Apulija, arba Puglia, kaip ji yra žinoma beveik visomis kitomis kalbomis – pats Italijos bato kulnas. Ir nors šitas regionas yra žinomas beveik išimtinai vien dėl Bario ir jo priemiesčio Polignano a mare bei tikrai unikalia architektūra pasižyminčio, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukto Alberobello bei jo grybus primenančių namukų Trulli, tingioms rudens pradžios atostogoms šis regionas taip pat nuostabiai tinka. Tik nesugalvokit bandyti važiuoti čia liepos – rugpjūčio mėnesiais. Šiuo metu vyksta tradicinės Italų atostogos, o pati piečiausia Apuljos dalis, Salento regionas, sutraukia absurdiškai didelius srautus poilsiautojų. Ir nors Salento pietuose esantis pliažas gal kiek drąsiai, bet pakankamai pagrįstai italų ir vadinamas Salento Maldyvais dėl seklaus, kilometrus besitesiančio balto smėlio paplūdimio, ta žmonių masė kažin ar suteiks daug džiaugsmo.
(Nuotraukos autorystė ne mano, bet tai realus vaizdas iš Pescoluse paplūdimio rugpjūčio mėn.)
Kita vertus, jei važiuosite nuo rugsėjo vidurio, jus pasitiks smarkiai ištuštėję paplūdimiai, didžiulės galimybės susirasti norimą būstą už pigiai ir apskritai ramybė bei relaksas. Mūsų šeimyninių atostogų idėja tokia ir buvo – pasiimti abu vaikus, močiutę ir skristi į Barį, ten sėsti į nuomotą mašiną ir keliauti į pačią pačią kulno apačią, Pescoluse kaimą. Pescoluse pasirinkome, nes norėjosi išsinuomoti didelę gyvenamą vietą prie smėlėto seklaus pliažo, kur vaikai galėtų ilgai ir smagiai kapstytis. Labai nemažai pasiūlymų apsistoti tose vietose yra www.homeaway.com ar bookinge, bet bookinge reiktų būti atsargesniu – matėme labai daug pasiūlymų viloms ar namams, kurių kainos atrodė patraukliai, bet apačioj, smulkiu šriftu, paslėpti papildomi mokesčiai, pvz. 10 eurų parai elektros mokestis + 90 eurų patalynės mokestis žmogui ir pan. Tai visalaik išsinagrinėkite smulkiai viską, kas parašyta, kad ir kaip nuobodžiai bei neįdomiai tai skambėtų.
Bet grįžtam prie homeaway.com – visada, visada norimų apartamentų šeimininkams rašykite laišką ir klauskite individualios kainos. Nes tas tinklapis sau užsideda nevaikiškus mokesčius. Pavyzdys – randi patinkantį namą, suvedi datas, žmonių skaičių ir matai, kad tomis datomis jis laisvas, kainuos, pvz, 1300 baksų. Tada parašai viską tą patį šeimininkui, kurio kontaktai dažniausiai gan patogiai būna pateikti, o jei ir ne, vistiek rasta galimybė, kaip savo asmeninius kontaktus pareklamuoti – po pusdienio šeimininkas tau atrašo, kad išnuomos viską už 650 eurų. Neblogas skirtumas, ane? Ir čia tikrai ne vienkartinis atvejis, nes nuo rugsėjo vidurio paklausa regione tragiškai mažėja ir visi namų valdytojai pasiruošę ir pulti į derybas, ir nusileisti, ir pasiūlyti kitų variantų, kad tik nuomotumeisi jų turtą.
Taigi, pasirinkome namą Pescoluse kaime, maždaug 300 metrų nuo jūros. Penkiems žmonėms, 16-ai naktų suderėjome kainą 700 eurų su visais patalynės ir komunaliniais mokesčiais ir dar šeimininkas ant viršaus užmetė pasiūlymą, kad jei išvykstant viskas bus švaru ir tvarkinga ir šiaip no problems, tai jis dar kelis eurus gražins atgal. Avanso per paypal pervedžiau 100 eurų ir viskas, suderėta. Na, kuo ne puikus variantas? Įdedu čia nuorodą, kad galėtumėte pasižiūrėti, ką galima gauti pietų Italijoje faktiškai ant jūros kranto už 8,75€ žmogui per naktį. https://www.vacationstays.rent/detail/villa-plato-pescoluse-the-maldives-of-salento/6857563h
Tiesa, Italija paskutiniu metu mums nešė nesėkmes ir nelaimes. Kaip jau rašiau ankstesniame pasakojime apie Kampaniją, žmona išsinarino koją. Kadangi bėdos po vieną nevaikšto, paskutinę dieną prieš kelionę – jei visai tiksliai, tai netgi ne dieną, o vakarą – namuose lygioj vietoj slystelėjęs koją susilaužė sūnus. Taigi, nepaisant visų mano gerų žodžių Pescolusės vilai, deja, gavosi taip, kad joje negyvenome. Po visą vakarą trukusių svarstymų kaip ir ka daryti, sprendimas buvo toks, kad kitą rytą į Barį išskrenda tik žmona su dukra, o sūnus, močiutė ir aš liekam tolimesniam situacijos stebėjimui – kaip mažylis laikysis, pagal tai ir spręsime, ką toliau darysim. Taigi, vakare ant karštųjų dar parašiau trims ar keturiems žmonėms dėl mažesnės gyvenamosios vietos, mat nuomotis visą namą dviems žmonėms nebebuvo prasmės. Ir čia labai į naudą suveikė tas faktas, kad avanso buvome palikę tik 100 eurų, nes atšaukus vizitą likus pusdieniui iki suplanuoto atvykimo termino pinigų, aišku, niekas nesiruošė grąžinti.
