. Ne vienas, ne du, bet masė. Miega visur, ant betono, ant maišų, šaligatviuose, skveruose, parkuose. Baisus vaizdas ir keliantis sunkias emocijas. Tai yra tikras skurdas. Dar sunkiau žiūrėt, kai matai mamas, miegančias gatvėje su savo vaikais, kartais net kūdikiais, vos į mažą rubelį susuktais ir paguldytais ant betono. Filmuot ar fotkint tikrai nekyla ranka. Jiems ir taip sunku. Arba atskirai kokie trijų metų vaikučiai pakritę kur nors nakčiai miega, ryškiai net nežinatis, kas ir kur jo tėvai. Kažką panašaus maniau kada nors išvysti Indijoje, kai ten keliausiu ir būsiu tam morališkai pasiruošęs, bet panašu, kad čia beveik tas pats. Tad iš arti tas Manilos metropolitas, kurį mačiau iš lėktuvo, atrodo kur kas baisiau. Jei atvirai, nieko panašaus nesitikėjau išvyst, buvo lengvas šokas. Tikėjausi skurdo, bet tik ne tokio.

Tai tokie tie pirmi įspūdžiai. Ryt kelsim anksti (man liko miego tik 4 valandos, nes labai norėjau įspūdžius užrašyt) ir skrisim i Palawan salą. Ten graži gamta, paplūdimiai, keliausim ir gan net kažkiek kaituosim.

Sabanga

Ryte kilome anksti – šeštą jau mus paėmė taksistas, vežęs į oro uostą. Po vakar dienos įspūdžių Maniloje ir labai trumpo miego labai jau ekonomiškome viešbutuke su gelsva patalyne ir praeito dešimtmečio įsigijomo ranksluosčiais, jautėsi lengvas nuovargis – visgi jau trečią parą miegu vos kelias valandas. Atsikelti nebuvo sunku, nes žadino ne tik žadintuvas, bet iš kažkur didelio miesto centre pragydę gaidžiai. Beveik snausdami atriedėję taksu į lokalų oro uostą net nesuabejojome, nes čia tas pats, į kurį atskridome. Po ilgos diskusijos mus itikino, kad tarptautinis ir lokalus oro uostas tai vienas ir tas pats (nors pavadinimai ir adresai visiškai kitokie), tik terminalai skiriasi. Ir tai tikra teisa, kad ir kaip klaidinančiai skambėtų. Dar įdomiau, kad tie terminalai randasi vienas nuo kito apie 20 minučių kelio:) Labai šauniai praslinkome įsičekindami, savo sportini bagažą susukę diržais į vieną paką – priėmė kaip vieną komplektą, tad papildomai mokėt neteko. Kilogramų buvo kiek per daug, bet išėmus iš tašės ranksluostį ir maikę bei šiek tiek pakartotinio svėrimo metu prilaikius su koja, bagažas sumašėjo net aštuoniais kylais. Sakė, jog ok, matyt mergaitė pamąstė, kad labai sunkią maikę ir ranksluosti turiu :] Oro uoste sutikome ir kitus lietuvius kaitiorus, jie skrido tiesiai į Boracay, ten su jais ir susitiksim, kai šiam maršruto taškui ateis eilė, jei gerai pamenu, bus sausio 31 ar kažkas tai tokio.

Skrydis į Puerto Princesą praėjo labai greit, miegot neišejo, nors ir kaip bandėm. Ir skrydis pats trumpas, netruko nė valandos.

Nusileidus prasidėjo mūsų šios dienos nuotykiai. Ėmėm po triciklą (motocikliukai su kabinomis) ir nuvažiavome iki stoties ieškot transporto kelionei. Kadagi šiuoje kelionėje nuo pat pradžių sakėme, kad sunkumų tikrai nevengsime, tad iškart rinkomės džipnį. Tai tam tikras vietinis autobusas, kuriame nėra langų, durų, smulkiai prikišta daug sėdynių ir viršuje ant stogo didelė bagažinė, laisvai talpinantį pusę vieno žmogaus viso gyvenimo turto. Kadangi viduje vietos kaip ir nebebuvo, plius nelabai į ta pirtį ir veržėmės, tad pasirinkome tuos šimtą kilometrų judėti sėdėdami ant stogo. Kartu su šimtu tašių, vandens bačkomis, naujomis durimis, fanieros lapais, dviem amerikiečiais, ryžių maišais, dežėmis siuntoms, prancuzu, metaliniais šveleriais, tuščios kolos buteliais bei kruvą vietinių vaikų,dirbančių krovikais ir to bagažo raišiotojais. Neslėpsiu, pradejus važiuot ramu nebuvo – visgi supranti, kad jei kažkas atsitiktų, važiuojant tokiu serpantiniu keliu, butų liūdnoka. Bet nieko, susigyvenome. Posūkiai nebuvo malonūs, tačiau persirišome virvę, kad pasilaikyt, tad po kurio laiko pripratome ir jaučiaus ne ką blogiau, nei tada, kai studijuodamas važiuodavau autobusu pas mamą. Kelias vingiuotas, kalnai pakalnės, džipnis perkrautas, tad riedėjom tikrai ilgai – atvykome vos po trijų valandų, sėdėjimo ant stogo. Ne tik greičiai, bet ir dar daug kas tą įtakoja – dažnas keleivių noras sisiot, vairuotojo seni pažįstami pasitaikę kelyje, siuntu išdalijimas, keleivių išleidimas ir paėmimas. Taip ir važiavom – kalnas pakalnė, stop, važiuojam, pakalnė gazas, kalnas lėtai, tada vėl eilinis stop ir taip pasaka be galo. Bet sėkmingai atvažiavome ir turėjome didelį fun. Su mumis ant stogo keliavo ir du labai netipiški amerikiečiai iš Kalifornijos – dieduliai metuose, tačiau eksplorina pasaulį pilnu pajėgumu. Daug kalbėjomės, diskutavom, juokėmis – nerealiai smagu bendraut su tokiais žmonėmis. Tad kartu su jais ir visą ta kelionę prasikratėme, o kitos dienos ryte, jau važiuodami iš Sabangos lauk, pamatėme juos miegančius pleže. Sakė, kad nameli išsinuomavo tik daiktams susidėti.

Keliaujant vietiniai vaizdai tikrai įspūdingi – nereali gamta, augmenijos galybė, viskas žalia ir vešlu. Visur garsai, visas čirškia, ūžia, čeža. Bus įdomu, kai judėsim į džiungles. Judėdami džipniu vis kirsdavome kaimus – matosi, kad vietiniai žmonės tikrai labai sunkiai gyvena – mažos lušnelės, kiauros sienos, sunkus darbas ir nepakeliamas karštis. Nestebina matyt po purvą bėgiojančius nuogus praaugusius vaikus, drumzliname upelyje rūbus ar indus plaunančią moterį. Yra visko ir visaip. Dauguma žmonių augina kaimuose ryžius, juos prižiūri, nes panašu, kad tai vienas iš pagrindinių jų pragyvenimo šaltiniu. Tad jie kaimuose, ant kelio užima vieną eilę ir ten džiovinasi nukultus ryžius, juos kruosčiai prižiūri ir varto – niekas iš mašinų tuo nesipiktina, tai naturalu, tad tiesiog aplenkia tą užimtą eilę kaip kokią kliūtį. Gyvūnijos komplektas prie namų toks beveik standartinis, pas visus komplektas vienodas, klausimas tik kiek dedamųjų – ganosi koks vienas buivolias, dar kur purve ar dumble vartosi kiaulė, begioja po kelią krūva vištų ir daugybė šunų. Dar kartais karvė, nieko kito kaip ir nepamatysi. Buivolai aplamai čia pagrindinė jėga – jais tempiama, traukiama, ariama, važiuojama. Bet kuriuo atveju, skurdas tikrai matomas ir žmonės gyvena sunkiai. Iš kitos pusės, drąsiai galiu teigt, kad ši šalis – kontrastų šalis. Prie mažų lūšnų kartais stovi dideli apynaujai džipai, senas nutriušęs kelias prie šonų turi gražiai betonuotas ir dažytas lietaus nuvedimo sistemas.. Tad vertint gana sunku, kaip čia taip, bet tų stebinančių dalykų tikrai daug.

Atvykę į vietą, gana greit apsistojome tokiuose bangalow namukuose tiesiai puikiame papludimyje – palmės, beveik baltas smėlis, graži lagūna, jokių rifų. Namukai velniškai ekonomiški ir kiauri kaip rėtis, tokie beveik popieriniai, o dušas tai kaip jachtoj, viskas viename – tad pasitarę paėmėm keturiems vieną kambarį.

Greit palikom šmutkes ir sėdom į laivą ir plaukt link požeminės Sabanga upės kalno urvuose.Ten turistų traukos centras, tad tikėjomės šiokios tokios maksimos ir ją radome – piliečių daug, visokių kalbų ir visokių spavų:] Bene valandą laukėm, kol ateis mūsų eilė sėst laivelin. Man ši įdėja visad buvo nerami dušiai, nes tamsos ir mažo tunelio kažkiek bijojau, tačiau nusprendžiau jungtis su visais ir plaukt. Ir tikrai neapsirikau – įspūdis daugiau nei nerealus. Visų pirmą, plauki maža valtele visiškoje naktyje ir priklausai tik nuo senos valties ir seno prožektoriaus. Tokia koncentracija į aplinką, kolegas valtyje ir save. Mintis iškart kyla, kas būtų jei būtų. Plaukėme į kalno gylį pusantro kilometro, nors pati upė siekia iki aštuonių kilometrų ir išlenda kitoje salos pusėje. Mums užteko ir tiek. Įvairių figurų ir formų stalaktitai ir puikiai jiems asociacijas parenkis gidas mums labai patiko. Kai kur tos olos labai aukštos, kai kur upė išplatėja į didžiules atviras vietas – didžiausioje menėje ir erdvėje aukštis siekia iki 65 metrų. Vaizdas ir pojūtis toks, kad net nežinau su kuo palygint – atrodo viskas kaip Marso nuotraukose;] Ir baisu ir įdomu. Nesistebiu, kodėl filipiniečiai daugybę metų nedrįso lįst į šį urvą daugiau nei šimtą metrų ir tik amerikiečiai ėmė ir ištyrė šį unikalų gamtos paminklą. Ir aišku, padarė turistų traukos tašku. Bet filipiniečiai vistiek įdėjo savo – prieš pradėdami plaukioti jie pasikvietė kunigą, kuris visą urvą pašventino ir nupiešė daugybė kryžių viduje esančiose sienose.

Gyvunijos urve daug ir visa kaba prie lubų – ten tūkstančių, o gal ir dešimčių tūkstančių šikšnosparnių namai. Kai kuriose vietose jų taip tiršta, kad visas uolos viršus atrodo nusėtas juodais taškais. Visur girdisi jų cypimas ir matai juos skraidant. Kartais pajunti juos, kai tau kažkas nukrenta ant gelbėjimo liemenės ir tai nėra vandens lašas. Visgi vėliau, kai išplaukėme į šviesą, pagalvijau, kad nors ir labai įdomu, tačiau buvo gana nejauku. Bet kuriuo atveju, įspūdis labai didelis ir vieta, kuri nerealiai patiko. Nuotraukų iš vidaus kaip ir nėra, nes visos foto, darytos viduje urvo, nieko neperteikia – ten aklina tamsa. Jei jūs kada nors čia važiuosite, šią vietą labai rekomenduoju pažiūrėt.

Grįžinėjant namo kilo vėjas. Beveik ant ribos pasidarė, kad būtų galima plaukt. Andrius neišlaikė, mikliai pipūtė kaitą ir šoko vandenin. Puikus smėlio dugnas, lengvos jūros bangelės – salygos nerealios, tik vėjo devynkei ryškiai per mažai. Reiktų žaliojo dyzelio čia, trylikos kvadratų ir durų dydžio lentos. Bet vistiek kažkiek paplaukė, kažkiek mojavo, bet kai trūksta tai trūksta, nieko čia nepadarysi. Bet aš ir ne apie tai. Tai, kas vyko vandenyje, sukvietė bene visą kaimą. Kaip į teatrą ar kino filmą. Žmonės susirinkę būreliais sėdėjo papludimy, po palmėmis, ant bangalų laiptų ir žiūrėjo, ką čia dabar Andrius daro. Ko gero jie ir taip liko nesupratę, ar čia tokia ir pramoga su tuo aitvarų jį skraidint ir bangose pamaudyt, ar čia reik kažką daugiau daryt su juo. Bet paliko įspūdį ir tai, ką matė. Juk tiek daug spalvų, skrenda ir dar kartu žmogų tempia vandeniu. Kosmosas. Kaip kaitiors išlipo lauk ir pradėjome pakuotis, susirinkę vietiniai vaikai čiupinėjo viską – kaitą, stropas, lentą ir visus kitus rakandus, kuries buvo skirti šiai pramogai. Visam Sabangos kaimui tai buvo nerealus pažinimas, pramoga ir nauja patirtis – tai matėsi iš tų iš nuostabos nutysusiais veidais sėdinčių žmoniu, pradedant nuo vaikų, baigiant gerokai pagyvenusiais dieduliais. Tikrai, ko gero nieko panašaus nebuvau matęs, taip buvo nustebinti vietiniai. Gaila, kad nebuvo vėjo – būtume nustebinę dar labiau :]

Vakarienę kirtom visiškame vietiniame kabakėlyje tiesiai papludymyje, ant smėlio ir ant palmių suoliukų. Žmonės gyvena ir tuo pačiu gamina maistą klientams – neturi šaldytuvo, maisto atsargų, tad viskas šviežia, pastoviai perkama ir ką tik sugauta ar įsigyta. Nerealus maistas, taip skaniai pagaminto tuno gal net nesu valgęs. Ir ryžiai, virti su česnakais ir apkepti keptuvėje taip pat buvo kažkas tokio. Super vakarienė. Įdomu tai, kad virtuvė, kur tai gaminta yra tas pats kambarys, kur jie gyvena ir net miega – tad kepa, daro mums ryžius, tuo pačiu kiti sėdėdami ant sofos dėlioja viską po lėkštutes ir dar klauso teliką, o kampe miega vaikas. Keista, bet nuoširdu – žmonės į ta patiekalą įdeda ir savo širdies, ir tai yra svarbiausia. Vėliau bevalgant pastebėjome ir ant tvoros lėtai bevaikštančią makaką.

