San Tomė ir Prinsipė: Sao Tomė be Principės arba ką veikti antroje mažiausiai lankomoje Afrikos šalyje

Kažkodėl portugališkas šalies pavadinimas Sao Tomė ir Principė oficialiuose šaltiniuose Lietuvoje yra lietuvinamas pagal itališką  ar ispanišką tradiciją ir Valstybinė kalbos komisija bei įvairūs žinynai mus verčia ją vadinti San Tome ir Principe. Kita šios puikios šalies ypatybė, jei neskaičiuoti malonumo matyti sutrikusią mėginančio prisiminti kuriame žemyne ieškoti šios šalies pašnekovo fizionomiją, yra jos stabiliai užimama antra vieta Afrikoje pagal aplankančių turistų skaičių. Nuo galo, žinoma.

20210604_165526

Asmeniškai mane, gegužės pavakarę nusileidus arčiausiai Grinvičo meridiano ir pusiaujo susikirtimo esančiame oro uoste nei vienas iš šių faktų pernelyg nevargino.

20210602_134623

Kadangi atvykom Covid‘o (arba kovidisterijos – kaip kam labiau patinka) piko laikotarpiu – 2021-ųjų gegužės pabaigoje, teko susitaikyti su nemaloniu tuometinių kelionių atributu – papildomų dokumentų tikrinimu. Iš tiesų, Sao Tomės ir Principės valdžia su šia problema tvarkėsi gana neblogai – tai buvo matoma tiek iš gausių plakatų apie apsaugos nuo virusų ir rankų plovimo naudą, tiek ir iš to, kad atvykstantieji turėjo turėti neigiamo testo pažymą, kurią prie kuklaus oro uosto terminalo pastatytoje baltoje palapinėje labai kruopščiai tikrino baltais skafandrais apsimuturiavusios tetos. Ir tikrino taip kruopščiai, kad prireikė geros valandos, kol trys tetos patikrino beveik pilną Airbusą 320 – t.y. mažiau nei 180 žmonių. Išvykstant procedūra buvo kiek paprastesnė – teko atsinešti jau saloje pasidaryto testo rezultatą, kurį labai rimtu veidu tikrino bent kelios medicininiais chalatais apsimūturiavę tetos.

20210529_181750

Išėjus iš terminalo pastato – šiluma, tamsa (šalia – pusiaujas, todėl temsta labai greitai ir beveik tiksliai kelios minutės po šeštos vakaro) ir minia pasitikėjų ir transporto paslaugų siūlytojų. Iki miesto – netgi labai netoli, bet penketas eurų už penkiolikos minučių kelionę pasirodė kur kas geresnė idėja nei galimybė pasivaikščioti neapšviestomis pakelėmis.

20210601_085851

Pakeliui, naudodami portugališkų žodžių mišinį su kažkuo, išsikalbame automobilių nuomos klausimais. Oficialiai internete kainos neatrodė džiuginančiai, todėl dėjau daug vilčių į vietos tiekėjus, Viltys pasiteisino – už tris dešimtis eurų dienai suderame Suzuki Jimmy. Tiesa, kitą dieną atvarytas Suzukis pasirodė esąs dar iš praėjusio tūkstantmečio pabaigos, o pagalvėlė ant vairuotojo sėdynės turėjo ne kompensuoti vairuotojo ūgio trūkumą, o neleisti vairuotojui prasmegti sėdynėje išsėdėtoje skylėje.

Sostinė

20210606_101715

Sao Tomės ir Principės Demokratinės Respublikos sostinė yra įsikūrusi Sao Tomės saloje ir, kaip nekeista, vadinasi Sao Tomė. Lyginant su kitomis šalies gyvenvietėmis tai yra vienintelė nusipelniusi „miesto“ statuso. 2021 m. čia gyveno beveik 80 tūkst. žmonių arba beveik trečdalis visų šalies gyventojų (palyginimui – tais pačiais metais Vilniuje gyveno tik kiek mažiau nei penktadalis).

20210606_114419

Jei kas mane paskirtų pačiu svarbiausiu miestų statymo klausimais, atogrąžų miestų architektais samdyčiau tik portugalus. Tuos, kurie sugeba tarpą tarp balto smėlio ir žalių džiunglių užpildyti pastelinių spalvų dviejų-trijų aukštų namukais su žavingomis smulkiomis detalėmis ir raudonais čerpių stogais. Tuos, kurie kurdami miesto centrą sugeba išsaugoti pliažą ir jį papuošti promenada su baliustrada su pseudoklasikiniais turėklais. Tuos, kurie sugeba išsodinti miesto medžius taip, kad jie teikia pavėsį, tačiau neužstoja miesto grožio. Ir jokiu būdu nesamdyčiau portugalų į inžinierių pareigas – į vietą tų, kurie turi parinkti statybines medžiagas ir sprendimus taip, kad jūra neišplautų smėlio po pajūrio promenada, o namų fasadų nebjaurotų pelėsiai.

