Žaliasis Kyšulys: Cabo Verde: Svajonės kartais pildosi

Kadaise pamačiau foto iš Cabo Verde salų.. Kažkada nuspredžiau, kad ten būtinai apsilankysiu. Kada nors svajonė išsipildys, dar viena vieta, kurią būtinai aplankysiu kaip ir Maroką. Kada nors, tikrai ne dabar, nes toli, brangu... Ir štai netikėtai...

Kelionė į Žaliojo Kyšulio Salas, o būtent į Sal gavosi visai netikėtai. Su Mariumi (kai kam žinomu Windmariaus pseudonimu) planavome Šv. Velykų savaitei ieškoti paskutinės minutės pasiūlymo ir važiuoti kažkur paburiuoti, tačiau tai, kad kelionės tikslas bus Cabo Verde, tikrai nemąstėme – mintys sukosi apie kažką įprastesnio ir populiaraus (Egiptas, Ispanija, Kanarai). Likus vos porai dienų iki kelionės, „Alfaturas“ kelionių agentūroje radom labai patrauklų pasiūlymą ir ilgai nesvarstę pasirinkome Afriką, Žaliojo kyšulio salas. Kaip ir įsitikinome vėliau, tai vieta, kur galima rasti viską – vėją, bangas, saulę, smėlėtus paplūdimius bei pajusti tikrą Afrikos gyvenimo ritmą, kur žmonės niekur neskuba, nestresuoja ir gyvena tik šia diena.

Kelionė

Manajį „Subaru Leacy“ užkrovėme dviem komplektais burlenčių ir keturiais rigais. Kaip ir visada, įrangą pakavome tradiciškai – dvi įvairiais minkštais sluoksniais apsaugotas lentas kišome į vieną maišą, o bures, stiebus, gikus ir visą kitą mantą patalpinome kitame maiše. Kaip rodo ankstesnių skrydžių praktika, keliaujant dviese taip yra kur kas patogiau ir talpiau susipakuoti inventorių, nei kiekvienam atskirai bandyti talpinti į savo maišą lentą, bures ir stiebus. Pajudėjome iš Vilniaus apie 8 valandą ryte, norėdami lengviau orientuotis Varšuvoje ir negaišti laiko klaidžiojant, pasiėmėme GPS navigatorių – Valę (taip pavadinome lietuviškai šnekantį įrenginuką). Kelionė vyko sklandžiai, be problemų pasiekėme Lenkiją, tačiau vos įvažiavę į ją, užtrukome gerą valandą, o gal net ir ilgiau, nes buvo sustabdyti labai uolaus „Lenkijos Policijos Pareigūno“. Sustabdyti už nieką. Žmogelis vykdė tarnybą itin kruopščiai – parodėme visus įmanomus dokumentus, suteikėme informacijos, kokiu tikslu važiuojame į Varšuvą, buvome paprašyti iškraustyti lauk visą burių maišą, per raciją patikrino mūsų statusą migracijos tarnyboje, o nieko neradęs, tiesiog pasidėjo dokumentus ir nuėjo stabdyti kitų mašinų. Matyt, neteko vilties. Pykome, aiškinome, kad vėluojame į lėktuvą. Pareigūnui nė motais. Vėliau, išrašęs baudas dar kelioms mašinoms atėjo su pažeidimo dokumentu ir pas mus – o, pasirodo, mus baudžia už tai, kad Marius gale sėdėjo neužsisegęs saugos diržo. Pavargę nuo cirko, sumokėjome 100 zlotų baudą, nes nebeturėjome nei laiko nei noro ginčytis toliau. Oro uostą pasiekėme laiku ir be didesnių vargų. Nors buvo penktadienis ir Varšuvoje jau formavosi milžiniški kamščiai, Valės parinktu maršrutu važiavome beveik be sustojimų – kelią GPS‘as parinko labai teisingą. Atvažiavę tiesiai į terminalą T2 išsikrovėme daiktus, inventorių, o mašiną pastačiau P4 parkavimo zonoje – šioje vietoje mašinos laikymas ilgam laikui kainuoja pigiau, nors patį terminalą surasti nėra paprastą – apsukau gal keturis ratus, kol pataikiau į teisingą įvažiavimą. Mes truputėlį apsirikome, nes nubildėjome su visais daiktais i terminą T1, tačiau ten reikia tik atsiimti bilietus iš kelionės operatoriaus „Exim Tours“, o pats skrydis, kai ir visi kiti čarteriniai reisai Varšuvos oro uoste, vyksta iš T2. Inventorių pridavėme be problemų – už inventoriaus gabenimą sumokėjome, tad prie mūsų, stovinčių eilėje, priėjęs pareigūnas iškart parodė, kur reikia nunešti pakus, o ten pro atskiras duris krovikai jį pasiėmė ir nugabeno tiesiai į lėktuvą. Skrydžio registratorė buvo maloni ir paprašius ji mus pasodino prie avarinio išėjimo, tad 7 valandų skrydis visiškai nenuvargino – lėktuvui pakilus, pavalgėme ir patogiai ištiesę kojas, iškart užmigome.
Nusileidę ir išlipę iš „Italy Air“ Boeing 757-200 lėktuvo, keleto juodukų buvome vedami muitinės link. Nors pilna aplink stovinčių tuščių autobusiukų, tačiau visi atsridę turistai pėsčiomis ėjo link pastato, aplenkdami kitus stovinčius ir laukiančius skrydžio lėktuvus. Gal dėl to, kad buvo naktis, ir vietiniai nusprendė, jog tarp lėktuvų vaiksčioti saugu. Praėję muitinę ir sumokėję vizos mokestį (25 eurus), pasiėmėme inventorių ir bandėme surasti transportą, už kurį atsiskaitėme dar Lietuvoje ir kuris turėjo mus nugabenti į Hotel Central viešbutį. Po ilgų diskusijų su „Exim Tours“ atstove buvo suorganizuotas transferis, bet būtų buvę kur kas greičiau ir pigiau, jei butume jį susiradę patys vietoje (nes oro uoste taksi-pikapų pilna), nei gaišę laiką įrodinėdami, kad paslaugą jau pirkome.

