Kadangi šių metų pradžioje pavyko gan nebrangiai nukeliauti į Maldyvus, pagalvojome, ar tai atsitiktinumas, ar galima nuolat keliauti po tokias egzotines šalis pakankamai nebrangiai. Todėl šių metų lapkričio mėnesį padarėme eksperimentą Nr.2, tik šiemet keliavome jau keturiese t.y. visa šeima – 2 suaugę ir 2 vaikai paaugliai. Kelionės tikslas - Seišeliai.
Pirmas žingsnis - susirasti skrydžių laikus ir kuo pigesnius bilietus. Tam į pagalba mums ateina internetiniai puslapiai www.ryanair.com ir www.skyscanner.net. Optimalus (pigiausias) maršrutas Vilnius-Roma-Adis Abeba-Mahe ir atgal. Nuo lapkričio 8 iki 24 dienos. Bandome suderinti laikus tarp skrydžių. Į priekį laikai susidėlioja puikiai, atgal tenka praleisti dvi nakvynes Romoje, bet tai, mano manymu, yra privalumas, o ne trūkumas, nes turime galimybę vienos kelionės metu pamatyti dvi vertas dėmesio šalis. Bilietas žmogui su visais mokesčiais ir skrydžiais pirmyn ir atgal gaunasi 2400 lt.
Antras žingsnis - nakvynių paieška. Tradiciškai puslapiai www.booking.com, www.holidaylettings.co.uk ir www.tripadvisor.com . Dar užmetam akį į www.airbnb.com . Mūsų pasirinkimas „Fran‘s holiday cottage“ (www.fransholidaycottage.com). Puikus 5 miegamųjų vietų namukas ant kalvos su vaizdeliu į Indijos vandenyną. 2 miegamieji su kondicionieriais, svetainė, virtuvė, atskira vonia. Kaina 12 nakvynių 900 eurų arba 3100 lt (žmogui para keliaujant keturiese gaunasi 65 lt).
Trečias žingsnis - draudimai. Šeimai jis kainuoja 230 litų visai kelionei. Vizų nereikia, skiepų nereikia (tačiau skiepų pasą rekomenduojama pasiimti, nes oro uoste gali paprašyti parodyti).
Bazinis kelionės paketas paruoštas.
Kelionė prasideda Vilniaus oro uoste. Po 3 valandų nusileidžiame Romos Ciampino oro uoste. Kadangi kitas mūsų lėktuvas išskrenda po 9 valandų ir iš Fiumicino oro uosto, laiką išnaudojame pasivaikščiojimui po Romos centrą. Iš Ciampino oro uosto autobusu (Terravision) už 4 eurus žmogui nusigauname į Termini traukinių stotį, kur daiktų saugojimo vietoje paliekame visą savo mantą (5 valandom tai kaštuoja 15 eurų) ir keliaujame į Romos centrą. Nuo Termini stoties labai patogu pasiekti lankytinas Romos vietas, be to turime galimybę apžiūrėti pasirinktą viešbutuką, kuriame apsistosime grįžę iš Seišelių. Viešbutukas kontrolę praeina, atšaukti užsakymo per www.booking.com nereikia. Vakare Termini stotyje sėdame į autobusą, vežantį į Fiumicino tarptautinį oro uostą (6 eurai žmogui)ir jį pasiekiame po valandos. Įspėjame visus keliaujančius Romoje su „Terravision“ autobusu į Ciampino ar Fiumicino oro uostus: jei įsigijote bilietus, tai dar nereiškia, kad jau turite vietą autobuse. Prieš išvažiuojant autobusui, kasose dar reikia gauti taip vadinamą „boarding pass“, be jo į autobusą neįleidžia, nes bilietuose nėra parašytas išvykimo laikas. Patys matėme, kaip kontrolierius neįleido žmonių į autobusą , nors jie turėjo bilietus. Nesuprantu aš tokios dvigubos sistemos.
