Esu retas iš tų, kuriems lietuviška vasara per karšta ir vos jai prasidėjus kažkiek prisimenu pirmąsias darganas spalio mėnesį, o dar geriau – sniegą prieš pat Kalėdas. Todėl, kolegos pasiūlyta idėja karštą lietuvišką vidurvasarį trumpam iškeisti į maloniai niūrų ir darganotą, vos iki +7 laipsnių vasarą įšylantį Špicbergeną buvo sutikti su džiaugsmu.
Patekti į Špicbergeną nesunku ir ne taip jau brangu. Mes skridome iš Vilniaus su persėdimu Rygoje su „airBaltic“ aviakompanija, kuri Rygoje pradangino bagažą su visais šiltais rūbais, o mes, vienmarškiniai, ruošėmės už kelių valandų jau skristi į poliarinę naktį su vos pliusine temperatūra ir šaižiais poliariniais vėjais.Buvo smagu žiūrėti į ledinius skandinavus oro uoste, kurie suprasdami visą situaciją mums tepasiūlė negaišti už mūsų nugarų laukiančių žmonių laiko. Neradę jokių šiltų rūbų nusipirkti Oslo oro uoste tiesiog lipome į lėktuvą kaip išskridę iš tropinės Lietuvos.
Špicbergeno saloje yra vienas tarptautinis oro uostas, sostinėje Longyearbyene. Visi skrydžiai į Longyerbyeną vykdomi iš Norvegijos, su „Norwegian“ iš Oslo, arba SAS iš Oslo arba Tromsės.
Ko ten belstis ir ką ten veikti? Špicbergenas (skandinavai mieliau vietovę vadina Svalbardu) yra šiauriausiai žemėje apgyvendinta teritorija, masyvus amžino įšalo žemės masyvas (teritorija beveik prilygsta Lietuvos plotui). Iki Šiaurės ašigalio lieka dar apie tūkstantis kilometrų, tačiau visas archipelagas yra gerokai šiauriau nei Aliaska, Islandija, Grenlandija ar Rusijos šiauriausios teritorijos.
Nors archipelagas yra labai izoliuotas ir taip arti šiaurės ašigalio, tačiau sąlyginai čia gyvena daug žmonių – per 3 tūkst. nuolatinių gyventojų. Tai lemia gana palankus klimatas – ne per daug šaltos žiemos (vidutiniškai -15) ir iki +10 išįlančios vasaros. Tokias, gana palankias temperatūras tokiame izoliuotame ir atokiame ledynų krašte lemia šiltoji Golfo srovė, pasiekianti Špicbergeną ir tirpdanti ledus bei sniegą vasaros mėnesiais. Nors sąlygos gyventi ne per daug atšiaurios, pirmieji nuolatiniai gyventojai čia pradėjo sėsliai keltis tik šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų, ir jokių etno gyventojų, kaip inuitai Kanadoje ar Grenlandijoje čia niekada nebuvo.
Sezonai Špicbergene skirstomi į du – tamsųjį ir šviesųjį. Vietinė žiema trunka nuo rugsėjo iki kovo, tada užšąla visi uostai, nebeplaukia kruiziniai laivai, užsidaro viešbučiai ir dauguma restoranų, apšviestas lieka tik Longyearbyenas, kuris atrodo kaip spingsulė gūdžioje girioje. Turistų žiemą taip pat žymiai mažiau, kadangi tokiu metu galima tik važinėti sniegomobiliais ir tūnoti pačioje sostinėje. Tačiau, tai nuostabiųjų šiaurės pašvaisčių metas ir vietiniai netgi pasidalinę į dvi puses, vieniems labiau patinka šviesusis pusmetis, kitiems – tamsusis. Šviesa Špicbergeną aplanko kovo mėnesį ir tokia amžina diena išsilaiko iki pat rugsėjo.
Atskridome į Longyearbyeną antrą nakties, bet toji naktis niekuo nesiskyrė su įprasta diena – lauke šviesu, vienintelis skirtumas – visur tuščia, vietiniai miega. Mums užmigti buvo ypač sunku, kadangi pro kambario langus spraudėsi šviesa ir netgi saulės spinduliai bet kuriuo paros metu. Taip ir grįžome, praktiškai be miego. Bet kai atvyksti į tokį atokų ir unikalų žemės kampelį vos kelioms dienoms – miegoti tikrai per daug negalima, kadangi pažinčiai su vietove gali išnaudoti visą parą!
