Makedonija: Struma, Strumica, Strumenica...

Makedonija, 2012 rugsėjo 6 – 16 dienos.

Į Makedoniją išvykome vėlyvą rugsėjo šeštosios vakarą. Penkiese: Regina, Nelė, Nemira ir mudu su Vytu. Regina vakare suvaidino premjerinį Jono Vaitkaus spektaklį, nusiėmė grimą, nusiprausė po dušu ir atėjo į automobilį, kuriame jos jau laukėme mes, likusieji.

Pajudėjome Varšuvos link. Apšnekėjome „ Mums viskas gerai „ premjerą, perkrikštydami ją į „ Mums viskas blogai“.

Iš Lietuvos iškeliavome dešimčiai dienų, savo „ Šilko „ makedoniečiams parodyti, kitų teatrų pastatymų pasižiūrėti, po naują šalį pasižvalgyti.

Vairuotojas važiavo greitai, užtat į Varšuvos oro uosto terminalą įėjome kur kas anksčiau, nei reikėjo. Iki išskridimo buvo likę net šešios valandos, tačiau nė vienas neišsitiesėme ant suolo, o šnekėjomės. Apie ką Regina kalbėjosi su Nele, nežinau, mes gi šnekėjome apie viską ir apie Klaipėdos savivaldybę atskirai, apie jos gerus darbus ir apie kultūros skyriaus negrabų popierinį vadovavimą miesto kultūrai. Prisiminėme paskutinę Jūros šventę, ir „ paveikslą“, kuriuo šventės koordinatorė papuošė mero balių: išdidintame ir ant milžiniško tento atšviestame senovės interjere, dailininko nutapyti originalūs personažų veidai buvo pakeisti Klaipėdos miesto merų, jų vaikų, žmonų, ir kai kurių šalies valdininkų veidais. Nepamirštami įspūdžiai...

Prieš vienuoliktą, mus pakvietė į Lenkijos oro linijų „Liot“ lėktuvą. Skridome iki Sofijos. Nors skrydis tęsėsi tik šiek tiek ilgiau nė pusantros valandos, lenkai per tą trumpą laiką suspėjo mus pamaitinti skaniu sumuštiniu, pagirdyti gaiviaisiais gėrimais, vynu ir kava. Skristi buvo kur kas maloniau , nė prieš tai į Kijevą, su Boltik Air. Ši bendrovė jau pagarsėjo skrydžių laikų kaitaliojimu. O jeigu dar bilietus įsigijote agentūroje Greitai.lt, tai turėsite dvigubą nemalonumą, nes atsitikus kokiai nors problemai, pastaroji jų niekada nesprendžia. Parduoda bilietus ir nusiplauna.

Paskui , Sofijos oro uosto požemiuose pasiėmėme savo bagažą ir pakilome į atvykimo salę. Termometras rodė +29. Šeimininkai šiek tiek vėlavo, paskambinom, atsiliepė šventės direktorius ir pasakė, kad tuojau pat turi atvažiuoti automobiliai.

Jam tariant paskutiniuosius žodžius, akiratyje pasirodė du vyriškiai su užrašu „ Strumica. Šilkas. Lietuva „, paėmė moterų lagaminus, ir mes išėjome į lauką. Automobilių aikštelėje mūsų laukė du baltos spalvos mašiniukai, patogūs, gražūs, švarūs. Įsirangęs į saloną ir pamatęs skaitliukus supratau, kad tai buvo Makedonijos taksi.

Vairuotojai kalbėjo tiktai makedonietiškai.


Iš pradžių važiavome Sofijos gatvėmis, paskui kalnuotais Bulgarijos keliais. Visą kelią žvalgiausi, skaičiau pakelės reklamas, mačiau tik vieną anglišką. Visos kitos buvo užrašytos vietine kalba. Nors buvome bluosto nesudėję, žvalgytis į pakeles nesilioviau: akį traukė didžiuliai kukurūzų , saulėgrąžų plotai, melionų, arbūzų, vynuogių laukai, baltais žiedais pasidabinęs tabakas, šiltnamiai, gundantys paprikų ir pomidorų raudoniu. Vienur kitur prie kelio stypsojo policininkai – tvarkos palaikymo garantas.

Peizažų pasitaikydavo nuostabių, tik gaila, kad niekur nesustojome. Ant elektros stulpų tupėjo gandrai. Pakelėje pamatęs panelę, guviai mojuojančią mums rankinuku, vairuotojas garsiai sušvilpė. Susižvalgėme. Iš jo plačios šypsenos tuoj pat supratau, kokia tai buvo panelė.

Po trijų valandų pasiekėme Makedonijos sieną.

