Serbija: Pasivažinėjimas į pietus 1 dalis

mytrips.lt turi mano manymu nereikalingą apribojimą: viename pasakojime tik viena šalis. Kad nedaryti daug dalių, reikėtų daug ką iš pasakojimo išmesti. Bet, tada kažkaip nebelieka prasmės.... na, žodžiu, sorry, bus du, gal trys nedideli rašinėliai. Krokuvą prijungsiu - prie Sebijos, Veneciją - prie Kroatijos.

Taigi, rudens kelionei sugalvojau pasivažinėti ir užpildyti „baltas dėmes“ – pabuvoti tose buvusios Jugoslavijos šalyse, kuriose nebuvome: Serbijoje, Bosnijoje/Hercegovinoje ir Juodkalnijoje. O jau atsidūrus ten tiesiog būtina dar kartą pasigrožėti nuostabiaja Kroatija. Maršrutą papildėme dviem išskirtiniais miestais – Krokuva ir Venecija.

Iš viso susidarė 11 šalių be Lietuvos: Lenkija, Slovakija, Vengrija, Serbija, Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Slovėnija, Italija, Austrija, Čekija. Neišsigąskite, nebus 11 rašinėlių :)

Krokuva

Krokuvą kaip ir kokią Romą ar Prahą tiesiog būtina pamatyti. Ir ne tik todėl, kad tai gražus miestas, turintis ypač turtingą istoriją, bet ir tam tikra prasme buvusi mūsų sostinė.Arba, jei tokia formuluotė nepatinka, – mūsų bedros su Lenkija valstybės sostinė. Korkuvos Vavelyje palaidoti kaip minimum du mūsų tautiečiai: karalius Jogaila ir maršalas Pilsudskis. Tokia formuluotė vėlgi ne kiekvienam lietuviui patinka, tai galima žodį "tautiečiai" pakeisti "kraštiečiai". Bet tada Lietuva taps "kraštu", o ne valstybe... vėl blogai. Juokauju, žinoma.



Miestą „atradome“ tokį, kokio ir tikėjomės – pilną turistų, puošnų, jaukų, žavų.



Apsilankėme ir netoliese, Vieličkoje esančias druskos kasyklas.

Įspūdingas objektas, kurį būtinai reikia pamatyti jei jau esi Krokuvoje. Daugybė tunelių ir taip pat nesuskaičiuojamas kiekis požeminių salių, papuoštų druskos skulptūromis. Požeminėje katedroje ne tik skulptūros, bet ir šviestuvai, altorius - viskas iš druskos.


Turistai leidžiami tik iki 150 m gylio.
Puikiai praleidę pora dienų Krokuvoje pervažiavę Slovakiją ir Vengriją pasiekėme antrąjį kelionės tikslą – Serbiją.

Serbija

Kaip bebūtų keista, bet mytrips.lt Serbija labai mažai aprašyta, tai pabandysiu truputį daugiau apie ją parašyti.
Kažkiek, aišku labai nedaug, bet vistik bijojome serbų: kaip nekaip deklaravome save kaip jų priešai – aktyviausiai Europoje „kovojome“ už Kosovo atplėšimą nuo Serbijos, palaikėme Belgrado bombardavimą. Bet, nepaisant to, bent jau viešbučiuose ir pakelės užeigose buvome sutikti labai šiltai, draugiškai, širdingai.
Buvusi dominuojanti Jugoslavijoje, Serbija dabar atrodo daug prasčiau už Kroatiją ar Slovėniją. Tačiau mums, turistams, „autentiškumas“ daug žavesnis ir patrauklesnis, negu „standartinis variantas“. Serbijoje kaip tik jauti jos savitumą, unikalumą, kažkokį provincialumą ir ramybę. Nemažas kiekis smarkiai pagyvenusių automobilių - irgi suteikia "šarmo". Kažkodėl tą ramybę ir "Serbijos dvasią" man simbolizuoja šitas vaizdas:

Aplamai, ši šalis mums patiko.