Mielas padaras, mažas toks ir simpatiškai atrodo. Bezdžionę įsivaizdavau blogiau :]
Gerai užkirtę ėmėme ir vakarinės labai labai senai planuotos procedūros – plaukų skutimo. Tai buvo planuota seniai, tačiau nespėjome su saulėlydžiu, tad teko šlietis prie vietinių, papludimyje kurenančių laužą ir geriančių alų ir plaukų netekti laužo šviesoje. Vietiniai vaikinukai, sužinoję visą istoriją ir matydami mūsų vargą su esamais plaukų kirpimo įrankiais, mums greit sušaudė net Filipinų armijos karius kirpusią seną elektrinę mašinėlę (vienas iš vakarotojų papasakojo, kad buvęs kirpėjęs armijoje ir visą turtą dar turi), tad su ja nuskutome Andrių kur kas greičiau. Ne itin lygiai, bet kaip nors :] Dar pavakaroje su vietiniais, iš kurių, pasirodo vienas beesąs ir šio miestelio meras ar koks ten rimtas deputatas, pripasakoję daugybę dalykų apie Lietuvą, šaltį, sniegą, pūgas, ledą, ir prisiklausę pačių įdomiausių istorijų, apsikeitėm kontaktais ir pajudėjome namo. Laikas miegot, nes ryt vėl šeštą keliamės ir judam tolyn į savo kelionę po šalį. Šį kartą aplankysim El Nido archipelagą.

Tiesa, grįžus po valgio taip lengvai miegot neišėjo – labai jau daug svečių su ilgais ūsais mūsų namuose. Didelių tokių. Namelis kiaurom sienom, tad jiems čia užeik įeik;] Daug nemastęs čiaupau tam atsivežtą tinklą ir apsaugojau savo guolį nuo visų šių ropotojų. Tą patį padarė ir Andrius su Rūta, tad mūsų ekonomis kambarys iškart tapo kur kas žalesnis ir jaukesnis. Pro atvirus langus girdžiu palmės siubavimą, jūros bangų ošimą, kuris vos už keliolikos metrų, mano guolis apsaugotas nuo visų ropotojų dar Lietuvoj pirkta sietka, tad labanakt. Buvo sunki, bet nereali diena.

El Nido

Naktį Sabangoje miegota buvo labai gerai. Dėl atoslūgio visiškai pasikeitęs dugnas įjungė bangų mašiną, tad visą naktį kalė didelės bangos. Jausmas toks, kad lužta jos tiesiai trobelėje, taip gerai girdisi. Miegas buvo labai saldus, o nuo visiško suartėjimo su gamta saugojęs tinklas man leido miegot šiek tiek ramiau. Ryte mus pažadino gaidžių orkestras. Nors vakar nemačiau nė vieno, tačiau širyt vaikinai įjungė trimitą kaip reikiant. Na, keltis tai keltis. Pakuojamės, sėdam į autobusiuką, pradedam judėt El Nido link. Atstumas apie 300 kilometrų, tačiau tai supras tik tas, kam kažkada teko važiuot šais Palawano keliais. Pusę kelio buvo visai ok – asfaltas šioks toks, kai kur ir visai geras. Tačiau kita dalis – prastas lietuviškas vieškelis. Kokius 100 kilometrų tokiu keliu, einančiu per kalnus. Vietomis net lijo, tad kelias tapo netik molingas, bet slidus. Atvažiavus pamatytas vaizdas tikrai atpirko visą vargą – tas kratymasis tikrai nebuvo lengvas, iš viso užtrukome daugiau nei šešias valandas. Ilgoka, kaip tokiam atstumui:]

Atvykę vėl ėjom paplūdimiu ieškodami nakvynės. Ir radom. Vėl analogiškas paprastas ekonominis kambariukas, nuo vakar dienos skiriasi labai nedaug kuo. Bet mums patinka, net gulėdamas lovoj matau jūrą, ji visai šalia, o smėlis tiesiai prie mano durų. Įdomu tai, kad namelis visai kiauras – toletas labiau panašus į persirengimo būdelę, nes net nėra jokių sienų auksčiau ar lango – atvira erdvė, o pro grindis matai smėlį po nameliu, jos su tarpais. Tad nieko nuostabaus, jei namie bėgioja simpatiški driežiukai – trinktelėjus koja, visi neria į grindis. Jų čia apstu, per vakarą mačiau daugybę, tačiau tikrai mieli, nepalyginsi su ūsuotaisiais;]

Pats El Nido yra dažnai turistų lankomas taškas dėl savo salų archipelago – iš vandens išdygę bokštai atrodo nerealiai gražiai ir didingai. Kai kurie net debesis remiančio auksčio, milžiniško dydžio bokštai ir vienas kitas gražus balto smėlio papludimys. Tad bene pagrindinė pramoga čia ir yra vėžinimas turistų tarp tų salų, ka jie vadina „island hoping“. Jų siuloma įvairių ir ivairios trukmės, sėdi į valtį ir plauki per salas, grožiesi gamta, maudaisi, deginiesi. Mums, kaip visad, reik vis ko nors kitaip;]

Šį kart, atvykę į vieną gražiausios šios didžiulės salos vietų, užsimanėm kaituot. Nes vėjas pučia, jo tikrai daug, reik tik vietos ir į trasą. Perkalbėję su puse miestelio valtininkų radom variantą – darysim tokį pat turistinį tripą per salas, tik imsime jas tas ir tuos paplūdimius, kur tinka kaituot. Bene po dešimt ar penkiolikos minučių jau lipom į laivą ir ten sukrovę savo rakandus, mėgavomės saule ir laivo bortus plakančio vandens garsais. Ir aišku, arhipelago vaizdais – nereali gamta, gali grožėtis ir grožėtis. Nuplaukėme į pirmą sala, iškart supratome, kad netinka mums. Paplūdimio vos keli metrai, o gilėja iškart, plius šoninis vėjas. Bet laukinė gamta tai tikrai įspūdinga, iškart pradėjom mąstyt, kad vieną naktį būtų smagu miegot kur nors palatkėse laukiniam paplūdimyje.

Pajudėjom į kitą salą, ten taip pat negerai. Greit plaukiodami supratom, kad nieko nebus – čia kaituot netinkama, tą patį minėjo ir vietiniai vaikinukai, vairavę valtį. Čia salos vulkaninės kilmės, statūs krantai, tad paplūdimių ne per daugiausia. Šios dienos kaitavimo idėją metėm. Mėgavomės saule, apžiūrėjom salas, pasimaudėm bangose, žodžiu paturistavom ir kažką panašaus planavom daryt ryt. Bet įdomus dalykas – eidami namo, sutikome kaituot besimokinantį vietinį vaikinuką. Daug kalbėjom, išmokė kur žiūrėt vietinius vėjus (pasat weather, dar pats netikrinau), papasakojo kur varyt mokintis kaituot. 40 kilometrų nuo čia yra puiki sekli lagūna, tinkama mokintis bei nuostabus papludimys. Ir plius ryt žada vėją. Tad ryt lėksime tikrint šios vietos ir tikimės jau normaliai palakstyt vėjo genami. Nes šiandien salas kaip ir apžiūrėjom, su archipelagu susipažinta, tad ryt jau to paties kartot kaip ir nėra būtina :] Noris plaukt.

Po skanios ir beveik tradiciškai pigios vakarienės vietiniame žuvies kabakėlyje, kur staliukai statomi tiesiai ant paplūdimio smėlio, užsukome pėdų masažo. Kaina beveik juokinga – du su puse dolerio geras pėdų masažas. Niekad nebuvau tokiame buvęs, tačiau patiko labai. Kaip ir kiti kolegos rašė, pradėsim matuot šią kelionę masažų skaičiumi ir šį reikalą kartosim.

Krentu miegot, ryt bandysiu atsikelt ir šiek tiek pabėgioti paplūdimiu prieš važiuojant kaituoti. Ryt dar liksim El Nido.

Ragana beach

Kaip ir planavom, širyt iškart su surf rakandais pajudėjome ieškot transporto į spotą. Atsiradome autobusų terminale, kur pilna pačių įvairiausių kledarų, pradedant džipniais, baigian triračiais. Visi siūlo viską ir itin aktyviai – labai gerai jaučiausi, kad El Nido jau pradėtas joti turistų. Vietiniai nagli, labai ikyriai viską siūlo, bruka, negali ramiai net susitarti. Po ilgo mėtymosi, pradedant mašinos nuoma, baigiant sėdėjimu autobuse laukiant, kol jis važiuos, radome mikroautobusiuką, kuris mus sutiko nuvežti į Ragana Beach‘ą. Kaina buvo tinkama, tad sutikome ir pajudėjome.

Vos trisdešimt kilometrų judėjome tokiais žvyrkeliais ir duobynais, kad užtrukome apie valandą, kol pasiekėme pakrantę. Pirmas įspūdis buvo puikus – prieš mus didžiulė, labai didžiulė lagūną, vien smėlis, kurioje nė vieno kaito. Ir jokių turistų. Nieko. Žvejų kaimas su gražia lagūna. Vietiniai žmogeliai gyvena ramų gyvenimą, džiaugiaisi kiekviena diena, o vaikai klegėdami renkasi visai šalia jūros esančioje mokykloje. Tad mūsų atvykimas nebuvo nepastebėtas – visiems buvo smalsu, kas čia mes tokie ir ko mes norim. Paskui pradėjo rinktis ir buriuotis vietiniai visada besišypsantys vaikai, kuriems ko gero baigėsi pamokos ir dabar jie galėjo skirt savo laiko pasirodžiusiam NSO – mums. Pradėjus pūstis kaitus, kinderių gretos tik didėjo – kai Andrius ir Ruta ruošėsi ir jau plaukiojo, vaikai prie mūsų visai priprato, tad rinkdamas savo kaitą turėjau maždaug dvidešimt itin uolių pasekėjų. Aš tikrinu stropas – jie iš paskos, aš einu kitur – jie kaip žąsiukai seka mane. Paskui, kai uždidėjau lykrą, vaikams sukėliau juoko bangą – žiūrėdami į mane jie kvatojosi, vaidino SpiderMan, nors iš kur tokį matė ir žino, net neįsivaizduoju ;] Bet kuriuo atveju, jausmas nerealus sulaukt tiek vietinių vaikų dėmesio. Juokies kartu su jais, nors nėr iš ko:) Paskui pastėbėjau, kad jau vandenyje plaukiojančius bičiulius susirinko stebėti bene puse kaimo – didžiulis burys žmonių smalsavo, ką mes čia su tais spalvotais parašiutais darom. Tad kai paskutinis pasikeliau savo kaitą, sulaukiau ne tik linksmų šūksnių, bet ir plojimų ;] Negali nesišypsot, viskas primena labai seną gerą filmą „Endless Summer“, kai bangelntininkai keliavo per Afriką ir visur surfino, o vietiniai būriais juos stebėdavo ir bandydavo suprast, ką jie čia daro.

Visgi plaukt nebuvo gerai – vėjas greit pasilpo. Tad paplaukėme, bet ne iting daug. Pati lagūna labai gera, labai didelė, kaitavimo sąlygos puikios, yra keleta vietų su rifais, bet tikrai ne blogiau, negu El Gouna. O pats vaizdas, kai mojuoji kaitu ir matai palmes, yra daugiau nei gali parašyt šiame bloge. Tą reikia pamatyt, pajust ir pabandyt.

Pietus valgėme pas vietinę moteriškę. Ant žarijų kepta žuvis, bliūdas ryžių ir sojų padažas, padarantis šį paprastą patiekalą skaniausiu pasauly. Ypač jei jį valgai po palmėmis, ant seno palmių suoliuko, o ant stalo patiesta sena sudilus klijonkė. Grįžti n metų atgal. Gerąja prasme. Negaliu nepaminėt, kad valgant aplink susirinko kokį penki šunys, krūva katinų ir trys paršeliai, lakstantys visur taip laisvai, kaip Lietuvos kaime vištos ar ciucikai. Viskas čia laisva ir naturalu, kiekvienas juda savo vaga :] Viskas kitaip, visiška laukinė aplinka, kur esi tu, yra tikrai naturali gamta ir tas buvimas yra kažkas nepakartojamo.

Moteriškė parodė ir savo svečių namelį, kuris prabangus, bet nepabaigtas. Prabanga čia suvokiama kitaip, tad namelis ne iš palmių, o iš betono, kas visiškai jį gadina. Stogą kažkaip dar uždėjo, tačiau pabaigt viskam kažko nebeužteko, tad ir liko toks, su lovom be čiužinių, su puse sienų, be langų, be tualeto ar vandens. Bet kuriuo atveju, viskas taip mus sužavėjo šiame kaime, kad nusprendėme, jog atvyksime čia ir ryt naktį praleisime čia, laukinėje gamtoje. Mums ši kaimo aplinka, jos jaukumas, žmonės, šypsenos paliko tokį įspūdį, kad nepabūti čia vienos nakties šioje mūsų kelionėje mes negalime.

Tad kitos dienos ryte, po gero miego vėl judėjome spoto link. Su visais daiktais, rankandais ir pasiruošę miegot. Vėjo buvo kur kas daugiau, tad skubomis įsikūrę betonkėje puolėm pūstis kaitus ir vandenin. Scenarijus ir aplinkinių žmonių reakcija visiškai kartojosi, tad nebesikartosiu. Vėl vaikai, vėl burys žmonių ant kranto ir šypsenos bei nuostaba iš to, ką mes čia darome. Buvo gera diena – atzulinome iki pat vakaro, kol susipakavome ir pasirodė moteriškė, vėl nešina skania kepta žuvimi, didžiuliu aliuminiu puodu ryžiu bei tuo pačiu sojų padažu. Kirtom taip, kad net ausis lankstėsi. Net nepastebėjom, kad juoda kiaulė musų kaitą beveik trypia:]. Nuvijom, užbaigėm pakuotis, pasiruošėm nakčiai ir ėjome kurt paplūdimio laužų. Beje, apie elektrą – Filipinuose: salose elektros yra labai ribotai, dažniausiai ji būna tik vakare, ir tokia silpna, kad lempos šviečia, tačiau pasikraut ką nors tokio, kaip kompas ar telefonas, beveik neįmanoma. Tad būnam be komunikacijos ir pirmu prioritetu kraunam fotikus ir kameras. Atgal prie laužo. Tad iš kokosų kevalų (beje, labai geras kuras) užsikūrėme tokį ugnies kamuolį, kad seniai tokios kurenęs nebuvau. Ant nakties užkilo beveik audra, todėl mūsų laužas, liepsnojantis iš sausų kokosų, palmės kotų ir bambukų buvo vieta, kur leidome laiką – šilta, jauku, gera ir vėjas nebaisus. Elektros, aišku, seniai jau nebuvo, laužas viena šviesa ;] Neskaitant prožektoriaus, kurį pirkome dar seniau, ruošdamiesi šiai nakčiai.