Kelionė atgal taip pat nebuvo visiškai sklandi – pirmas nesusipratimas paaiškėjo tada, kai susipakavome ir pradėjome laukti lygiai vidurnaktį atvyksiančio mus paimti automobilio, nugabensiančio mus į oro uostą. Laukiame, laukiame, bet nieko nesulaukiame, nerimas pradėjo ryškėti mūsų veiduose. Tai pastebėjęs recepcijos darbuotojas nedrąsiai ištarė, jog kiti su mumis atvykę lenkų turistai atgal skrenda ryt naktį, o šiąnakt jį saldžiai miega. Čiupome savo dokumentus, bet ten gana aiškiai parašyta, jog skrydis šiandien, laukiame tinkamu laiku. Dar atidžiau panagrinėję pamatėme, jog ant lėktuvo bilietų skrydžio data visgi rytoj, nors apsoliučiai visi kiti dokumentai nurodo grįžimo data šiandien. Pasimetėme. Tik prisiskambinus ir iš miegų pažadinus lenkų agentūros „Exim Tours“ atstovę sužinomoje, jog įvyko klaida ir mes skrendame ryt. Miegoti nuėjome su keistu jausmu – ir smagu, jog dar turime viena dieną, bet ir kvaila, nes viskas supakuota, susiruošta, o nuotaika jau lagamininė. Kitą dieną viskas vyko be jokių problemų, nuvykome, pridavėme inventorių ir ramiai ėmėme laukti skrydžio. Kadangi oro uoste lėktuvo vietų nesužymėjo, tad po lenkų masiško grūdimosi ir kovos dėl geresnės vietos lėktuve atsisėdome ir beveik visą septynių valandų skrydį miegojome. Varšuvos oro uosto terminale labai gražiai pro specialius vartus grąžino mūsų inventorių, todėl neilgai trukę susipakavome ir patraukėme į Vilnių. Kelionė Vilniun dėl didelio automobilių srauto keliuose užtruko daugiau nei septynias valandas, tad grįžau ir atsidariau lietuviško alaus butelį jau gerokai po vidurnakčio.