Protingos knygos sako, kad Makedonija, kaip nepriklausoma valstybė susikūrė po Jugoslavijos iširimo. Per įvairius konfliktus šalis prarado šiek tiek savo žemių, nedidelė jų dalis liko Graikijoje, šiek tiek atiteko Bulgarijai, likusioje dalyje gyvena šiandieninės Makedonijos piliečiai. Nepriklausomybę jie paskelbė 1991 metais rugsėjo aštuntą dieną, po referendumo, pritariančio išstojimui iš Jugoslavijos. Dėl vis dar egzistuojančių nesutarimų su Graikija dėl valstybės pavadinimo (viena iš Graikijos provincijų taip pat vadinama Makedonija), kai kurios valstybės bei tarptautinės organizacijos, šalį iki šiandien vadina „Buvusia Jugoslavijos Respublika Makedonija“.

Jugoslavijos karų metu Makedonija liko beveik nepaliesta, tačiau amžiaus pabaigoje pasieniuose kilo ginkluoti konfliktai. Tuo metu šalis iš savo svaiginančių aukštumų pradėjo riedėti žemyn, ir tik po NATO įsikišimo liovėsi.

Makedonija neturi priėjimo prie jūros, yra kalnuota, su giliais slėniais. Šalies centrine dalimi eina platus Vardaro slėnis. Būtent šituo slėniu mes dabar ir riedėjome link savo tikslo. Festivalio organizatoriai mums rašė, kad svarbiausias dalykas mums yra pasiekti Sofiją, o Strumica nuo jos jau yra ranka pasiekiama. Tą „ ranka pasiekiamą“ atstumą mes įveikėme per keturias valandas. Kilometrų iš tiesų nebuvo daug ( 230 ) , bet vairuotojai čia ne ukrainiečiai, akių išdegę nelaksto, laikosi nurodyto greičio, užtat kelionė ir ištįso.

Pavargom.

Pirmiausiai mus nuvežė ne į viešbutį, o prie pietų stalo. Restorano šeimininkas gausiai pateikė šviežių salotų, kažkokį nacionalinį patiekalą su sūriu viduje, desertui – blynelius su bananais. Desertui čia visada patiekiami blyneliai, ne pyragėliai, ne tortas, ne kokie nors kiti saldumynai, o blyneliai, kuriais vietos gyventojai labai didžiuojasi, paskui buvo skanūs ledai ir galiausiai - rakija, kava, kiti gėrimai. Valgėme ilgai, paskui išsiskirstėm kas sau. Užmigti negalėjau, akyse šmėžavo pakelės kukurūzai, tabakas ir sunokę saulėgrąžų galvos.

XXX

Kaip nebūtų keista, atsibudau anksti. Kambaryje girdėjosi pravažiuojančių automobilių ūžesys, šunų lojimas, vištų karkimas, trankomų automobilių durelių garsai, arklio kanopų caksėjimas, balandžių burkavimas, pabiri praeivių žodžiai. Galvojau padrybsoti , tačiau dar šiek tiek pasiklausęs rytmetinės Strumicos garsų, atsikėliau.

Prieš akis plytėjo raudonų čerpių stogai.

Gatvėmis neskubėdami vaikščiojo žmonės, sutikę viens kitą sustodavo, apsikabindavo, pasisveikindavo, tada ilgai šnekučiuodavosi, žodžiu, ramiai tekėjo nedidelio provincijos miesto gyvenimas.

Laikas nuo laiko, pravažiuodavo man nežinomos paskirties darbams skirtas transportas, atkreipiau dėmesį, kad čia pilna keistiems darbams skirtų transporto priemonių, vieną identifikuoti buvo nesunku – priekyje kėpsojo didžiulis disko formos pjūklas.

Išėjome pasižvalgyti į gatves. Daug krautuvių buvo uždarytos, mat ir čia šalis šventė nepriklausomybės dieną. Pas mus jau susiformavo kažkokia mistinė tradicija, atvykti į šalį nepriklausomybės šventei. Ukraina šią dieną pažymėjo trankiai, su nacionaliniais kostiumais ir harilka, Makedonija – niekaip. Bent jau Strumicoje buvo ramu, tik centrinėje aikštėje vyko nedidelis mitingėlis, paskui dar teko matyti vieną panašų, kuriame malonaus balso jauna panelė kažką aiškino saujelei bendraamžių. Pinigus pasikeitėme gatvėje, pas taip vadinamus „juoduosius kasininkus“.Bijoti nėra ko, juodieji kasininkai pinigus keičia lygiai tokiu pat kursu, kaip ir banke.

