Tolima, bet kartu ir artima : Gruzija '11 (3 dalis)



Grįžę dar išėjome šiek tiek pasivaikščioti po Kutaisi, o po pasivaikščiojimo parsiradus atgal mūsų jau laukė kaip visada Gruzijoje didžiulė vakarienė, po kurios Davit‘as atėjo pasišnekėti. Beklausydamas mūsų nuotykių jis dar papasakojo, ką mes padarėm gerai, ką galėjom geriau, kur mus apgavo (o apgavo mus be abejo, minėtas taksistas ir antroje dalyje aprašytas pilietis, kuris vežiojo mus po vynų regioną – dėl šio piliečio veiksmų Davit‘as ne juokais supyko, mat, kaip jis pats teigė, kai šalis laikosi beveik vien tik iš turizmo, lupikavimas yra visiškai neatleistinas, nes atbaido turistus). Galų gale, pasiklausinėjęs mūsų maršruto ir planų, jis pasiūlė paskambinti savo draugui, dirbančiam turistinėje agentūroje, kuris mus likusias dienas galėtų pavežioti, aprodyti lankytinas vietas, na ir šiaip daugiau visko papasakoti. Taigi, paskambino jis savo draugui, draugas pasakė savo kainą, tą kaina abiems dienoms su visu benzinu, vežiojimu, ir dar atvykimu mus pasiimti iš Tbilisio ( tai yra apie 250km. atstumas) mums pasirodė labai tenkintina, mat suma sumarum gavosi apie 450-500 litų. Taigi, vos pasiekėme susitarimą, žmogus išvažiavo iš Tbilisio, o mes, smagiai plepėdami su Davit‘u vakarojome, puotavome, kol galų gale sulaukėme mūsų naujojo kelionės draugo, Gia. Susipažinome, truputį pašnekėjome, ir nukeliavome ilsėtis.


Ryte papausryčiavome ir išvažiavome. Gia pasirodė mielas ir daug žinantis žmogus, tad su juo keliauti buvo vienas malonumas. Pirmas mūsų kelionės tikslas buvo Gori miestukas, su savo Stalino muziejum ir greta jo esančiu Uplistsikhe požeminiu miestu. Be šių dviejų lankytinų vietų, Gori yra nykokas, niekuo neišsiskiriantis miestas. Važiuojant per jį, Gia papasakojo, jog 2008 metais, per konfliktą su rusais, būtent Gori labiausiai ir nukentėjo. Nors dauguma namų jau susitvarkę, kai kurie vis dar mena tas dienas, kai mieste neliko nei vieno sveiko lango, mat visi išbyrėjo nuo sprogimų, o ant kai kurių namų dar matyti šūvių bei sprogimų pėdsakai.


Stalino muziejus yra didžiulis sovietinės architektūros ir pompastikos šedevras. Dar niekada jokiame mano lankytame muziejuje nebuvo tiek mažai eksponatų tokio dydžio erdvėse. Iškart noriu pabrėžti – eksponatų ten nėra mažai, tiesiog visos salės, kuriose jie eksponuojami, tokios didelės, kad iš principo labiau tiktų tarnauti ne kaip muziejus, o kaip krepšinio aikštelės :) Iš principo muziejus labai didelio įspūdžio nepadarė, tiesiog suteikė eilinę progą pamąstyti, koks niekšas buvo tas Stalinas, bet pačiame Goryje su tokia nuomone reikėtų būti atsargesniam, nes, kadangi Stalinas yra gimęs ir augęs būtent šiame mieste, vietiniams jis – didvyris, ir taškas.



O štai Uplistsikhe paliko daug didesnį ir teigiamesnį įspūdį. Vienas teisingiausių sprendimų buvo atvažiavus į jį paimti gidą. Mūsiškiais pinigais jis kainavo gal apie 15 litų, bet visko pripasakojo daugiau, nei buvo galima iš jo tikėtis, ir kas svarbiausia, pripasakojo ne tik apie miesto istoriją, specifiką, bet vedžiodamas po tuos griuvėsius dar kiekvienoje vietoje pasakodavo, kas čia buvo senovėje, kaip tas atrodė, kuo išsiskyrė. Tokiu būdu sužinojom, kad štai ten buvo šventykla, ten – karaliaus sosto kambarys, ten vaistinė, ten turgavietė ir t.t.. Be gido ten būtume matę gražius, keistos formos, bet visgi, tik paprastus akmenis.


