Jau labai senai norėjau aplankyti šią salą, bet rimtesniu kelionės planavimu taip ir neteko užsiimti. Galbūt dėl brangumo, o galbūt ir dėl bendrakeleivių stokos, idėja išvykti ten kaskart nuguldavo kažkur giliose svajonėse. Todėl metų pradžioje sužinojęs apie renkamą bendraminčių grupę keliauti Islandijon, ilgai nesvarstęs užsisakiau vietą. Patiko tai, kad tai nebuvo agentūros organizuojama kelionė, o keliauti rengėsi bendraminčių žmonių grupė. Taip pat tiko , kad pačiam nereikėjo nieko planuoti, visus bilietų, nakvynių rezervavimus, turiningą maršrutą sudėliojo kelionės vadovas, kurio kompetencija visiškai pasitikėjau. Važiavau aktyviai ilsėtis, duodamas pailsėti protui.
Apie kelionę trumpai. Sala apvažiuota 1 keliu, kelis kartus nusukant į šalį po keliasdešimt ar šimtą su viršum kilometrų. Keliauta 10 dienų, nuvažiuota apie 3000km. Aplankyta apie 40 objektų. Daugiausia, aišku, gamtinių. Jų tarpe populiariausi buvo kriokliai, kurių buvo apie 20. Taip pat teko išvysti ugnikalnių kraterių, karštųjų versmių, geizerių, ledynų, ledkalnių ir dar visokio gėrio, džiuginusio akis.
Paskutinį kartą skridęs lėktuvu buvau tik vaikystėje, maždaug prieš 30 metų. Todėl jaučiau lengvą jaudulį prieš skrydį, kuris gana greitai transformavosi į smalsumą, kas matosi per langą. Skrydžio metu buvo giedra, todėl gerai matėsi didžiausias Europoje Vatnos ledynas. Sklendimas virš lavos laukų (kažkiek nežemiškas kraštovaizdis) leidžiantis į Keflaviko oro uostą sustiprino išankstinę nuomonę, kad man čia tikrai patiks.
Pirmasis sustojimas riedant Islandijos žeme buvo ši juodos spalvos pakrantė.
Po to sekė „Minipragaras“ - Seltun‘o geoterminė sritis. Čia pirmąsyk gyvenime išvydau kunkuliuojančią žemę- verdančią tamsiai pilkos spalvos „manų košę“, kurios garai „kvepėjo“ pagedusiais kiaušiniais. Visa ši karščiu alsuojanti žemė, įvairiaspalvė žemė, bemiškis kraštovaizdis iš karto sudarė įspūdį, kad šia šalimi neteks nusivilti.
Pravažiavome Kleifarvatn ežero pakraščiu, iš kur atsivėrė ne patys blogiausi vaizdai.
Prieš įvažiuojant į Reikjaviką autobusiuko vairuotojas trumpam stabtelėjo žuvų džiovykloje.
Pirma kelionės diena gana greitai ir baigėsi. Nors tiesą pasakius, diena niekada nesibaigė, nes vasarą čia vyrauja poliarinė diena. Apsigyvenome Reikjavike apartamentuose, kuriuose vyko mūsų grupės kelioninių reikalų aptarimas ir keliauninkų „susipažinimas“. O kadangi buvo šviesu, tai atrodė, kad ir miegoti dar vis nereikia...
Antra kelionės diena buvo skirta vadinamajam „Aukso žiedui“. Pirmasis Kerid ugnikalnio, sprogusio prieš maždaug 3000 metų, krateris atrodė gana kukliai lyginant su vėliau matytais.
Vėliau aplankytas Skalholt – islandų etnoso formavimosi centras ir bažnyčia, kuri yra jau 12-a per maždaug 1000 metų, labai didelio įspūdžio nepadarė. Bet mane šioje vietoje apniko keistas jausmas, lyg būčiau čia kažkada buvęs. Tie aplink matomi beribiai laukai tartum kuždėjo kažką, ko negalėjau suvokti.