Vakare turėjo įvykti festivalio atidarymas, tad dieną toliau leidome miesto gatvėse. Labai norėjosi šviežio ir skanaus arbūzo, tačiau pardavėjos kaip susitarusios kartojo: nėra, ne laikas. Užtat buvo gausu kitų vaisių: slyvų, persikų, įvairių rūšių riešutų. Pas vieną plepę prekiautoją įsigijau dvi stiklines, didžiulį peilį arbūzui pjaustyti ir toliau tęsiau trokštamo vaisiaus paieškas.

Nebuvo galima nepastebėti, kad čia viskas parduodama daug pigiau, nė pas mus. Prieš važiuojant į Makedoniją prisiskaičiau, kad šioje šalyje yra didelis skurdas, sugriauta ir dar neatstatyta pramonė, ir žmonės gyvena vos vos sudurdami galą su galu. Nežinau, gal dalis tiesos tuose teiginiuose yra, tačiau sutikti su tokiomis mintimis, man būtų tikrai sunku. Aš nepastebėjau, kad čia ko nors labai truktų. Ir alaus matėme daug daugiau rūšių, nei radau straipsniuose aprašytų, regėjome didelius gyvenamuosius namus, prie kurių soduose gausiai derėjo vaisiai, augo daržovės, net čigonai čia gyvena padoriose sodybose, tiesa, kiek patriušusiose.

Šiaip prekės daugiausiai turkiškos ir kinietiškos. Litras benzino 1.35 euro. Mūsų prekybininkai dėl visų kainų kilimo kaltina degalų brangimą, čia degalai nepigūs, tačiau bendro vartojimo prekėms jų brangumas, kažkodėl, įtakos nepadarė. Atlyginimai nėra dideli, atrodo, kad jie per daug nesiskiria nuo lietuviškųjų, tačiau kainos tikrai daug mažesnės. Makedonija jau seniai įgyvendino visus Europos sąjungos reikalavimus, bet graikai, dėl mano aukščiau nurodytos priežasties, jų norą patekti į Europos sąjungą, blokuoja. Tačiau tai netrukdo makedonams važinėtis po visą Europos sąjungą, ir nuleisti inkarą ten, kur jiems geriau patinka.

Darbo visiems neužtenka, tas tiesa, užtat miesto centras knibžda jaunais, ir nelabai jaunais piliečiais, kurie gatvėse susiranda bičiulių, plepasi ir gurkšnoja kas ką išgali. Ne vienoje vietoje pastebėjome alų geriančius vaikus. Paskui supratome kodėl. Pasirodo, kad čia jis yra pigesnis už mineralinį vandenį. Vaikščiojome ir džiaugėmės kainomis, maistas ir drabužiai visur yra itin pigūs. Dviems sočiai pavalgyti kainuoja maždaug penkiolika litų, valgis šviežutėlis, tikras, vietinis ir labai gardus.

Nusipirkome dar vieną kitą smulkmeną, atradau ir arbūzą.

Vaikštinėdami po Strumicą sužinojome vieną įdomią smulkmeną, šiame mieste 1911 metų sausio trisdešimt pirmąją dieną gimė garsioji žiniuonė Vanga. Dar daug įdomaus apie šalį mums papasakojo dažnai čia besilankanti kritikė Nina.

Makedonijos kultūra panaši į Bulgarijos bei buvusių Jugoslavijos šalių. Šalis turi gana turtingą religinį paveldą – senų vienuolynų, freskų, mozaikų. Makedonijos muzikoje ryški bizantiškosios muzikos įtaka, kaip ir Bulgarijoje populiarūs šokiai rateliais , mėgstamas instrumentas Balkanų fleita , populiarus dūdmaišis. Iš šiuolaikinės muzikos, kaip ir pas mus, koncertuose vyrauja pop. muzika, rokas. Makedonija turi gerai išvystytą kino pramonę, makedonų filmai yra pelnę tarptautinių apdovanojimų , šalyje daug teatrų.

Makedonijos virtuvė yra kaip ir kitų Balkanų šalių virtuvės: vartojama daug sūrio, daržovių. Nacionalinis patekalas yra Tavčė Gravčė. Jis gaminamas iš pupelių, svogūnų ir paprikų. Populiariausi gėrimai yra mastika bei rakija. Makedonija turi tris ežerus: Ochrido, Prespos ir Dojrano. Makedonijos kritikė Liljana Mazova, mums siūlė būtinai apsilankyti prie Ochrido, mes padėkojome, bet pasitarę tarpusavyje vizitą atidėjome kitam kartui.

Trumpam grįžome į viešbutį, čia ramybę drumstė triukšminga vestuvininkų kompanija. Makedonijoje yra labai mėgstama švenčių progomis palėbauti didelių viešbučių restoranuose.

