Tada dar nežinojau, kas tokie yra Ravšanas ir Džamšutas iš Naša Raša. Dabar tai labai juokinga. Svečiai iš Viduriniosios Azijos (Tadžikistano) dirbantys Maskvoje. Ši istorija apie tą kraštą ir jos gyventojus. Atsimenu geografiją, kai reikėdavo vardinti Vidurinės Azijos šalis ir jų sostines. Visos jos atrodė vienodos. Ir čia gi nenuostabu, kad užsieniečiams jokio skirtumo Lietuva ar Latvija? Didžiajai daliai iš mūsų minimaliai keliaujančiai Tadžikija, Uzbekija, Kirgizija ar Turkmėnija nesukeltų jokių jausmų, o tuo labiau skirtumo.
Visgi išaušo ta diena, kai kilo įdėja aplankyti mūsų brolius (iki 1990m.) tadžikus ir uzbekus. Didelio reikalo kaip ir nebuvo, tiesiog padori bilietų kaina ir patogus skrydis mūsų kryptį pasuko būtent į tuos kraštus. Bilietus įsigijom prieš du mėnesius. Prieš tai spėjau nusipirkti “Lonely planet” knygutę ir susitvarkyti reikalus su vizom ir iškvietimais. Kaip ir dažniausiai būna, pasidomėti ką ketiname nuveikti šalyse, nebelieka laiko.
Važiuojam į Rygą. Ideali išeitis su transportu – turėti draugų Latvijos sostinėje. Mūsų draugai Edgars ir Ieva buvo labai patenkinti kai jiems palikom mašiną geroms dviems savaitėms, kadangi jie patys automobilio neturėjo. Laukiam skrydžio į Dušanbė (20.35val.), kaip dažniausiai nutinka artėjant skrydžiui tik tada pradedu strestuot. O kas ten bus? Ką mes ten darysim ir kas mūsų laukia? Net labiau nerimauju už Simą, nors pats ją ir išsitempiau. Oro uoste vis stebiu potencialius žmones, kurie skris kartu. Ir kai pagalvoji, koks velnias neša į tą Tadžikistaną? Mano brolis prigąsdino, kad būtume labai atsargūs ypač ten, nes šalis anaiptol neprimena turistinio regiono. Viską pamatysime nuvykus, todėl reikia atsipalaiduoti. Sulipam į lektuvą, kur laukia 5 valandų skrydis. O jis pasirodo pilnas, galvojau ir vėl teks miegot per tris sėdynes, nė velnio.
4 valanda nakties. Mes jau vietoj. Didžiausias noras, kad kuo ilgiau išeitų prastumti laiką, neinant į gatvę vidurį nakties. Prasideda stiprus lietus su perkūnija. O mes sulendam į oro uostą, kur prasideda visi formalumai. Deklaracijų ir kitokių blankų pildymas. Kaip ir visi užsieniečiai taip ir mes nesiliaujam grybavę. Susirandu vietinį pagalbininkėlį, kuris papasakoja kaip pildyt tuos dokumentus vizai gauti ir deklaracijai užpildyti. Vis parodydamas pamiršta gražinti mano tušinuką, tai aš jam tą pastoviai primindavau:
- I ručku, jesli možna (…ir tušinuką, jeigu galima.)
Laukiam eilėj prie vizų. Kambariukyje susigrudę užsieniečių. Visi palei eilę laukia vizų ir aišku mes, kurie vos ne paskutiniai kol viską susigraibėm. 33$ už vizą ir sveiki atvykę į Tadžikistaną. Pasiemam kuprines, todėl metas lyst į lauką. Į laukimo salę milicininkas visiems suinteresuotiems įeiti neleidžia, todėl kiekvienas jų bandymas prasmukti neišdega ir durys užsidaro. Taigi lendam ir žiūrim kas mūsų laukia. Kaip gerai, kad procedūros užtruko pora valandų, net lauke šviesu pasidarė. Bet oras tai prastas, lyja. O ir įkyruolių taksistų praktiškai nepasitaikė. Išskyrus vieną, kuris primygtinai trynėsi, kad su juo važiuotume. Visada geriausia nuimti šiek tiek gazą, pasvarstyti ką daryti ir tada priimti sprendimą. Užeinam į šalia oro uosto esančią kavinutę. Taksistas irgi ten pradeda trintis. Mus užkalbina pardavėja, kuri pagal išvaizdą turėtų būti ruse. Ji mus perspėja, kad netikėtume vietiniais, nes jie tik ir ruošiasi apgauti. Reikia būti budriems. Aplinkui prasideda pašnekesys. Taksistas pradeda girti, koks gražus yra Tadžikistanas.
