Makedonija: Norėčiau viešėti visur, tačiau būti tik M.Martinaičio, J.Glinskio, Š.Saukos šalyje

Makedonija. 2016, gegužė


UAB BALTIC GROUND SERVICES

Aštuntą valandą vakaro nusipirkau tris bilietus Vilnius – Londonas – Skopjė ir atgal, vienuoliktą gavau raštelį: „Bilietai pabrango, ar primokėsit 20 eurų? Karolis“. Ar už vieną bilietą reikia primokėti, ar už visus tris po 20 – jokių žinių. Ryte paskambinau į agentūrą, atsiliepusi moteris paaiškino, jog viskas yra tvarkoje, jokių priemokų nereikia.

Nors ir kaip stengsiesi, tačiau nuo kvailių ir nuo netikėtumų apsidrausti niekada neįmanoma. Į oro uostą atvykome pakvėpavę žydinčių japoniškų sakurų aromatu, šiek tiek numigę Dainos namuose, žinoma, kad iš anksto susitvarkę visus kelionės dokumentus, apsidraudę, užsiregistravę, ir dėl viso pikto antrą kartą registracijas atšvietę naujausiu spausdintuvu, kad gink dieve nepradingtų koks nors brūkšninio kodo stulpelis. Jolanta ir aš pro į lėktuvą įleidžiančius kontrolierius praėjome, o štai Vytą sustabdė uoli, kaip vėliau sužinojome - UAB BALTIC GROUND SERVICES mergina. Ji pareiškė, kad jo registracijos talonas yra netinkamas. Kaip tai netinkamas, puolėme aiškintis, juk visus tris bilietus pirkome ir registravome kartu, tą darbą atliko vienas ir tas pats asmuo. Jokie argumentai negelbėjo. GROUND SERVICES darbuotoja autoritetingai paaiškino:

- Registracija numušta.

Mėginau aiškintis, kas gi tą mūsų registraciją numušė, ir kuo gi čia esame kalti mes?

- Jūs nekalti,- atšovė uolioji tarnautoja,- kalti tie, kurie jums pardavė bilietus. Greičiausiai pirkote kokioje nors tiesiai.lt kontoroje. Prašome nustoti priešgyniavus, tegul ponas Aleknavičius sumoka 35 eurus, arba aš neįleisiu jo į lėktuvą.

Greta merginos stovėjęs vaikinas su mumis į ginčus nesivėlė, tarsi sakydamas savo povyza:“Aiškinkitės, aiškinkitės, o mano reikalas nuošalė“.

Piktinimuisi ir ginčams laiko neturėjome, Vytas sumokėjo prašomą sumą ir vietoje pinigų gavo abejotinos vertės popiergalį. Įlipę į lėktuvą paprašėme bičiulės, kad ji paskambintų į Westekspressą ir išsiaiškintų, kas vyksta, nes mūsų dar laukė 3 skrydžiai. Westexpresse jai atsakė, kad su mūsų bilietais ir registracija viskas yra tvarkoje ir davė telefono numerį paskambinti, jeigu kituose oro uostuose kiltų nesusipratimai.

Tarp kitko, UAB BALTIC GROUND SERVICES darbuotoja Vyto įlaipinimo talone jokių pakeitimų nepadarė, orlaivyje visi sėdėjome tose vietose, kurias gavome užsiregistruojant. Mano kaimynas skrendantis į Londoną prisipažino patyręs dar bjauresnį nuotykį – dėl kažkieno kažkur padarytos klaidos, turėjęs nusipirkti naują bilietą, pinigų grąžinimo jau laukiąs pusę metų, veltui... Būgštavome, jog jeigu jau kažkur įsibrovė klaida, tai vėl turėsime mokėti Londone, o paskui grįžtant atgal – Skopje ir vėl Londone. Tačiau prie kitų to pačio pirkimo ir registracijos mūsų bilietų niekas nesikabinėjo.

Namuose įdėmiau apžiūrėjome tikrintojos išduotą UAB BALTIC GROUND SERVICES čekį. Jame buvo parašyta, jog 30 eurų sumokėta už bagažo viršsvorį, 5 – administravimo mokestis. Tačiau pinigus mergina paėmė už, atsieit, nederamai sutvarkytą registraciją. Vytas perteklinio bagažo tikrai neturėjo, ir apie jokį bagažą įsėdant nebuvo net užsiminta. Reikalas kvepia tikrintojos afera, ne kitaip.

Lietuvos kelionių agentūros savo keleiviams turi prirašiusios paklodes reikalavimų ir įpareigojimų, tačiau ir jos, ir oro uosto kompanijos yra visiškai laisvos nuo bet kokių įsipareigojimų. Buvo labai nemalonu prieš tris metus prarasti 6000 litų, kai dėl sudėtingų operacijų negalėjau skristi. Nepadėjo nė tai, kad apie savo ketinimą neskrist pranešiau prieš du mėnesius, nė daktarų pažymos, nė prašymas pakeisti bilietus į vėlesnį laiką. Ach, neskrendi? Pinigai mūsų. Štai ir viskas.