Pasėdėjus varėme ir krabų ieškot – atėjus atoslūgiui, mūsų visa lagūna nubėgo vandenin, tad tapo patogi ne kaitavimui, bet nebent keturačiui. Nors ir daug krabukų, tačiau kažko didelio ar įdomaus neradome, vien smulkmė, bėgiojanti po smėlį. Dar pačilinę ėjom miegot, vakaras buvo daugiau nei neeilinis. Šviečiant mėnesienai, kuriant milžinišką laužą ant smėlio po palmėmis, sėdėt vilkint šortais, basomis kojomis yra tai, apie ką svajoja kiekvienas šiaurietis, ypač žiemą :]

O naktis buvo tikrai įdomi. Kadangi čirškė labai daug cikadų, iškart dėjausi savo tinką nuo visko, uodų, vabalų, etc. Vėjas didžiulis, tad net ir po tinklu miegot nejauku. Viskas šnara, krebžda, juda, vėjas duskina duris, judina pseudo užuolaidas ant langų, aplink ošia palmės. Naktį vėjas dar labiau užkilo ir tapo mini audra. Maniau stogą namui nuplėš. Bildėjo stogas, durys, palmės beveik vaitojo – nebesupratom, ten lija ar tik vėas pučia, ar čia liūtis, ar dar kas čia dedas. Tad taip, su prabudimais numigimais naktį ir praleidom. Miegota buvo mažai. Kėlėmės šeštą, pajudėjome į Puerto Princesą. Jūroje, toli, mus pasitiko raudona kylanti saulė – nors ir naktis buvo ne itin miela, tačiau šis vaizdas buvo toks gražus, kad išvažiuot buvo liūdna. Šauniai mes čia pabuvome.

Puerto Princesa

Vėl atgal į Puerto Princesą, iš ten skrisim toliau į Cebu, o iš ten jau judėsim į džiungles. Iki Puerto vėl atgal septynios valandos tais blogais, labai blogais keliais per kaimus. Sunkiai važiavosi, nuo tų žvyrkelių, duobių, posukių, ilgo sėdėjimo, bandymo miegot, vėl sėdėt beveik susirgau jūrlige – vis maniau, bus blogai ir reiks stot ar ne. Tai tokiu budėjimo režimu beveik porą valandų buvau, nes labai jau prasta savijauta buvo. Ir ne man vienam. Aišku, vakar raganų namelyje praleista naktis irgi savo pridėjau, bet visgi ;] Net sustojus viename miestelyje, kur kolegos valgė gatvės restoranėlyje, man nieko nesinorėjo, buvo negerai. Vis stebina kontrastai – kartais įvažiuoji į normalų miestelį, tvarkingi žmonės, aplinka, kartais važiuoji per visišką skurdą. Mašinos pačios įvairiausios, nuo senų kledarų iki brangių džipų. O vaikai visur vienodi – šypsenų ir laimingų vaikų kraštas, kažkas neįtikėtino. Jie nori fotkintis, jiems viskas įdomu, jie šypsosi, jie juokiasi, domisi, džiaugiasi viskuo, jie gyvi – nerealu. Velniškai skiriasi nuo lietuviškų vaikų..

Puerto Princesoje neturėjome jokios planuotos nakvynės. Mintį turėjome, kur miegosime pagal vieno turisto rekomendaciją, tačiau ten buvo užimta. Tad vėl pasinaudojome Lonely Planet knyga ir radome puikų turistų kampelį. Itin jaukų ir idin įdomaus koncepto. Vieta, skirta turistams, tokiems kaip mes. Visos lovos bendroje patalpoje, bendri dušai, tualetai, bendros poilsio patalpos, yra keli atskiri kambariukai, tačiau šiaip viskas bendra. Ir paremta geranoriškumu. Jei kažką imi iš baro, užrašai i knygą, sumokėsi paskui. Nieks nieko nekontroliuoja, netikrina. Aplinka saviems. Yra ir internetas, todėl viską čia ir rašinėju, sėdėdamas velniškai gražioje ir jaukioje terasoje. Visa pensionas įrengtas senoviškai, vietiniu stiliumi, naudojama daugybė medžio, vietinių drožiniu, groja jamaikietiško stiliaus muzika. Jaukiau nei jauku.

Tingisi jau toliau rašyt, tad darau stop. Ryt turbūt bus pirma naktis, kai miegosim ilgai (lėktuvas tik vienuoliktą ryte).

Cebu

Šiandien kažkaip viskas kitaip nei įprasta, visiškai kitoks rytas. Nėra skubėjimo, lėkimo. Išsimiegojom (pakankamai, nes čia, kaip ir visur šioje šalyje, nuo ankstyvo ryto prasidėjo judesys, už langų sukilo gaidžiai, tad šurmulys nuo aušros, prie to jau pripratom ir skaniai pučiam į akį), ramiai ryte pasėdėjome toje pačioje gražioje terasoje, papusryčiavo ir neskubėdami supakavome bei pajudėjome oro uostan. Skrendam į Cebu, tada keltu į Boholo salą, tada į miestelį, tada imsim laivelį ir keliausim mangrovių upe i džiungles, pas Nuts Huts, pas Boholo kalnus, pas mažiausias pasauly beždžionėles, pas daug ką, visko net neišvardinsiu. Pas Filipinų gamtą, džiungles, gyvūniją.

Iki oro uosto atriedėjome tradiciškai, triračiu motociklu, čia pastoviai jais važinėjam, jie pigi ir patogi susisiekimo priemonė. Tik gal nelabai saugi, ypač sėdint viduj ir matant, kaip žmonės čia vairuoja. Bet nieko, priprantama. Šio važiavimo skirtumas tik toks, kad šį kartą sėdėjau nebe būdelėj, bet už vairuotojo. Progresuoju ;] Už savaitės triciklu važiuosiu jau pats vairuodamas;] Oro uoste vėl be jokių rupesčių prašokom visą čekiną, dėl inventoriaus didžio problemų nekyla. Tad viskas gerai. Iš tikro, nors kelionė gana sunki, labai daug keliaujame, judame, keičiame vietas, salas, transportpo priemones, su savimi tampomes gana daug svorio (apie 18 kg per žmogų), tačiau viskas einasi sklandžiai – iki šiol neturėjome jokios situacijos, kai reikėtų rimtai pamąstyt – o ką dabar, vaikel, daryt ;] Tikiuos, kad taip ir toliau sklandžiai viskas eisis.

Nusileidus ir pajudėjus iš oro uosto, pats Cebu miestas pasirodė dvejopai. Tai anras pagal dydi Filipinų mietas, jei neklystu, gyvena arti milijono piliečių. Iš pirmo įspūdžio miestas labai kitoks, nei viskas prieš tai matyta – modernu, švaru, tvarkinga. Pakankamai europietiškai pasirodė. Net buvau pradėjęs stebėtis važiuodamas, maniau, dar vienas kontrastas šioje šalyje. Deja, neilgai – kai privažiavome prastesnius rajonus, vaizdas vėl pasirodė tai, ką jau matėm. Lūšnos, skurdas, susigrūdę žmones, purvini vaikai, etc. Tradicinė Azija. Jau buvau rašęs, nebesiplėsiu. O štai taksistas, vežęs mus į laivų uostą, pasirodė toks, apie ką ir skaitėme Lonely Planet knygoje – veikėjęs, bandantis išdurti užsienio turistus. Aplamai, šią knygą labai rekomenduoju bet kam, kas kur nors keliaus pats į svečią šalį – pagal ją mes renkamės vietas maistui, nakvynei, kelionės būdus, žinome iškart preliminarias kainas – šimtaprocentinė pagalba.

Grįžtam prie taksisto;] Lengvai padiskutavę dėl kainos, sumokėjome kiek turėjome ir nesidavėm apgaunami. Neveltui vietnamietis, ne kart esu girdėjęs, kad šitie piliečiai suktoki, bet gal tai klaidingos žinios, nebuvau negaliu tvirtinti. Eilinį kart pasikartosiu, kad ten kur turistai atsiranda, viskas yra kitaip, nei laukiniuose Filipinuose, kur draugiški ir šilti žmonės, gyvenantis su šypsena. Šypsenų kraštas :] Turistai žmones įpratina prie lengvų pinigų, prie didesnių kainų, prie visiškai kitokio požiūrio. Turistai patampa šaltiniu, iš kurio gyvename, tad viskas praranda savo tikrą veidą. Stengėmės to vengti, tų vietų, bet visiškai tai apeit neįmanoma, o ypač žinant tai, kad dar mūsų laukia Boracay. Jausmas dvejopas, kai apie jį pagalvojam, bet nuvažiuosim ir pamatysim patys.

Prieš baigiant šį trumpą postą – eilinio Filipinų kontrasto aprašymas.. Šiuo metu mes, keturi Lietuos turistai Azijoje, sėdime sename smirdinčiame ir aptriušusiame kelte, plaukiančiame į Boholo salą, tačiau čia prie sienos pridėtas didžiulės istrižainės televizorius, rodantis amerikietišką kovinį filmą ir puikiai veikia internetas, nors esame giliai jūroje. Įdomu;] Iš čia ir šis postas – tieisiai nuo laivo denio.

Nuts Huts

Šitos stotelės laukiau bene labiausiai per visą mūsų kelionę. Pabuvimo džiunglėse, miegojimo juose, prisilietimą prie laukinės Azijos gamtos. Tad kai mus iš laivų uosto vežęs autobusiukas išlaipino keliuke, kuriame nebebuvo mašinai įmanoma toliau važiuoti, su kiekvienu žingsniu per platų taką žvalgiausi, kas čia kaip ir kas čia aplink. Ir nieko. Ėjom ramiai, priėjom daugybę laiptukų. Pats kurortas įsikūręs slėnyje prie upės, tad nulipimas tais laiptukais žemyn yra visai nelengvas, ypač tada, kai ant tavęs kaba inventorius didelėje kuprinėje. Maloni europietiškos kilmės moteriškė pasitiko mus gyvia šypsena ir pasveikino atvykus į Nuts Huts. Apsisotojome. Pirmas įspūdis labai geras. Mini kurortas džiunglėse, skirtas tokiems keleiviams, kaip mes. Viskas minimalu, ekonomiška, tačiau tuo pačiu tvarkinga ir išbaigta. Priklauso vokiečių porelei, kurie kažkada atvyko, rado pliką mažą trobą ir padarė verslą – įkurė resort’ą backpackeriams (tašiorams, kaip mes pavadintume tai lietuviškai). Nameliai išdėstyti prie upės, juose ir apsistojome. Kambariai su dušais, lovomis, vienas namelio galas beveik įkištas į džiunglės, kito pusėje terasa ir puikus vaizdas į upę. Nameliai paprasti, beveik kiauri, daugybė plyšių sienose, grindų lentos su tarpais – toks perpučiamas ir perlendamas mažesniems gyviams :]

Pradėjome kurtis. Supratęs, kaip čia viskas bus ir pažiūrėjęs į vonioj bėgiojančias mamytes skruzdėles, esamą tinklą nuo lovos nuėmiau ir prisitvirtinau savo – man patikimesnis. Itin kruopsčiai užsikamšiau ir pasiruošiau nakčiai, nes jau vakarėjant džiunglės pradėjo šnekėt ir leist įvairius garsus. Vakare labai smagiai pasėdėjome terasoje, pasikalbėjome su šeimininkais, sužinojome apie vietos subtilybes ir gyvūniją. Pasirodo, yra čia visko, pradedant iguanomis, baigiant gyvatėmis, skorpionais ar daugybe šikšnosparnių. Tuos iškart ir pamatėme – vos praėjo temt, pradėjo skraidyt ir matytis mėnuolio šviesoje jų šešėliai. Atėjus laikui miegot, leidomės žemyn savo namukuosna. Gan ilgai dar prasėdėjom namuko balkone tamsoje – norėjome kažką pamatyt daugiau nei šikšnosparniai ar driežai, kurių čia visur pilna, net ir tualete ant lubų. Tiesa, dar susitarėme, kad ryt ryte vietinis vaikinukas mus praves per džiungles, padarysim tripą ir lįsim į kažkokias šikšnosparnių olas. Ko gero, bus panašu, kaip ir Sabangoje, tik tada plaukėm laivu.

Naktis buvo įdomi, tačiau nepasakyčiau, kad baisi. Taip, judesio buvo, prabudus visada girdėjai, kad aplinkui vyksta gyvenimas. Po nameliu, ant namelio, namelyje. Visur garsai, klyksmai, čiulbėjimai, dar velniai žino kas. Kartais į tą visą orkestrą įsipaišydavo kažkokio itin įkyraus ir garsaus pauksčio gagenimas ar krintančio šikšnosparnių nugraužto kokoso riešuto sukeltas triukšmas. Vienu metu namelyje pasiklydo kažkoks skraidantis padaras, nežinau, gal paukštis, gal didelis drugys. Ilgą laiką per miegus girdejau, kaip jis blaškosi po mūsų kambarį, bandydamas rasti kelią lauk, kartais net atsitrenkdamas į mano miegojimo tinklą. Bet jame aš jaučiausi pakankamai saugiai izoliuotas nuo viso šio vabzdyno. Kažko daugiau lyg ir nebuvo. Andrius su Ruta ryte pasakojo, kad pas juos visą naktį ant stogo kažkas siautė – gal iguanos, gal beždžionės. Triukšmas toks, lyg stogu kažkas vaikčiotų, ir tas butų sveriantis daug. O kelis kartus tie nežinomi padarai ant to stogo užšoko – anot Andriaus, jausmas toks, kad ant stogo nuo kažkur užšoko žmogus. Taip su savais nuotykiais ir girdėjimais kiekvienas sulaukėme ryto. Tiesa, švintant pauksčių orkestras buvo nerealus, masių masė įvairiausių garsų.

Ryte, po įdomios nakties, kilome į žygį per džiungles. Tiesa, prieš tai užkirtome gerą pusrytį, bene pirmą kartą per šią kelionę. Su kava, desertu ir visais kitais malonumais:] Vietinis vaikinukas, užaugęs šiose miškuose, iš pirmo žvilgsnio pasirodė itin patikimas – tarsi vietinis Mauglis, net ir išvaizda panaši. Juodi ilgoki plaukai, skvarbus žvilgsnis į aplinką, ant nugaros kabantis peilis – rodos, jam tik čia ir gyvent ;]

Persikėlėme senu laiveliu per upę ir pradėjome judėt į statų kalną. Takelis platokas, gidas eina priekyje, o mes kaip žąsiukai, sekame iš paskos vorele. Drėgmė, karštis (nors dar tik aštuonios ryto), daugybė žalumos – jausmas įdomus. Aišku, reikia pripažint, kad tai visgi tikrai ne tos laukinės vietos, kur nieko nesutiksi – kartas nuo karto pamatydavome miškuose gyvenančių žmonių trobeles ar praeidavome pro juose žaidžiančius mažus vaikus. Miškas įvairus, kai kur tankus, kartais proskynos, tačiau tikrai ne koks neįžengiamas.

