Vokietija: Mozelio vingių pavilioti (3 dalis)

8 diena

Traben Trarbach
(baisingai smagus pavadinimas ir taria vietiniai ji labai įdomiai) traukiantis turistus ir savo termomis , vienintelis toks šiame regione. Tad draugai, tokių vietų mėgėjai, paskutinei dienai suplanuoja pasilepinti vandens ir pirčių malonumais. Mūsų karštą dieną tokie dalykai nevilioja. Jie klausia ar mes juos nuvešime. Na juokinga, imkit mašiną ir važiuokit. Pasirodo, jiems labai baisu važiuoti siauromis miesto gatvelėmis. Na negaliu, kai lėkti 150 km ir dar didesniu greičiu autostrada arba Maskvos kolcevaja, tai nebaisu, o va, lėtai pravažiuoti siaura gatvele, tai labai baisu pasidaro. Man tai tokie greičiai elementariai nesaugu , o čia kas gi gali atsitikti. Na, nebent jau visai būsi žioplas ir nubrūžinsi kitą mašiną. Bet tai palyginus smulkmena, su kitokiom pasekmėm. Niekur jie nedings, teks važiuoti patiems, o mes pasivaikščiosime po Traben Trarbach miestelį. Tačiau iš pat pradžių dar nuvažiuojame iki Cell ir pagaliau nusiperkame katinų vyno. Kad ir kaip įdomu, jau 11 valandų, bet parduotuvės vis tiek nedirba. Dešrų ir kitokių mėsinių skanėstų parduotuvė nė vieno karto neparodė jokio gyvybės ženklo. Gal juos išsikviečia pagal spec. užsakymą?



Vyno gauname degustacinėje. Gana neblogai, nes išsirinkus, pasiūlo ir paragauti. Rausvas be galo skanus, todėl butelaitį prigriebiu ir draugams Vokietijoje - lai ir tokio paragauja.

Draugus paleidžiame važiuoti iki termų, o patys išeiname paklaidžioti po Traben Trarbach. Jis įeina į Mozelio rislingo kelią. Kaip visuose miesteliuose, čia irgi pilna vyninių. Yra ir muziejų: dviračių, ikonų ir t.t. , bet mes tiesiog norime pasibastyti be galo jaukiomis miestelio gatvelėmis. Rašytiniuose šaltiniuose jis minimas net 820 m. Įdomus faktas, kad šis miestelis pirmasis perėjo nuo dujinio gatvių apšvietimo prie elektrinio. Miestelis sujungtas tiltu. Traben- dešiniajame krante, Trarbach- kairiajame. Tiltą vainikuoja vartai su smagiais bokšteliais, pastatyti 1899 m. pagal Bruno Meringo projektą.



Aukštai ant kalno matosi buvusios Grevenburg pilies griuvėsiai. Ten dabar veikia kavinukė. Taip ir nenusukome iki jos.



Tokių įdomių ženkliukų yra ir čia, ir kitose vietose. Ar žinote ką jie reiškia?



19 a. antroje pusėje miestelius nuniokojo dideli gaisrai, tačiau, kadangi tai buvo pakankami turtingi miesteliai, jie pakankamai greitai atstatė savo nuniokotus statinius ir dabar mes galim tuo tik pasidžiaugti.
Einame į Trabeną. Prie tilto prigludęs , tarsi šventei pasipuošęs, paštas.



Kitoje tilto pusėje jam stengiasi grožiu nenusileisti „Bellevue„ viešbutis . Prieiname simpatišką statinuką, buvusią stotį. Čia dabar įsikūręs TIC.



Kiekvienas namas papuoštas įvairiomis skulptūromis, lipdiniais. Vienas malonumas klaidžioti gatvelėmis.







Negaliu ramiai praeiti pro bulkutinę. Bandelė burnoje tiesiog tirpste tirpsta.





Atsigaivinti užsukame į kavinukę Trarbache, į kurią jau nuo pat pirmos dienos galvojome užsukti. Jos lauko dalis kaip tik toje vietoje, kur mes kiekvieną kartą turėdavome apsisukti, važiuodami namo, nes čia kai kur vienpusis eismas. Ji taip jaukiai atrodė, kad mes net nesvarstydami kuriam laikui čia ir įsikuriame. Šeimininkė tokia lengvai paplaukusi, blaškosi po kavinę ir lauką. Pati kavinė viduje irgi be galo jauki, pilna visokių įdomių daiktelių. Jau gerokai po pietų, bet papietauti nusprendžiame ne šioje vietoje. Susimokame ir pasakome, kad dar čia sugrįšime- deserto.









Papietauti nutariame prie tilto vartų. Šalia kioskelyje pardavinėja labai viliojančias dešreles. Ir jos tikrai skanios. Bent šį kartą nepersivalgom.
Užsukame į liuteronų bažnyčią.