Pats Longyearbyenas – nedidelis, du tūkstančius gyventojų turintis miestelis, tačiau su visais didelio miesto privalumais: čia yra tarptautinis oro uostas, jūrų uostas ir net kruizinių laivų terminalas, keliolika viešbučių bet kokiam skoniui, galybė restoranų, barų, prekybos centrai, muziejai, universitetas, mokyklos, vaikų darželiai ir taip toliau. Per dvi dienas Longyearbyene pažinome šį unikalų, šiauriausiai pasaulyje apgyvendintą miestelį nuodugniai ir išvaikščiojome nuo – iki. Dauguma gyventojų – norvegai, gimusių čia – mažuma, dauguma jų atvyko dirbti anglių šachtose ir taip liko čia, pakerėti ramybės, saugumo ir jiems laimingos izoliacijos. Tačiau, norint nuo to viso trumpam ar ilgam pabėgti – nesunku, tereikia nusipirkti lėktuvo bilietą ir už dviejų val. gali būti šiaurės Norvegijoje, už trijų val – Osle.
Longyerbyenas apsuptas beveik kilometrinių kalnų, kurių viršūnės spindi sniegu ištisus metus, o slėniai tai žali nuo vos prasimušusios žolės, tai juodi, nuo vietinio aukso – anglių. Sostinės krantus skalauja Adventfjordas, iš kalnų greitai upe bėga purvinas tirpstančių ledynų vanduo, todėl vandenys prie uosto – kaip šokoladas.
Viskas aplinkui – atrodytų lyg po karo: seni išmėtyti daiktai kur papuola, rastai, akmenų krūvos, stulpai ir vagonai su anglimis, medienos likučiai. Vėliau sužinome, kad viskas, kas čia išlikę prieš 1946 metus yra vadinama kultūriniu paveldu ir nieko nevalia tampyti ir tvarkyti. Tokia vietinė arktiško gyvenimo būdo ir saugomų relikvijų tvarka. Namai – kaip Norvegijoje, dauguma jų mediniai, raudoni, prie kiekvieno namo stovi po keliolika automobilių ir sniegomobilių. Rakteliai viduje, namai taip pat nerakinami. Vietiniai sako, kad būna sunku išvažiavus kitur vėl rakinti automobilius ir namus. Vietinė bažnyčiai – šiauriaisiai pasaulyje esanti veikianti bažnyčia. Atvira visą laiką, šilta ir labai jauki. Altorius ir pati bažnyčios salė užimą mažą dalelę viso pastato. Kita dalis – jaukus restoranas su plačiais minkštasuoliais. Aplink – nei vieno žmogaus. Padėti keli termosai su kava ir arbata. Nori - įsipilk kiek širdis geidžia ir įmesk į stiklinę auką - du eurus. Šalia ir konferencijų salė, jeigu prireikia susirinkimo. Ji nemokama.
Šalia bažnyčios, prie aukštos kalvos pastebime keliasdešimt baltų kryželių. Tai – vietinės kapinės. Įdomu tai, kad šuo metu Špicbergene yra „draudžiama numirti“. Paskutinis čia palaidotas žmogus buvo užkastas prieš beveik šimtą metų. Paaiškėjo, kad palaidoti kūnai neįra ir praktiškai išlieka tokie pat daugybę metų. Tai buvo priežastimi pavojingo viruso, kuris pražudė keletą vietinių. Dabar, jeigu žmogus yra arti mirties, jis yra gabenamas į Norvegiją, jeigu jau mirė netikėta mirtimi – jo palaikai taip pat išskraidinami iš Špicbergeno.
Šios egzotinės kelionės metu, jeigu nebūtume palikę Longyearbyeno, nebūtume pamatę tikrojo Špicbergeno ir tikrosios šiaurės egzotikos. O tai jau brangu. Patiems išeiti iš miesto negalima, tam reikia gubernatoriaus sutikimo ir gauti šautuvą gynybai nuo poliarinių meškų, o jeigu jau ir būsite tam pasirengę, greičiausiai ruošiatės rimtai ekspedicijai, ir tai ne pažintinės kelionės dalis. Geriausias laikas atvykti į Špicbergeną – pavasaris, kada jau šviesu, tačiau viskas dar pasidengę sniegu, ir viską matote ir visi žygiai bei nuotykiai – įmanomi. Įdomiausia kelionė po Špicbergeno archipelagą – ko gero poliariniu laivu.