Kaip pradžiai ir pirmam kartui pats tas. Ir gyvunų ne kažka išėjo pamatyt – kirminų, vorų, vabalų, kelis skorpionus, karališką skrusdelę (dydžio kaip lietuviška širšė) tačiau likau nematęs jokių roplių ar reptilijų. Kelis kartus gidas girdėjo (pagal garsus skiria viską) gyvatę, tačiau jos neišėjo pamatyt, kur ji pasislėpus, taip pat vienoje vietoje praėjome tarsyro namus, kurio aišku, irgi nematėme. Jie maskuojasi, o jų apytikslę būvimo vietą vietiniai jaučia pagal kvapą.

Vėliau priėjome ir olą. Didžiulė ola kalne, į kurią įlindome. Įdomu, viršuj net kažkiek gyvena šikšnosparnių, beveik tiesiai prie įėjimo. Kol buvome toj oloj, buvo smagu, tačiau po to jau lindome į pirmą angą. Pralindus keletą metrų siauresne vieta, tunelis vėl išplatėjo ir urvas pasidarė pakankamai erdvus. Su prožektoriais, sekdami gidą, judėjome tolyn. Jausmas toks keistas, tačiau jokio nerimo ar kažko, tik smalsumas ir aklina tamsa, jei neturi su kuo pasišviest. Urvas nebuvo gilus, kokį 100 metrų, tad neužilgo pasiekiem ir jo pabaigą, o išlindus atgal ir vėl prie įėjimo pamačius dienos šviesą, pasidaro jaukiau ;] Šalia buvo ir kita skylė, į kurią buvome užmežtę akį pačioje pradžioje. Bet labai siaura, tad nesinorėjo net galvos ten kišt. Pats gidas pasakojo, kad Filipinuose landžiot į nežinomus urvus yra gana pavojinga, nes kai buvo karas, urvuose slėpdavosi žmonės, tad nemažai jų yra užminuoti ar šiaip gali būt likę karo rakandų, tad nežinia ant ko gali užlipt. Bet šis urvų tinklas mūsų Maugliui buvo gerai žinomas, vaikinas minėjo, kad yra ir pats ten virš savaitės gyvenęs, kai buvo atslinkęs didžiulis taifūnas. Tad kai po kurio laiko buvome paklausti, ar norime lįst į tą kitą, siaurą skyle, neabejodami sutikom. Šiek tiek ropom ir vėl atsiduriame erdvėje, kur pakankamai vietos ir tam, kad aukštas žmogus tilptų. Judame gilyn, tolyn, vis leidžiamės žemiau. Nerealiai karšta, visas kalnas saulės prikaitintas, tad urvuose jaučiasi tokia didžiulė drėgmė ir velniška kaitra. Marškiniai pasidaro šlapi, kaip škuduras. Einame tolyn, jaučiame susistovėjusį ir suplėkusį orą, tą pačią drėgmę, girdisi šikšnosparnių cypavimas bei mūsų žingsniai. Visa kita – tamsa ir tyla. Be prožektoriaus kelią atgal surast būtų itin sunku, greičiausiai net neįmanoma. Kai kuriose vietuose, pašvietus į žemę matai, kaip bėgioja didžiulė masė penkių centų monetos dydžio vabalų. Panašūs į mūsų šimtakojus, tik apvalūs. Stovėdami vietoje, vis trypiame kojomis, tikėdamiesi, kad nieks ant mūsų neužlips. Stovime ir trypiame. Aplinka ir visa tai, ką mes čia darome, daro didžiulį įspūdį. Viskas labai jau primena vaikystėj skaitytą Tomo Sojerio nuotykių knyga, o mūsų gidas į ten urvuose gyvenusį Indėną. Judam toliau. Praeiname keletą sumažėjimo, urvo kaklų, vienoje vietoje gerus dešimt metrų tipenu susirietęs vorele. Kuo toliau, tuo daugiau skraidančių šikšnosparnių, jie nardo beveik visai palei akis. Ypač smagu ten, kur susiaurėja urvas, nėra vietos ir tie bičiuliai neria visai palei pat pat tave. Štai ir prieiname ir jų vieta, juodos dėmės, šimtai, o gal tūkstančiai šių padarų gyvena čia.Viskas juoda, cypia ir juda. Įdomu ir smalsu, aišku, nejauku. Čia jau gidas pasako stop, toliau nebeisime. Urvas dar tesiasi, reikėtų vėl praeit dar vieną kaklą, tačiau tai jau nėra tiek ištirta, kad norėtusi rizikuot turistais. Tad 680 metrų urvo gylis pasiektas, apsisukam ir kylam atgal. Viskas einasi, bent tai atrodo, daug daug kartų greičiau, nei į priekį. Nerealus jausmas, kai vėl pamatai išlindęs dienos šviesą. Noris šokt ir dainuot ;] Parėjom atgal į namelius kaip ant sparnų, reptilijų taip ir likau nepamatęs. Bus dar tų kartų.

Antra naktis Nuts Huts turėjo būt trumpą – pas mus atvažiuoja autobusas, paimsiantis mus 5:30, tad keltis ir žygiuot kilometrą link kelio reikėjo apie penkias. Iš vakaro susitikome su kitais lietuviais tašiorais, atvykusiais taip pat eksplorinti Aziją. Šiek tiek išgąsdinome savo kalbomis apie čia esančią gyvybę ;] Daug ir nereikėjo, nes tą vakarą kaip tyčia atsirado daug dešros dydžio driežų, tiek terasoje, tiek vokiečių kabakėlyje, tiek tualete. Užsukes vakare, net porą tokių gražuolių kambary ant lubų mačiau. Arba persilaužiau, arba jie tikrai nešlykštus ;] Vakare dar kažkiek pabloginau terasoje ir kritau miegot. Miegojau gana kietai, tad nelabai jutau, kas aplink vyko. Kelis kartus girdėjau krintant šikšnosparnių nulestus kokosus (o jie leidžias žemyn su triukšmu), kažkas stambus vaiksčiojo apie namelį (nes labai jau stipriai šnarėjo visa lapija, ko gero, koks didokas varanas), kažkuriuo metu ant stogo bėgiojo žingsniai, kieno nežinau. Ir toks kikilis palei pat namelio sieną labai jau garsiai čirškė. Nieko daugiau, arba nieko daugiau negirdėjau. Iki pat budilniko, žadinančio mus į kelia link Boracay.

Staigiai atsikėlus penktą ryto, užsimestt ant savęs didžiules kuprines ir judėt yra labai keista. Kūnas dar miega, tačiau vos po pusės minutės pasiekėm žymiuosius Nuts Huts laiptelius – laiko turim nedaug, tad lipam vienodu greičiu ir nekalbėdami. Nėr lengva. Ir nėr kada žaist – mūsų laukia. Užsikorus į kalną, dar keliolika sunkių minučių plačiu takeliu per džiungles ir mes jau krauname daiktus į autobusą. Šį rytini prasiėjimą atsiminsiu ilgai ;]

Dar pabaigai šiek tiek minčių apie patį Nuts Huts. Tašiorams skirtas viešbutukas džiunglėse man paliko didelį įspūdį. Jis atrinktai auditorijai, ne plačiajai masei. Nes matėme ir tokių žmonių, kurie visą naktį negalėjo miegot ir iš baimės teko prasėdėt su šviesa, tačiau aš ne apie tai. Vokiečiai, sukūrę šį rezortą, įvedė ir savo stiliaus kultūrą ir aplinką. Viskas sustyguota, laiku, viskas planuojama iš anksto. Paslaugos siūlomos dažnai, tačiau tikrai subtiliai ir net, sakyčiau paslėptai. Pačios kainos nebrangios, lyginat su tuo, ką matėmė kitose vietose. Aišku, gan greit pajutome, kad vokiečiai verslą daro gerai ir papildomus pinigus paima tiesiog per kitas paslaugas, tokias kaip pirtys, masažai, dviračiai, haikingas ir taip toliau. Bet kuriuo atveju, mums labai patiko. Taip, mes vietą radome gal kiek kitokią, nei tikėjomės, nes visgi čia yra daugiau civilizacijos, nei buvome susidarę įspūdį ir mažiau laukinių džiunglių. Tai itin prisimeni tais momentais, kai upe praplaukia laivas, pilnas karaoke dainuojančių filipiniečių ;] Beje apie upę – maudėmės joje, tikroje mangrovių ir džiunglių upėje, kur vanduo kaip kakava. Ir nieko – patiko, viskas vietoje, nieks nieko nenukando ;] Reziumuojant, Nuts Huts labai labai rekomenduotina vieta. Susiliesit su laukine gamta, bet dar šalia civilizacijos, prisižiūrėst driežų, pasiklausysit įdomiausių garsų naktį bei susipažinsit su visada idomiais tašiorais (backpacker’iais) iš viso pasaulio.

Bohol sala

Boholio sąloje daug planų neturėjome, neskaitant miego Nuts Nuts džiunglėse. Na beveik neturėjome:] Neskaitant mažosios bezdžionėlės – tarsyro bei šokaldinių kalvų, vieno iš pasaulio gamtos stebuklų. Kadangi nenorėjome pilną dieną bastytis, biški perkeitėme planą ir nusprendėme, kad pas tarsyra į kitą salos pusę nevažiuosim, du šimtai kilometrų, o ir pats objektas, ne toks, kad reikėtų taip toli dardėt. Kompromisą radom visai šalia esančiame miestelyje Loboc – yra kažkoks zoologijos sodas, kur gyvena ir ši bezdžionka ;] Tad nuvykom po tripo džiunglėse tiesiai ten. Ir pažiūrėjęs į tą mažą padarėlį nelaisvėj tikrai supratau, kad gerai padarėm, jog ten toli nesibeldėm. Nesu gamtininkas, zoologas, Kazlauskas ar dar kas, kad man būtų taip labai įdomu. Mažas mielas padarėlis ir tiek. Tad sugaišę kažkiek minučių apžiūrėjimui, susistabdėm autobusą ir kartu su daugybe ryžių maišų, gulinčių ant autobuso grindų, vietinių filipiniečių, moksleivių, traukiančių iš mokyklos, pajudėm Boholo Šokoladinių Kalvų link. Šios kalvos tai vienas iš septynių pasaulio gamtos stebuklų (ten tų reitingų yra daugybė, pagal kažkurį ir ta Sabangos upė prie tų septynių skaitosi), atsiradusios labai seniai, kai koralinis dugnas dėl kažkokių darinių iškilo iš vandens ir patapo didžiule sala. Tad kai ateina sausasis periodas, šios kalvos nudžiūna ir įgauna tamsaus šokolado spalvą, dėl to taip ir vadinamos. Mes, esam kaip tuo sausuoju periodu (lapkritis – balandis), tad kalvos turėjo būt juodos:] Turėjo.. Atvykę iškart radom turistinį tašką. Viskas nuturistinta, parduotuvės, suvenyrai, įkyrus siūlytojai, vežėjai, na kaip ir visur, kur aplinka gyvena iš atvykėlių. Užlipęs į kalną, apžvalgos aikštelę, nuo kurios matosi visos pusės ir kalvos, šiek tiek nusivyliau. Tikėjaus kažko daugiau. Nei tos kalvos man padarė įspūdį, nei juos juodos. Laukai su įdomios formos kalniukais ir tiek:] Aišku, labai įdomu, labai gražu, tai net nediskutuotina ir pamatyt verta, tačiau man tiesiog nebuvo kažkio milžiniško wov.

Šiek tiek pasigrožėję, sukome atgal, vėl vietinis autobusas (bilietas mažiau nei doleris), šį kartą pilnas dar labiau, tie patys ryžiai, kiti žmonės, kiti moksleiviai, dar daugybė bačkų žuvies ir jos kvapas visur. Sėdėjom, dardėjom, kratėmės, kalbėjomis su žmonėmis. Tai bene pats įdomiausias kelionės būdas. Tada, kai gali bendraut tiesiai su paprastais žmonėmis, vaikais, suprasti ir išgirsti kaip jie gyvena, tai yra tikrasis šalies pažinimas. Ne iš nuotraukų, ne pro viešbučio langą ir ne iš gido pasakojimo. Filipinuose tai daryt itin paprasta, nes visi žmonės puikiai kalba angliškai. Bet kas kaime, bet koks diedulis, senukas – su visais galima labai lengvai bendrauti. Ne veltui šalis daugybę metų Amerikos įtakoje.

Pati Bohol sala paliko dar kitokį įspudį apie Filipinus. Čia žmonės gyvena tikrai geriau ir prabangiau. Pradėjau pastebėti, kad visgi Filipinų negalima vertinti pagal gyvenimo lygį pagal vieną kurpalių – salos skiriasi, ir gana ženkliai. Tad tai, ką rašiau anksčiau šiame bloge yra apie Palawan‘o salą, ten kur skurdas daug didesnis nei Bohole. Čia, visų pirma, kur kas labiau jaučiasi istorija ir senovė. Daug didesni namai, daug įvairesnė architektūra, nemažai ispaniškos kolonijinės statybos pastatų, menančių ilgokus metus. Reiks pasidomėt istorija, koks buvo Bohol salos vaidmuo viso to kolonijinio periodu metu, tačiau tikrai matosi, kad kažkas čia vyko;] Ir dabar liko. Geresni namai, didesni pastatai, tvarka kitokia, švara. Kiataip nei Palawane, kuriame buvome iki šiol ir kontrastai tarp skurdžiūjų ir turtingųjų labai stebino. Darosi jau įdomu, kaip atrodo žmonių gyvenimas kitose salose, aišku, Boracay čia nesiskaito.

Šiandien jau judame Boracay link. Turime skeptišką požiūrį į šią salą ir didelį norą pakaituot. Sala tikrai turistinė ir ten jų srautas didelis – tai žinojome planuodami kelionę, pirkdami bilietus ir tai bus. Su kuo kalbame – visi šią nuomonę tik patvirtina. Aišku, dabar, pažiūrėjus, kokį puikų laiką turėjome Ragana Beach ir kaip ten gerai plaukt, į Boracay turbūt net nevažiuotumėm, bet suplanuota tad laikomės plano. Jei bus labai blogai, dingsim iš ten anksčiau. Tad šįryt iš Nuts Huts važiavome valandą autobusu (rašiau aname poste apie kėlimąsi penkta ryto ir puikią mankštą laipteliais per džiungles), iš Bohol salos persikėlėm keltu į Cebu miestą, dabar laukiam lėktuvo, skrisiančio į Caticlan. Tada ieškosim kelto ir taip atsidursime Boracay.