Prasukame ratuką kitomis gatvelėmis.



Įlendu į labai įdomiai apiformintą kavinukę.





Sukame ratais kvadratais, kol vėl atsiduriame prie pirmosios kavinukės. Šį kartą nutariame įsikurti vidiniame kieme. Ten tokia smagi namiška betvarkė. Kiemas atsiremia į kažkokią miesto sieną. Aplink visur vyniojasi gebenės, po kojomis žurgžda žvyriukas.







Užsisakom kavos ir štrudelio. Šeimininkė kažkodėl dar įpila ir vietinio šnapso. Sėdime ilgai ir mėgaujamės kiekviena akimirka.



Einame prie baro susimokėti. Ten stovi šeimininkė su padavėja. Paduodu pinigėlius ir matau, kad šeimininkė kažkaip per daug priskaičiavusi. Pasižiūriu- o ji mūsų anksčiau gertus gėrimus vėl pripliusavo. Sakau, kad ne, nemokėsiu, aš jau pirma už juos sumokėjau. Per kelis kartus, padedant mergaitei (nors ji ir nekalba angliškai) pagaliau išaiškinu, kad už gėrimus sumokėta. Šeimininkė žiūri į mane ir matau, kad laukia pinigų, nors jai tik ką padaviau. Mergaitė, suprantu, jai aiškina, kad ji man atiduotų grąžą. Ši vėl žiūri į mane klausiamu žvilgsniu. Na griūk vietoj, pamiršo, kad paėmė pinigus. Vienu žodžiu bendrom pastangom su mergaite įveikiam visas kliūtis. Juokinga, nes šeimininkė tiesiog truputį įkalus ir nelabai susigaudo, kas čia aplink vyksta. Gaila tik mergaitės, nes ji matosi tiesiog netveria savam kailyje.
Prieplaukoje susitinkame su draugais. Tie prisipuškinę, ganėtinai išalkę. Paliekame juos kavinukėje, o patys dar pasivaikštome.





Ilgai neužsibūname, nes reikia traukti į savo kotedžą, krautis daiktus. Ryt laukia kelias link namų. Prie kotedžo, susimatome su šeimininkais ir labai smagiai pasišnekame. Iš Lietuvos svečių jie turėjo pirmą kartą. Vyras staiga prisimena rusų kalbos pamokas, nes pats iš rytų Vokietijos, bet nelabai jam tai sekasi : babuška, spasibo, dosvidanja ir dar kažkokių pora. Ryškiai blogai mokėsi. Lietuviškai, tai aišku, nė vienas nemoka.

9 diena

Kelias neartimas- beveik 700 km, tačiau Vokietijos greitkeliais įveikiamas pakankamai greitai.
Vėlgi, eilinį kartą lankome draugus Bavarijoje Ering miestelyje. Šį kartą gavome pasiūlymą apsistoti ilgiau. Net nemąstydami sutikome, kas gali būt geriau - nakvosime dvi naktis. Privažiavus prie jų namo, matome juos įsitaisiusius šezlonguose strateginėje apžvalgos vietoje ir belaukiančius mūsų. Kaip visada labai šiltas priėmimas. Atvažiavome kiek anksčiau. Galėsime ramiai pavakaroti, pasikalbėti. Vėl aprodo savo valdas, kur kiekvienais metais vis atrandame visokių naujienų.









Pasiruošiame kalną salotų, o draugės vyras jau grilina įvairias dešrytes ir mėsiukus.





Įsitaisę jų didžiulėje pavėsinėje- terasoje puikiai leidžiame laiką. Virškinimui pagerinti pasiūloma kiekvienam po stikliuką miško uogų šnapso. Labai skanus reikaliukas. Nemačiau anksčiau tokio įdomumo.



Apsitvarkome ir vakaroti susėdame prie laužavietės . Čia prie alaus ir vyno atkeliauja sūrio ir kitokių skanėsių lėkštutė ( staliukas jos pačios nudekupažintas).





Vakarojame labai ilgai. Mes su maskviete drauge neaišku kelintą einame miegot, o kiti dar lieka.

10 diena

Ryte girdisi balsai iš lauko. Pasirodo jau maniškis su šeimininke zuja po kiemą. Ir nesimiega gi jiems, juk taip vėlai nuėjo miegot.
Visų laukia nuostabūs vokiški pusrytukai.



Kadangi liekame visai dienai, nutariame nuvažiuoti iki Burghauseno.