Uplistsikhe, beje, yra seniausias pasaulyje urvinis miestas, senesnis netgi už žymiąją Jordanijos Petrą ar kitus „konkurentus“. Turistinė miesto dalis visuomenei atsivėrė tik po 20 amžiaus pradžioje vykusio žemės drebėjimo. Prieš tai visas miestas buvo po žeme ir beveik pamirštas.


Išvykę iš Gori, patraukėm link savo paskutinio kelionės taško – Kazbegi kalno ir jo apylinkių. Bevažiuodami link jo dar stabtelėjome keliose įdomesnėse vietose, pavyzdžiui, prie didžiulio, puikiai išsilaikiusio Ananuri šventyklos ir jos gynybinių įtvirtinimų komplekso, kuris šiuo metu randasi prie Tbilisio vandens rezervuaro. Rezervuaras atsirado sukūrus užtvanką, ir vienas įdomiausių su juo susijusių faktų yra tas, kad dėl užtvankos kylantis vanduo visiškai užpylė žemiau Ananuri esantį tiltą ir akmeninę bažnyčią, ir dabar iš vandens kyšo tik tilto arkos. Tačiau kai vanduo nuslūgsta, tiltas išnyra iš po vandens, ir juo vėl galima vaikščioti. Bažnyčia gi lieka po vandeniu visada, tačiau prie jos nardę žmonės tvirtina, kad vanduo jai neturi jokio poveikio.



Pravažiavom ir labai idomią dviejų upių santaką : baltosios ir juodosios upių. Šis atvejis – tai ne jūrinis jų atitikmuo, kai nesvarbu, koks jūros pavadinimas, ar juodoji,ar raudonoji, ar dar kokia nors, ji vistiek pilka :) Šiuo atveju tikrai matosi dviejų skirtingos spalvos srovių susiliejimas.



Nakvynei apsistojome Gudauri miestuke esančiuose svečių namuose su puikiu vaizdu į kalnus. Pats Gudauri – nežymus miestelis vasaros metu, tačiau žiemą tampa pagrindiniu Gruzijos slidinėjimo kurortu, kuris, nors gal ir nesiekia geriausių Europos slidinėjimo kurortų lygio, yra tikrai neblogas, ir slidinėjimo entuziastai turėtų įsiminti šį pavadinimą ir apsvarstyti jį ateičiai.


Labai gerą įspūdį Gudauryje paliko tie svečių namai, kuriuose buvom apsistoję. Visų pirma, kaip jau minėjau, buvo puikus vaizdas pro langus, o taip pat labai malonus ir draugiškas šeimininkas, kuris mums nuo jau ir taip geros kainos dar padarė nuolaidą, nes atvažiavom su Gia, o ir vyno prie puikios vakarienes (teisybės dėlei, tai ir po vakarienės) jis tikrai negailejo. Bevakarojant jis mums papasakojo nemažai įdomybių apie tai, kaip jis vietoj kūrėsi, kokių linksmų istorijų nutinka pas jį apsistojantiems žmonėms, ir pan. Žodžiu, šeimininkas kaip tik ir buvo ta trūkstamoji grandis, kurios nebūna įprastuose viešbučiuose. Labiausiai mums, kaip keliaujantiems savo medaus mėnesio kelionę, be abejo įstrigo jo istorija apie braliukų latvių porelę, kurie apsistojo pas jį vienais metais. Vėliau latvis pasipiršo savo merginai, o tuoktis pora nusprendė Gruzijoje, tad prieš pat susituokdami Tsminda Sameboje - mūsų kitos dienos pagrindiniame tiksle - dar kartą apsistojo pas jį. Į bažnyčią iškeliavo apsirengę tradiciniais gruzinų vestuviniais apdarais, susituokė, o tada šventė keliaudami po visą Gruziją, o mūsų šeimininkas į visą šią istoriją isipaišė kaip pagrindinis jų šventės organizatorius.