Boracay

Atkeliavom ir čia, tad trumpos pirmos mintys. Čia viskas kitaip nei ten, kur buvome visą šią kelionę. Naturalu – apie turistus ir jų įtaką jau kalbėjau n kartų, tad nebesikartosiu 🙂 Bet kuriuo atveju, tikėjausi dar daugiau tos pop kulturos ir turizmo čia, tačiau taip nėra. Yra tarsi zonos – ten kur vietiniai ir toliau gyvena kaip gyveno ir ten, kur zuja turistai ir kur groja muzika visą parą. Pats baltasis papludimys, taip gausiai visur išpromotintas ir reklamuotas, visai nujotas – visas nuklotas barais, juda masė žmonių ir jokio paplūdimio ten beveik ir neliko. Nesitikėjau, kad paplūdimys, kuris toks garsus (pagal reitingus) ir kurį norėjome pamatyt (nors pagrnidinis tikslas čia buvo tik kaitavimas) yra patapęs kabakų grindimis;]

Bet kuriuo atveju, sugrįžt į triukšmingą gyvenimą po tokios kelionės po laukinę aplinką ir matyt tiek daug žmonių, pasėdėt paplūdimio kabake, girdėt muzika, matyt visą judesį, irgi gerai. Buvom to pasiilgę truputį. Varom plaukt, tad įspūdžius tęsiu vėliau. Vėjo, čia pirmas įspūdis tikrai daug ir daugiau, nei visur kitur, kur buvom.

Boracay po pirmos dienos

Gerai. Daug geriau, nei manėme, kad bus. Taip, čia daug visko, čia primena Palangą ir čia groja garsi muzika, tau siūlo pirt rolex laikrodžius ir prada akinius (uz porą baksų), bet nekreipiant į tai dėmesio, galima sakyt, yra gerai. Bet apie viską iš eilės. Pirmas dalykas, kas yra keista, tai po kelionės paplūdimiais, miškais ir dar visur kitur, gali miegoti švarioje patalynėje, vėdinti kambarį kondicionieriumi, negalvoti apie tarakonus ir tinklus nuo jų bei maudytis švariame erdviame duše. Apie amžinai tašėje gyvenančius ir nuo drėgmės neišsivaduojančius rūbus, tokius su kvapeliu, jau nebeatsimenu;] Paprasti dalykai, bet kai jų nėr, tada labai gerai įvertini. Tad įsikurėme, kaip ir buvo planas, Boracay saloje penkioms dienelėms, per kurias kaituosim ir ilsėsimės prieš sekantį pažinimo po Filipinus etapą.

Šiandien labai puikiai atplaukėme. Kaitus pakėlėme vos šiek tiek po devynių ryte, norėjome išvengt didelio apkrovimo, kai susirinks visi gerai išmiegoję. Vėjas buvo geras, jo buvo daug ir ilgą laiką – devyniukei kaitui buvo pats tas, kartais net depower‘indavau iki maksimumo, nes per daug jėgos. Atbružinome už visas prieš tai buvusias dienas, todėl dabar net akys merkias nuo nuovargio, sūraus vandens ir skanaus maisto per vakarienę. Pats spotas man patiko. Labai daug erdvės, geras lygus vėjas, kai pilnai ateina potvynis, vandens įlankoje daug ir gylis pats tas kaitavimui. Kažkur iki krutinės. Nors ir labai daug čainykų, tačiau jie malasi pagal krantą, tad šiek tiek padirbėjus, nusipjauni į vėją ir ramiai sau varinėji vienas. Na, beveik vienas:] Blogai šioje lagūnoje su dugnu – ežiukų miškas. Faktiškai visi plaukianys čia seniau (bent iš lietuvių) nešiojasi kilnuose ir paduose šiek tiek ežių, Andrius taip pat pirmą spyglį jau rado. Pagaus ežys ir mane ;] Dar kas spote napatiko – labai jau siauras krantas pasikėlimui ir nuleidimui – kaitų palmės savo šakose mato dažnai, vieną raudoną matė ir šiandie. Naturalu – trūksta vietos pasikelt, visi ir mojuoja kaitais pagal palmes. Daugiau nebesiplečiant į spoto detales, įdomesnis punktas iš šiandien kaitavimo – Ruta matė vandens gyvatę, balta, stora kaip dešra – dribti noris dar mažiau, tad mokytis šokinėt reiks kažkaip atsargiai:] Sako tikrai neapsiriko, tad pas mane plaukime bus daugiau atidumo ir mažiau dribimų.

Daugybė foto Boracay atvaizduoja kaip salą su nuostabiu saulėlydžiu. Ir tas tiesa – Baltajame papludymyje (kuris ne daugiau baltas nei kiti paplūdimiai ir ne šviesesnis, nei pavyzdžiui smėlis SAL saloj pas Cabo Verde) saulė nusileido daugiau nei gražiai, padengdama viską fantastišku raudonumu. Saulėlydis man įstrigo, reikės rytoj paskirti jam laiko ir daugiau pafotkinti. Mėgaudamiesi šiuo raudonu vaizdu ramiai ėjome ieškoti vakarienės. Ji buvo netradicinė ir kitokia. Įdomumas tame, kad čia yra didelis žuvies ir jūros gėrybių turgus, kur gali nusipirkt ką tik nori. Žuvys, krabai, lobsteriai, aštunkojai, kalmarai, tunai, merlinai ir taip toliau. Išsirenki ką nori, kiek nori, nusiperki. Tada eini į daržoves, vėl darai tą patį. Tada su tais maišeliais eini į šalia turgaus esantį kabakėlį, išsirenki, kaip nori, kad tau pagamintų tavo atsineštą maistą ir mėgaujasi pačiomis skaniausiomis jūros gėrybėmis. Nes gamina velniškai skania, plius maistas yra šviežias, ką tik pagautas, tad toks negali būt neskanus. Mūsų buvo didenis būrys (čia yra ir daugiau kaituojančių lietuvių), tad pirkome daug skirtingų maistų ir paskui viską ragavome bendrai. Buvo labai šauni vakarienė. Ir labai pigi. O po jos ir po tokios dienos, norisi tik miego. Jau dabar jaučiu skaudant visus raumenis, ryt, ko gero, šiek tiek būsiu sumedėjęs ;] Labanakt.

Mūsų dienos Boracay saloj

Būnam toliau. Negalim skustis:) Šilta, vaikštom su šortais, veidai nusvilę, saulė šviečia. Viskas teka viena vaga, tačiau ta vaga smagi, nors ir kažkiek rutininė. Neber bėgimo ir kuprinės nešiojimo kelias valandas per dieną:) Po tų bastymųsi mums šio poilsio irgi reikėjo – vienodai visi nusprendėme, kad šiuo metu mes esame antrame atostogų etape, jei ana dalis ir ateinanti yra pažintinės, tai ši yra poilsinė, nors nuo kaitavimo ir skauda visus raumenus, bet vistiek poilsis ir viskas labai gerai. Rytais keliamės vis dar anksti, nes Boracay spotas pasižymi rytiniu vėju – jis traukia naktį, paryčiais, ryte, o apie pietus dingsta. Turim taikytis prie jo, nes jis prie mūsų nesitaiko nei per kur. Net ryt esam suplanavę dar įdomesnį renginį – varyt kaituot saulei tekant, nes norime padaryti šiokią tokią fotosesiją. Kaip per filmus beveik:) Kaituosim raudonos tekančios saulės fone. Šiaip su vėju mums čia nėra gerai, bet kasdien kažkiek pasimakaluojadami plaukiam – kartais užpučia daugiau, kartais mažiau. Kolegos lietuviai juokiasi, kad šios dienos blogiausios per visą jų būvimo laiką. Taip mums ir reik, nesisekė El Gounoj, nesisek ir čia.

Bet mums vistiek gerai, manjana iš didžiosios raidės. Pusryčiaujam vis ten pat, anglų kepyklėlėj, dieną laiką leidžiam kaitsurfing’o spote, plaukiam, čilinam, smagiai leidžiam laiką, vakare alkūnių masažas (už 18 litų išminko taip, kad supranti, jog masažas yra tikrai skausminga procedura, bet labai gerai raumenams), o skani vakarienė vis tame pačiame žuvies turguje. Perkam vis skirtingas jūros gėrybes, gaminamės įvairiais būdais, ragaujam degustuojam, skanu. Su virškinimu pakolkas niekam jokių problemų nebuvo, maistas čia labai geras ir labai skanus. Moka filipiniečiai gamint, nors buvau prieš tai skaitęs ir kitokių atsiliepimų. Tai netiesa, čia labai skanu ir švaru. Galima valgyt viską ir visur, valgėm ir gatvėse ir nieko. Ko gero tiek šiam kartui, kai gyvenimas teka viena vaga, mintys nusistovi, įspūdžiai išsenka, apsineša kasdienybės dulkėmis.

Ir aš turiu ežį

Turiu ;] Ir kojoj ir ruroj:] Bet apie viską iš eilės. Kaip ir buvau rašęs, vakar dieną kilome su saule, bet ryškiai prašovėm – gamta mūsų norų nepaisė. Abiejų punktų, dėl kurios kėliaus anksčiau, nei įprastai keliuosi į darbą ir einu dušan, nebuvo. Vėjas nepūtė, o saulė pakilo pasislėpusi už debesų. Ką čia slėpt, biški pikta;] Nors negali sakyt – rytinis vaizdas, kai bunda viskas, yra labai gražu. Miegot norisi visiems, tad pasitrynę iki aštuonių spote, prismigom vėl, kas namuose, kas tiesiai ant bambukų spot‘o terasoje. Šilta čia:] Vėliau diena buvo bene tokia, kaip ir visos šios mūsų būvimo dienos – beveik vėjinga. Pūtė neperdaugiausia, bet pakankamai, tad smagiai laksčiau su dvyliktuku, kartais trumpam pasilpdavo, kartais vėl sustiprėdavo. Pulsuodavo, bet vidurkis koks apie šešis septynis metrus. Šiaip norisi to vėjo, daug, pastovaus, tačiau tikrai negalima skūstis – jo yra užtenkamai, kad galėtum ramiai atsiplaukti ir būt išsikrovęs. Kaip taisyklė, apie pietus jis rimsta, o vakarop vėl užpučia, tačiau tada lagūna būna jau beveik apytuštė – tų išsaugojusių jėgas antram užėjimui beveik nelieka, nebent lengvasvoriai vietiniai juodukai, dirbantys spotuose išeina plaukti, nes jei nėra kaitiorų, nėra jiems ir darbo – gali pramogaut sau ramiai. Čia matyt kažkokie termikai sugroja, kad per pačius karsčius jo nelieka, o kitu metu jis vėl traukia.

Nors vakar ir nepasisekė ir su kėlimusi nepataikėm, šiandie tą patį kartojom vėl. Vos pabudęs nuo žadintuvo, iškart išgirdau į langus barškenantį vėją, tad vos po šešių buvau spote. Pasirodo, visa lietuviška draugija jau ten ir beveik susirinkusi rakandus plaukimui:] Ankstyvi vaikinai:] Šokom greit plaukt, nes vanduo jau pradėjo mažėt – apie dešimtą ryto yra pats mažiausias vandens lygis, o vėliau vanduo vėl pradeda grįžinėt į lagūną. Ir pats skirtumas gana didelis, kilnojasi daugiau nei metras vandenėlis. Jausmas tikrai nerealus, kai su kiekvienu plaukimu tu vis matai daugiau ir daugiau kylančią saulę. Čia šalia pusiaujas, tad saulė kyla labai greitai, taip pat staigiai vakare ir leidžiasi. Tad širyt, plaukdami visiškai tuščioje lagūnoje, be šimto kaito, visiškame lygiame vandenyje ir vis skaičiuodami, kiek pakilo saulė, tikrai mėgavomės akimirka. Įlipus vandenin, pirmas jausmas kad šalta ir vėsu, paskui pamatai kylančią saulę, dar vėliau jos pirmi spinduliai pradeda šildyt, dar valandėlė ir turi šokt lauk teptis kremu nuo saulės, čia ji stipri. Vaikšom su nusvilusiais veidais, ausimis, pečiais, kojomis, lūpos pas visus nusilupusios, o sūrus vandenėlis įkritus vis apie tas vietas primena. Ir dar visi nešiojamės bent po vieną ežio spygliuką :] Pats spotas yra iš tikro gana vienas didelis rifas, kai kur gana gyvas, kai kur ne, kai kur yra smėlėtų plotelių, tačiau smėlio dugnu nė už ką nepavadinčiau viso šio spoto. Bet kuriuo atveju, koralų ir ežių čia pilna, be batukų stotis ant dugno negalima jokiu būdu. Tad šiandie ryte, plaukdami fantastiško sauletekio fone ir vėliau glostomi pradedančios kaitint saulutės net nepajutome, kai vandens pasidarė visai mažai. Jis permatomas, skaidrus, tad apgaulingas. Išėjo greit atgal į jūra visa lagūna ;]

Po vieno varliašuolio, kai nusileidau blogai ir supratau, kad gylis vos iki kelių – buvo per vėlu – keldamas kaita ir sėsdamasis į vandenį (saugau basas kojas nuo ežių), labai greit gavau porą spyglių į šikną. Juokinga, bet fakts ;] Tad vėliau, vis toliau plaukdamas, buvau labai atsargus – ramiai plaukiojau, be šuoliukų ar išsikalinėjimų, o stiprus ir patikimas vėjas leido jaustis sąlyginai saugiai. Ir spygliai minkštojoj savo vis primindavo. Visgi jausmas, kai plauki virš gyvo rifo, o gylis vos keliasdešimt centimetrų ir dar netyčia pamatai pravingiuojančią mureną, yra labai įdomus – viską darai taip, kad nedribtum, o posukio metu ir ruros vandeny nesušlapintum. Tris kart pamatuoji, tada kerpi.

Vėliau, kai vanduo pradėjo grįžinėt, lipau vandenin trumpai kolegų fotosesijai – speciailiai tam reikalui užsimauti kroksai nepadėjo – kiaurai per juos gavau dar porą strėlių į padą, teko imt pincetą, bandyt traukyt, o spyglius lydit actu. Medicininė procedūra, dažnai naudojama šiame spote :]

Šiaip, bendrai paėmus, jau jaučiuosi šiek tiek atsikaitavęs. Buvo labai gera diena, pūtė tiek, kad su devynke variau visą laik ant ribos – buvo beveik per daug. Jau jaučiasi, kad gerai išsiplaukėme, o toks vėjas kaip šiandien uždėjo daug taškų visam kaitavimui Filipinuose. Įdienojus pūtė apie dvidešimt mazgų, tad plaukėm kiek buvo jėgų ir noro. Visi patobulėjom ženkliai – plaukime, stovėsenose, šuoliukuose, pamestos lentos gaudyme vengiant statyt kojas ant dugno, viskas į priekį. Ryt taip pat nusimato daug ciongo, dar daugiau nei šiandie, tad įtariu, kad būsim pilnai uždėję tašką savo atostogų antram etapui, nes daugiau plaukt jau, ko gero, ir nesinorės, visi raumenai taip pat prašo pertraukos.