Apie Bavariją skaitykite knygoje "Žydrojo dangaus kraštas Bavarija"


Laikas lekia pakankamai greit. Juk pažadėjome ketvirtą būti namuose. Čia jau mūsų laukia užkandėlė. Draugų mamikė iškepė mums timpoškių su razinomis. Ai, kaip skaniai šitas dalykas visiems suėjo .



Vėliau sutaisomi kokteiliukai. Bet man net nespėja atnešti, lūžtu gerai valandai pavėsyje ant lovelės. Užtat kaip gerai pabudus- panosėj stovi kokteiliukas, kiti ilsisi ir tingiai plepa šezlonguose pavėsyje. Taip leidžiam laiką iki vakarinės atrakcijos.
Vakarieniauti važiuosime į miestelį. Ten mums užsakytas prabangus patiekalas. Tačiau prieš tai, važiuojame susipažinti su vietinių laisvalaikiu. Miestelyje yra šaulių klubas, kuriam priklauso ir mūsų draugas ir skina ten nemenkus apdovanojimus. Traukiame į šaudyklą. Patinka man šis kraštas tuo, kad čia sujungti keli geri dalykai į vieną. Šaudykla įkurta kartu su kavinuke. Aišku, kavinukė veikia, tik tada, kai susirenka šauliai. Jie čia gali tuo pačiu ir atšvęsti gimtadienius ar kitas progas.
Šaudykloje tik mes vieni. Nariai sumoka 130 Eu metinį mokestį . Šįmet už tuos pinigus šauliai įsigijo kompiuterius, kuriuose iš karto matosi rezultatai.







Šautuvėlis toks, kokio dar nelaikiau rankose. Gaiduko jautrumas neišpasakytas. Žiauriai smagu visiems be išimties. Pyškinam ir rezultatus iš karto matome ekranuose. Visai neprastai.



Prisišaudę einame link kavinukės – svečių namų. Lauke rezervuotas staliukas ir užsakytas prabangus patiekalas antiena. Maskviškiai draugai visą kelionę kliedėjo, kaip jiems reikia suvalgyti anties ir galionką. Man atrodo, kad po šių pietų jie pakankamai pasisotino. Valgėm kiek lindo ir dar namo parsinešėm. Niekada skanesnės antienos nevalgėme, neįmanoma atsitraukti )))







šitie susėdę tai kaip televizoriaus žiūrėti )))




Grįžę dar pavakarojame, bet labai jau apsunkę.

11 diena

Atsibučiuojam su savo svetingaisiais bavariškais draugais ir sukame link Austrijos. Vėlgi ,eilinį kartą ( ja nebesuskaičiuoju kurį :) ) , užsukame į Salzburgą. Draugės vyras ir sūnus dar nė karto nebuvo šiame mieste, tad naudojasi proga aplankyti. O mes tiesiog paklaidžiojame mums mielomis vietomis, pasėdime kavinukėje.







Šį kartą nusižengiu mūsų įsitikinimams užkąsti turgaus aikštėje dešrelių. Pavilioja jūros gėrybių salotos ir kalmarų žiedai „Nordsee“ greito maisto restorane. Vyras kantriai išlaukia, kol aš pasimėgausiu savo užkanda ir tada jau traukiam link dešrelių į turgaus aikštę. Jis lieka joms ištikimas.







Apsistosime vėlgi pas savo brangius draugus iš Bad Hall, tačiau šįmet dar laukia vienas susitikimas. Visai netoli nuo jų – 10km, miestelyje Waldneukirchen, gyvena dar vieni pažįstami. Su jais aš susipažinau 20 metų atgal per pirmąją kelionę į Austriją. Ir likimas lėmė prieš porą metų mums susitikti Lietuvoje. Sutarėme, kad jei kada važiuosime pro šalį - užsuksime. Pernai nepavyko, nes jie patys tuo metu buvo išvažiavę, tad šįmet gerai valandai sustojame jų namuose. Šeimininkė prikepusi skaniausių pyragėlių su cukinija (ech reik neužmiršt paprašyti recepto ). Laikas smagiai bendraujant prabėga tiesiog akimirksniu.



Ir vėl mes Bad Hall pas savo mylimus draugus. Maskviečius apgyvendiname šalia esančiame pensione, nes pas juos nėra tiek vietos. Tačiau pavakaroti susirenkame jų balkone. Visi bendrauja visom kalbom, kaip tik moka- grynas internacionalas. Jau man tai visos kalbos pinasi į vieną ir kalbu kaip tik noriu.

12 diena

Ramūs pusryčiai balkone. Sulaukiame maskviečių ir neužilgo trauksime pietauti į vietinę kavinukę. Mes ten jau buvome. Jie patys augina kalakutus ir ruošia iš jų skaniausius patiekalus. Užsisakau fitnes porciją. Ir iš karto dalį beveik visi atidedame. Suvalgyti visko neįmanoma. Mūsų austriškoji draugė juokiasi- ot, sako, gerai, dabar bent porą dienų nereikės sukti galvos ką gaminti pietums.