Visiškai šalia Gudauri, vykstant link Kazbegi kalno, yra nuostabi Jvari kalnų perėja. Tai tikrai vienas iš įspūdingesnių gamtinių vaizdų visoje Gruzijoje – esant geresniam orui, plikos, niūrios viršukalnės labai kontrastuoja su žaliom pievom, giliai perėjos dugne tekančia upe, bei dėl mineralų ir metalų gausos rausvai oranžinį atspalvį įgavusia žeme. Jei nėra debesuota, nuo Jvari galima pamatyti ir patį Kazbegi – tuomat kontrastą papildo dar ir snieguotos kepurės. Važiuojant toliau, greta giliausios perėjos vietos, ant kalno šlaito stovi apvali betoninė aikštelė su labai margai ir įvairiai išpieštom sienom ir apžvalgos balkonėliais į visas puses. Gia papasakojo, kad ši aikštelė, pasirodo, yra paminklas-monumentas Gruzijos ir Rusijos tautų draugystei. Be abejo, statytas jis senokai, nes po 2008-ųjų metų įvykių draugyste tarp tautų net nekvepia. Gruzinų garbei reikia paminėti, kad iš tikro rusams, kaip tautai, jie nejaučia jokios neapykantos; beveik visi kalbinti gruzinai kaip susitarę kartojo tą patį – „rusai yra normali tauta su normaliais žmonėm, mes jiems nejaučiam jokio pykčio. Mes nekenčiam tik jų valdžios, kuri taip nori mus nutautinti“.


Beje, dar vienas įdomus faktas, susijęs su Jvari ir karu (tik kur kas seniau vykusiu) : ne vienoje vietoje kelias eina greta senų betoninių tunelių. Pasirodo, tie tuneliai, kai kurie besitęsiantys ne po vieną šimtą metrų, statyti po antro pasaulinio karo, vokiečių belaisvių. Ir nors vasarą kelias veda greta jų, žiemą vis dar važiuojama tais tuneliais. Priežastys tam dvi – pirma, kelią ne visada nuvalo, antra, kas yra tiesiogiai susiję su pirma – tuneliai puikiai apsaugo nuo šlaitais nuolat slenkančių lavinų.


Vienoje vietoje tarp kalnų stabtelėjome, nes pamatėme labai keistą šlaitą : jis buvo visas ryškiai oranžinis ir labai keistai gumbuotas, pirmas įspūdis „oo, kiek daug keistos spalvos makroflekso čia pripurkšta“.. Iš tikro, be abejo, jokio makroflekso ten niekas nepurškė, tiesiog visu šlaitu teka mineralinis vanduo su didele koncentracija įvairių mikroelementų. Chemikas iš manęs nebaisiai geras, bet jei reikėtų spėti, sakyčiau, tokia šlaito spalva yra dėl didelio sieros ir/ar geležies kiekio vandenyje. Vanduo, beje, geriamas, ir visai skanus, be to, dar ir natūraliai prisisotinęs kažkokių dujų. Žodžiu, prie pat kelio gali laisvai pasisemti kiek nori vandens, kuris beveik nenusileidžia „Borjomi‘ui“. Gruzijoje tokių versmių, beje, labai daug – tik imk ir gerk.


Po visų degustacijų pasiekėme buvusį Kazbegi miestelį. Dabar jo pavadinimas pakeistas, oficialiai jis vadinasi Stepantsminda, bet visuose žemėlapiuose, ir netgi neretame kelio ženkle miestelis vistiek pavadintas Kazbegi.


Su ženklais Gruzijoje išvis įdomus reikalas – laimei, kiekvienas ženklas šalia gruziniškos abėcėlės turi ir vertimą lotyniška abėcėle, bet atrasti kažkokias logines tendencijas pavadinimų rašyboje vistiek gana sunku. Štai, kad ir važinėdami Kakhetijos regione, matėme du ženklus, su skirtinga to paties miesto pavadinimo rašyba : Sighnaghi ir Signagi. Pridėkite šį pavyzdį su Kazbegi ir Stepantsminda, ir suprasite, kad tokio nekenksmingo, ir netgi savotiškai žavaus bardako šalyje vis dar pilna.