Ją ir darysim, judėdami į trečią etapą – vėl leisimės į keliones per įvarias Filipinų salas. Bet apie tai vėliau, nes dar liko beveik dvi dienos Boracay saloj, iš kurių vieną planuojame puikiai pakaituot.

Viso Gero, Boracay

Viskas. Antram etapui dedame tašką. Nors visos kelionės po Filipinus kažkokiomis dalimis neskirstėm, jos gavosi savaime. Tik dabar, pabuvę ir jau palikdami Boracay, tai supratome. Pirmoji tripo dalis buvo labai intensyvi – kelionės kasdien, vis keičiant būvimo vietas, keliaujant visur ir visaip, miegant kaip papuola, dažniausiai su fantastišku vaizdu į jūra, su savimi tampant beveik dvidešimt kilogramų ant nugaros ir nežinant, kas bus rytoj. Toks pažinimo džiaugsmas ir naujų atradimų skonis:] Antroji buvo visiškai kitokia – kasdieninis kaitavimas turistų apkrautoje Burocay saloje, rutininės dienos, kai ryte buna pusryčiai pas English Bakery, dieną leidi Ocean Respublic spote, kartais išgeri tropinių vaisių kokteilį, kai nupo sūraus vandens išdžiūna burna, o vakare eini į miestą, dažniausiai į žuvies turgų, gerai užkandi pietus ir vakarienę viename didžiuliame patiekale, ir šiek tiek pabuvęs eini miegot baltoje patalynėje. Viskas aišku, paprasta, nieko galvot nereik.

Nors ir buvau skeptikas dėl to būvimo Boracay, tačiau tikrai galiu pasakyt, kad patiko. Gerai pakaitavome, pailsėjome, nieko neveikėme. Buvo visiškas kontrastas tam, ką darėme pirmoje dalyje. Bėgome, bėgome, o čia tarsi sustingome – viskas ramiai, suplanuota, aišku, niekur nereikia judėt, dienos slenka spote ir saulėje, mojuojant aitvaru ir džiaugiantis šiltu vėju;] Poilsis. Ir to mums, tiek prasibasčius, tikrai reikėjo, nes toks intensyvus keliavimas vargina, tad labai gerai, kai mes užtrukome čia Boracay ir dienas leidome plaukdami – pasikrovėme vėl jėgų.

Kelios mintys apie kaitavimą: pats kaitavimo spotas Bulabong lagūnoje palyginus prastas, nes nepatiko dėl daugybės čainykų, nusagsčiųsių visą krantą žvakėmis, per kurias neįmanoma išplaukti, nepatiko dėl gyvo rifo, po kurį plaukiojome, nepatiko dėl ežių, kurių bent po spyglį vežiojamės su savim ir dabar. Plius dar reikia ištaikyt vėją ir kad būtų vandens, nes potvyniai ir atoslūgiai labai ženklūs, vanduo beveik išeina iš lagūnos atoslūgio metu. Netgi palyginus ir prisiminus tą laukinį paplūdimį, kuriame plaukėme būdami Palawan saloje, galiu pasakyt drąsiai, kad ten buvo daug geriau nei čia, Boracay. Tad mano vertinimas Boracay spotui gana prastas, dėl pačio spoto tikrai antrą kart nevažiuočiau, bet aišku, tai tik mano nuomonė. Filipinai nereali šalis, keliaut ir keliaut, bet kaip kaitavimui spotas Boracay, na nėr gerai. Esu tikrai įsitikinęs, kad atidžiai paieškojus po Filipinus, būtų galima surasti daugybę lagūnų, skirtų kaitavimui ir geresnių nei Boracay, bet aišku, jų reik ieškot ir reik žinot, kur ieškot. Bet mes kaip ir šiek tiek jau žinom ;]

Ryt ryte pabundam ir pajudam trečiam kelionės etapui – etapui, apie kurį žinau mažiausia ir mažiausiai turiu informacijos, nesidomėjau. Aišku tai, kad sutiksim vietinius žmones, su jais šiek tiek leisim laiką, keliausim dar per kelias salas, bandysim aplankyt gaidžių peštynes. Ryt ryte pajudam, iš pradžių laivu iki Caticlan, tada šešias valandas iki Iloilo miesto (Ilo Ilo kaip jie sako), kur mūsų lauks vietiniai žmonės.

Iloilo

Kaip jau vakar ir buvau rašęs, širyt kilome kelionei. Tuk tuk‘as, tada laivelis į Caticlan‘ą, po to kelionė autobusu. Širyt nepusryčiavau, todėl autobusu kelionė tikrai buvo neišlengvųjų – bene po pirmo kilometro pasidarė negera ir pradėjo pykint. Nieko nuostabaus, nes važiuojant senu trantu, kuris linguoja kaip vežimas ir prastais kelias, tu sėdi autobuse tarsi laive, kuris pastoviai supasi kaip koks burlaivis :] Nemažai čia ir aš pats kaltas – maniau sukombinuosiu – atsisėdau į galą tikėdamasis, kad bus laisvas ir galėsiu pamiegot per visas sėdynes. O apie tai, kad tos taburetės, suguldytos ant praėjimo, irgi kažką reiškia, net nepagalvojau:] Tad per kelioliką minučių prilipo tiek žmonių, kad susėdo net ir praėjime ant mini kėdučių, o aš buvau nukomandiruotas į kraštinę galinės eilės sėdynę, ten kur kojos beveik netelpa ir galva lubas siekiu, tad sėdėjau pasilenkęs, o dar vėliau gavau ir vieną savo tašę ant kelių pasidėt. O gale lingavimas itin puikus, neskaitant seno variklio garso, per kurį vos susikalbėt gali. Taip kompaktiškai ir važiavau, vis laukdamas, kaip čia kelionės galo sulaukt ir kada aš ką nors į burną įsimesiu ir šis durnas pykinimo jausmas dings:]

Vaizdai pro langą visą kelią buvo analogiški tiems, ką esu jau seniau aprašinėjęs – tradicinės ryžių terasos, žemdirbystė, gana skurdžiai gyvenantys kaimo žmonės. Pradedu susidaryti maždaug tipišką Filipinų provincijos įvaizdį ir paveikslėlį, kaip atrodo viskas, gamta, nameliai, visur gana panašu. Kadangi buvo sekmadienis, viename miestelyje pravažiavome vykusią įdomią šventę – daugybė ceremonijų, tautiniai rūbai, čiabuvių papročiai, būgnai, muzika, būtų nerealiai įdomu pažiūrėt visą tai iš arčiau. Kas ten vyko, nespėjome suprast. Bet nieko nepadarysi – pamatėme vos kelias minutes per autobuso langą.. Kažkiek miegojom, vėl žiūrėjom į bėgančią aplink žalią gamtą, vėl miegojom, taip ir atvykome į IloIlo, kelionėje užtrukę bene šešias valandas. Prailgo ta kelionė :]

Susiskambinus atvyko mus pasitikti vietiniai žmonės, su kuriais jau prieš kelionę palaikėme ryšį ir planavome susitikti, kaip busime Iloilo. Didžiuliu nauju juodu džipu atvykęs Juno bei jo apsauginis Robert iškart mums paliko labai didelį įspūdį. Faini, labai nuoširdus žmonės, kuriems sutikti mus, europiečius ir leisti laiką su mumis tokia pat pramoga, kaip ir mums būti su jais. Kai pamatė mūsų mantos kiekį, teko prabangų džipą keist į pikapą;] Nors ir žinojome, kad Juno yra pakankamai turtingas žmogus, tačiau sutikę ir kalbėdami supratome, kad tai iš tikro didelis žmogus šiame mieste (Iloilo trečias pagal dydį Filipinių miestas). Filipinietis verčiasi įvairiais verslais, pradedant nuo nekilnojomo turto baigiant žuvies auginimo tvenkiniais, į kuriuos vyksime rytoj. Po to, kai važinėjome mieste, kartu valgėmė, vaiksčiojome po miestą, Juno visur sutikdavo pažįstamus, su jais sveikindavosi, šypsodavosi – toks įspūdis, kad šis didelis miestas tarsi mažas kaimelis, kur visi vienas kitą žino. Tačiau, panašu, kad jį žmonės žino dėl jo padėties ir jis su visais draugiškas. Robert yra Juno apsauginis, lydintis jį visur. Savas bičas, linksmas, su juo irgi labai greit radome bendrą kalbą. Robert‘as yra ilgametis filipinų armijos karys, ten dirbantis iki šiol ir šiuo metu vedantis mokymus kariams (tai dažniausiai būna amerikiečių kariai, atvykę į Filipinus praktikai) apie karą džiunglėse, kovos taktikas su, kaip jis sako, „šešėliniu priešu kažkur už medžio“, apie išgyvenimą laukinėmis sąlygomis, maisto radimą, maskavimasi, atakas, šikšnosparnių susimedžiojimą ir taip toliau. Rimtas vyrukas, pasakojo daugybę savo istorijų, kaip kariavo, gyveno džiunglėse, atlikinėjo misijas, buvo tikrai įdomu paklausyt. Neveltus visus Filipinus beveik atmintinai žino – sakė, su armija pabuvo beveik visose salose per savo karjerą. Gal nuskambės juokingai, tačiau kai Andrius pasakojo, kad nacionaliniame parke matė pitoną, Robert‘o pirma reakcija ir sakinys, ką jis išklausęs pasakė – valgomas :]

Matosi, kad mūsų sutikimas buvo įvykis jiems abiems taip pat. Nors seniau pas juos buvo Dainius ir Justina, tačiau mūsų jie taip pat labai laukė. Suorganisavo mums viešbutuką (vos septyni doleriai už kambarį), nusivežė į Juno sesers jūros maisto restoraną ant jūros kranto. Kabake visas maistas laikomas akvariumuose, gyvas ir judantis, tad išsirenki, ką nori, kad tau pagamintų ir po kurio laiko tau patiekia, tą patį kurį katik matei plaukiojantį. Vakarienė buvo, kaip Juno sakė, filipinietiška: daug maisto, pačių įvairiausių rušių patiekalai ir aišku, visko daug daug. Persivalgėme daugiau nei labai ;] Kelių rušių žuvys, krabai, jūros dumbliai, austrės, krevetės, bene trijų skonių ryžiai, mangai su krevečių užtepu, daugybė padažų. Visko neišvardinsiu, nes tikrai net neatsimenu :] Faktas tai, kad jie mus pavaišino pačia sočiausia, pačia įvairiausia per šią kelionę ir su vietiniais, tiktai vietiniais receptais pagaminta vakarienė. Nerealu. Po to nuvažiavome į miesto centrą, prasėdėjome visą vakarą kabake, kalbėdami apie viską, pradedant lietuviška žiema, baigiant amerikiečių armija ar transvestitais, kurių pilni Filipinai. Temų buvo daug, įvairių ir įdomių. Jie labai labai dėmesingi, nori, kad mums būtų čia viskas gerai, vis klausia, ar nieko netrūksta, gal dar kažko reikia, paklausėme ar nėra kur pakaituot tose salose, kur mes būsim, iškart apskambino n žmonių, išsiaiškino viską labai greit;] Atsakymas ne, nes vėjas visur bus nuo kranto, kur mes būsim, tačiau paslaugumas stebina. Net rytoj, Juno pasiemė laisvą dieną (Robert nereikia, nes jis asmens sargybinis ir vistiek kartu su Juno važinėja, nes armijoje būna tik pagal tvarkaraštį kas menesį pamainomis), ir veš mus į Guimaras salą, ten apžiūrėsim visas mangų plantacijas, Juno žuvies veisyklas, dar kažką įdomaus jie prigalvojo. Žodžiu, paslaugumas nerealus.

Miegosim ryt Juno viloje Guimaras saloje, jie ten mus paliks rytojaus nakčiai, o patys grįš atgal į Iloilo, o kitą dieną mus paims jo kitas pažįstamas, kuris mus palydės dar dieną po Negros salą. Kažkas tai tokio, jau maišausi tuose kelionės planuose:] Matysim. Paslaugumo ir draugiškumo esam nerealiai nustebinti. Štai ką reiškia šiltas kontaktas su prieš tai buvusiais Dainium ir Justina ir jų geras užsirekomendavimas Juno bei Roberto akyse ir aišku, didžiulis Rūtos indėlis organizuojant šią kelionės dalį, kaip ir visą kelionę.

Nors iš šios kelionės dalies, to vadinamo trečio etapo, nuoširdžiai pasakysiu, nieko daug nesitikėjau, nes ir taip viskas buvo ok, jaučiausi pailsėjęs, pasikrovęs jėgų ir geros energijos, tad tiesiog maniau, jog bus gerai taip kaip bus, kažką pamatysim, kažkur pabūsim, tačiau jau po šiandien pamačiau ir jaučiu, kad jis bus tikrai nė kiek neprastesnis nei kiti du. O gal net ir geresnis, nes labai įdomiai ir linksmai viskas klostosi. Smaguma, vėl eksplorinam šalį pilnu tempu. Ryt ryte išvarom į Guimaras.

Guimaras

Na ir dienelė.. Įspūdžių tiek, kad aprašyt ir sunku. Rytas prasidėjo anksti, kai mūsų viešbutuke pasirodė kelionei pasiruošę Junas ir Robert, tad susikrovėme šmutkes ir pajudėme į Guimaras salą. Kadangi kėlėmės su mašina, vaikinai nuvažiavo į kažkokį specialų laivų terminalą, kur kursuoja vien krovininiai keltai ir jie skirti ne privačiam trasnportui, o visokioms krovoms. Įsėdus į keltą viską apžiūrėjome, apvaiksčiojome, o dar vėliau, dėl smalsumo paklaustas apie laivo kilmę, buvau nuvestas į kapitono kajutę, kur ir prabuvau visą plaukimo laiką. Senas keltas, vairuojamas itin primityviomis priemonėmis ir su senovine navigacija man vistiek paliko įspūdį. Tiksliau darbas, kai viskas vyksta. Kapitonas vairuoja žodžiais ir komandomis, o visą darbą, visus jungiklius bei svirtis stumdo du vaikinukai. Jis tik įsakinėja, jei reikia, kalba per racija su krantu, o visą kitą laiką bendrauja su manimi. Ne išimtis aš buvau ir kapitonui – mes, turistai, jiems esame labai įdomus. Per pusę valandos kelionę daug pripasokojau apie Europą, Lietuvą, o kai paminėjau apie šaltį iki minus dvidešimt, vaikinukai net atsisėdo iš nustebimo ;] Sako, tikrai nenori į svečius pas mus;] Žodžiu, buvau itin garbingas svečias laive, net šiek tiek turėjau progos pavairuoti didžiulį krovininį keltą. Nustebino tik tai, kad keltas gamintas japonų, prieš 46 metus ir vis dar tarnauja, nėra nei tobulintas, nei perdarytas, net neturi visiškai jokio vairo stiprintuvo – tik su rankų jėga per daugybę dantračių suki laivo vairą. Tad norėdamas pasukt penkiais laipsniais laivą, turi apsukt bene septynis kartus dantratį. Labai lėtai ten viskas ir sulėtinai vyksta jame:] Šiaip jie patys sako, kad laivas šitas labai senas ir morališkai pasenęs, tad niekur kitur, kaip tik tarp gretimų salų jis ir neplaukioja. Net naktį su esamomis sistemomis jis negali plaukt. Toks didelis vietinės reikšmės gargaras :]

Persikėlę į Guimaras, užsukome iškart apsipirkti į vietinį turgelį vaisių ir daržovių. Guimaras kaip sala yra pakankamai laukinė, nenuturistinta, daugybė džiunglių, miškų,neapgyvendintų vietų, tad mes, pasirodę tame vietiniame ir labai jau kukliai atrodančiame turgelyje, sukėlėm tikrai didžiulę nuostabą visiems prekeiviams. Turistai užsuko :] Žmonės sveikinosi su mumis, kalbėjo angliškai, šypsojosi, kvietė aplankyt salą, vėl grįžt, žodžiu, visi norėjo pabendraut su mumis, nesvarbu apie ką :] Tad, turėdami du palydovus, žinančius kainas, pažįstančius pusę turgaus ir suprantančius kur ką ir pas ką reikia pirkti, apsipirkome taip pigiai, kaip niekad dar šioje kelionėje nebuvo. Už daugybę, tikrai daugybę vaisių ir daržovių sumokėjome vos penkis dolerius :] Krūva maišelių su vaisiais ir daržovis, kiek tai kainuotu Lietuvoj, net nedįsčiau skaičiuot. Taip pat dar prifotkinome visą turgų, žmones, aplinką, vaizdus, visiems buvo labai įdomu, o mums gera proga pasigaudyt įdomių fotkių.

