MOLDOVA Europos Pelenė
Idėja keliauti į Moldova gimsta visiškai spontaniškai, rugpjūtį, prie naktinio laužo. Dar mėnesį stebime situaciją ar pandemija nenublokš Lietuvos ir Moldovos į juodžiausių teritorijų sąrašus, ar neatšaukinėjami skrydžiai. O tada užsakome bilietus ir palengva ruošiamės.
Gražų sekmadienio vidudienį sugužame į Vilniaus oro uostą tam, kad vakarop, su persėdimu Kijeve, pasiektume Kišiniovą. Skrydis sklandus. Išėję iš Kišiniovo oro uosto sėdame į vietinį autobusą, kuris mus nugabena tiesiai į centrą. Viešbutį esame užsakę tik pirmajam vakarui, toliau viskas šioje kelionėje bus improvizacija su preliminariu planu.
Taigi pirmoji mūsų nakvynė yra seniausiame Kišiniovo centre viešbutyje Hotel Chisinau. Jis atidarytas penkiasdešimtaisiais pagal vieno iš pagrindinių stalininio ampyro architektų Aleksejaus Ščiusevo sumanymą (to paties, kuris pastatė Lenino mauzoliejų Maskvoje). Viešbučio holas, laiptinė su baliustrada, puošnios recepcijos liustros - viskas kaip prašmatniame sovietiniame filme. Tais laikais SSRS ne bet kas galėjo keliauti, todėl reprezentatyvus viešbutis buvo prestižo reikalas. Tiesa, yra kita medalio pusė. Hotel Chisinau pustuštis, kambariai prašosi remonto, o vienas viešbučio korpusas apskritai uždarytas. Kadangi triviečių kambarių jie neturi, tai turėjome mesti burtus kas gyvens vienviečiame. Įsikūrę susirandame vietinės reikšmės parduotuvę ir susiperkame savo pirmąją vakarienę. Išbandome savo skrandžių tvirtumą su nematytų pavadinimų moldaviškais sūriais tuo pačiu dėliodami planus sekančiai dienai.
Ryte dar paieškome automobilio nuomai, bet nebrangios šalys turi vieną didžiulį privalumą t.y. mažas automobilių su vairuotoju kainas. Viešbučio registratūroje sutariame dėl vairuotojo visai dienai. Mūsų vairuotojas Vladimiras, kuris prieš visą gyvenimą dirbo vairuotojų National (anksč. Inturist) viešbučiui. Likimo ironija National viešbutis stovi apleistas tiesiai priešais Hotel Chisinau. Taigi vyresnio amžiaus Vladimiras mėgstantis stabilumą darbe, prie vairo nesitausoja ir paspaudžia akseleratorių.
Šauname į šiaurę link Rezinos miesto. Mes iš pradžių svarstėme apie Tipovos vienuolyno esančio uolose aplankymą, tačiau Vladimiras įkalba aplankyti Saharnos vienuolyną. Sako jis geresnis už Tipovą. Riedame naujai nuasfaltuotais keliais ir stebimės kaip viena neturtingiausių Europos valstybių šitaip susitvarkiusi. Mums sako, kad čia amerikiečiai finansuoja ir patys viską kontroliuoja. Su mūsų vairuotoju nepanuobodžiausi, viską papasakos. Pavyzdžiui, Moldovoje vidutinis atlyginimas 350 EUR. Oficialiai, tai pati neturtingiausia Europos šalis. Visi kas neemigruoja traukia į sostinę Kišiniovą, todėl kaimiškose vietovėse pozityvaus optimizmo tiek pat daug kaip ir mūsų kraštuose.
Saharna vienuolynas nustebina. Visų pirmą tai gyvas, veikiantis vienuolynas, aktyviai tvarkomas ir puošiamas, laikomas vienu iš piligrimystės centrų Moldovoje. Įsikūręs jis kalvų slėnyje šalia Dniestro upės į pietus nuo Rezinos miestelio - simboliškai, vos keli kilometrai nuo griežčiausiai saugomo šalies kalėjimo komplekso. Einant uolos šlaitu prieiname vienuolių XIIIa. iškaltas celes, kurias tikintieji šiais laikais užpildė ikonomis ir žvakėmis. Tarpeklyje šniokščia mažas upelis, einant aukštupiu galima pasiekti nedidelį krioklį. Dar yra didelė uola į kurią galima įsilipti ir užmesti akį į vienuolyną iš viršaus.