Viešbutis

Apsigyvenome Santa Maria miestelio centre esančiame viešbutyje „Hotel Central“. Kelių jis žvaigždučių, taip ir nesupratome – lenkai reitinguoja kaip trijų, „Alfaturas“ nurodo dvi, tačiau šie reitingai tikrai kitokie, nei tradiciniai europietiški ir labiau panašus į jau visiems žinomus populiariajame Egipte. Personalas labai paslaugus, draugiškas, šiek tiek kalba angliškai ir visada galima gauti reikalingos informacijos arba kažko pasiklausti. Kambariai kuklus, bet tvarkingi, sienos šiek tiek aptrupėjusios, viduje, kaip ir visur čia, tvyro keistas vietinis kvapas, prie kurio greit pripranti ir tiesiog nebejauti.

Kelis kartus matėme prabėganti trupinių ieškantį ūsuotą „ogį“, bet tai nieko nuostabaus, nes jų pilna gyvena lauke ir galima pamatyti tiesiog gatvėje. Pro langą žvelgiame į ta pačią Girmanto nufotografuotą palmę, girdime miestelio ritmą ir pastoviai šūkaujančius vietinius juodukus gatvėje. Kambariuose veikia kondicionieriai, kambarinės kasdien tvarko kambarius ir tai daro tikrai uoliai – po jų apsilankymo kambariai blizga. Pusryčiai viešbutyje kuklus, visada tas pats: batonas, dešra, sūris ir kava. Vieną rytą matėme jogurto, kelis kartus buvo truputį sausų pusryčių. Kadangi turėjome daug savo maisto, tai jo kartais pasiimdavome eidami pusryčiauti, kad paivairintume racioną. Mūsų abiejų nuomone, viešbutukas tikrai tinkamas visiems, kurie nori atvažiuoti pamatyti Cabo Verde su ekonominiu biudžetu, tačiau reikia iš anksto nusiteikti, kad didelio komforto čia nerasite. Ar jo reikia ar ne, čia jau kitas klausimas, kiekvienam individualiai, bet mums jis buvo pats tas – atvykome ne viešbutyje laiką leisti.


Santa Maria miestelis

Nors ir atvykome į Santa Maria 4 ryto, šiek tiek apsitvarkę išlindome apsižvalgyti. Pirmas įspūdis buvo bauginantis – naktis, miestelis apgriuvęs, visi langai su grotomis, praėjome keletą tvorų, kurių viršumi eina plika viela su elektros srove, aplin šlaistosi ir kažką mums šūkauja girti juodžiai – tikrai saugiai nesijautėme. Kadangi su savimi jokių brangių daiktų neturėjome, tad vistiek iki Atlanto nuėjome ir išgirdome tą nerealų lūžtančios bangos keliamą garsą.