Sekantis objektas buvo „topinis“ - Strokkur geizeris. Ši vandens čiurkšlė yra viena uoliausių Žemėje – vandenį viršun spjauna 2-7 minučių intervalais. Prisiminiau, kaip kažkada žurnalistai Starkus ir Radzevičius Jeloustouno NP tikėjosi vos ne stebuklo iš geizerio pasirodymo ir ,šiam pokštelėjus, liko nusivylę, nes čiurkšlė nepaliko laukto įspūdžio. Tarsi apsidrausdamas pagalvojau, gal ir man nereikia dėti didelių vilčių į Strokkurą. Bet pastarojo išsiveržimas tikrai paliko nemažą įspūdį. Žiūrėjau į jo darbą gal 20 minučių. Tikrai įspūdingas reginys – ir vandens daug, ir veržiasi dažnai (7 minučių nereikėjo nei kart laukti), ir šauna aukštai.
Netoli Strokkuro šniokščia Gulfoss „auksinis krioklys“. Tikrai vertas dėmesio krioklys, kurį galima apžiūrėti tiek iš apačios, tiek iš viršaus. Nors, kaip minėjau anksčiau, krioklių buvo apie 20, šis drąsiai pateko į Top 3.
Po šios šlapios atrakcijos važiavome į tektoninį lūžį – Almanagja. Nedaug kur Žemėje galima taip aiškiai matyti, kaip viena nuo kitos atitolsta dvi litosferos plokštės. Tai ir pavaikštinėjome ten per keliolika minučių ir po Europą, ir po Ameriką.
Nustebau išvydęs Altingą – pirmąjį pasaulio parlamentą. Visada įsivaizdavau, kad tai pastatas, o pasirodo tai tiesiog vieta ant pakilumos šalia tektoninio lūžio, nuo kurios senovėje šauklys sodriu balsu pranešdavo svarbius dalykus visiems susirinkusiems laukuose, plytinčiuose žemiau.
Vakare tuose pačiuose apartamentuose Reikjavike vėl niekaip nesulaukėme tamsos :-)
Trečia diena. Nuo šios dienos maršrutas vedė iš sostinės 1 keliu į šiaurę, kur buvo numatyti pasivažinėjimai F raide žymėtais keliais, kas reiškė, kad su bet kokia transporto priemone ten nepravažiuosi. Todėl firma, mus vėžinusi po Islandiją, kelioms dienoms skyrė rimtesnį autobusiuką, galintį įveikti sudėtingesnius kelius. Pradžioje važiavome link Glymur krioklių. Norint juos pasiekti turėjome įveikti nesudėtingą kelių valandų trukmės žygį. Vaizdų buvo visai padorių.
Pasigrožėjus šiaurietiško grožio gamta, dienos maršrutas vedė link Barnafoss ir Hraunfossar krioklių, esančių vienas šalia kito. Pirmasis Barna (vaikų krioklys) vaizdingesnis, tarsi sruvenantis tiesiai iš uolų.
Antrasis labiau priminė galingą upės slenkstį nei krioklį.
Ši vieta dar įsiminė gausybe (turbūt milijardu) smulkių muselių, kurios lindo į visur – burną, nosį, ausis, akis. Reikėjo nuolat makaluoti ranka ar šakele sau prieš nosį. Ne per toliausiai nuo šių krioklių trumpam stabtelėjome prie karščiausios Europoje versmės - Deidartunguhver, kur vanduo ne tai, kad verda, bet tiesiog kunkuliuoja taškydamasis į šonus. Kad nebūtų nelaimių, versmė atitverta dvigubomis užtvaromis.
Paskutinis dienos objektas buvo Graborok krateris. Lengvas pasivaikščiojimas laipteliais jo viršumi ir gana malonūs akiai vaizdai.
Vakare pirmąsyk įsikūrėme kempinge šalia kapinaičių.
Tarp kitko, kempingai visoje Islandijoje labai asketiški, daugelyje jų kyla problemų norint pasikrauti foto-video technikos, mobiliųjų telefonų akumuliatorius. Nes paprasčiausiai būna vos kelios rozetės, kurios dažniausiai užimtos. Sakyčiau, keistas islandų požiūris. Toks jausmas, kad jiems gaila elektros. Kai kur rozetės netgi užkišamos specialiais dangteliais, kad niekas negalėtų pasikrauti. Paprašius leisti pasinaudoti rozetėmis atšaunama, kad tai galima už mokestį padaryti Turizmo informacijos centre, kuris dirba iki 18h. Kai tuo tarpu dauguma keliautojų tokiu laiku ar vėliau grįžta iš ekskursijų, kalnų ar dar kur nors.