20210606_102209

Sao Tomės miesto laimei jį projektavo portugalai. Ir todėl, žiūrint iš toli, iš ten, kur kelias ES1, tarp dar portugalų paliktos karinės bazės, taip ir vadinamos Quartel Militar ir apačioje esančio vientelio supermarketo Super CKDO, iškyla ant kalvos, nuo to taško miestas atrodo tikrai viliojančiai. Sao Tomės miesto nelaimei jį statė portugalai. Ir todėl, vaikštant miesto pajūrio promenada, yra naudinga žiūrėti sau po kojomis, bent jau norint neprasmegti į po susmegusiu betonu atsivėrusias duobes. Sao Tomės miesto nelaimei, pasitraukdami portugalų kolonizatoriai išsivežė ne tik infrastruktūros priežiūros know-how bei, atrodo, ir poreikį prižiūrėti miesto infrastruktūrą. Pastarąją išvadą nesunku pasidaryti pasižiūrėjus istorijos muziejumi paverstoje portugalų tvirtovėje (vadinamo forte de São Sebastião, arba Castelo de São Sebastião arba tiesiog „pilaite“ - Castelinho,) eksponuojamas 1973-1975 m. masinių protestų nuotraukas ir palyginus tuo metu užfiksuotus gatvių vaizdus su matomais išėjus į lauką.

20210605_132341

Dabartinė Sao Tomė tingiai maudosi blėstančiuose portugališkos kolonijinės architektūros šlovės spinduliuose. Mieste likę pakankamai daug daugiau ar mažiau apirusių senų ir tikrai gražių pastatų, rimčiausiai iš kurių atrodo rožiniai prezidento rūmai, balta neoromaninė katedra.

20210606_102915

Į katedrą pataikome užeiti kažkokios šventės metu, tiksliau - net du kartus. Pirmą kartą, atvykimo naktį, pataikome į naktines mišias. Po keleto dienų - į vidudienio mišas, kurioms vadovauja portugalas vyskupas. Gražiai gieda vietinių katalikų choras ir, panašu, kad portugalas vyskupas ten yra vienintelis baltasis. Atrodo kaip kažkokia savotiška kolonializmo tąsa, kur baltieji vis vien vadovauja.

20210606_103027

Visgi, dabartrinę padėtį lemiančių priežasčių pilnas vaizdas yra kiek sudėtingesnis nei tokios paprastos mentalinės konstrukcija ir dėl ganėtinai apšepusio tiek sostinės, tiek kitų miestelių vaizdo galima sėkmingai kaltinti tiek vietinių atsainų požiūrį į tvarką, tiek skurdą, tiek ir portugalų kolonizatorius, sugebėjusius prisivežti vergų, tačiau nesugebėjusius jų palikuonių integruoti į modernią visuomenę. Labiau besidomintiems tuo klausimu rekomenduoju nuostabią M. Meredith studiją „The State of Africa“.

20210606_102409

Istoriškai Sao Tomė ir Principė yra vienas iš nedaugelio kampelių, kurį europiečiai tikrai „atrado“. 1471 m. pabaigoje čia pasirodę kapitonų João de Santarém ir Pêdro Escobar vadovaujami portugalų jūreiviai rado niekieno negyvenamas salas. Šiandein prižiūrimos ir tupo pačiu metu apleistos atradėjų skulptūros puošia priegas prie Castelinho, o jų šešėlyje parkuojasi nacionalinio muziejaus darbuotojai.

20210604_111939_01

Atradėjai pasirodė labai pamaldūs ar tiesiog stokojo fantazijos ir salas pavadino atitinkamas dienas globojusių šventųjų vardais – gruodžio 21 d. atrastoji sala tapo šv. Tomo sala (Sao Tome), o sausio 17-ąją – šv. Antano. Tiesa, pastaroji 1505 m. buvo pervadinta Kunigaikščio sala (Principe). Šventam Antanui teko pasitenkinti savo vardo suteikimu pagrindiniam Principės miestui.

20210605_142328

Sao Tomei ir Principei nesisekė panašiai taip pat kaip ir kitoms Portugalijos kolonijoms – portugalai nebuvo itin suinteresuoti jų vystyti. Kolonijų funkcija buvo tiekti savo laiku itin paklausius vergus, cukrų ar kavą su kakava. To išdavoje koloniją ir didžiąją ekonominės veiklos dalį valdė negausus baltųjų kolonizatorių sluoksnis, žemiau kurio buvo politinių teisių beveik neturėję iš Angolos importuotų ar iš Brazilijos reimportuotų vergų palikuonys. Visto to rezultate salų gyventojai yra daugiausiai bantų kilmės, tamsokai rudo odos atspalvio, tik kalba jie ne bantų kalbų šeimos kalba, o portugališkai. Tiesa, vietinė portugalų kalba yra tokia, kad kaip man pasiguodė viena Portugalijoje jau porą dešimtmečių gyvenanti vietinė, perėjimui iš vienos šios kalbos versijos į kitą riekia gana rimto perkvalifikavimo kurso.

storyLazyload();