PORTUGALIJA – MEILĖ IŠ PIRMO ŽVILGSNIO

       Kitą rytą grįžome atgal į Sintra, palikome automobilį toje pačioje vietoje, kaip ir vakar bei tiesiu taikymu patraukėme į Quinta da Regaleira. Tiesa, prieš tai užsukome į kavinukę, kurioje pasimėgavome puikia kava, pyragėliais su kiauliena, vištiena ir saldžiais firminiais pyragėliais (8 Eur dviems žmonėms). Idealūs pusryčiai. Nuo miestelio centro iki Quinta da Regaleira pėsčiomis nuėjome per 5-10 min. Bilietus galima pirkti tik vietoje, jokiame turizmo informacijos centre į šį objektą bilietų nenusipirksite (6 Eur žmogui). Aš papildomai pasiėmiau audio gidą anglų kalba (3 Eur). Labai patogus ir naudingas aparačiukas: prieini prie specialaus punkto, kurių pilna visoje parko teritorijoje ir gauni išsamią informaciją apie kiekvieną lankomą objektą. Ši vieta – tai analogų neturintis parkas, nukeliantis į mistinį simbolių, metaforų ir keistenybių pasaulį. Šiek tiek istorijos: 1697-1817 m. valda buvo žinoma Quinta da Torre pavadinimu ir jos savininkai keitėsi itin dažnai, kol 1840 m. teritoriją nupirko baronienė Baroness da Regaleira, turtingo prekybininko Alfredo Allen iš Porto dukra. Ji valdą pavertė elegantiška vasaros rezidencija ir pakeitė pavadinimą į Quinta da Regaleira. 1893 m. viešame aukcione teritoriją įsigijo António Augusto Carvalho Monteiro, savo pasakiškus turtus susikrovęs Brazilijoje. Tuomet jis nusipirko aplinkines žemes, taip suformuodamas penkiakampį sklypą. Carvalho Monteiro, sužavėtas Penos rūmų eklektizmu bei neo-manuelinio stiliaus rūmais Palacio do Buçaco, pasamdė juos projektavusį architektą Luigi Manini ir 1904 m. pradėjo statybas. Rekonstrukcija ir statybos buvo baigtos 1911 m. Kai Carvalho Monteiro pasimirė, valdas perpirko Waldemar d’Orey. 1987 m. jas įsigijo japonų verslininkai, o 1997 m. Sintros vietinė savivalda (miesto taryba) susigrąžino šį svarbų nacionalinį objektą ir 1998 m. atvėrė visuomenei.

       Patys Regaleira rūmai susideda iš penkių aukštų su labai gražiu gotikiniu fasadu, bokšteliais bei gargolomis, bet pagrindinė šios vietos atrakcija yra nerealus svaiginantis parkas, kuriame esantys statiniai perpildyti tamplierių, masonų ir tamsiosios alchemijos simboliais. Visas 4 ha sodas su savo slaptais tuneliais ir akivaizdžia simbolika reprezentuoja senovines slaptas organizacijas. Daugybė fontanų, grotų, statulų, urvų ir tvenkinių yra sujungti tarpusavyje tiek gražiais takeliais, tiek drėgnais požeminiais tuneliais. Parkas tiesiog įtraukia į savotišką mistinį žaidimą, norisi viską ištyrinėti, pereiti visus tunelius, iššniukštinėti kiekvieną žemės lopinėlį. Iniciacijos šulinys The Initiation Well – apskritai nerealus statinys, požeminis bokštas, į kurio dugną nusileidome suktais laiptais, pilnais ezoterinių simbolių. Jo gylis yra 27 m ir šis keistas statinys simbolizuoja tamplierių riterių įšventinimo ceremoniją. IMG_7925IMG_7914IMG_7934IMG_7917Mums taip patiko šulinys, kad net 3 kartus pakartojome nusileidimą į apačią. Dugne mūsų laukė įėjimas į tunelių labirintą. Pasirinkome vieną jo atsišakojimą ir priėjome vaizdingą krioklį,P1070048 o kitos tunelio atšakos vedė į rytinį grotą bei nepabaigtą šulinį. Ypatingai smagu palandžioti tais požemiais nežinant, kurioje vietoje atsidursi išlindęs į paviršių.P1070065

       IMG_7923IMG_7962Sergėtojų vartuose The Portal of the Guardians už tritonų yra slaptas įėjimas į tunelį, kuris veda tiesiai į Iniciacijos šulinio vidurį. Parke yra ir nepabaigtas šulinys, kuris taip ir vadinasi Unfinished well. Patiko pačiupinėti sode augančio portugališko kamštinio ąžuolo žievę, ji pasirodė tokia minkšta ir švelni. Įspūdis toks, lyg medis aplipęs vyno butelių kamščiais. IMG_7929Šalyje daug kur auga tokie kamštmedžiai, bet visi jie “pliki”, t.y. jų žievė nulupta.