- Čia kaip Šveicarija, – sako jis.
- Ar tu buvai Šveicarijoj, kad taip šneki? – įsitraukia į pokalbį užeigos lankytojas. Taip lyg patraukdamas per dantį taksistą, kad nešnekėtų nesamonių.
Laikas atsikratyti tuo taksistu, tai panaudoju gan efektyvią priemonę, jog Sima nenori važiuot su taksi ir aš turiu su tuom susitaikyti.
- Žinai, tokios tos moterys, – apgaulėstauju taksistui.
Ir jis supranta, todėl sakau, kad važiuosim su autobusu. Tačiau desperatiškas taksisto bandymas įtikinti, kad nėra čia autobusų šiektiek prajuokina. Juolab, kad matosi už 50 metrų stotelė.
Nežinau, kodėl aš įsidėjau ploną striukę nuo lietaus, bet ji man labai pravertė, kadangi Tadžikistanas pasitiko mus su lietumi. Pirmasis įsėdimas į autobusą, 60 diramų už bilietą, į mokyklą su dideliais kaspinais važiuojančios mergaitės ir savo įprastą gyvenimą gyvenantis žmonės.
Iš autobuso išlipam žymiausioje ir pagrindinėje miesto gatvėje – Rudaki. Čia svarbiausia miesto gatvė einanti praktiškai per visą Dušanbė. Nelabai planuotai atsirandam prie Prezidentūros. Didžiulis parkas, kurio pabaigoje stūksto auksiniu kupolu papuošta Emomalio Rachmono (valstybės galva nuo 1992 metų) rezidencija. Sunku krauti įspūdžius kai mieste atsirandi 6 valandą ryto, todėl ir nepradedam jokių ekskursijų. Laikas susirasti apsistojimo vietą. Beainant Rudaki gatve į akis labai krenta kelių milicija.
- Čia 10$, ten 15$, – sako mergina.
Nu ką galvojam, tevukų lovoj miegot, tokioj prieblandoj už 10$ bus gerai. Mažas tas butelis. Dėl tų turistų šeima išsikrausto vos ne į koridorių ir ten šešiese miega. Ant čiužinių, sofos ir žiūri teliką kada juos besutiktum. Knygoje rašė, kad pas juos tūlikas tupinyčia, bet pasirodo jau padarė pažangą ir pastatė normalų. Galvoju, kad reiktų iškarto susimokėti. Duodu aš jai 10 baksų. Akys tik išsipučia. Ir kaip iš „Operacija Y“ – „Každamu!“. Ką tik nakvynė pabrango 10 baksų. Gražu. Tai čia triukas, kurį reikia iš karto išsiaiškint. Vienos lovos nuoma vienam ar dviem 10 žalių. Tai įspūdis šiektiek krito, nes 20 dolerių, lyg ir pasirodė per daug.