Ketvirta diena. Nuo pat ryto važiavome prie vandenyno pasižiūrėti kaip raganosis geria Atlanto vandenį – Hvitserkur uolos. Juodo smėlio paplūdimys ir raganosis sudarė gražų tandemą.
Vingiuodami per tolius aplankėme pastatus, kurių statybai naudotos durpės. Pirmasis toks matytas buvo ši bažnytėlė.
Toliau 75 keliu kilome į šiauriausią mūsų kelionės tašką – Siglufjordur miestą, prieš keliasdešimt metų garsėjusį silkių verslu.
Vakarėjant aplankėme dar vieną krioklį – Godafoss (Dievų krioklys). Šį krioklį visiškai buvau užmiršęs, prisiminiau tik pamatęs nuotraukas. Tai tikriausiai reiškė, kad akis jau priprato prie tokių vaizdų :-)
Pasiekėme Myvatn ežerą ir prie jo įsikūrėme kempinge šalia sustingusios lavos lauko. Jei iki šiol buvusiu oru galėjome džiaugtis, tai šioje stovyklavietėje jis subjuro, pradėjo lyti. Berods, čia ir buvo užfiksuota šalčiausia kelionės temperatūra – apie +4 laipsnius.
5 diena. Ji turėjo būti išskirtinė, nes turėjome išsukti iš pagrindinio šalį juosiančio 1-ojo kelio , jei neklystu, į F905 ir 910 kelius ir jais pasiekti salos gilumoje (100km nuo 1-ojo kelio) esantį Askja ugnikalnį ir netgi išsimaudyti Askjos ugnikalnio krateriniame ežeriuke :-) Beje, šis turas mokamas, specialiai dėl jo tris dienas važinėjome padidinto pravažumo autobusiuku. Turo kaina – apie 110 eurų, bet ten būnant neaplankyti šios vietos tikrai nesinorėjo. Įspūdis iš šio pasivažinėjimo liko didžiulis, nepaisant to, kad pamatėme tik mažą dalį to grožio, nes lijo ir kalnai slėpėsi debesyse. Tas 100km ruožas per vadinamąją „Juodąją dykumą“ tikrai įsirėžė atmintin. Šiose apylinkėse prieš skrydį į Mėnulį treniravosi amerikiečiai Armstrongas su Oldrinu. Kaip teigiama todėl, kad Žemėje nėra kitos vietos, kuri labiau primintų Mėnulio paviršių. Mes nepamatėme gražios Heidubreid‘o viršūnės, nes beveik visas kalnas skendėjo debesyje. Mes nepamatėme Askjos kraterio gilumoje telkšančio ežero, nes oro sąlygos ten išvis subjuro, lietus pylė kaip iš kibiro. Vėsi vasara dėl lėtai tirpstančio sniego kelią iki reikiamos vietos padarė neįveikiamu net mūsų super autobusui, kuris prieš tai lengvai susitvarkė su pora upių ir pervažiavo įspūdingą ( maždaug 10km) aštriabriaunį lavos lauką.
Žodžiu, nepaisant prastų gamtinių sąlygų ši išvyka vis tiek paliko milžinišką įspūdį. Tas Mėnulio peizažas ir dabar dar dažnai iškyla mano atmintyje. Ir tas lietus ,ir tie debesys kūrė magišką atmosferą. Suvokiau, kad tuo metu ten taip ir turėjo būti. Mums būtent tokį niūrų vaizdą, netgi sustiprinantį įspūdį, kad esi ne Žemėje, ir buvo lemta išvysti.
Grižę iš „Mėnulio“ aplankėme Krafla ugnikalnio rajoną. Sakyčiau, po Mėnulio vaizdų čia buvo labai gražu ir spalvinga. Apėjome ugnikalnio kraterio pakraščiu aplink jo dugne telkšantį Viti ežeriuką, pasivogėme šiek tiek sieros :-)
Grįždami į kempingą aplankėme visai šalia 1-ojo kelio esančią Hverir geoterminę sritį. Čia buvo panašu į tai, ką buvome matę pirmą dieną – žemė rūko, garavo, pliupsėjo...