Susimokate 400 litų ir visai dienai tampate įspūdingo plaukimo dalimi po įlankas, fjordus, atvirus vandenis, stebint banginių žaidimą, jūros vėplius, daugybę paukščių.
Man asmeniškai įdomiausia stotelė buvo Barentsburgas – rusų ir ukrainiečių šachtininkų miestelis, kur išgaunama anglis ir iš čia plukdoma į Europą. Čia patekti galima tik laivais arba sraigtasparniu, Barentsburgo pašonėje įkurtas heliportas. Aplink – aukšti kalnai, ledynai, o Barentsburge galima pasijausti lyg atokiame Sibiro kaime. Čia nameliai mediniai su balkonėliais ir raižytomis langinėmis, išdidžiai rymo Lenino statula (šiauriausia pasaulyje) ir netoliese plevėsuoja Rusijos vėliava ant šiauriausio pasaulyje konsulato.
Vietiniai gyventojai (kurių yra apie 500) yra vietinės firmos „Arktik ugol“ darbuotojai. Jie pasirašo dviejų metų sutartį, tada dviem mėnesiams turi sugrįžti namo, o tada kaip nori, grįžta arba ne. Darbas šachtose vyksta trimis pamainomis nesustabdomai. Vietiniai – pavargę, neiašku nuo ko, nuo darbo ar nuo nuobodulio. Bet mums, ką tik čia atvykus – nei kiek nenuobodu. Šalia Lenino statulos – parduotuvė, kurioje pardavėja pikta, kaip ir daug kur Rusijoje. Vietiniai grynųjų pinigų neturi, tik specialias korteles, o turistai gali atsiskaityti kronomis ir rubliais.
Pagrindinė gatvė – cemento gabalais išpilstyta Starostino gatvė, nusidriekusi vieną kilometrą. Bet viešas transportas egzistuoja, tą vieną kilometrą važinėja senas geltonas autobusiukas, kurį vairuoja armėnas. Barentsburge yra kiaulidė, kad vietiniai visada turėtų šviežios mėsos, yra alaus darykla, kur gaminamas silpnas alus „Raudonoji meška“, degtinės per mėnesį žmogui parduodama tik po litrą, cukraus – ne daugiau kaip du kg. Yra čia ir mokykla, didelė, dviejų aukštų, kurioje mokosi 30 vaikų ir yra dvi mokytojos, viena muzikos, kita – visų kitų dalykų. O ligoninėje panašiai, dideliame pastate yra keliasdešimt lovų ir du daktarai, vienas dantistas, kitas – nuo visų kitų ligų. Daug įdomių dalykų yra Barentsburge, bet kad pajusti tą jausmą ir tikrą atmosferą, čia reikia atvažiuoti, ir praleisti ne valandą ir ne dvi, o praleisti čia bent vieną kitą naktį, viešbutyje, kurį vietiniai vadina „penkiomis žvaigždutėmis“.
Dauguma tikisi, kad atvykę į Špicbergeną pamatys gatvėmis vaikščiojančias baltąsias meškas. Poliarinė meška – tikras šio archipelago pasididžiavimas, randamas ant praktiškai kiekvieno vietinių kompanijų logotipo. Meškų čia likę apie tris tūkstančius, vasaromis jos traukia giliau į salyną, kur daugiau sniego, žiemą pasirodo ir arčiau apgyvendintų teritorijų. Per trisdešimt metų čia buvo užfiksuota keliolika atvejų, kada meškos nudobė neatsargius vietinius gyventojus ir turistus. Paskutinis atvejis – vos prieš du metus į kalnus išėjusios turistės atsisakė ir gido ir šautuvo, viena iš jų baigė gyvenimą baltosios meškos glėbyje.
Sugrįžtame namo, bet galvoje kirba klausimas, kaip gi iš tiesų atrodo Špicbergenas žiemą? Turiu tikslą ten sugrįžti, ir visiems taip pat rekomenduoju.