Po pietų tradiciškai užsukam pas ūkininkus mėsytės, dešryčių ir riešutinio šnapso.



Draugai susiruošia ir vėl nukeliauja į termas. Bad Hall kurortas garsus jomis. O mes keturiese išeiname pasivaikščioti po parką. Draugui šį rudenį sukaks 90 metų. Gražus jubiliejus. Tačiau sveikata jau ne ta- vaikščioti darosi sunku. Palengvinimui įsigijo tiesiog kosminį aparatą. Ir pats dar jį patobulino. Pagal jo brėžinius buvo praplėstos sėdynės, kad galėtų važinėti dviese, taip pat padarytas laikiklis lietsargiui ir lazdelei. Gražu man žiūrėt į juos, kai abu susėda, ramiai važiuoja, o mūsų austriškoji draugė, bevažiuodama dainuoja.



Pabūnam kiek parke, nes oras labai gražus. Vėliau aš dar nulekiu nupirkti lauktuvių, o vyras su austriškais draugais traukia link namų. Maskviškiai grįžta iš termų vėlgi labai patenkinti.
Šįkart ilgai visi kartu vakarojame balkone, nors rytoj keltis reikės anksti.

13 diena

Atsibučiuojam su austriškais draugais. Kaip visada, atsisveikinimo foto ir į kelią. Trumpai, bet smagu, kad vėl pasimatėm.
Austriją pralekiam ganėtinai greitai. Čekija nuskausmina už kelius 16 Eu. Kur palyginti Čekijos kelius ir Austrijos. Austriška vinjetė perpus pigesnė. Gėdos turėtų tie čekai. Bevažiuojant matosi iš šono slenkantys juodi kaip smala debesys. Vis bandome nuo jų pabėgti. Visai nereikia jokio lietaus, juk dar važiuoti ir važiuoti. Atrodo jų jau išvengėme ir staiga užklumpa toks lietus, kad esame priversti sustoti degalinėje. Pila taip, kad nieko nesimato už poros metrų. Pasiimame kavos ir stebime pro langą, kaip į degalinę užsuka motociklininkas. Nabagas toks šlapias, kad net išsipila vandenį iš batų. Norisi patarti, kad nueitų į tualetą ir išsigręžtų džinsus, vis ne taip viskas varvės. Bet jis tiesiog kiek palaukia, kol lietus aprimsta, dedasi šalmą ir traukia tolyn. Jam jau visai tas pats. Mes irgi, kiek aprimus lietui, sėdame į automobilį ir traukiame toliau.
Pakeliui, jau Lenkijoj sustojame sriubytės, o maskviečiai pagaliau gali užsisakyti ir galionką. Pasisekė jiems. Parūkyta, apvirta ir apkepta. Vienu žodžiu, planas pavalgyti – įvykdytas. Dar pašeriame auksines žuveles ir pirmyn.



Nakvynės vieta, kaip ir kelis metus iš eilės, miestelyje Rusiec „ Zajazd Zagroda“. Mums ten viskas tinka. Kaip visada, pasitinka ir trys šuniukai. Tik spėk juos visus glostyti.

14 diena

Ryte jau laukia pusryčiai. Šį kartą kartu prie kito stalo pusryčiauja ir olandai. Reikėjo matyti, kaip jie stovėjo prie mūsų mašinos ir ginčijosi iš kur mes, žiūrėdami į numerius. Palengvinome jų kančias, pasakydami savo šalies pavadinimą.
Dar kiek pasišnekame su šeimininke. Ne pirmą kartą pas juos, tai reikia apsikeisti naujienomis.
Miname iki Varšuvos. Draugai pradeda tarp savęs diskusiją, ar jiems sekantį rytą važiuot namo ar dar dieną pas mus pailsėti. Įsikišam ir mes- juk nežinom kelintą grįšim, o paskui jiems ryte anksti kilt ir dar varyt beveik 1000 km- kam šito reikia. Kolektyviai nusprendžiam, kad jie dar dieną ilsisi Lietuvoj. Pakeliui apsiprekinam maistuku, dar papietaujam ir vakarop pasiekiam namučius. Kita diena pralekia labai greit besitvarkant, draugai dar užsinori į kokią parduotuvę lietuviškų lauktuvių. Šeštadienį anksti ryte juos išlydim namo. O patys tyliai galvojam, kad atostogų liko tik pora dienų ir pirmadienį jau į darbą..... Gaila, kad geri dalykai taip greit baigiasi, tačiau juk dar laukia tiek ir tiek neaplankytų vietų ...

Booking.coms
storyLazyload();