Festivalis prasidėjo makedonų šlovinamo aktoriaus Risto Šiškovo paminklo atidarymu, paskui buvo rodomas spektaklis pagal Michailo Bulgakovo pjesę „Moljeras“, tai gana sudėtingas draminis kūrinys, Nacionalinis Skopje dramos teatras pradėjęs jį šarmingai ir lengvai, kažkur ties viduriu įstrigo ir išblėso, bet atėjus finaliniai dainai netikėtai vėl atsigavo, ir spektaklį pabaigė žiūrovams iš džiaugsmo trypiant kojomis.

Išėjome į lauką. Buvo pusė vienuoliktos vakaro, visur pilna žmonių, kavinės sausakimšos jaunimo. Susidarė toks įspūdis, kad makedonai labiausiai atsigauna vakarais ir savo užstalėse. Tokių ilgų pasibuvimų prie stalo, man retai kur teko regėti. Tik čia ir Kosove. Apie tas jų užstales nemažai kalbėjo kritikės iš Vokietijos ir Bulgarijos. Vienuoliktą valandą vakaro žiūrėjome dar vieną spektaklį, pagal Haroldo Pinterio pjesę „Meilužis“, labiausiai įsidėmėjo dažnai kartojamas necenzūrinis žodis „kurva“. Nepatiko nė pats spektaklis, nė tas per dažnai kartojamas žodis. Na, ne dėl tos nelemtos leksikos, o dėl labai tiesmukos ir labai primityvios pagrindinių aktorių vaidybos.

Paskui visi nuėjome valgyti. Festivalio svečių stalas stovėjo terasoje. Dvi didžiulės restorano salės buvo pilnos vietinių. Skambėjo makedoniečių ir graikų muzika. Buvo daug šokančių ir dainuojančių. Grįžti į viešbutį pakilome pirmieji, mums kompaniją palaikė kai kurie kritikai. Labai aštrų protą ir savotišką jumoro jausmą turinti Liljana Mazova pasakė:

- Pasaulyje naktimis dirba tik policininkai, prostitutės ir mes – teatralai.


XXX

Rugsėjo devintąją suvaidinome savo „Šilką“.

Ant rytojaus mus pasivijo nuovargis. Ilga kelionė ir atsakomybės jausmas padarė savo. Skaudėjo nugarą, galvą, maudė kojas ir veidelis atrodė gerokai paglamžytas. Vytas prisipirko Makedonijos atvirukų ir pasiūlė originalų poilsio būdą – aplankyt gražiausias, pavaizduotas tuose atvirukuose, vietas. Labiausiai į akis krito fantastiška pilis, su senoviniais pilkšvo akmens bokštais. Kadangi ji buvo netoliese, ilgai nelaukdami išsikvietėme taksi. Išvažiavom. Atvirukų pardavėjas mums buvo minėjęs, kad pilis esanti kažkur čia pat, tačiau važiavome ilgai. Pradėjau abejoti, ar už tokią nedidelę kainą, taksi vairuotojas mus pristatys į vietą.

Miestas seniai liko už nugaros, peizažas pasidarė kur kas įdomesnis, mes buvome kalnuose. Pakelėse ganėsi kaimenės ožkų. Taksi vairuotojas, kaip čia įprasta, dainavo kartu su iš radijo sklindančiu dainininko balsu. Mašina kilo vis aukštyn ir aukštyn, kol pagaliau sustojo, tačiau gražuolės pilies niekur nesimatė. Riogsojo kelios krūvos griuvėsių ir tiek. Neturėdami kito pasirinkimo, puolėme prie tų griuvėsių, vis dar vildamiesi pamatyti bokštus, tačiau pagaliau suvokėme, kad vaizdas atvirutėje buvo tik kažkada čia stovėjusių rūmų rekonstrukcija, arba maketas, pagal kurį čia gal būt kada nors bus atstatyta pilis.

Tačiau mes nenusivylėm. Vis vien įdomiai praleidome laiką.

Rytojaus dieną susiruošėme į krioklius. Prieš tai ilgai klausinėjau viešbučio tarnautoją, ar tikrai ten nuvykę atrasime nuo kalno tekančio vandens sroves. O gal vandens tenai būna tik pavasariais, kai kalnuose tirpsta sniegas? Tarnautojas mane įtikino, kad vandens kalnuose rasim, kad prie krioklių yra daug gražių vietų ir suręstų stoginių piknikams. Turguje nusipirkome arbūzą, vaisių, saldumynų, ir iškeliavom.

Booking.coms
Įdomybės:
storyLazyload();