Vėliau užsukome ir į specializuotą mangų turgų, kur nusipirkome mangų, šiame turguje, gana didžiuliame yra prekiaujama tik šiais vaisiais, nieko kito, ten nėra. Daugybė kioskių, parduotuvėlių, prekiaujančių vien mangais. Paskui, kai juos valgėme, supratau kodėl Guimaras taip garsėja mangais – skanesnių iki šiol nebuvau valgęs. Ir tikrai tai ne saviapgaulė – visur, kur valgėme kitur, buvo ne tokie geri, net tokie saldūs, ne tokie :] Sužinojome, kad Guimaras sala turi specifinį dirvožemį ir tinkamai mažą kiekį lietaus, kad patiektų, kaip jie sako, geriausius mangus pasaulyje. Jie saugosi nuo visų kitų salų taip, kad į salą aplamai mangai negali būt atvežami – nes gali atvažiuoti kažkokios bakterijos ir jų kokybė suprastės. Tad visur laivų uostuose stovi ženklai, „No mangos“. Mūsų netikrino, bet tokie patikrinimai vyksta. Iš šios salos jie vaisius eksportuoja į daug pasaulio valstybių, turi sertifikatus, etc. Bet tai galioja tik šiai salai. Skamba įdomiai, bet taip yra. Tad vakare, prilesęs mangų, kad tai bene pats skaniausias vaisius, nors iki šiol nebuvau nei jo mėgėjas, nei aplamai žinojau, kas tas vaisius per viens :]

Po kurio laiko, praleistoje pikapo kabinoje kedenant vėjui plaukus ir šviečiant karštai saulei, atvykome į Juno vilą. Nors ir žinojom, kad tai graži vila, kad didelė, tačiau pamačius pastatą, pavadinimu „Bella Cove“ atšoko fantazija :] Negaliu niekaip kitaip pabadint, kaip rūmai. Iš meksikietiško filmo, su tarnais ir tarnaitėm :] Pastatytas ant jūros kranto, iš kitos namo pusės tankios džiunglės, pilnos gyvūnijos, namas su vidiniu kiemu, kuriame gyvena papūgos, lauko baras, terasos, hamaikai, poilsio zona prie vandens, miegojimo kambariai, didžiulis valgomasis (dvylikos vietų) – viskas tikrai kaip per serialus. Dar reiktų dadėt tai, kad už namo, įspaustas į džiungles randasi mini zoologijos sodas, su elniais, daugybę pauksčių, bezdžionėmis, fazanais, papūgomis, net ir retasis Filipinų erelis čia gyvena. Kaip Andrius pastebėjo, raudonosios knygos kolekcija, suspausta į pusę hektaro. Juno pasakojo, kad šis pauksčių sodas yra atminimas jo mamai, kuri labai mėgo pauksčius, todėl jie, visa giminė, ir laiko šį brangių ir retų pauksčių sodą ir juo rupinasi.

Atvykę į vilą iškart buvo sutikti tarnų, kurie atbėgo, atidarė mašinos duris, sunešė daiktus, viskas tikrai kaip per ispanų serialus. Neveltui Filipinai buvo ilgą laiką jų koolonija, o Juno kraujas ispaniškas;] Tad kai įsikūrėme, apžiūrėjome sodą, pasivaiksčiojome, sėdome pietų. Moteriškės patiekė daugybę skirtingų patiekalų, desertų, stalas lūžo nuo valgių :] Jau po vakar pasimokėme, tad mažiau valgėm šį kart :] Tarnaitės, arba nannys, kaip jie sako, taip išdresiruotos, kad pastoviai šokinėja apie stalą, nešioja indus, nurinkinėja patiekalus, viskuo pasirūpinta;] Užkandus nieko neveikdami dieną ir leidome. Papludimyje, terasoje, gėrėm gėrimus, sėdėjom, čilinom, nieko neveikėm. Nerealiai čia mes. Netgi šaudėme šiek tiek iš rimtų ginklų. Į dangų ir į vandenį. Pasirodo, Filipinuose turėt ginklą yra beveik mados reikalas ir kiekvienas pasiturintis filipinietis kažką pas save šaunančio laiko. Kai kas ir visai galingus. Tad kai Juno ištraukė savo žaislus, šiek tiek papyškinome ;] Vis dar stebimės, kaip žmogus, faktiškai mūsų nepažinodamas, taip mums skiria savo laiką, dėmesį. Spėjame, kad jis savo gyvenime yra pakankamai apsirūpinęs, daug pasiekęs, todėl jam šis bendravimas su mumis, europiečiais yra taip pat pramoga, naujas atradimas, jis net švyti, kalbėdamas su mumis, juokaudamas, bendraudamas. Smagu jam kaip ir mums.

Įdomus tas pasaulis :] Net rytoj jis paėmė laisvą dieną ir mums suorganizavo tripą per salas – nuo ryto leisimės laivu per salas, apžiūrėm šias apylinkes ir šiek tiek snorklinsim, pasigrožėsim povandeniniu pasauliu.

Vakare dar labai ilgai sėdėjom terasoj, klausėmės genčių būgnų muzikos, gėrėm alų, supomės „hamake“, juokėmės ir kvailiojome. Gyvunijos čia netrūksta, neveltui džiunglių krašte esam – į svečius vakare atšokavo milžiniško dydžio varlė (lietuviška padaugint iš keturių reik), o ant sienų visą vakarą bėgiojo daugybė driežiukų. Dauguma maži, vienas kitas ir didesnis. Tiek daug dar niekur nebuvo, jie gyvena visur, kambariuose ant sienos, lauke, vienam kvadratiniame metre po kelis ;] Bet miegojau daugiau nei gerai, net savo sietkos nebetraukiam. Viskas čia švaru, gražu, tvarkinga, o driežų nelabai bijau. Nors ir už namo tikros džiunglės ir tai, kaip vaikšto gyvybė, gali girdėti. Paryčiais, visa gamta, visas paukštynas, įskaitant ir tą, kuris čia po langais zoologijos sode, taip uždainavo ir pradėjo leist garsus, kad vos miegot buvo galima. Kaip prie šio choro prisijungė dar ožys, tai tikrai galvojau, kad eisiu jį perkelt kur toliau, nes mekeno taip, ir dar be pauzių, kad apie miegą, brolau, pamiršk :] Bandžiau tartis, ožiukai eik iš čia, bet nepadėjo :]

Neblogiau leidome ir kitą dieną. Vėl fazendos tipo pusryčiai, paskui ir pietus, vakare ir vakarienė :] Laiku ir būtinai visko daug. Prie stalo sėdam tik tada, kai šeiminkės pasako, jog paruošta, kai visi susirenka ir Junas, sėdėmas stalo gale, atidaro vakarienę. Viskas labai daug turi įspaniško palikimo, aplamai, šie kolonizatoriai Filipinų kultūrai paliko labai daug ką, pradedant pastatais, baigiant tradicijomis ir kultūros elementais. Mūsų vaišėse visada patiekalų daug, tad valgom ir storėjam, o desertui lesam mangus. Jei iki šio kelionės etapo, nuo tampymų, bagažo nešiojimo, intensyvaus kaitavimo Boracay saloje tikrai jutau, kad mano svoris mažėja, tai šiuo metu esu tikras, kad jis vėl auga atgal :] Nes valgom daug;] Ypač mangų ;] Šiandie buvo tokia lengva diena, nes daug laiko plaukėm kateriu, snorklinom, aplankėm salas, laukinius paplūdimius, žuvies veisykla, o vakare ilgai sėdėjom terasoje. Visgi paskutinis vakaras, tad ir stalas tuščias būt negali, ir sausa kalba nekalba.

Ryt jau pajudėsim Bocoloid link, tad su Junu, jo apsauginiu Robertu, deja, bet teks atsisveikinti.. Nerealus žmonės, nerealus laikas su jais ir patys šilčiausi prisiminimai. Buvo super.

Guimaras „Island hoping”

Šiandien turėjom pusdienio plaukimą per salas, laukinius paplūdimius ir šiaip gražias apylinkių vietas. Vietos tikrai puikios, nerealus salynas, gamta, olos. Net nežinau, bet man pasirodė, kad čia dar gražiau už El Nido, kur buvome prieš kelias savaites. Gal ir klystu, nes anas yra labai garsus. Bet kuriuo atveju, daug nesigilinant, šiandie buvo gražu ir labai gerai – šilta, o vaizdai kaip iš atviruko ;] Prasukome daug salų, paplūdimių, olų. Šiek tiek bandėme snorklinti, tačiau nieko įdomaus taip ir neradome – panašu, kad čia vietos, kai reik grožėtis tuo, kas virš vandens, o ne tuo, kad ten apačioje :] Tačiau aplankėm tikrai nerealių paplūdimių – laukiniai, baltas smėlis. Buvo įplaukę ir į keletą urvų, tačiau po Sabangos tokiais mūsų nebelabai jau ir nustebinsi;] Laukiniai apleisti paplūdimiai daug geriau. Matosi, kad kai kur gyvena koks žvejas, kai kur visai viskas apleista ir namelis jau beveik griūna, nors vieta beveik rojus. Viename iš jų, panašu, kad dar gyvenamame, bet be šeiminko, nes tas gal žvejoja, šiek tiek išsilaipinom lauk. Viskas kaip iš Tomo Hankso vaidmens Prarastasis filme. Net ir irankiai tokie primityvus, daiktai kaip iš akmens amžiaus, net luota pats iš palmės kamieno skuobia ;] Nereikia net į gentis važiuot, kad pamatyt senuosius čiabuvius, laiveliu gali atplaukt, tik reik žinot kur, ir tada, kai žvejo nėr namie, nes kitaip gal ir su kokia kuoka išvytu. Taip bežiūrinėdami namelį, kitus daiktus, gan gilokai ir į džiungles nuvarėme. Kelionės pradžioje tikrai nebūčiau pagalvojęs, kad drasiai, su šortais ir basomis kojomis eisiu per džiungles ir visai nepanikuosiu ;] Taip, žiūrėt po kojom reik, bet viskas ten ok. Buvo smagiai. Ypač nerealus bambukų garsas, kai jie sausi ir juos vėjas judina. Rodos, visas miškas traška. Kai eini, viskas cypia, čirškia, o dar tie bambukai skleidžia savo stiprius garsus – viskas gyva aplink – eini įsitempęs tarsi katinas. Bet įdomu.

Guimaras žuvies veisykla

Plaukiodami buvo užsukę į labai įdomią žuvies veisyklą. Fabrikas atvirame ore, gamtoje, pastatytas ant vandens. Lagūnose tarp salų, pastatyta pontoninė infrastruktūra, kur veisiamos, auginamos žuvys. Visokiausios, nuo mažučių iki tikrų milžinų, sveriančių virš aštuoniasdešimt kilogramų. Jie viską padarę ir sujungę iš pontonų tiesiai ant atviro vandens, o savo žuvis laiko tinkliniuose baseinuose. Labai patogu, nes vanduo visada šviežias, iš jūros, nieko keist ar rūpintis nereik, nieko nereikia kast ar statyt. Primetė bačkų, sutvirtino viską lentomis, tai patapo milžiniško dydžio neplaukiančiu plaustu ir va tau veisykla. Veisiam – auginam – parduodam. Net kepykla vietoje yra, gali pagamint ką nors ištraukę tiesiai iš tinklionio baseino. Mane nustebino šis fabrikėlis, nes aš maniau, jog ta didžioji masė žuvies, taip populiari Filipinuose, ateina tiesiai iš tinklų, tačiau pasirodo, kad visgi didžiausias tiekėjas yra veisyklos, o ne žvejai iš jūros. Tad ir tas maistas nėra toks tyras kaip atrodo, nes žuvis jau šeriama kombikormomis, auga uždaroje erdvėje, žodžiu, ne laisvai užaugęs padaras. Bet vistiek gerai ir labai skanu :]

Bacoloid

Į Negros salą, Bacoloid miestą atplaukėme jau pavakariop. Grįžimas iš Guimaras, atsisveikinimo pietus su Juno, plaukimas keltu – šiek tiek užtrukome, todėl jau buvo ir antra dienos pusė. Nieko daug nenuveiksi, bet nieko daug ir neplanavom. Bacaloid miestelyje apsistojom pas jau seniai mūsų laukusiu vieno iš Dainiaus draugų (ir tuo pačiu Roberto) – pusiau filipinietiškos, pusiau amerikietiškos kilmės ir išvaizdos vaikinuką Tony. Linksmai nusiteikęs, tiesiai iš egzo žmogelis atrūko mūsų pasitikt tieisiai į laivų portą, tad susikrovę šmutukes jo amerikietiškame pikape, pajudėjom pas jį į namus. Tony yra, ko gero, pats jauniausias amerikos pensininkas. Čia rimtai. Jam šiuo metu vos dvidešimt šeši. Vaikinas kareivis ir tarnavęs rimtose misijose, Afganistane, Pakistane, Irane, atstovaudamas Amerikos armiją. Per vieną nelaimingą atsitikimą, jis gavo rimtą nugaros traumą, ko pasekoje jis nebegali turėt jokio fizinio krūvio. Tai šiuo metu jis gauna socialines išmokas, studijuoja ir gyvena savo malonumui. Net ir savo sodininkystės biznį pradeda, nori augint įvairius vaisius bei daržoves. Gyvena Filipinuose, nors yra amerikos pilietis. Anot jo, nėra pasaulį gražesnės vietos gyvenimui nei Negros sala :] Ir aišku, daug keliauja po visur. Aplankęs daugybę šalių, įskaitant ir mūsų pabaltijį, Lietuvą, apie mūsų šalį turi šiltus prisiminimus, ypač apie moteris :]

Nemažai pasaulio, kaip pats pasakojo, pamatė tada, kai dirbo Busho asmens sargybinių – šį faktą patvirtina ir kambarį įrėminta asmeninė Amerikos padėka Tony‘ui. Nors ir nenustebome, tačiau labai smagu, kai įėję į jo namus, viename kambaryje pamatėme kabančias dvi didžiules vėliavas – Amerikos ir Lietuvos :] Mūsų buvo laukta :] Kaip supratome, aplamai pas jį užsuka daug keleivių ir keliajančių draugų – viena siena skirta visiems palinkėjimams, užrašams, mintims. Palikom ir savo šedevrą, Andrius pabuvo dailininku ir numaišė penkis itin gražius veidelius, kad mūsų užsukimas taip pat turėtų ženklą toje sienoje.