Kitas persėdimo punktas - Adis Abeba. Kadangi skrendame naktį, tai bandome pasnausti (kiek įmanoma). Skraidina Etiopijos avialinijos. Lygis aukštas: tiek maistas, tiek aptarnavimas. Nusileidę Adis-Abeboje, turime laukti 4 valandas kito skrydžio, jau į galutinį tašką. Kadangi skrydis iš to paties terminalo, jokiu vizų nereikia. Oro uostas paprastas ir nejaukus: prirūkyta, prišiukšlinta, tualetai primena tarybinius laikus, terminaluose chaosas, žodžiu jaučiasi tikra Afrika. Skrydis vėluoja, oro uosto darbuotojai visus žmones iš numatytų skrydžio vartų išvaro į kitus, visi lekiame. Gerai, kad spėjame susigaudyti; lėktuvas skrenda pustuštis (apie 20 žmonių). Tas pats nutiko ir grįžtant, tik tada jau lakstė 200 žmonių, nes lėktuvas buvo pilnas. Žodžiu, kaip supratome, čia ne atsitiktinumas, o kasdienybė. Dar viena keistenybė šiame oro uoste: gavęs bilietą, prie įlaipinimo vartų turi pažymėti jį spalvotu rutuliuku, kuris rodo įlaipinimo eiliškumą , kas pirmas sės į lėktuvą. Bet ta sistema visiškai neveikia, niekas nežiūri kelintas tu esi ,visi lipa per galvas, bijo nespėti. Todėl jau lipant į lėktuvą būtinai paklauskite, ar tikrai jis skrenda ten, kur jums reikia.
Na žodžiu, sėdame į savo reisą ir po 3 valandų skrydžio leidžiamės Mahės salos sostinėje Viktorijoje. Mus pasitinka 31 laipsnio karštis ir drėgmė. Oro uostas turbūt mažesnis už Palangos, paprastutis ( praktiškai visas lauke), jokių eilių, didelių srautų nėra (vėliau išsiaiškinome, jog Seišeliai riboja turistų skaičių, apie 100 tūkst. per metus), todėl labai ramiai ir lengvai praeiname pasų kontrolę. Prie išėjimo jau laukia mūsų apartamentų šeimininkė Sabrina. Buvome su ja susitarę, jog mus pasiims iš oro uosto, kol gerai nepažįstame salos. Paslauga kainuoja 15 eurų. Jei kas nori keliauti su taksi, tai kaina nuo oro uosto apie 30-35 eurus. Jei tiksliai žinote, kaip nusigauti iki savo apartamentų, galite važiuoti ir autobusu. Autobuso bilietas 5 rupijos , nesvarbu, kokioje stotelėje išlipsi. Važiavimo grafiko nieks nežino, todėl pirmom dienom gal ir sudėtinga susigaudyti, tačiau vėliau , susipažinus su sala, tai pats pigiausias būdas keliauti. Susikrauname daiktus į mašiną ir lekiame į mūsų laikinus naujus namus. Kadangi kelionė trunka 20 minučių, dairomės pro mašinos langus. Pirmasis įspūdis neblogas: žaluma, mėlynas vanduo, kalnai, namukai... žodžiu, egzotika.
Pats kelias labai vingiuotas ir visą laiką eina palei vandenyną, todėl vaizdai tikrai gražūs. Eismas priešingos pusės nei mums įprasta, angliškas variantas.
Atkeliaujame į savo naujus namus. Mus pasitinka visa Sabrinos šeima: vyras Jose ir trys vaikai. Aprodo apartamentus. Jaukus namukas privačioje valdoje, šalia šeimininkų namo, su dviem lauko terasom ir giedančiais paukščiais. Namukas labai tvarkingas, servisas aukščiausios klasės: patalynė, rankšluosčiai keičiami ir drabužiai skalbiami kasdien. Be to, visa tai jau įskaičiuota į nuomos kainą. Viduje kaitros nejusti dėl esančių kondicionierių ir ventiliatorių. Virtuvėje stovi elektrinė viryklė, duonos skrudintuvas, mikrobangų krosnelė, elektrinis virdulys, vaflinė, yra lygintuvas. Svetainėje televizorius, muzikinis centras. Rozetės tinkamos visokiems kištukams: ir europiniams, ir amerikiniams. Pasirūpinta viskuo: ant valgomojo stalo pastatytas didžiausias krepšys su vaisiais ir daržovėmis (pomidorai, agurkai, paprikos, kopūstai, bananai, papajos, salotos...), šaldytuvas pilnas gėrimų (alaus, vyno, sulčių, limonadų, geriamo vandens, pieno) ir džemų. Pirmom adaptacijos dienom esame aprūpinti viskuo. Sabrinos vyras Jose yra stambus salos ūkininkas (ferma vadinasi JO-JO), todėl vaisių ir daržovių nepritrūkstame visu atostogų metu ir visa tai už dyką...net nepatogu, siūlome susimokėti, bet šeimininkas atsisako.
Išsiaiškiname, jog Jose tėvai kilę iš Šveicarijos, tačiau jis pats Europoje niekada nėra buvęs. Saloje ūkininkauja ir jo broliai, ir seserys - giminės biznis. Savo vaisius ir daržoves jie tiekia avialinijų bendrovėms, viešbučiams ir kruiziniams laivams. Sabrinos verslas yra „Fran‘s holiday cottage“ apartamentų nuoma. Šioje srityje ji sukasi tik pirmus metus, todėl dėl poilsiautojų labai stengiasi. Kalba jie anglų ir prancūzų kalbomis, bei savo vietine kreolų kalba. Vietinė kalba kaip oficiali įteisinta tik 1981 metais ir skiriasi nuo kreolų kalbos, naudojamos Karibų salose.
