Pietų Italija: ją vadina ir Apulija, ir Puglia, ir netgi bato kulnu

 Ostuni

ALBEROBELLO

Alberobello. UNESCO pasaulionio paveldo vieta. Legendiniai trulliai. Aišku, net neabejoju, kad jau visi žino, kas tie trulli, bet nu jei jau rašom, tai rašom tvarkingai. Taigi: Truliai – tai tradicinių Apulijos gyvenamųjų namų, vadinamų trullo kompleksas. Tai vienaukščiai, apskrito arba kvadrato plano pastatai, dengti kūginiais akmeninių plytelių stogais. Tokių namų Alberobello yra apie 1000.  Panašus kiekis yra ir turistų kiekviename Alberobello skersgatvyje ar užkampyje.  Bet apie viską iš pradžių – atvažiavę į miestelį, buvome labai nustebinti kai pakankamai netoli nuo istorinio komplekso, greta kažkokio viešbučio radome nemokamą parkingą. Jūs įsivaizduojate? Italijoj. Prie lankytino objekto. Nemokamas parkingas. Dar ir greta kažkokio viešbučio. Nu iki šiol negaliu patikėti, kad mums taip pasisekė, bet faktas. Aš net ratu aplink aikštelę ir gatvele aukštyn-žemyn pavaikščiojau ieškodamas kokių nors paslėptų ženklų ar mokėjimo aparato. Nu nėra. Taigi, jei norėsite pasinaudoti šiuo variantu, ieškokite Grand Hotel Olimpo. Berašydamas pasakojimą, dar kartą pasitikrinau ir atsidaręs google maps’us. Nu tikrai styro ženklas apie nemokamą parkingą. Vis dar negaliu patikėti.

Taigi, nuo to parkingo iki pačio Trulli centriuko reikia kažkiek paeiti, gal apie kilometrą, ne daugiau. Nesidomėjau, todėl nežinau, ar mes pataikėm ant kažkokios miestelio šventės ar ant turgaus dienos, bet didžioji dalis to kilometro ilgio kelio nuo parkingo iki turistinės zonos centro buvo apstatytos palapinėmis, kuriose buvo įmanoma rasti visokiausio šlamšto – maikės, diržai, puodeliai, tai čia standartas. Visokie vaikiški žaislai, maistas, knygos, cd – vis dar šlamštukas, bet jau įdomiau. Statybinės ir remonto prekės, radioelektronika, šunys, katės, kanarėlės, žiurkėnai ir žuvytės – čia jau mažiau standartinės prekės, kurias galėtum tikėtis rasti vidury ultraturistinio miestelio turgaus, bet nu ką, buvo ir jų. Kodėl kam nors iš turistų galėtų prisireikti veržliarakčių rinkinio arba poros žiurkėnų, man iki šiol mįslė, nu bet klasikinė ekonominė teorija teigia, kad jei yra paklausa, bus ir pasiūla. Tai šita teorija veikia ir į priešingą pusę – jei parduoda, reiškias, yra ir kas perka. Kad ir kaip keistai tai beskambėtų.

Pats istorinis senamiestis, žinoma, fainas, nors ir nėra labai didelis. Tačiau didžiulė masė visur besisklaidančių turistų, visur viską mindžiojančių, ant sienų besikarstančių šarkų ir selfinių „influenceriukų“ masė didelio įspūdžio nepaliko. Pamatyti smagu, bet antrą kartą turbūt nevažiuočiau.  

 Alberobello

MARINA SERRA

 

Marina Serra yra, nepabijokime to žodžio, eilinis į turizmą orientuotas pakrantės kaimas be jokių didelių išskirtinumų ar architektūrinių šedevrų, tačiau turi vieną labai fainą gamtinį objektą, dėl ko rekomenduoju šios vietos nepraleisti. Tas objektas – tai natūralus baseinas jūroje. Seklus, Ū formos užutakis, kuris iš abiejų galų turi siauras angas, pro kurias teko vanduo, bet šiaip iš visų pusių yra apsaugotas smiltainio uolų. Iš tiesų, maudantis šiame natūraliame baseine, panašu kad esi baseine – dugnas bangų yra tiek nugludintas, kad jausmas yra lyg vaikščiotum plytelėmis išklotu paviršiumi. Vasarą čia žmonių kaip ir bet kuriame Apulijos paplūdimyje turbūt milijonas, bet rugsėjo pabaigoj jau buvo tik vienas kitas entuziastas. Ir nors daugiau, be maudynių šiame natūraliame baseine į Marina Serra važiuot kaip ir nėra priežasčių, užsukti pasimaudyti tikrai verta, lieka puikių prisiminimų. O ir serpantininis keliukas nuo Otranto iki Santa Maria di Leuca, vedantis pajūriu, yra labai vaizdingas ir malonus juo prasivažiuoti.   

