Šis dienoraštis yra apie Vietnamą - apie tai ką mes, Algina ir Rokas, patyrėme: ką matėme ir jautėme, ką išgyvenome, ir kaip mėnesį klajojome po Vietnamą. Kodėl Vietnamas? Nes aš norėjau į Indiją, na o Rokas “galbūt” į Vietnamą. Tad atėjus vienai progai, o man nesugalvojus ką padvanoti, man ir caktelėjo galvoje:” O kodėl visgi ne Vietnamas?”. Tą vakarą ant stalo gulėjo naujas, šviežiai kvepiantis ir šventiškai supakuotas Rough Gide kelionių gidas po Vietnamą. Sprendimas priimtas, pavasarį iškeliaujame!
Artėjant kelionei, visų mūsų aplinkos žmonių esminis klausimas, kuris ilgai kamavo ir mus pačius, buvo: “ Na kaip, ar jau susiplanavot maršrutą?”. Mūsų būdas toks, kad daugumą dalykų atidedame paskutinei dienai. Nors nemeluosiu, ką jau čia dienai? Atidedame viską paskutinei minutei- taip atsitiko ir šįkart. Bet vienu dalyku buvome priversti pasirūpinti gerokai iš anksto - skiepai nuo hepatito A+B, difterijos bei stabligės.
2015 m. kovo 26d.
Šiandien mūsų kelionė prasideda. Ilgai laukta, tačiau mažai planuota. Iš Lietuvos išskridome 10:30 be jokių nesklandumų, tačiau su vienu netikėtumu - ganėtinai mažomis kuprinėmis, viena svėrė 13kg, kita tik 5kg (čia jau ne mano “princesiškas” pageidavimas, čia mano ir gydytojo susitarimas - mano keliamas svoris turi apsiriboti ne daugiau 5kg ir kelionės metu jokių ekstremalių pramogų, kurių metu galėčiau kristi). Skrydis į Maskvą. Skrydis kaip skrydis, nėra ką apie jį pasakoti, pakilome ir jau leidžiames. Ir laukimas, 6 valandos atrodo kas čia tokio? Bet Maskvos oro uoste šis laikas tai jau šis tas. Veikti nėra kas, kainos kaip ir visuose oro uostose didelės, išeiti negali, tai ir stūmėme laiką kaip tik įmanydami. Atėjus check in’o metui, nuliūdome - skrydis atidedamas valandai. Dar viena valanda buko žiūrėjimo į skubančius žmones. Tačiau įlipus į lėktuvą džiaugsmas buvo dvigubas- mes galų gale skrendame į Hanojų.
Hanojaus padangės mus pasitiko kelių sluoksnių debesimis, be menkiausios galimybės bent akimirkai pasirodyti retai kada matomai Hanojaus viešniai- saulei.
kovo 27d.
Ši diena apie Hanojų- milijoninį miestą, kuriame verda visiškai kitoks gyvenimas, nei esu kada regėjusi. Apie miestą, kurio gamta atrodo kitaip, bet ne dėl to, kad čia auga palmės, mane labiausia čia stebina žolė. Daugelis gali pagalvoti:” Juk žolė auga visur, kaip ji gali stebinti?”. Ji čia kitokia, pilkame miesto fone ji šviečia sodria žalia spalva, kad net kyla noras pakelti galvą aukštai į dangų ir įsitikinti ar tikrai nešviečia saulė. Žmonės čia nesislepia nuo nesamos saulės, bet dirbdami žemės ūkio darbus, prekiaudami turguose, arba visiškai be priežasties slepiasi po plačiakraštėm skrybėlėm pagamintom iš palmių lapų. Ir mano nuostabai šios skrybelės nėra marketinginis triukas, kaip kad rodomas tuščias bežmonis Halong Bay’us. Tai yra šios šalies darbo liaudies netasiejama aprangos dalis.
Tai buvo mūsų pirmieji įspūdžiai atsidūrus šiame mieste, tačiau kuo gylyn nersim, tuo darysis įdomiau ir mes tai žinome. Kodėl? Nes tiesiog yra nuojauta.
Na, o kadangi mūsų kelionės pradžia numatyta Sapa regione, iškarto oro uoste ir nusipirkome čekį, kurį reikės traukinių stotyje išsikeisti į bilietą, kuris vėliau mus privertė nueiti kryžiaus kelius, tačiau pardavėjas tai nujausdamas, tik dėl visa ko nusprendė palikti savo asmeninį numerį, ant čekio kampučio :”If you have problems, call”.
Išėję iš oro uosto ėmėme ieškoti transporto iki centro. Taksi? Per brangu. Autobusas? Vienas Dievas težino kada. Mikroautobusas? Idealu, tereikia sulaukti dar 6 žmonių. Kas tie 6 žmonės, kai išeinančių šimtai? Bet vairuotojas pasirodo esąs tinginys, kuriam pasimetę turistai, akivaizdžiai ieškantys kaip nusigauti iki centro, nėra grobis. Jis šneka angliškai, bet šalia stovinčius žmones ignoruoja. Praėjus pusvalandžiui mūsų kantrybė trūko - ėmėmes iniciatyvos ir surinkome visą ekipažą. Pajudėjome, galų gale.
Atsidūrę tūkstančių motociklų ir kiek mažesnio kiekio automobilių jūroje, pajaučiame čią tvyrantį chaosą, tačiau turintį labai aiškias taisykles, kurias suprasime ir perprasime kiek vėliau. Ryžtis pereiti gatvę, kuomet ši srauni upė teka visu pajėgumu atrodo labai sudėtinga, bent jau pirmus kartus. Tačiau paaiškinimas paprastas- šioje upėje tu esi akmuo, kurį srovė apeina iš visų pusių. Tad tiesiog užtikrintai žengi į priekį, nė minutės nedvejoji, net jei matai lekiantį į tave motociklą, vairuotojas mato, jis apvažiuos, gali būti tuo tikras. Tačiau su autobusais bei didesnėmis mašinomis geriau nežaisti, esi už juos gerokai mažesnis, tad galima sakyti tu neegzistuoji. Čia ir yra pirmoji taisyklė - esi lygus panašioje dydžio kategorijoje, jei esi mažesnis - praleisk. Taigi, gatvėse chaosas: kiekvienas vairuotojas praneša apie save pypsėdamas, veidrodėliai čia praktiškai (sakydama praktiškai ir turiu omenyje praktiškai) nenaudojami, pakelėse tvyro vietnamiečių balsai, dažnai susidaro įspūdis, kad dauguma jų nemoka šnekėti - jie rėkia, bet ne dėl to, kad jie ant kažko pikti, čia jų kalbėjimo tonas, ir labai dažna situacija, kai matai kai vietnamietė rėkia, skeriojasi rankomis, o kitas stovi šypsosi, o kuomet rėksnė baigia savo pasirodymą, jie pasikeičia vaidmenimis - suprask, jie šnekasi. Ir staiga, visame šiame triukšme išgirsti paukščių čiulbėjimą, jie ima ir stebuklingai užgožia visą šį ore tvyrantį triukšmą. Iš kur? Pradžioje sunku suprasti, nes kai pakeli akis, matai ne tik elektros stulpus apraizgytus laidais, bet ir medžius, kurių šakos per daugelį metų laidus tiesiog prarijo. Bet kuomet protas visgi suvokia, kad ausys tikrai girdi čiulbėjimą, akys ima ieškoti, ir jos randa. Paukščiai kaip sirenos, šaukiančios įsižiūrėti į vis dar žaliuojančius medžius, kurie šį pilką pulsuojantį miestą paverčia gyvybingu.
Ši diena yra mūsų pirmoji pažintis su Vietnamu: painus, bet be galo įdomus. Nuveikėme nei daug, nei mažai - pasivaikščiojom palei Hoan Kiem ežerą, kurio viduryje stūkso žymusis Vėžlio šventyklos bokštas. Išalkę susiradome vietinių kavinę, kurioje galų gale paragavome Pho sriubos ir kitų “skanumynų” už visus 160 000 VND, na ir aišku, kaip visuomet būna pirmą dieną svetimoje šalyje, supratome, mus apgavo - Pho sriuba visai ne tokia, kokia turi būti, spring rolls’ai į spring rolls’us nepanašūs, taip pat ir su alumi. Tad ne tik dvejotinai pavalgėme, bet ir išleidome per daug tūkstančių. Taip, tiesa, įprastai turėdavome porą milijonų prie savęs. Ah, sunku būti milijonieriais…
Likusi dienos dalis buvo skirta misijai, pavadinimu “Kryžiaus žygis: traukinių stotis”. Privalome čekį iškeisti į traukinio bilietą, šiam vakarui. Kas čia tokio, nueini į stotį, prie langelio duodi čekį ir gauni bilietą. Bent jau mes galvojome, kad visas vyks taip. Pirmame pasitaikiusiame hostelyje susiradome žemėlapį, kuriame viskas atrodo paprasta ir aišku, atstumas iki stoties nedidelis, čia pat už kampo, puiku! Dėl visa pikto nupsrendėme, reikia nueiti anksčiau, o paklaidžiosim po miestą, kai bilietai jau bus kišenėje, juk iki traukinio dar 4 valandos. Ir prasidėjo… Einame pagal žemėlapį, tačiau kažkas nesutampa. Atsidūrę žemėlapyje pavaizduotoje sankryžoje matome, kad susikerta visai ne tos gatvės. Apsiginklavę kantrybe, ieškome toliau. Pagal žemėlapį stovime prie stoties, tačiau priešais karo muziejus. Ėmėme jaustis kvailiais, negi nemokame orientuotis žemėlapiais? Na gerai, aš… dar suprantama, bet Rokas? Ar tikrai taip gali būti? Suvokėme, kad paprasčiau bus paklausti vietinių, juk turi žinoti kur yra stotis? Tačiau matomai tai buvo ta diena, kuomet visi vietnamiečiai mokantys angliškai tiesiog ėmė ir dingo nuo žemės paviršiaus. Niekas, visiškai niekas nesupranta ko mes iš jų norime. O jei ir supranta rodo į tą vietą žemėlapyje, kur priešais stovintis pastatas pažymėtas kaip Hanoi Railway Station. Trinames akis, apeiname pastatą kelis kartus, bet niekas nesikeičia - kaip buvo karo muziejus, taip jis ir liko, o bėgių šalia niekur nematyti. Ir galų gale, išganymas - vietnamietė, šnekanti angliškai. Ir ji įmena mums šią mįslę, kodėl neverta pasikliauti žemėlapiais, gautais iš hostelių? Vietnamiečiai išmanūs, jie žemėlapius pakoreguoja. Jiems svarbu, kad viskas tilptų į A4 formatą, o jei tarp taško A ir B yra nereikšmingas kvartalas, jį tiesiog patraukia, gatvių pavadinimas lieka, na arba reikalingą objektą nupaišo plius minus toje kriptyje kur jis turėtų būti ir uolia - naujas netikslus žemėlapis su orientacinėmis kryptimis, kur objekto ieškoti! Štai mįslė ir išspręsta - reali stotis yra už 3 kilomentrų, o ne už kampo. Taigi stotis rasta, kas dabar? Einam prie langelio su užrašu Sapa, duodame čekį ir gauname bilietą. Naivuoliai, taip nebūna. Žmonės dirbantys stotyje nesupranta žodžio “ticket”. Moteris angelo veidu ir skerdžiamo varnėno balsu čiulba ir moja eiti prie kito langelio. Atstovėje eilėje prie neaiškus langelio su vietnamietiškais užrašais gauname tą patį - rankos mostą, sakantį grįžti prie langelio su užrašu Sapa. Mes nesuprantame jų - o jie nesupranta kokį mes čia čekį turime. Iki traukinio beliko dvi valandos, o mes vis dar nieko nepešę… Radome informaciją, juk turi sostinės traukinių stotyje bent šie darbuotojai šnekėti angliškai? Kur gi tau? “Do you speak english?”, o šie šypsosi. Duodame čekį, jie jį apžiūri, be žodžių grąžina ir pradeda abu juoktis. Ėmėme galvoti, nejaugi mus taip lengvai apgavo oro uoste ir įbruko fiktyvų čekį? Nukabinę nosis ėmėme ieškoti bevielio, gal pavyks susikalbėti per google translate… Ir štai ji, moteris stovinti eilėje, šnekanti angliškai prieina prie mūsų ir pasiteirauja, ar mums nereikia pagalbos. Galų gale, antras žmogus šią dieną, su kuriuo pavyksta susišnekėti. Pasirodo su čekiu viskas tvarkoje, tiesiog, mes esame ne toje stotyje. Bet ji mus nuramino, iki mums reikiamos stoties pora minučių. Taigi, mes jau esame mums reikiamoje stotyje, su galiojančiu čekiu, tereikia prieiti prie vienintelio langelio, duoti čekį ir gauti bilietą. Naivuoliai… Langelis vienintelis, prie jo sėdi riebuilis vietnamietis, kuris šypsosi bedante šypsena, krato galvą ir moja eiti į kitą salę. Nuėjome, ir ką? Salėje moteraitės pardavinėja coca-colą, sausianius, tualetinį popierių ir kitus rakandus reikalingus kelionei. Ir nieko daugiau. Grįžtame, riebuilis šypsosi ir vėl moja, bandome jam išaiškinti, kad mums reikia iškeisti čekį, bet žodžiai kaip į sieną, vėl viskas nuo pradžių. Ir mums prieš akis iškyla vyras, galbūt apsauginis, galbūt kitas darbuotojas sėdintis ant mėlynos kėdutės prie durų ir šnekantis mobiliuoju, o tuo tarpu ant mūsų čekio švyti telefono numeris, užrašytas čekio pardavėjo. Mūsų laimei šis ponas duoda paskambinti, o pardavėjas atsiliepia ir liepia duoti žmogų, kuris paskolino telefoną. Šie išsiaiškina, kad mes esame tikrai toje stotyje, kad traukinys tikrai išvyksta, ir kad likus pusvalandžiui iki traukinio prie iėjimo į stotį ateis vietnamietė (o kaipgi kitaip, turbūt irgi nesuprasianti ko mes iš jos norime…), kuri mus ir nuves į “čekių keityklą”. Kvepia apgaule, bet kas belieka?
Turime šiek tiek laiko, tad einame išgerti šaltos mangų arbatos “Eggo Coffee”, kur mūsų nuostabai pavyko užmegzti dialogą, su puikiai šnekančiu kolektyvu. Jie mus nuramino, kad čekių sistema išties egzistuoja, ir, leido suprasti, kad visgi čia kitoks pasaulis ir kitoks gyvenimo ritmas, negu mes europiečiai įpratę. Prieš išeinant paprašė mūsų pasidaryti nuotrauką, pakabinsią kavinėje ant svečių lentos, na ir tarp kitko, mes būsime toje lentoje pirmieji, kodėl gi ne, aišku sutikome.
Likus žadėtam pusvalandžiui grįžome prie pono su telefonu ir mūsų nuostabai pamatėme vietnamietę, kuri pamojo eiti drauge ir nuvedė mus prie… patalų sandėliavimo vietos, kur iš po prekystalio mums ištraukė BILIETĄ. Laimingi iki ausų pajudėjome link traukinio, ir tik patekę į vidų atsikvėpėme ir pagalvojome: “Na jau, o kaip gi mes galėjome nesusivokti, kad čekį reikia keisti būtent taip?”. Štai tokia yra čekių sistema, kuri vietiniams yra pati suprantamiausia. Tad kita taisyklė, jei tavęs nesupranta - nepyk, anksčiau ar vėliau priprasi šypsotis, gestikuliuoti, numoti ranka ir rasti sprendimą.
Ir štai mes pakeliui į Sapą. Sėdime traukinyje, džiaugiames savo sėkme ir miegmaišiais, kuriuos visgi nusprendėme pasiimti. Šie puikiai atrodo ant gultų, šalia kraujo dėmės ant grindų, bei niekad skuduro nemačiusio stalo, taip pat aptaškyto krauju. Bet čia smulkmė, kraujo dėmę and grindų uždengiau batu, stalą dezinfekavau ir štai - puikus saldus miegas prieš akis. O prieš užmiegant suvokėme vieną dalyką, mūsų maršrutas suplanuotas ganėtinai minimaliai, tai yra miestai, kuriuos norėtume aplankyti, kurie planavimo metu vis keitėsi, o kai kurių pavadinimai labai panašūs, pvz: Ninh Binh, Bac Ninh, Nam Dinh ir pan. Tačiau, ar gali taip būti, kad mes vienintelį suplanuotą maršrutą palikome Lietuvoje?..
Kovo 28d.
Miegas buvo išties saldus, nors ir teko keltis 4:30 ryte. Traukinys turėjo stoti Sapos regione 6 ryto, tačiau nusprendėme nerizikuoti, reikia susikrauti daiktus, norisi papusryčiauti, ir šiaip, čia juk Vietnamas, 6 ryto gali visiškai nieko nereikšti.
Švinta čia taip pat anksti kaip ir temsta, tad ankstus pabudimas kaulų nelaužė, priešingai, matomas saulėtekis pro atidarytą langą leido maloniai prakrapštyti akis. Per kokių 15 minučių iš visiškos tamsos prasiskverbė dar kitoks Vietnamas, šįsyk su bananų plantacijomis lygumose, bei ryžių laukais. Pro langą skverbėsi vėjas, kuris į traukinio koridorių atnešė drėgmę, bei galutinai pažadino. Fone grojo vietnamietiška muzika, kuri bylojo - mes artėjame prie išsvajotosios Sapos - mes tai puikiai supratome, net be vertėjo “Oh Sapa… Oh Sapaaaaa” štai apie ką buvo dainuojama, tačiau jei vietnamiečiai girdėtų šiuos žodžius dainuojantį angliakalbį, didelė tikimybė, kad jie nesuvoktų apie ką jie. Mes su tuo susidūrėme, ir ne kartą.
Pusryčius turėjome sočius - pačius skaniausius bananus bei traukinio palydovės atneštos arbatos. Ir štai, traukinys atvyksta truputi anksčiau negu žadėta ir mes esame Lao Cai miestelyje, 34 kilometrais nutolusiame nuo mūsų tikslo - Sapos. Aukštai iškėlę galvas, ignoruodami vietinius verslininkus, žygiuojame tiesiai prie vietinių mikroautobuso, į turistų prigrūstą autobusą mūsų nieks neįkiš, mes Vietname jau antrą dieną ir mes viską žinome! Ir ką, sutaupome po 100 000 VND (milijonieriai moka taupyti) ir grūdames su vietiniais bei viena keliautoja iš Amerikos. Keliauja ji jau porą mėnesių, bei duoda vieną pamoką į ateitį: “Jei turėsite galimybę keliauti su sleeper bus’ais - nekeliaukite”. Į vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo, nes už lango yra blaškantys vaizdai. Koks pirmas įspūdis? Wow! WOW WOW WOW!!! Tokio žodžiais nenusakomo vaizdo matyti mums abiems dar neteko. Kalnai tokie didingi, kad jų mastelį suvokti atrodo neįmanoma, jų tiek daug, kad ima atrodyti jog jie yra visur aplinkui tave, jie tokie aukšti, kad kartais juos supainioji su dangumi. Aukščiausia šios virtinės viršūnė yra Fan Si Pan 3143m, na o kitos, tik šiek tiek žemesnės. Būna užeina debesys, stebi milžiną kalną tolumoje, galvoji apie jo didybę ir še tau, debesis pasislenka ir matai tikrąją viršūnę, tik gerokai auksčiau.