Iškritom pamiegot kelioms valandoms, kad atgautume jėgas po naktinio skrydžio. Atsikėlus pirmoji užduotis buvo susirasti Uzbekų ambasadą ir susitvarkyti vizų reikalus, kad kelionės metu nereiktų dėl to nerimauti. Nupėdinom į ambasadą. Ten būrelis žmonių laukiančių vizų, kaip ir mums, taip ir tadžikams į Uzbekiją reikia vizų. Gana greitai mus aptarnauja diedas. Iš pradžių susirenka visus dokumentus, o už maždaug 15 minučių pristato ir pasus. Šį kartą vizos priverčia plačiau atverti pinigines – 66$ vienas lipdukas. Vadinasi keliaujant į Tadžikiją ir Uzbekiją 100$ paliksit vizom, dar maždaug tiek pat – iškvietimams. Nepigus malonumas. Švilpaudami paliekam ambasadą ir traukiam apžiūrėti miesto. Oras jau pragiedrėjęs, šilta ir šviečia saulė. Žmonės čia kaip ir rytuose. Vyrai su kelnėmis, juodom lakierkom. Moterys kaip kada pagal religiją, kaip kada įprastai. Žodžiu pilna laisvė islamo šalyje. Užsukam į mečetę, bet giliau lįst nedrįstam, nes per keliavimo istoriją dažnai nepataikom teisingu laiku. Čia ne Iranas, kad ant kiekvieno kampo graži mečetė. Tadžikijoj viskas daug paprasčiau. Atėjo laikas ir užkasti. Pasirenkam tokį iš vaizdo prašmatnų „Kristal“ restoraną.
- Gal dar konors noretumėte?
- Kad dar neatnešėt to ko aš užsisakiau, – nesupratau padavėjo.
Ir kaip jau minėjau tas pavyzdys, kaip aptarnauti stengiamasi vaizduojant priveda prie neteisybės kurią turime ir mes. Už silpną mėsos kepsnelį su vienu garnyru ir gėrimu sumokėjau ~17 litų. Žodžiu kuo viskas „kiečiau“, tuo „silpniau“.
- Zdec nelzia fotografiravat, budet shtraf. Znaesh, shto est shtraf? (Čia negalima fotografuoti, dabar gausite baudą. Ar žinote kas yra bauda?)
- Iš kur mums žinoti? Ką tik atvažiavom ir niekur neparašyta, kad negalima fotografuoti, – aiškinu jam nujausdamas, kad jis nori kyšio.
- Parodyk fotoaparatą. A-h-aaa. Dabar mokėsite baudą. Ar žinote, ką čia nufotografavote?, – paemęs fotiką bando tardyti smalsusis milicininkas.
- Jūsų herojų? – nieko nežinodamas apie tą skulptūra klausiu jo.
Ir tada jis kažkaip keistai pristoja prie mūsų. Pradeda pasakoti apie šią vietą, kad apačioj jo yra muziejus, kad karūna, kuri yra pasatyta ant tos arkos yra auksinė, kad ryt jo gimtadienis ir t.t Apėjom ratuką aplink tą monumentą ir kaip jau laikas būtų nešdintis. Jis atiduoda fotoaparatą, bet kaip ir kalba apie baudą dar nebaigta. Sima bando suminkštinti visagaliui širdį ir paklausia ar būtų įmanoma su juo nusifotgrafuoti. Tai šis griežtai nesutiko. Kol dar kažką kalbėjom, per gatvę atbėgo kostiumuotas vyriškis. Pasisveikino, paklausė iš kur mes, ką čia veikiam ir t.t. Tada pasikvietė šalia besitrainiojantį auksadantį fotografą ir paprašė mus visus keturis nufotografuoti. Progai pasitaikius ir aš daviau savo fotiką. Tai štai kas gavosi.
O įdomiausia to dalis yra, kad tas atėjęs vyriškis Kazbek yra Dušanbė mero pavaduotojas ar koks tai aukštas pareigūnas mieste. Tai šiektiek užmečiau akį į mūsų baudos reikalavusį milicininką. Tai jis susitraukė iki džiovinto svarainio dydžio. Galvoju, o jai aš pasakyčiau, ko tu iš mūsų norėjai? Greičiausiai karjera būtų tą pačia minutę pasibaigus. Buvo kiek keista, bet iš savivaldybės atbėgęs Kazbek skyrė mums labai daug laiko ir iškarto iškvietė valgyt kažkokių osetiškų ar čečėniškų pyragų.
- Tai ką jūs čia veikiat tada? – paklausė Kazbek, kai padavėja atsakė virtinę kartų ko jie neturi.