Nepaisant visko, jokių komplikacijų su sūnaus koja toliau nebekilo, tad nors ir liūdnomis natomis, bet nusprendėme, kad nereikia žlugdyti atostogų visiems. Vaikas liko su močiute namie, o aš penkiomis dienomis vėliau prisijungiau prie merginų. Apsistojome nedideliame atostoginiame kaimelyje maždaug 20 kilometrų į pietus nuo Lecce, vienodai žavingu ir juokingu pavadinimu San Foca. Su šeimininku Antonio buvo iš anksto sutarta, kad prie merginų galbūt prisijungs vyras, o galbūt ir dar pora žmonių – čia kol dar nebuvome nusprendę iki galo, kad sūnus liks namie su močiute, apsidraudėme. Antonio viskas pasirodė labai ok ir labai tinkama, tad už kažkokią juokingą sumą, kurios dabar jau tiksliai net neprisimenu, bet man rodos tai buvo 370 eurų, gavome atostoginį namuką sukultūrintoje alyvmedžių giraitėje, irgi pakankamai netoli nuo jūros, maždaug per puskilometrį paukščio skrydžio. Aišku, tas namukas buvo nedidelis, visiškai nieko prabangaus, bet jis buvo tvarkingas, geroje vietoje, mažai kainavo ir svarbiausia, kad mes jį radome paskutinę minutę ir mums viskas jame tiko. Ir taip, aš patikslinsiu, kad Antonio buvo pasiruošęs apgyvendinti mus visus penkis 16-ai dienų už 370 eurų, t.y., 4,6 euro žmogui per parą. Neįtikėtina, bet tiesa.
Matėsi, kad visa teritorija, kaip ir apskritai visa aplinka, orientuota į tuos du pagrindinių atostogų mėnesius – visoje teritorijoje buvo šeši namukai, sublokuoti po dvejus apartamentus, taigi, viso 12 apartamentų, tačiau užimti, įskaitant mus, buvo tik trys. Nepaisant to, kad rugsėjo pabaiga buvo iki +30 temperatūros, o jūra siekė kokius 26-27 laipsnius, gal netgi ir daugiau.
Taigi, po visų tokių ekscesų ir forsmažorų, pagaliau galima ir apie atostogas pakalbėti. Kadangi buvome vienoje vietoje visas 16 dienų, (na, aš 11, bet nebūkim formalistai ir prie smulkmenų nesikabinėkim), o aplink nebuvo tiek daug lankytinų vietų, plius ir keliukai siauroki, kuriais greit nepavažiuosi, tai gal tiesiog papasakosiu bendrai apie apylinkės lankytinas vietas, kuriose buvome, matėme ir turime ką prisiminti. O prisiminti tikrai turim ką, nes štai pavyzdžiui Otranto aplankėm berods 5 kartus. Ir net ne dėl to, kad jis būtų labai įspūdingas – nors tikrai pakankamai žavus miestukas (kita vertus rask tu Italijoj ne žavų miestuką), o tiesiog labiau dėl to, kad po kažkurio momento jau ir nelabai beturėjome kur daugiau važiuoti. Kaip minėjau pasakojimo pradžioje, šis regionas, bent jau mano manymu, labiau tinkamas tingioms atostogoms be didelių važinėjimų ar ilgų kelionių. Dėl šių visų priežasčių šis pasakojimas man rašėsi gan sunkiai, spėju, kad tai turėtų jaustis ir iš teksto. Ir net ne dėl to, kad praėjo jau 9 mėnesiai po kelionės, o labiau dėl to, kad Apulija vistik yra skurdokas regionas ir pamatyti jame nėra tiek daug ką, o ir esami lankytini objektai toli gražu neprilygsta geriau išvystytiems Italijos rajonams.