Toliau pasukame į pietus ir važiuojame link Senojo Orhei. Tai Moldovos seniausia istorinė-archeologinė vieta siekianti Dakų laikus (juos užkariavo romėnai). Dar Orhei garsus tuo, kad čia yra vieni gražiausių vaizdų šalyje. Nors daugelis galvoja, kad Senasis Orhei yra apsuptas Dniestro upės iš tikrųjų tai jo intakas Raut upė juosianti pagrindinę kalvą. Ant kalvos Šv. Marijos bažnyčia ir senasis vienuolynas iškaltas uoloje. Vienuolynas išsidėstęs ant stataus skardžio, nuo kurio nudardėjus nepasakytum, kad Moldovoje nėra kalnų. šalimais šurmuliuoja gausi moksleivių ekskursija. Nepasakyčiau, kad Orhei mane sužavėjo, galbūt per daug tikėjausi, matyt Moldova neturi itin išskirtinių lankomų objektų, todėl visur aktyviai reklamuoja Senąjį Orhei.
Nuo kalno leidžiamės pro gyvenamą etnografinio tipo kaimą Butuceni. Labai gražus, autentiškas kaimas su ant kiekvieno žingsnio nacionaliniais motyvais papuoštais vartais. Čia būtų smagu pernakvoti, daugiau pavaikštinėti, tačiau skubame į Krikovą.
Tiksliau, į Krikovos vyno daryklą. Į čia mes užsakėme ekskursiją dar viešbutyje. Krikovos pagrindinis traukos objektas yra vyno rūsiai. Juos lankė daugybė įžymių žmonių tame tarpe mūsų Dalia Grybauskaitė, amžinoji kanclerė A. Merkel, V. Putinas, Gagarinas ir kt. Atsiskaitome su Vladimiru ir elektriniu traukinuku lekiame požemiais. Mums rodo geriausius savo vynus, kolekcinius seniausius. Krikova labai didžiuojasi tuo, kad čia lankosi daug tarptautinių politikų, jiems netgi dovanojamos vynų kolekcijos, čia pat jos ir saugomos. Tai daugiau simbolinis marketingas, bet sako kartais iš naujųjų savininkų ateina užklausimas atsiųsti vyno iš jiems padovanotų kolekcijų. Krikovos požemiai sudaro 120km. labirintų iš kurių beveik pusė šiuo metu naudojama. Matome daug statinių ir butelių. Daug gražių degustacinių salių: čia gurkšnojo tas, čia anas, o čia dvi dienas pagurkšnojo Gagarinas. Į vieną iš salių pasodinami ir mes, iš pradžių alkani puolame užkandžius. Krikova labiausiai didžiuojasi savo šampanizuotais vynais, bet kiek ragaujame tai ir baltas sausas ar raudonas sausas yra labai neblogi. Žodžiu, iš požemių išlendame jau visai linksmi. Ieškome sau nakvynės miestelyje.
Žemėlapis veda prie Villa Family – skamba patikimai, bet atėję matome kad neveikia mūsų vila. O šalia stovi naujas pastatas lyg ir restoranas. Sakom užsukam bent pavalgysime. Viskas čia nauja, gražu netgi kažkiek prabangu, restorane baltos staltiesės, prie kurių jau sėdi linksmi moldavai. Pasirodo yra čia ir 2019m. atidarytas naujas viešbutis-restoranas GIOWine. Gauname puikius Family Junior Suite apartamentus su dviem miegamaisiais, svetaine ir įskaičiuotais pusryčiais už 80eur. Jeigu ne spalio pabaiga, tai turbūt ir į baseiną iššoktume. Nusileidžiame į restoraną, sočiai pavakarieniaujame. Mus prisijungti prie savo stalo pasikviečia linksmieji vietiniai moldavai. Pasirodo jie Krikovoje susibūrė trumpam, atvyko iš užsienio šalių, taigi patys svečiuojasi gimtinėje. Kalbos, tostai, patarimai ką pamatyti ir draugų bei pažįstamų telefonų numeriai vienas po kito krentantys į mūsų kontaktus (kas žino gal prireiks Veros muziejaus direktorės iš Komrato pagalbos).
Ryte jau stovime autobusų stotelėje, kad nuvykti į Kišiniovą. Šiaip ne taip nusigauname iki Pietinės autobusų stoties. Iš čia perkame bilietus į