Pati šalis nedidelė - 80 tūkstančių gyventojų. Nepriklausomybę nuo Anglijos atgavo 1976 metais, bet nė karto nedalyvavo jokiame kare, todėl , kaip pasakojo Jose, paskutiniu metu labai daug arabų šalių gyventojų perka žemės sklypus ir statosi čia namus, norėdami turėti vietą, kur galėtų ramiai gyventi, jei arabų pasaulyje išplistų neramumai. Nuo arabų neatsilieka ir rusai, todėl žemė ir nekilnojamas turtas smarkiai brangsta. Mūsų pasirinkta sala Mahe yra didžiausia šalies sala su sostine Viktorija. Pačioje Viktorijoje gyvena apie 10 tūkstančių gyventojų, su priemiesčiais - 24 tūkstančiai. Salos dydis 30km išilgai ir 8 km skersai. Patiems vietiniams sudarytos puikios sąlygos nedirbti, o jie dirbti ir nenori . Juodus darbus dirba žmonės iš Bangladešo ar Filipinų. Vietiniai užsiima žūkle ir turizmu, bet , kaip supratome , daugelis iš viso nenori dirbti. Didelė problema yra alkoholis ir narkotikai. Santvarka beveik socialistinė: užkrauti mokesčiais tuos, kurie uždirba , ir šelpti tuos, kurie nedirba. Su 80 tūkstančių gyventojų tai neblogai pavyksta, nes , kai pamatėme, kokius socialinius būstus valstybė stato „negalintiems“ įsigyti, tai panorome ir mes ten apsigyventi. Trijų kambarių naujas būstas socialiai remtiniems kainuoja apie 0,5mln rupijų arba 120 tūkstančių litų, išsimokėtinai per 25 metus, t.y. 400 lt į mėnesį. Tik gaila, kad turistams už tokią kainą neparduoda .
Pirmas dvi dienas skiriame adaptacijai ir susipažinimui su vietove. Paplūdimys yra pakalnėje už kelio. Pirmas vaizdas nesužavėjo: paplūdimys paprastas, ne toks, kaip atvirukuose, bet maudytis galima. Mėtosi šiukšlės ir stiklai. Atgal reikia “pumpinti“ į kalniuką, grįžtam visi šlapi nuo prakaito.
Šalia namų yra kelios parduotuvėlės, kuriose galima įsigyti būtiniausių maisto produktų, kainos kaip Lietuvoje, tik alus brangus (0,28ltr vietinio alaus buteliukas apie 5,5 lt).Žodžiu , kainos nesikandžioja. Šalia dar aptinkame nedidelę kepyklėlę, kur kepa nuostabius tortus, pyragus, pyragėlius, visada viskas šviežia, pasirinkimas didelis. Vėliau, kai išsinuomojom mašiną ,visada išvažiuodami keliauti apie salą, prisipirkdavome visokių bandelių. Vakare einame pasižiūrėti veiksmo gatvėje, nes judesys saloje prasideda maždaug nuo 17 val. -ir vietiniams dieną karšta. Vaikštinėdami krantine randame kioskelį ant ratų, panašų į mūsų kebabines. Maistas: vištienos karis, žuvies karis, skrudinta vištiena, ryžiai, makaronai. Porcijos kaina 40-50 rupijų (10-12 litų), sėdi sau lauke, žiūri į vandenyną...kaifas. Nudžiungame, kad badu nemirsim. Mokėti galima ir rupijomis, ir eurais visur, todėl nebūtina keisti daug pinigų. Galima oro uoste išsikeisti 500 rupijų, pirmomis dienomis pilnai užteks. Parduotuvėse euro ir rupijos santykis 1:16, bankuose 1:16,5.Mes , kad būtų lengviau ir greičiau, skaičiuojame santykiu 1litas - 4 rupijos (realiai jis 1:4,5).
Sabrina pataria, kur rasti gražių paplūdimių ir kitų lankytinų vietų. Gauname žemėlapį, pasižymim vietas, kurias reikia aplankyti. Sutariame , jog nuo pirmadienio nuomosimės mašiną automatine pavarų dėže (kalnai ir kitos pusės eismas). Kaina 36 eurai parai, pradžiai pasiimam 5 dienom, vėliau prasitęsiam dar 3. Sekmadienis. Salą apžiūrėti pradedame nuo garsiausio Mahės paplūdimio „Beau Vallon“. Jį pasiekti planuojame autobusu, o ( kokia sėkmė) Sabrinos vyras pasisiūlo iki jo mus pavėžėti . Pakeliui Jose trumpai papasakoja apie savo šalį ir salą, mes išsiklausinėjam, kur ir už kiek būtų galima aplankyti kitas salas ir Mahės įdomiausias vietas, ką galima pamatyti sostinėje Viktorijoje. Nuveža jis mus dar į „Edeno salą“. Tai dirbtinė sala su moderniais apartamentais, jachtų prieplaukom ir prekybos centrais.