 Puglia 184 Marina Serra 1

Puglia 185 Marina Serra 2

SANTA MARIA DI LEUCA

Santa Maria di Leuca, arba paprasčiau tiesiog Leuca, yra pats piečiausias Apulijos miestelis. Nepasižymi kažkuo išskirtiniu, kad būtų didžiulis traukos objektas, tačiau išsiskiria 47-ių metrų aukščio švyturiu. Laikoma, kad tai yra vienas iš dviejų svarbiausių Italijos švyturių – antrasis yra Genujoje. Taip pat, jei jau nusprendėte aplankyti šį miestuką,  lankytini objektai yra dvi bažnyčios, ar tiksliau bažnyčia ir katedra. Abi yra gan neįprastos Italijai stilistikos, pastatytos iš masyvių, šviesaus smiltainio blokų, be kažkokių didesnių fasado puošybos elementų ir ganėtinai skurdaus bei atšiauraus interjero.  Tikiu, kad atvažiavus liepos mėnesį ši mietelis būtų gyvas ir pilnas žmonių, bet rugsėjo gale jis buvo panašesnis į Juodkrantę lietingą lapkričio antradienį, o ne į miestą, kuris klestėtų ir būtų turizmo traukos objektas, nors tolumoje ir matėm vieną ar du turistinius autobusus. Nesigailiu, kad atvaživome iki Leucos ir ją aplankėme, bet šiuo atveju viskas tikrai buvo „apie kelionę, o ne apie galutinį šios kelionės tašką“. 

 Leuca

NARDO

Nardo yra vienas iš vos kelių dėmesio ir aplankymo vertų regiono miestų, įsikūrusių ne pakrantėje.  Tai miestas, esantis pakankamai netoli nuo Gallipoli, tad būtų visai logiška planuotis vizitą į juos abu kartu. Nardo pakankamai žinomas dėl gan keistos priežasties – visai šalia miesto yra automobilių bandymų trasa, kurioje anksčiau savo bandymus darė FIAT, o prieš kelis metus trasą perpirko Porsche. Kadangi aš nesu didelis automobilizmo fanas, tai nežinau, ar yra laisvas įėjimas norintiems pažioplinėti, bet jei jūs esate – tai gali būti puiki proga pavėpsoti į dideliu greičiu ratus sukančius galingus sportinius auto.

Pats Nardo, kaip ir didžioji dauguma regiono miestelių senamiesčių, pasižymi šviesiomis, gelsvomis smiltainio spalvomis. Taip pat, tradicinis kiekvieno Italijos miesto centro storico pasižymi tuo, kad yra gan taisyklingo apskritimo formos ir yra pakankamai kompaktiškas, tad tikrai neužtruksite apeidami visas svarbiausias Nardo lankytinas vietas – įspūdingi barokiniai senato rūmai su, man rodos, jau greit 200 metų pasieksiančiu laikrodžiu, piazzos, viena kita bažnyčia, kurios, kaip paprastai būna Italijoje, po antros pradeda painiotis ir niveliuotis viena su kita, na ir žinoma viena kita kavinukė kurioje smagu išgerti kavos ir suvalgyti desertą. Nardo pasižymi dar ir tuo, kad jame labai mažai žalumos (arba tiesiog mums pasitaikė važiuoti tokiu maršrutu). Tam, kad kompensuotų medžių ir žolės trūkumą, valdžia visur pristatė žolės automatų. Taip, „tos“ žolės. Ji ten visai legali, gali į automatą įmesti 5 ar 10 ar dar kažkiek eurų ir pasirinkti, kokių skonių, aromatų ar rūšies kanapė tau labiausiai prie širdies.

 Nardo

GALLIPOLI

Gallipoli yra bene labiausiai turistinis miestelis po Alberobello su jo Truliais, bet šiuo atveju tas turistiškumas yra labiau pliusas, nei minusas. Gallipolio senamiestis yra įsikūręs saloje, tad kaip ir Nardo, tas senamiestis yra gan kompaktiškas ir sukasi ratuku. Labai daug kavinių ir maitinimo įstaigų, kviečiasi dienos pietų, kartais netgi tik už 10 eurų, už kuriuos gauni porą karštų ir desertą. Galima rasti ir odos dirbinių ar batų parduotuvių už gan padorias kainas. Gallipoli turi ir gan įspūdingą miesto pliažą – didelėje įlankoje tiesiai prie senamiesčio sienų. Bet jis mums pasirodė labai vėjuotas, tad ten neužtrukome.

Booking.coms
storyLazyload();