Tad tiek apie Bocoloidą ir mūsų padėtį, ryt pajudėsim per Negros salą į San Carlos. Pats Bocoloidas man pasirodė kaip visiškai tradicinis Filipinų didmiestis, purvinas, apleistas, chaotiškas, skurdas ir turtas šalia, kaip ir visur, nieko kažko jame ypatingo nepastebėjau, tad ir nelabai ką turiu papasakot apie jį. Daug įdomiau tai, kas mus sutiko, kur mes apsitojome ir su kokiu žmogumi susipažinome. Kai Tony vėl atvyks į Lietuvą (sakė, tikrai tai bus, tik neaišku kada), tada jau mes kabinsim štatų vėliava ;]

Negros sala

Apie Negros salą, dar prieš išvažiuodamas buvau skaitęs daug teigiamų atsiliepimų iš kitų, ten buvusių turistų ir keliautojų. Apie gamtą, paplūdimius, kalnus, gamtą. Tad kai atvykome į Bacaloid, laukiau, kada gi pajudėsime kelionei per šią salą – noris viską išvyst savo akimis. Dar pirma vakarą Tony mus nuvežė prie vienos iš įdomių Negros salos vietų – 34 kilometro kelyje tarp Bacoloid ir San Carlos. Ši vieta įdomi tuo, kad čia neveikia fizikos dėsniai. Arba veikia, tik kažkokie kitokie nei tie, kuriuos mes įpratę matyt ir žinot:] Įdomumas tame, kad atvažiavus į pakalnę ir įjungus laisvą pavarą, mašina pradeda riedėt į kalną. Taip taip – į kalną, kad ir kaip tai juokingai skambėtų. Važiuoji į pakalnę nuo kalno, sustoji, įsijungi laisvą pavarą arba visai išjungoi variklį ir tada.. automobilis pradeda riedėt aiukštyn į kalną. Apie tą vietą buvau grdėjęs, maniau, kad tai optinė apgaulė, tačiau šiuo metu jau nežinau. Kelias tikrai eina į kalną ir mašina rieda į jį – bandėm kokius šešis kart. Tada ir butelį kaip gulsčiuką naudojom kelio lygumui matuot, ir atsiklaupę žiūrėjom – velnias žino kaip ten yra. Tiesa, bandžiau ir savo kojom ir eisena tikrint – vienu metu lyg ir pasirodė, jog kai apsisuki ir pradedi eit į kalną, eit daros lengviau ‚] Mistika. Visgi esu linkęs manyt, kad čia kažkokia optinė apgaulė, gi sunku patikėt tuo, kas prieštarauja šimtą kart patikrintiem dalykam :] Esu girdėjęs, kad analogiška vieta dar pasaulyje yra Argentinoje.

Buvome aplankyti ir Hot Springs šaltinių. Taip pat laukinė vieta, beveik džiunglėse, kur trykšta iš žemės karšti požeminiai vandenys. Vieta įdomi, nes įkurta beveik džiunglėse, visur tvyro sieros kvapas, gniaužiantis nosį tol, kol pripranti, o aplink laukinė tyla. Viršuje, tiesiai virs baseino cypia ir skraido nerealus kiekis šikšnosparnių – ko gero, baseino šviesos privilioja vabalus ir visokius kitokius mini skraiduolius, tai skraidančios pelės jais ir maitinasi. Sėdi baseine, o virš tavęs palmėse vyksta visas mitybos procesas :] Viskas viršuj cypia, krykštauja, juda. Įdomus jausmas. Pats baseinas karštas taip, kai gerai įšalęs kaitini kojas – įlyst reikia atsargiai ir palengva. Ir būt neilgai – ne daugiau dvidešimt minučių, kūno rakandandus ilgai mirkyt ugnikalnių vandeny nesveika :] Tad po šių sieros vonių, gero valandos masažo ir skanios vakarienės, miegojome Tony namuose geriau nei bet kur kitur prieš tai.

Kitą dieną (savaitės ar mėnesio dienų supratimą esu seniai praradęs) pajudėjome San Carlos link. Vietiniu atobusu, pilnu taburečių ekstra sėdėjimui, daug besikeičiančių vietinių žmonių bei prižiūrimo pikto konduktoriaus. Šis jaunuolis vos iš ketvirto karto man atmetė gražą – ryškiai norėjo likučius pasiimt sau. O tie likučiai nemaži – 800 pesų, nes bilietas tik 200. Bet po kažkelinto priminimo, piktai gražino, daug nesileisdamas į kalbas. Šiaip tokių žmonių nėra daug šioje šalyje, dauguma sąžiningi ir draugiški, tačiau, kaip pamatėm, vienas kitas pasitaiko :] Jausmas įdomus, kai sėdėdamas senam supuvusiam Ikaruse važiuoji per serpantinus, kai kelias vingiuoja aukštyn žemyn, kalnas, pakalnė, skardžiai, lygumos kalnų viršukalnėse, vėl skardžiai ir taip visą kelią. Ir vairuotojas ne iš lėtųjų – tad naturaliai smegenyse kažkas vis pradeda galvot, kas jei stabdžių šlangutė nutrūkts, kas jei į posūkį neįsirašysim, kas jei.. Reik vyt tokias mintis, tada iškart sėdėt ramiau. Tad ėmiau fotiką, atsistojau tarpdury ir fotkinau pro šalį bėgančius vaizdus. Besikratančiam autobuse, vingiujančiam kas dešimt metrų palei skardžius tai daryt įdomu ;] Viena ranka laikais, kad neišskristum pro niekad neužsidarančias duris, kita ranka bandau fotiko mygtuką spaudyt ;] Kaip paparacis tikras. Vienu metu į autiką padavė gaidžių – jie, labai gražiai supakuoti, keliavo į Sant Carlos. Gaidžiai įdėti į bambukų pintines taip, kad vos kyšo uodega, pintinės suspaustos ir užverštos taip, kad nepajudėsi – bene penkiolika tokių paketų buvo suguldyta po sėdynėmis ir porą valandų keliavo. Kai sustodavome paimti ar išleisti keleivius, tada iš po sėdynių visur pasigirsdavo bandančių (ko gero, snapai papančioti irgi) giedot pauksčių garsas, toks spiegiantis juokingas kakariekuuuu :] O jei rimtai, stresas jiem turėjo būn nežmoniškas, tačiau čia Azija ir gyvūnais nėra labai rūpinamasi. Mačiau ant džipnio stogo grotų gulinčius ir keliaujančius paršus, pintinėse supakuotus gyvus gaidžius, uždarytus mažuose narvuose pauksčius ar pririštas beždžionėles. Lietuviški gyvūnų apsaugos žmogėnai čia rastų kur pasireikšt:]

Pati Netgos sala tikrai velniškai graži. Ko gero, gražiausias gamtovaizdis, ką matėme per visą kelionę. Na, aišku, buvo labai gražus ir Palawan‘as, tačiau ten nebuvo tokių didelių kalnų, daugiau lygumos ir džiunglės. Negros sala garsėja visoje Azijoje savo cukrašvendrėmis – pagrindinis salos verslas yra cukraus gavyba, tad bene visa sala dirba šiai šakai. Daugybė cukrašvendrių plantacijų, sunkvežimių ir mašinų, vežančių jų kotus perdirbimui, visi keliai nubarstyti iškritusiais cukrašvendrių pagaliais, visur pakelėse aikštelėse vyksta krovos darbai, žmonės einantis ir važiuojantus dirbti į tas plantacijas – iškart matosi, kad čia tai bene pagrindis salos variklis.

Analogiškai kaip Guimaras, kur viskas sukasi apie Mangus. Judėdami senu Ikarusu, pasiekėme ir kalnų zoną. Labai gražu ir net kažkiek primena Austriją, jei pamiršim ten esančias skambančias karves – kalnai, žalumos, akmenuoti upeliai, visur besišypsantys linksmi žmonęs. Nors imk, išlipk ir džiaukis vėsiu oru, kuris kalnuose jau ne toks karštas kaip miestuose ir salos apačioje. Daugybė žalumos ir ryžių plantacijų, terasų, padarytų ant kalnų skardžių – viskas kaip iš atviruko. Gaila, kad visus tuos grožius matėm tik pro atviras autiko duris – būtų smagu ten sustoti ir pasigrožėt. Bet kuriuo atveju, šio kelių valandų tripo skersai Negros užteko, kad suprastume, jog ši sala tikrai verta dėmesio. Nematėme jos baltų paplūdimių, didžiulių krioklių, tačiau užteko ir kalnų, žalių lygumų, ryžių terasų, kad suprastum, jog čia tikrai verta pabūt ilgiau, apkeliau, pasikrožėt. Galbūt kitą kart , nes nežinau jau ir pats, ar mano moto, kad gyvenimas per trumpas važiuot du kartus ten pat, galioja Filipinams ;]


Sant Carlos

Apie Sant Carlos daug rašyt nėra ką. Visiškai vietinis mietelis. Tai jau mokame atskirt, kur keliaja turistai ir kur tu esi tikra retenybė, pasirodęs baltaodis. Kai eini per miestelį ir matai, kad už tavo nugaros susirinko trisdešimt vaikų, spiegančių iš džiaugsmo ir norinčių sumušt su tavimi rankomis, paliest tave – supranti, kad čia tokių kaip mes nedaug :]

Daug vaikčiojome po šį miestuką, buvome turguje, vietinėse parduotuvėlėse. Kai eini per miestely ir apsižvalgęs pamatai, kad apsoliučiai visi žiūri į tave, jausmas labai įdomus. Jauties keistai ir ant padidinamo stiklo. Aišku, žmonės be galo draugiški ir visada šypsosi, tad tas žiūrėjimas tai naturalus jų smalsumas ir tiek. Sunkiai radom ir ką užkast – yra kepyklų su labai neskaniom bandelėm, yra greito maisto, bet nieko normalaus – tad kelionės pabaigai pavalgėm vištienos, keptos beveik gatvėj, kartu su kitais vietiniais žmonėmis. Ir nieko, nė kiek neblogiau ir su varikliais niekam problemų nebuvo. Maistas čia geras visur.

Deja, bet mūsų kelionė šypsenų šalyje eina pabaigon. Visa, kas gera turi pradžią ir turi pabaigą. Mes jau prie pastarosios :] Ryt judame ryte keltu į Cebu miestą, tada skrisime į Manilą, iš ten jau namų link.

Link Lietuvos

Ką čia ir beparašysi, iš pavadinimo viskas aišku. Baigiam savo ekspediciją ir judam jau link namų. Biški liūdna, bet kažkiek jau ir norisi. Įspūdžių ilgam, net receptoriai kažkiek atbukę nuo to, kiek visko pamatėme :] Reikia mini pertraukos, kad vėl pradėtų stebint tai, ką matai. Nes kitaip žmogus pasidarai labai nejautrus net ir tiem dalykams, kurie prieš tris savaitęs būtų tave privertę aikčioti iš džiaugsmo ir nustebimo.
Kelionė namo irgi bus ilgoka ir nelengva – daug keisim transportų 🙂 . Šiandien, tai yra penktadienis, anksti ryte iš Sant Carlos keltu pajudam į Cebu salą, tada autiku kažkiek valandų riedėsim i Cebu miestą, iš kur skrisim į Manilą. Šešių valandų laukimas ten, tada skrydis į Abu Dabi, tada vėl šešių valandų laukimas, vėl skrydis, taip šeštadienio vėlų vakarą atsidursim Frankfurte. Nakvynė, gal net vokiško alaus bokalas ir sekmadienį vakarop jau busim Vilniuje :]

Įspūdžių daug. Be galo daug. Minčių, įdėjų, planų, pamąstymų. Ir aišku, nerealiai užaštrėjęs noras keliaut, keliaut, keliaut. Pasaulis gražus, skirtingas ir įdomus. Kaip močiutė sakydavo – margas kaip genys ;] Tad nenuostabu, kad jau dabar su manimi važiuoja nauja ką tik įsigyta Lonely Planet knyga – kitai šaliai ir kitai kelionei. Jei išeis – šiais metais. Kur? Ten kur senai svajoju nuvažiuot, nuo vaikystės dar. Kaip pradėsim ją klibint – parašysiu.

Šaltinis: 101svajone.blogspot.com

3 thoughts on “Filipinai”
  1. Na, visko pamatyti gali ir mėnesio neužtekti, o ir dvi savaites vienai šaliai mažai kas gali skirti…Taip, kad nesikuklinkite – pamatėte tikrai daug, nes pusė miestų net negirdėti, nors pati prieš vykdama į Olandiją daug domėjausi.
    Tik, kaip supratau, Kinderdijk malūnai jums labiau patiko negu Saanse Schans? Vadinasi mes apsirikome pasirinkdami antruosius?

  2. Gera kelionė. Tikrai daug pamatėt.
    Geltonieji fontanai – o juk žavingas reikalas 🙂

  3. Apie malūnus…
    Pati aplinka, atmosfera man tikrai labiau patiko Kinderdijk’e, ypatinga vieta, tokios daugiau niekur neteko matyti. Bet iš principo tai yra skirtingi objektai. Zaanse Schans teritorijoje yra daug įvairių muziejukų, krautuvėlių ir pan., tarp jų ir keli malūnai.
    Kinderdijk’e visoje didelėje teritorijoje yra tik vėjo malūnai prie kanalų. Tarp kitko, jų paskirtis buvo pumpuoti vandenį, kad apsaugoti laukus nuo apsėmimo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *