Savarankiška kelionė po Kubą (III dalis)

HOLGUINO ORO UOSTAS. Atvažiavome į Santjago de Cuba autobusų stotį. Pirmas dalykas, kas mane nustebino, kad ten, turbūt dėl to, kad tai yra didelis miestas, buvusi Kubos sostinė, yra padarytos atskiros laukimo salės, t.y. turistams laukti Viazul autobuso ir atskira vietiniams. Kažkaip mažuose miestuose to nebuvo, visi sėdėjome kartu. O Santjago de Cuba sėdi apsauginis ir vietiniai tikrai nepateks į stotį be bilieto, neįleidžiami. Stotis labai tvarkinga ir graži, prižiūrima. Aišku stotis susideda iš du viename, čia ir autobusų stotis, čia ir geležinkelio stotis. Traukinys važinėja tik 1 kartą per savaitę, o autobusai kasdien. Išvažiavome laiku 14.30 val., bet keisčiausia, kad iki Holguino, t.y. 135 km su Viazul reikėjo važiuoti 5.30 val. Vis niekaip negaliu perprasti Kubos, tokie maži atstumai, o autobusas važiuoja tiek ilgai. Pagal grafiką Holguine turėjome būti 18.35 val., skrydis į Havaną 20.30 val., kaip ir pasilieka 2 val. nusigauti iki oro uosto, ir viskas gerai. Deja, eilinį kartą aš vėl suklydau, jei šį kartą Viazul išvažiavo laiku, tai jis visą valandą važiavo daugiau nei nurodytas laikas biliete. Mes tokį šoką gavusios, šnekėtis tarpusavyje nešnekame, tik šnekame poterius, kad spėtumėme į lėktuvą. Niekaip negaliu suprasti, pati važinėju su automobiliu, kaip galima 135 km važiuoti 5.30 val. Nėra ten keliai blogi, taip jie siauri, taip kartais reikia autobusą pristabdyti ir praleisti sunkvežimį ar bričkelę su arkliuku, kartais palaukti kol autobuso vairuotojas vidury kelio sustos pasikalbėti su kažkokia kukūruzų pardavėja, bet vis tiek išmetus, kad ir 1 val. iš šitų pristabdymų, lieka 4.30 val., kaip įmanoma. Ir greitis tikrai buvo ne 40 km per valandą, mažų mažiausiai 70 km per valandą. Bet mes vis tiek važiavome 5.30 val. ir atvažiavome 19.40 val.,kai tuo tarpu lėktuvas išskrenda 20.30 h, o dar nuvažiuoti iki oro uosto. Miglė, jau netekusi kantrybės pradėjo tiesioginę tą žodžio prasme rėkti ant vairuotojų už jų tinginystę ir neišmanymą bei netiksliai nurodytą atvykimo laiką, ir kad Jūs eikite visi velniop, negražu be abejo, nors Miglė yra siaubingai mandagus žmogus, bet iš streso nespėti į skrydį, tiesiog nesusitramdė. O jiems visiškai nusispjauti, jie tik pasakė, kodėl mes nepasakėme, kad mums reikia į oro uostą. Taip, taip, būtumėme pasakiusios, lyg jie būtų pagreitinę savo spidometrą ir dar pridūrė, kad nurodytas laikas biliete yra blogas, jie atvažiavo laiku 19.40 h. Susidariau tokią išvadą, kad su Viazul reikia važinėti ne turistams, o jiems kubiečiams, nes jie gi niekur neskuba. Dar buvo didžiausias uždavinys priprašyti vairuotojų, kad greičiau atiduotų lagaminus, kol jie sugraibė raktus nuo bagažo skyriaus, padėk dieve. Greit pasiėmusios lagaminus bėgome į taxi. Taxi, kaip visoje Kuboje pasitaikė 1960 m. senumo moskvičius, vairuotojui pasakėme, kad tiempo tiempo į oro uostą, tai šitas senas moskvičius turbūt išbezdėjo viską ką turėjo, kaip variklis neišlekė į orą iki šiol mums klausimas. Matyt pripratęs, ne kitaip. Kadangi mes iš tų nervų negalėjome nieko kalbėti, tai vairuotojai pagal nutylėjimą, patys nuvežė į tarptautinių skrydžių terminalą. Mes aišku net nesupratome kur, juk taxistai žino, nuvežė, tai nuvežė, svarbiausia, kad esame oro uoste. Įbėgome į terminalą, Miglė isteriškai pradėjo berti ispaniškai, kad net terminalo darbuotojai išsigando ir liepė nusiraminti ir atsikvėpti. Viskas gerai, yra laiko ir Jūs išskrisite. Aš aišku labai apsidžiaugiau, išsitraukiau savo bilieto rezervaciją ir duodu oro uosto darbuotojai, o ji man sako, kad Jūsų skrydis yra į Havaną, o ne į Milaną ir kad čia yra tarptautinių skrydžių terminalas, ir mums reikia į kitą terminalą, t.y. į vietinių skrydžių terminalą. Pasirodo kubiečiams tai nesudaro problemų pasiekti kitą terminalą, likus 30 min iki skrydžio. Oro uosto darbuotojai greit pagavo taxi, tiksliau taxi buvo, bet nebuvo vairuotojo, matyt visi ilsėjosi, skrydžių kaip ir nėra. Atstumas iki vietinių skrydžių terminalo buvo 800 m, bet nesvarbu, svarbu, kad tarptautinio terminalo darbuotojai pasakė, kad perspės vietinių skrydžių terminalo direktorių, kad dar 2 poničkos pramiegojusios atvažiuos. Mes labai apsidžiaugėme, pagalvojome viskas tvarkoje, vadinasi spėsime. Nors viena mintis manęs nepaliko, kad misija yra neimanoma ir galbūt pasiseks nors dalį pinigų susigrąžinti, neįsivaizduoju, kaip galima išskristi likus 30 min. iki skrydžio. Į vietinių skrydžių terminalą įbėgame beveik be vilties ir bandome šnekėtis su terminalo direktoriumi, o jis bandydamas kažką suveikti, pasiūlo vykti tik vienam žmogui, o kitam likti Holguine, tuomet supratome, kad nieko nebus ir vos nepapsiverkėme iš nevilties, mūsų prašymai pagelbėti taip pat nepadėjo. Šį kartą labai pravertė žinios apie sovietinę kyšių davimo sistemą, todėl išeidamos iš direktoriaus ėmėmės paskutinės galimybės, pasiūlydamos tiesioginę tą žodžio prasme – kyšį, pasakėme labai gražiai, kad galime primokėti kažkiek prie bilieto ar kažkaip paremti. Bet oro uosto direktorius buvo nenuolaidus. Išėjome nieko nepešusios į vestibiuly, kur mūsų laukė tas pats taxistas, kuris vežė į vietinių skrydžių terminalą ir prižadėjo mums, kad viską padarys kas tik įmanoma, susikambins su draugais ar pažįstamais, bet į Havaną mes nuvažiuosime. Galbūt reikės važiuoti apie 7 val., bet tikrai nuvažiuosime, ant gatvės nepaliks. Nespėjo mūsų taxistas surinkti savo draugo numerį, kai išėjo iš savo kabineto oro uosto direktorius, kuris mums pasakė, kad eina į lėktuvą pažiūrėti, gal dar atsiras viena papildoma vieta. Nepraėjus 10 min. grįžta mūsų direktorius su plačiausia šypsena, kad dar viena papildoma vieta vis tik atsirado. Padėkojome taxistui už pastangas, atsisveikinome, greitai įbėgome pas direktorių į kabinetą, greitai buvo padaryta bilietų rezervacija, ir taip pat greitai mes jam atsidėkojome, palikdamos prie kompiuterio klaviatūros 20 CUC kyšį. Aišku, kaip ir priklauso pasakė, kad nereikia, nors matėsi, kad rankos tiesiog tiesėsi prie pinigėlių. Kaip ten bebūtų, bet jam buvo sumokėtas beveik pusės mėnesio atlyginimas už 5 min darbą. Po kelių minučių buvo praeita ir patikra, ten irgi palikome 10 CUC kyšį už operatyvumą, darbuotojas net nesigėdėjo paklausti Miglės ar mes atsidėkojome direktoriui, pasakėme, kad viskas gerai, atsidėkojome, kad tik jis nepergyventų. Lagaminų skanavimas užtruko ilgiau, nes reikėjo iš lagaminų išimti plaukų putas ir plaukų laką, kuriuos taip pat padovanojome moteriškei skanuojančiai lagaminus, ir Jūs būtumėte matę jos džiaugsmingą veidą!!! Galiausiai jau su bilietais praeiname security/check inn, kaip pavadinsi, nesugadinsi. Visi linki geros kelionės, netiki, kad mes iš Lietuvos, o Miglė iš Ispanijos ir be galo džiaugiasi, kad Miglė gyvena Ispanijoje, nes Ispanija (kaip ne vieną kartą įsitikinome) čia yra tas pats kas American Dream. Aišku žiebtuvėlis irgi buvo padovanotas, rankinėje jo turėti atseit negalima, ir suprantama, kodėl?, todėl kad Kuboje žiebtuvėlis yra deficitas. Jokiose parduotuvėse, vietiniams ar turistams skirtose jų nenusipirksi, nebent suvenyrų parduotuvėse, ir jis kainuoja apie 3-5 CUC, arba ieškoti kavinės-baro kur prekiaujama cigarais. Net ir vietiniai dažnai prašydavo iš mūsų žiebtuvėlio cigaretei prisidegti. Bet man jo ir negaila, svarbiausia, kad pagaliau išskrisime. Pasirodo, visi skrendantieji dar sedėjo laukimo salėje, vėliau tik supratome, kad nepriėmė nieko į lėktuvą, kadangi laukė mūsų, kol mes susitvarkysime rezervaciją bei bagažus. Ir dar turbūt būtų mūsų laukę, nes atbėgo bagažo darbuotojas (tam kuriam davėme 10 CUC kyšį) ir pasiūlė mums nueiti pavalgyti prieš skrydį, bet mūsų mintys buvo jau Havanoje, todėl gražiai atsisakėme, ir tik tada jau jis priėjo prie stiuardesių ir pasakė, kad galima leisti keleivius į lėktuvą. Buvo toks adrenalinas, kad nieko nesusigaudėme, tik vėliau mintis į lentynas susidėliojome. Už papildomus 30 CUC pasirodo galima ir keleivių į lėktuvą neįleisti, pasirodo galima ir palaukti kol pavalgys. Nieko neįmanomo nėra. Juk čia Kuba. Taigi, gavome vietas lėktuve, Miglė dalinasi vieta su įgulos nariu, aš sėdžiu prie vieno 17 m. jaunuolio ir galvojame, o Dieve po kelių valandų mes būsime Havanoje. Į Havaną skridome 2.20 val. lyginant važinėjimą su Viazul autobusais ir skrydį, tai čia panašu, kaip su kokiu konkordu atlėkėme į Havaną. Prie manęs sedėjęs 17 m. jaunuolis tai iš vis mane prajuokino. Kaip supratau, vaikinas su šeima pirmą kartą keliauja lėktuvu, nes net nežino, kad lėktuve negalima klausytis muzikos per telefoną, tik su ausinėmis, todėl radau aš savo rankinėje dar gautas nemokamai iš AA ausinukes, jam padovanojau ir pasakiau, kad lėktuvuose klausomasi muzikos per ausines. Baisiai buvo patenkintas, tokios prekės sau leisti matyt ir negali, nors šeima matėsi, kad priklauso viduriniajai klasei, turbūt kokie partiniai darbuotojai, nes tikrai ne kiekvienas kubietis gali sau leisti tokį malonumą skristi lėktuvu. Ir nesvarbu, kad visi keleiviai lėktuve šneka ispaniškai, jie yra ne kubiečiai, tai Lotynų Amerikos piliečiai atvažiavę čia aplankyti savo giminių. O jų Kuboje begalė. Jei iki Camageuy buvo dar galima sutikti europiečių turistų, tai nuo Camagey, didžiausią turistų dalį sudarė lotynų amerikos piliečiai ir jie ne turistauti čia atvyksta, o pas savo giminaičius. 22.20  val. mes jau Havanoje. Pagaliau.