       IMG_7941IMG_7959IMG_7942IMG_7948Apėjome visą parką, neliko neaplankytas nei vienas objektas: užlipome į Regaleiros bokštą, pasigrožėjome puikiais fontanais, palandžiojome po tvenkinio grotų labirintus, užėjome į neo-manuelistinio stiliaus koplyčią, dekoruotą Marijos ir Kristaus gyvenimo scenomis. Koplyčioje esanti kripta sujungta požeminiu praėjimu su pagrindiniais rūmais. IMG_7958IMG_7966IMG_7972IMG_7949Pasivaikščiojome dievų promenada, kurioje daugybė dievų skulptūrų: Fortūna, Orfėjas, Venera, Flora, Panas, Dionisas, Vulkanas, Hermis ir t.t.IMG_7968

       Pabaigai užėjome į rūmus ir apžiūrėjome ten esančius dailiai apstatytus kambarius: medžioklės kambarį - valgomąjį su dideliu židiniu, kurio atbrailose meistriškai išraižytos medžioklės scenos; karaliaus kambarį – buvusią bilijardinę, kurios lubos dekoruotos Portugalijos 20 karalių ir 4 karalienių portretais bei 4 miestų Lisabonos, Porto, Coimbros ir Bragos herbais; aštuonkampį kambarį, kurį suprojektuoti įkvėpė Tomaro tamplierių vienuolyno kompleksas. IMG_7945Quinta da Regaleira -  vienareikšmiškai labiausiai intriguojantis Sintros objektas. Apskritai, Sintra puikus miestelis su didele koncentracija lankytinų vietų.

       Grįžome prie mašinos ir nuvažiavome į Azenhas do Mar (38°50'20.8"N 9°27'49.2"W) – tradicinį tipišką Portugalijos kaimelį ant vandenyno kranto. IMG_7986Nuo apžvalgos aikštelės labai patogu mėgautis ant stačios uolos įsitaisiusio kaimelio fantastišku vaizdu, kuris, manau, pakerės kiekvieną. Po pačią gyvenvietę nevaikštinėjome, bet čia verta atvažiuoti vien dėl vaizdingos panoramos.

       Netrukus jau riedėjome į pliažą Praia da Adraga (38°48'08.2"N 9°29'05.0"W) su įdomiomis grotomis uoloje. P1070070P1070073IMG_7992Pliažas pasitiko mus ne itin svetingai, nes pūtė stiprus vėjas ir buvo vėsoka. Kol bandėme nusifotografuoti uolų fone, smarkios bangos mus gerokai pavaikė po smėlėtą pakrantę. Apie maudynių galimybę net nekalbu – misija neįmanoma. Ten pat įsikūręs labai populiarus žuvies restoranas. Ketinome jame papietauti, bet administratorius greitai nugesino norus pareikšdamas, kad viskas užsakyta ir teks ilgai laukti.