Pats Stepantsminda miestelis (visgi, vadinsiu taip, bent jau nesimaišys su kalno pavadinimu) yra labai mažas, ir visiškai neįpatingas, tačiau greta jo, ant kalno, yra vienas labai įspūdingas objektas : tai Tsminda Sameba (dar vadinama Gergeti Sameba) bažnyčia. Legenda pasakoja, kad kažkoks Gruzijos karalius pasižadėjo pastatyti įspūdingą bažnyčią ten, kur jo medžioklinis sakalas užneš jam patikėtą nešulį, o sakalas paėmė ir nepasikuklino – Tsminda Sameba, būdama 2170 metrų aukštyje, jei ir nera aukščiausiai virš jūros lygio esanti bažnyčia visoje Europoje, tai viena iš aukščiausių be jokios abejonės.


Privažiavus kaimelio galą ir priparkavus mašiną, prie mūsų privažiavęs gruzinas su sena „Niva“ pradėjo kažką įtemptai diskutuoti su mūsų gidu Gia. Po diskusijos piktai bumbėdamas ir mosuodamas ranka nuvažiavo. Gia paaiškino, kad jis labai norėjo užvežti mus į kalną iki bažnyčios ir supyko, kad Gia „pats užsidirba iš turistų, o kitiems neduoda“. Kad ir kaip ten būtų, kadangi planavom iki bažnyčios lipti pėsčiomis, vistiek nebūtume su juo važiavę.


Lipimas iki Samebos pasirodė pakankamai nesaldus reikalas, nes reikia gerus 3 kilometrus nuolat kulniuoti į labai stačią įkalnę visokiomis pievomis ir miško keliukais – šį maršrutą mums parodė gidas, paaiškinęs, kad yra ir kitas maršrutas, ne toks status, bet užtat bene pora kilometrų ilgesnis.
Kai galiausiai, pūškuodami kaip seni garvėžiai, išlindom iš miškelio ir prieš akis atsivėrė kalnų fone stovinti Tsminda Sameba, visas nuovargis dingo. Vaizdas iš tikro vertas to kopimo, nes susiliedama su kalnais ir žaliom pievom Sameba, priešingai nei dauguma katalikškų katedrų, bazilikų ir t.t., suteikia ne kažkokį baugumą, ne perdėtą didingumą, neslegia, o greičiau jau priverčia šypsotis ir sukelia norą link jos bėgti.


Prie pat įėjimo į šią bažnytėlę, radau dar viena papildomą priežastį nemylėt katalikų bažnyčios kaip organizacijos : atliekant gigantišką minties šuolį ir darant didžiulį nukrypimą nuo temos – gegužę teko lankytis Romoje, ir dvi mano bendrakeleivės nebuvo įleistos į Petro baziliką Vatikane, nes, matai, jų palaidinių rankovės pasirodė per trumpos. Gruzija gi – labai religinga šalis, jų maldos vietas reikia gerbti, bet prie visų bažnyčių ir vienuolynų, kuriuos teko lankyti, kabo sijonai ir skarelės moterims, kurios atėjo netinkamai apsirengusios, kad nebūtų bergždžia kelionė, ir visi norintys galėtų užeiti ir pasigrožėti. Sameba išimtim, be abejo, netapo, tad iki soties prisibuvę joje, ir prisižvalgę nuo šlaitų, kurių papėdėje kaip ant delno atsiveria visas Stepantsmina miestukas, galiausiai patraukėme atgalios, į paskutinio sustojimo Gruzijoje vietą, Tbilisi.


Pakeliui į Tbilisi dar trumpam stabtelėjome greta Mtskhetos, senosios Gruzijos sostinės, mūsiškių Trakų analogo, bet kadangi pavakarė jau buvo suplanuota lauktuvių pirkimui, labai neužsibuvome – bus ką veikti antro vizito metu. Dar nenusileidę Vilniuje, mes jau žinojome : Gruzija yra ta šalis, į kurią mes būtinai dar sugrįšim.

P.s. - Galerijoje yra daugiau nuotraukų, tekstą iliustravau tik kai kuriomis iš jų.

storyLazyload();