Diena vaizdas miestelio vaizdas jau visai kitoks. Matosi, jog čia ateina daug investicijų – visur vyksta statybos, statomi nauji viešbučiai, gyvenamieji kompleksai, čia nekilnojamo turto plėtrą vykdo italai, portugalai bei anglai, vietinių pinigų čia nedaug. Panašu, jog praėjus dar keliems metams, sala bus labai išvystyta ir turizmo verslas čia klestės, nors negali sakyti, jog to nėra jau ir dabar, šiomis dienomis. Taip pat nusprendėme, jog visi tiek gruotuoti pastatai, langai, tvoros su viršuje įmūrytomis nudaužytomis butelių galvomis (kad niekas neperliptų) yra šios salos senesnių ir blogesnių laikų palikimas, nes visi nauji pastatai, viešbučiai tikrai nebėra puošiami grotomis ir saugomi kelių metrų anksčio tvoromis. Santa Maria gatvėse pilna juodukų, ikyriai siūlančių pirkti įvairius dalykus – keista, tačiau itin jie buvo aktyvus pirmomis dienomis, vėliau eidavome per miestelį ramiai ir mūsų jau niekas nebekalbindavo. Gal dėl to, kad mes jau jiems buvome pažįstami ir matyti, o gal dėl to, kad tiesiog prisitaikėme prie vietinio ritmo ir niekur nebeskubėdami nebeišsiskyrėme iš masės. Gyventojai čia dauguma tamsios kilmės, o visi gatvėse vaikštantys baltaodžiai yra arba atvykę burlenčių ir banglenčių entuziastai, arba šiaip turistai, nors dauguma iš jų yra kiek vyresnio amžiaus – retai pamatysi jauną porelę ar šiaip jaunus žmones, kurie butų atvykę tik aplankyti salą, o ne surfinti. Parduotuvių čia daug ir beveik visos jos dviejų rūšių – arba maisto, arba afrikietiškų suvenyrų. Maisto parduotuves mažutės, o asortimentas juose gana kuklus – viskas fasuota, konservuota, susidaro įspūdis, kad visos prekės yra tokios, kurios negenda ir kurios gali būti be didesnio vargo atvežamos į šalį iš kitur. Vienintelis produktas, kuriuo visur prekiaujama yra žuvis, žūklės industrija čia vystoma, todėl tiek gatvėse, tiek parduotuvėse pardavinėjama šviežia žuvis. Antroji kategorija parduotuvių orientuota į atvykėlius, čia apsu daiktų tam, kad sudominti turistą, parduoti prekę ir gauti kuo daugiau eurų. Įsigyti siūloma viskas, kas primena Afrikos kultūrą ar tradicijas – būgnai, kaukės, papuošalai su ryklio dantimis, kriauklėmis, įvairus vietiniai medžio drožiniai. Bet ką perkant privalu derėtis, nes kainos čia yra labai lanksčios, priklauso net ir nuo to, kalba pirkėjas portugališkai ar ne. Mes paskaičiavome, kad visur galima vidutiniškai nusiderėti apie 40% kainos, bet kai ką pavyko nusipirkti ir už pusę pardavėjo prašomos sumos.

Pačiam miestelyje veiksmas suaktyvėja vakare, parduotuvės čia dirba iki išnaktų. Nuslūgus dienos karsčiui, visi vietiniai išlenda į gatves, tada Santa Maria pasidaro gyvas, visur girdisi šūkavimai, garsios vietinių diskusijos, juokas, vaikų krykštavimas, fone įsiterpia iš toli sklindančios vietinės muzikos akordai.

Vaikščiodamas po vakarinį miestą jauti ir įvairią kvapų puokštę, nuo skaniai kvepiančios kepančios mėsos iki pačių nosiai nemaloniausių kvapų. Vakare čia vaikšto ir turistai, nors jų nėra daug, ir kuo vėlesnis metas, tuo jų gretos retėja. Jie apsilanko vietinėse kavinėse, vakarieniauja, gukšnoja alų ar vyną, pastebėjome, jog yra kelios mėgstamos kavinės, kuriuose užsieniečių yra daugiausia. Žmonės mėgsta pačiame centre, prie centrinės aikštės esantį lokalaus maisto restoraną, dažnai lankosi žuvies patiekalų restorane „Americanos“. Mums maloniu atradimu tapo itališka picerija, kurioje italų šeima kepa labai skanias picas. Tikrai rekomenduoju apsilankyti, labai patiko, picerija, nedidelė ir jauki, maloni aplinka, sėdi uždaroje erdvėje, bet tuo pačiu girdi ir visą gatvės gyvenimą. Kada miestas užmiega, taip ir nesupratome, nes net ir naktį miegodamas girdėdavau gatvėse šukavimus ir triukšmą, vienintelis laikas, kada tikra ramu – ankstyvas rytas, nes kai eidavome pusryčiauti apie aštuonias, mieste būdavo tylu tylu. Žmonės Santa Maria mieste gula vėlai, todėl vėliau ir keliasi – toks šio miesto ritmas.