       Nusprendėme negaišti laiko ir nuvairavome į Cabo da Roca (38°46'50.6"N 9°29'51.9"W) – tai yra vieta, kurią privalo aplankyti kiekvienas save gerbiantis turistas. Cabo da Roca - labiausiai į vakarus nutolęs žemyninės Europos taškas. Istoriniai šaltiniai teigia, kad XVII a. šioje vietoje buvo Cabo da Roca fortas, kuris vaidino svarbų vaidmenį saugant Lisabonos uosto prieigas. Dabar išlikęs tik švyturys, kuris vis dar yra reikšmingas navigacijos objektas. Turistų ten buvo minios, autobusais važiavo japonai, rusai bei pavieniai asmenys, tokie kaip mes. Kas labiausiai įsiminė – tai nevaikiškas vėjas, tiesiog nerealus vėjas. Įsivaizduokite, kad norite fotografuoti, bet gūsiai plėšia iš rankų aparatą, judina į visas puses ir sabotuoja bet kokią fotosesiją. Aš tokiame vėjyje dar nesu buvęs. Jautėmės kaip kokioje kosminėje centrifugoje. Nuo 150 m aukščio uolos panoraminiai vaizdai buvo kvapą gniaužiantys ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme (dėl vėjo). Šiaip ne taip pasifotografavome į vieną ir kitą beribės pakrantės puses, prie švyturio, prie stulpo su kryžiumi, žyminčio vakariausią Europos tašką, pasigrožėjome vaizdais ir su vėjo išūžtomis galvomis nuvažiavome į Cascais, o tiksliau į ten esančią Boca do Inferno (38°41'28.1"N 9°25'47.6"W). Tai yra įdomus uolos darinys intriguojančiu pavadinimu „pragaro burna“. Nepertraukiama Atlanto bangų mūša pragremžė uoloje mažą urvą, kuris sugriuvo ir taip suformavo nedidelę įlanką bei natūralią arką. Vasarą bangos lengvai taškosi į atvirą urvą, bet žiemą vandenynas visą savo jėgą nukreipia į susidariusią arką ir pro ją besiveržiančios putotos bangos atrodo kaip besispjaudanti pragaro burna. Čia yra ir apžvalgos aikštelė -  tiesiog ideali vieta stebėti Atlantą audrų metu. Atrodo, taip netoli nuvažiavome nuo Cabo da Roca, bet šioje vietoje oro sąlygos pasikeitė neatpažįstamai: saulė šviečia, lengvas vėjelis švelniai glosto veidą, žvejai nerūpestingai tampo meškeres...Pasigrožėjome vaizdais, pakvėpavome grynu oru ir prisėdome lauko kavinėje pailsėti bei užkrimsti. Skrandžius palepinome portugališkų pyragėlių rinkiniu: ant stalo nugulė skanūs pyragėliai su žuvimi, krevetėmis, vištiena, sūriu, kumpiu, daržovėmis ir dar bala žino kuo. Paėmiau visų rūšių pyragėlių, kokių tik buvo kavinėje. Skaniai ir sočiai pavalgėme, sėdome į automobilį ir patraukėme Evoros link, kurioje mūsų laukė užsakytas butas. Važiavome smagiai ir nerūpestingai iki Lisabonos, o ten kai patekome į autokamštį, tai beveik valandą judėjome vėžlio greičiu. Vos vilkomės iki labai gražaus tilto “The Ponte 25 de Abril” per upę Rio Tagus, kuris pavadintas 1974 m. balandžio 25 d. Portugalijos gvazdikų revoliucijos garbei. Man patiko važiuoti ilgiausiu Europoje kabančiu tiltu. Jo ilgis 2,3 km, sumontuotas 70 m virš upės paviršiaus, tiltu kasdien pravažiuoja apie 150 tūkst. automobilių. Iš pradžių tiltas buvo pavadintas Salazaro, Portugalijos diktatoriaus, vardu, bet po 1974 m. revoliucijos pervadintas. Šalia tilto stovi galinga Karaliaus Kristaus statula Cristo Rei, kuri labai panaši į Rio de Žaneiro Kristaus Atpirkėjo statulą. Cristo Rei 28 m aukščio statula stovi ant 82 m aukščio pjedestalo, kurį formuoja keturios arkos ir platforma. Atrodo išties įspūdingai. Tiek ir kabinome tos Lisabonos, kelionės metu Portugalijos sostinei neskyrėme nei vienos dienos, t.y. įjungėme konkretų “ignorą”. Kai pravažiavome tiltą, tai situacija iš karto pagerėjo, mašinų srautai išsisklaidė ir mes gana greitai atvykome į Evorą. Butą Siza Vieira neighborhood užsakiau per airbnb platformą. Buto adresas (38°34'17.7"N 7°55'37.5"W) Rua do Alto da Azinheira 26, Malagueira, Évora 7000. Dvi nakvynės kainavo viso 111 Eur, t.y. vienam asmeniui už 1 nakvynę 13,9 Eur. Buto savininkė Claudia pasirodė labai miela moteris, su ja lengva buvo bendrauti. Pats butas irgi fainas: 4 kambariai, virtuvė, WC, dušas, balkonas ir didžiulė terasa ant stogo. Netoliese esančiame supermarkete Pingo Doce nusipirkome maisto, pavakarieniavome skania ant laužo kepta kiauliena, viską nuplovėme lengvu atvėsintu baltu vynu ir išsiskirstėme miegoti.

Booking.coms
storyLazyload();