Palič gamtos parkas – pirmas mūsų tikslas Serbijoje. Kažkada buvęs garsus Europoje kurortas gal ir patrauklus lygiame kaip stalas ir todėl gan nykiame vizualiai krašte. Bet lietuviams jame, manau, nėra kas veikti. Jau vien tik todėl, kad Palič ežere maudytis negalima dėl užterštumo.

Vat toks kurortas. Aišku, yra akvaparkas, pliažai, dviračių takeliai, atviras baseinas ir dar daug visko. Gražu, bet... nelabai .
Pravažiavus Novy Sad kelyje pagausėjo pardavėjų su rudens derliumi. Ištisas kaimai tarsi turgeliai. Skanūs švieži pomidorai, o agurkai – nelabai. Prekeiviai kaip taisyklė neatsisako eurų. Tas pat ir pakelės užeigose.

Antras tikslas – Fruška gora nacionalinis parkas. Vėlgi – lygiame kaip stalas iki pat horizonto krašte tai vertinga sala, apaugusi mišku. Miškas tokioje vietoje – didelis turtas. Gi mūsų, lietuvių, mišku nenustebinsi. Nors pasivaikščioti ten labai smagu, o jeigu būtume turėję daugiau laiko, tai gal dar ir baravyką vieną kitą.....
Be miško Fruška gora dar garsi savo vienuolynais.

Du iš jų ir mes aplankėme. Gražus peizažas, ramybė, vienuoliai, pardavinėjantys savo gamybos riešutų antpilus ir kitokius alkoholinius gardumynus.
Sekantis tikslas buvo Gradac upės kanjonas Valjeve. Bet, pasirodo, kad jį pasiekti galima tik paėjus keletą kilometrų, nutarėme negaišti laiko ir pažiūrėję kaip senoviniame malūne malami kukurūzų miltai, patraukėme toliau.

Toliau į pietus prasideda kalnai, o juose – Taros nacionalinis parkas. Nuostabūs vaizdai. Ir pačių kalnų, ir upių ir ežerų.





Prie vieno tokio nuostabaus ežero Taros kalnuose – Zaovine – nakvojome.

Nors ežero vandens temperatūra dar buvo 22, bet oras kalnuose – vos 14 dieną. Nesitikėjome tokio šalčio.

Kitą dieną pervažiavę Mokra gora nacionalinį parką, pasiklausę muziejaus prižiūrėtojo pasakojimo apie įžymiuosius Kremnos pranašus, pasukome link vieno garsiausių Serbijos gamtos stebūklų – Uvac kanjono.

Ir.... kaip bebūtų liūdna, sugaišę papildomai tris valandas taip jo ir nepamatėme. Dėl mano neapdairumo: nepatikrinau gauto telefono numerio žmogaus, kuris savo visureigiu turėjo mums padaryti ekskursiją ten. Tik kai nuvažiavom į sutartą miestą, sužinojau, kad „toks numeris neegzistuoja“. Visi bandymai kaitalioti skaičius nedavė rezultato ir riebiai nusikeikus teko grižti atgal į trasą link Juodkalnijos.

Juodkalnija

Juodkalnija mytrips.lt aprašyta itin daug, tai nebeturiu ko ir pridėti. Labai gražu, nors Kroatijoje dar gražiau. Pajūryje kur nepasisuksi – reklamos rusams „prodaža kvartir“. Jau daug jų rusai prisipirkę, tai matyt nekilnojamo turto biznis silpsta.
Smagu, kad Juodkalnijoje ir maistas ir nakvynė ženkliai pigesni negu Kroatijoje.
Kam patinka ramesni kurortai rekomenduoju Dobra Voda. Nėra „dangoraižių“, nedidelis miestukas. Rugsėjį atrodė ypač jaukiai, nes turistų matyt gerokai mažiau nei vasarą. Vanduo +23, oras +26 – super.

Booking.coms
storyLazyload();