Kelionės biudžetas

Kelionė į Capa Verde nėra labai brangi, bet nėra ir pati pigiausia. Viskas priklauso nuo to, kokį jūs renkatės viešbutį ir kada užsakinėjate bilietus bei nuo to, kiek pinigų išleidžiate čia pramogoms ir maistui. Visos kainos yra dvejopos: vienos jos yra vietiniams gyventojams ir visai kitos yra turistamas, todėl tokius daiktus, kuriuos galima nusipirkti ir įsidėti iš namų, rekomenduočiau taip ir padaryti, o čia apsipirkinėti minimaliai, nes viskas yra žymiai brangiau nei Lietuvoje. Mūsų kelionė buvo pirkta iš paskutinės minutės pasiūlymų (likus porai dienų iki kelionės), todėl jos kaina buvo tikrai patraukli, o visas mūsų kelionės biudžetas vienam žmogui atrodo maždaug taip:
999Lt – kelionės kaina (iš Varšuvos, 2* Central viešbutis su pusryčiais, 11 naktų)
405 Lt – oro uosto ir degalų mokesčiai
80 Lt – draudimai (bagažo ir sveikatos)
200 Lt – kelionė į Varšuvą ir atgal bei mašinos parkavimas oro uoste
200 Lt – mokestis už inventoriaus gabenimą lėktuvu
60 Lt - inventoriaus pervežimas iš ir į oro uostą
90 Lt – Cabo Verde viza (perkama atvykus į šalį)
170 Lt - inventoriaus laikymas savaitei Josh Angulo stotyje
150 Lt – maistas, kurį isidėjome iš Lietuvos
500 Lt – pinigai, kurius išleidau vietoj, maistui, suvenyrams, lauktuvėms, etc.
Sumoje visa kelionė gavosi apie 2700. Mano nuomone, jog tai nėra didelė suma, nes vežiausi savo inventorių, o SAL saloje prabuvau 12 dienų – už tokias keliones žmonės, pirkdami ir planuodami iš anksto, sumoka žymiai daugiau.

Veiksmas vandenyje

Atvykus į salą, pirmomis dienomis vėjo buvo minimaliai, o turėdami mažas lentas (RRD WaveSwallow 88 lr. ir RRD Twintip 115 lr.) plaukti net nebandėme. Kad neleisti laiko veltui, radome labai įdomią pramogą – bodybordingą, net nežinau, kaip jis tai pavadinti lietuviškai. Pirmomis dienomis buvo fantastiškos bangos spote Ponta De Sino, todėl ten ir leidome visą savo laiką. Pramokome gaudyti bangas, pajausti, kada ateina „setas“, sugebėti ižvelgti dar iš toli atkeliaujantį vandens kalną. Atlanto banga tikrai galinga – atrodo ateina vos didesnė nei metro aukščio, bet jėga, su kuria ji keliauja, yra tikrai didelė, lūžimo metu ji griauna ir skalbia viską. Todėl mums, bodybordinantiems buvo visko – ir smagių nučiuožimų, ir visiškų susiskalbimų, po kurių atsikeldavai vos gaudydamas kvapą. Mes plaukiojome be lastų, kuriuos naudoja bodyborderiai, tačiau manau, jog su jais būtų kur kas paprasčiau pasivyt bangą. Faktas, kad būtinai įsigysiu bodybordą, nes tai nebrangus daiktas ir labai linksma pramoga. Taip pat manau, kad tai itin teisingas daiktas nesurfinančioms, bet kartu keliaujančioms merginoms, nes išmokti tikrai paprasta.

storyLazyload();