Dienos pabaigą vainikavo maudynės Mývatn Nature Baths. Islandijoje labiausiai žinoma Žydroji lagūna, esanti šalia Reikjaviko, bet vadovas rekomendavo pasipliuškenti šioje. Nes dvigubai pigesnė, kaina apie 25 , o pirmoji atsieina apie 50 eurų.
Kempinge vakaras buvo vėsokas, apie +5 laipsnius ir lietus. Reikėjo vartoti kažką stipresnio.
6 diena. Pasikeitė mūsų autobusiukai ir vairuotojai, mėnuleigis grįžo į Reikjaviką. Nuo pat ryto vėl „kibome“ į kelią. Apžiūrėjome pseudougnikalnius Myvatno ežere, kurie tik apsimeta vulkanais, iš tikro susidarę kitaip nei tikrieji. Lava čia niekada netryško, tik vienkartinis dujų perteklius pūkštelėjo kadaise pramušdamas lavos lauką ir taip suteikdamas ugnikalnio formą.
Aikštelėje stovėjo įdomi transporto priemonė – viešbutis.
Dar aplankėme suskeldėjusios lavos labirintą, bet jis didesnio įspūdžio nepaliko.
Neužilgo atvykome prie galingiausio Europos krioklio –Detifoss . Kad tai gausiai lankomas objektas, supratau iš automobilių ir autobusų aikštelės dydžio. Kadangi buvo gana anksti, tai lankytojų dar buvo ne itin gausu. O Detifosas pasirodė tikrai rimtas ir solidus krioklys.
Po jo per laukinę tundrą vykome link Asbyrgi kanjono.
Nors šis autobusas atrodė gana paprastas, bet vairuotojas labai jo negailėjo ir tikrai prastos kokybės keliu mus atvežė iki Hafragilsfoss krioklio. Raudona žemė, tuščia raudona auto aikštelė, labai gražus vaizdas į apačioje šniokščiantį krioklį ir kanjoną. Važiuodamas čia nesitikėjau tokio grožio. Gal todėl ši vieta labai patiko.
Vakare atvykome į Reydafjordur miestą, kur po asketiškų nakvynių kempinguose pasimėgavome viešbučio jaukiais mažais kambariais. Šiame viešbutyje sužinojau, kad pilstomo alaus bokalas kainuoja 7-8 eurus. Taip ir neparagavau tą vakarą islandiško Gull‘o.
Septinta diena. Ankstyvą rytą važiavome palei rytinius šalies fiordus, kol trumpam stabtelėjome Djupivogur miestelyje, kuriame buvo prisišvartavęs National Geographic Explorer laivas.
Pagrindinis šios dienos tikslas buvo Jokulsarlon ledkalnių ežeras. Pakeliui link jo vaizdai glostė akį.
Na, o pasiekus ežerą, akys nebežinojo kur bežiūrėti – aplink pasakiškas vaizdas. Su amfibijomis apie pusvalandį paplaukiojome tarp ledkalnių. Jei nemelavo čia dirbanti skardžiabalsė ispanė, gavome paskanauti 1000 metų senumo ledo. O vienas ledkalniukas netgi įsigudrino pasivartyti vandenyje. Žodžiu, šis ledkalnių ežeras kartu su kelione Askjos regione galynėjosi dėl labiausiai patikusios kelionės vietos.
Vakare atvykome į Skaftafell NP turizmo informacijos centro pašonėje įsikūrusį kempingą. Čia esančioje valgykloje- kavinėje ir linksminomės stebėdami kaip pasikeičia žmonių veidai, pamačius specialiai uždengtas rozetes, kad nebūtų galima nieko pasikrauti. Ilgai stebėjęs situaciją, nutariau anksčiau ryte atsikelti ir prausyklų patalpose ištraukus rankų džiovintuvo kištuką pasikrauti techniką. Tai gerai, kad 6h atsikėliau pirmas, nes ir čia jau 2 iš 3 galimų rozečių buvo uždengtos.