Pravažiuojam pro Viktorijos centrą, autobusų stotį, kurios mums prireiks grįžtant atgal ir kalnų serpantinais nulekiam į Beau Vallon. Po pirmos pažinties su mūsų vietiniu paplūdimiu, šis– na pagaliau tai, ko ir tikėjomės: žalsvai žydras vandenynas, baltas smėlis ir nuostabūs vaizdai.
Jose mus perspėja, jog valgyti restoranuose prie paplūdimio yra brangu, tačiau šiandien yra sekmadienis, o kiekvieną sekmadienį paplūdimyje vyksta taip vadinami „barbekiu vakarai“. Nuo 12 valandos iki pat išnaktų vietiniai verslininkai ir šiaip veiklūs gyventojai, kas su mikroautobusiukais, kas su vėžimėliais renkasi Beau Vallon paplūdimyje ir kepa šonkauliukus ,žuvį, vištieną, dešreles, mėsainius... Prie mėsiškų patiekalų siūlo makaronus, baltus ar geltonus ryžius, salotas, vaisius ir kitokio gėrio. Čia pat galima nusipirkti natūralių mango, papajų, apelsinų, ananasų sulčių bei blynelių su įvairiais įdarais. Kainos už porciją 10-15 litų. Taip praleidžiam visą dieną - vandens procedūros ir maisto testavimas. Pavakariu pradeda rinktis jaunimas su motociklais, lengvosiomis mašinomis, autobusiukais. Būtinas atributas kiekvienoje iš šių transporto priemonių - garso aparatūra. Visoje gatvėje iš pradarytų mašinų bagažinių (praktiškai visa ji užpildyta garso aparatūra) sklinda muzikos garsai.
Mums labai patiko šis paplūdimys, nes visa pakrantė apaugusi pasvirusiais medžiais , po kuriais galima pasislėpti nuo saulės kaitros, nes būti saulėje dienos metu vengia net vietiniai gyventojai. Praleidę nuostabią dieną šiame pakrantės ruože, pajudame atgalios namolio...šį kartą autobusu. Ateiname iki autobusų stotelės, kol kas esame vieni, jokio grafiko nėra, kada atvažiuos autobusas - nežinia. Telieka laukti. Po kokių 15-20 minučių mes jau ne vieni, pradeda rinktis žmonės, vadinasi autobusas jau greit. Dar po 10-15 minučių pasirodo ir jis - Nr.22. Sulipame, susimokame po 5 rupijas (apie 1,1 lt) ir pajudame link Viktorijos stoties. Kaip minėjau anksčiau, praktiškai visi salos autobusai važiuoja į Viktorijos stotį, o iš ten jau kitu autobusu gali pasiekti reikiamą salos vietą. Vietinių vairuotojų padedami išsiaiškiname , kad pasiekti Pointe Au Sel, mums reikia važiuoti 5 arba 5A maršrutu. Pavakare parsibeldžiame į savo apartamentus, temti pradeda apie 18.30.
Pirmadienis. Jau turime mašiną, Hyundai I20 automatą (kaip minėjau, 36 eurai para). Pasiruošiame kelionei aplink salą, prisiperkame bandelių mūsų kepyklėlėje (kainos nuo 1,5 iki 3,5 lt už vienetą) ir į kelią. Eismas priešingos pusės, kaip Anglijoje. Pirmos valandos įtemptos, nes gan keistoka vairuoti kita puse, o ir kelias labai vingiuotas ir siauras. Kai prasilenki su autobusu, net širdis sustoja, vėliau pripranti. Autobusai laksto kaip pasiutę. Bet vaizdai pro mašinos langus atperka viską.
Pirmas sustojimas - „Police bay“ – turistų gide ir žemėlapyje pažymėtas kaip pavojingas maudytis paplūdimys: aukštos bangos, besidaužančios į uolas ir povandeninės srovės. Vieta labai graži, žmonių praktiškai nėra, aišku, saulė kepina visu intensyvumu, todėl slepiamės po palmėmis. Nerizikuojame ir nusprendžiame nesimaudyti. Nusimušame nuo kokso palmės kokosą, jį išgeriame ir judame toliau.