Kazbek nenusileido ir nusprendė, kad reikia vykti kurnors kitur pavalgyti. Nors mes kaip ir buvo pavalgę visgi norėjosi pamatyti kaip istorija klostysis toliau. Kazbek dar kvietė ir milicininką ale šis jau nenorėjo apleisti savo darbo vietos, nors į pirmą valgyklą užsuko.
Sėdam į taksi ir važiuojam kokias 10 minučių. Užeinam į vietinį larioką, matomai jo pamėgta. Va tada ir prasideda. Ant stalo kraunamos vaišės ir gėrimai. Atkeliauja vienas pyragas, antras. Nelabai kaip lenda bet jis primygtinai, kaip močiūtė, ragina mus valgyti. O gerimais irgi pasirūpina.
- Konjako!, – rodydamas lyg nedidelį kiekį savininkui taria Kazbek.
Ant stalo jau stovi kolba. Simai partija alaus. Tai ką dabar. Sėdi du garbūs vyrai. Nori nenori reik palaikyt kompanija. Stengiuos į lenktynes su Kazbek neįsivelti, nes anas paima taurelę iš peties. Prasideda visokios tai kalbos, stalo turinio keitimas nauju ir taip nesibaigiantis festivalis. Kazbek kuo labiau girtėja, tuo jis aiškina, kad reiks jam grįžti į darbą. Visgi buvo apie 15val dienos. Prasidėjo pažadai, kad mes eisim su juo kartu į savivalgybę jis viską aprodys ir taip toliau. O jam vis darėsi sunkiau..
Prie mūsų stalo atsidūrė dar du vyriškiai. Tai jau sėdim penkiese ir toliau sukam sveikinimų ratą. Dar čiut čiut konjako prašo Kazbek. O tie du vyriškiai kur prisijungė, tai Miša iš Rusijos dirbantis sienos apsaugoj su Afganistanu ir tas kitas, jo vairuotojas. Kaip ir dera to krašto gyventojams – tostai ir anekdotai netyla. Kartais nesupranti, tai juokies iš reikalo, bet nuo to tik linksmiau. O Sima dažniausiai tik šypsosi, nes nebuvo rusų pamokoj, tai ne viską išmoko. O jie kad pasakoja jai viską įtikinamai ir į akis
- Svečiais, yra geriausią, ką Dievas mums gali atsiųsti, – džiaugėsi Kazbekas mūsų vizitu Tadžikistane.
Nepaslaptis, kad gražu yra vietiniam ką nors padovanoti. Tai su savimi turėjau tokį visai neblogą „Žalgirio“ tušinuką, todėl jį padovanojau Kazbekui. Man atrodo, kad jis liko patenkintas, nes greitai tušinuką įsikišo į vidinę švarko kišenę. Dar vienas jų bruožas, apsikeisti telefono numeriais. Ir visai nesvarbu, kad tavo lietuviškas, o pokalbis kainuoja kokie 5 litai. Kaip mat įsigudrinęs Kazbekas man jau skambina. Nors sėdim prie vieno stalo per pusmetrį ir ragina mane atsiliepti. Tai ir pakalbėjom, ko gi nepadarysi dėl naujų pažinčių. Miša telefoną irgi užsirašė. Sakė ryt paskabins. O ko?
Ir dar kas įstirgo. Visą laiką jie žiūrėdavo ar netuščias Simos bokalas. Jei ką iškart įpildavo, jei trūkdavo užsakydavo. Visas dėmesys ir svetingumas. Klausimas tik, kiek jie apie savo moteris šokinėja? Spėju, kad minimaliai, visgi jau atsibudusios.
Prisivalgę pyragų ir priragavę konjako ruošiamės kilti. Už viską nusprendė sumokėti svečiai. Primesti reikėjo gal kelis somonus, nes vis jie džiaugėsi svečiais.
Sulipam į mašiną su kuria atvažiavo Miša. Sėdim gale. Kazbek jau įgavęs gerą formą. Tai Miša jį buvo linkęs parvežti namo, bet Kazbek dėl to net supyko, nes jis norėjo dar kurnors nuvažiuoti konjako.