Deja, panašių „teisybių“ šiandien pas mus apstu. Galėčiau sudaryti ilgiausią sąrašą vien man žinomų, ir tas sąrašas, patikėkite manimi, būtų labai ilgas: pradedant žmogaus apvogimu geležinkelio stotyje dalyvaujant jos pareigūnams, pagyvenusių žmonių mulkinimu, kai per apsukrius vertelgas jie praranda net savo namus, ir pabaigiant žinomo Lietuvos dramaturgo Glinskio istorija. Apie tai kaip Vilniaus vandenys „išdulkino senuką Glinskį ir kaip atsakingos tarnybos padėjo tai padaryti“ – tokį pavadinimą savo laiškui suteikė vienas žinomiausių (jei ne žinomiausias) Lietuvos dramaturgas. Netrukus aštuoniasdešimties metų jubiliejų minėsiantis kūrėjas nuleido rankas prieš, savivalę ir vartotojų teisių gynimo organizacijų abejingumą.

„Dramaturgas kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą , prašydamas ištirti jam pripaišytos skolos pagrįstumą. Pasak J. Glinskio, VVTAT, užuot atlikusi savarankišką tyrimą, pakartojo VV neprotestuotino vekselio argumentą. Analogišką atsakymą davė ir Seimo kontrolierius, pasiūlęs kreiptis į teismą. Advokatai dalyvauti procese prieš VV didelio noro nerodė. Suėjus vekselio apmokėjimo terminams, antstolis apiformino VV reikalavimą, ir jau nuo rugpjūčio skola ir išieškojimo išlaidos pradėtos išskaičiuoti iš dramaturgo pensijos. „Dramaturgas, paklaustas, kaip jis jaučiasi praradęs per 5000 litų, atsakė, kad būtų geriau, jeigu tuos pinigus būtų atgavęs ir minimo širšalo nebūtų“.

Atleiskite už tokį didelį nukrypimą, jį rašau turėdamas vilties, kad straipsnius kartais skaito išsilavinę žmonės, ir kada nors jie prisidės prie panašių problemų sprendimo. Iš visų blogybių, teisybės nebuvimas ir aplink tarpstantis kvailumas yra patys bjauriausi dalykai, nes nuo jų abiejų nėra jokių būdų apsiginti . Šiandien jau nesistebiu Lietuvos išsivaikščiojimu. Jei ir toliau taip tęsis, ateityje lietuvių buvimo žymių ieškosime tiktai užsienio piliečių gyvenimų istorijose.

Taigi, - kentėjimas tai žmogaus sielos katarsis,- sakė Solženycinas. Tačiau kodėl mes pastoviai turime kentėti dėl savivalės ir kvailių – į šitą klausimą man dar nesugebėjo atsakyti niekas.

ATVYKIMAS

Pagrindinis mūsų kelionės į Makedoniją tikslas buvo dalyvauti XVIII tarptautiniame Bitolos monodramos festivalyje, kuriame turėjome parodyti spektaklį, sukurtą pagal italų dramaturgų Dario Fo ir Frankos Rame komediją „Aš laukiu tavęs, mielasis“. Kadangi mūsų pasirodymas turėjo įvykti antrąją festivalio dieną, tai po jo planavome storą savaitę laisvalaikio, pramaišiui su vakariniais spektaklių lankymais..

Skopje mus pasitiko vyriškis, įsodino į erdvų automobilio saloną ir mes visi patraukėme Bitolos link. Važiavome dvi valandas. Nors buvome jau stiprokai pavargę, tačiau šitos dvi valandos nepakyrėjo. Visą kelią ir dešinėje ir kairėje kelio pusėse pūpsojo kalnai. Vienoje ypač gražioje vietoje sustojome, išlipome, padūsavome pavydėdami tobulo jų reljefo, sniegu padengtų viršūnių, nusipirkome vandens, pyragaičių, saldainių, ir vėl susėdome į automobilį.

Kalnai melsvi...

Kalnai žalsvi...

Kalnai beveik raudoni – nuo aštriai šviečiančios saulės spindulių...

Šimtą penkiasdešimt kilometrų nematėme jokių miestų, jokių bent kiek didesnių gyvenviečių. Į akis krito tik vis dažnėjantys vynuogynai ir sodai.

Mus apgyvendino Bitolos miesto centre, Bela Kuka viešbutyje. Išvertus į lietuvių kalbą – mus apgyvendino baltame name, stovinčiame netoli kultūros centro ir teatro. Erdvus Jolantos kambarys atrodė nuostabiai. Mano su Vytu daug mažesnis, užtat su įpatingo grožio vaizdu pro langą. Registratorius pasakė, jog mes šitame viešbutyje viešėsime visas festivalio dienas, pusryčiai, pietūs ir vakarienės bus pateikti restorane, esančiame pirmajame viešbučio aukšte. Labai apsidžiaugėme tokia fantastiška festivalio organizatorių dovana. Juk mūsų spektaklis jau rytoj, o paskui ...savaitė svaigaus tinginiavimo.

18 val. pasižiūrėjome pirmąjį spektaklį. Vaidino visiems žinomas ir gerbiamas vietos aktorius Ivanas Atanasovas. Vaidinimo pasakojimas tekėjo organiškai, labai paprastai ir laisvai. Kaip daina. Kitų dviejų spektaklių tą vakarą nežiūrėjome. Jautėmės pavargę ir nuėjome miegoti.

AŠ LAUKIU TAVĘS, MIELASIS

Pirmąją mūsų pasirodymo dienos pusę praleidome teatre dirbdami. Mums talkino didelis būrys scenos darbininkų, garso ir šviesos operatoriai. Į užsienio festivalius retai vežamės dekoracijas. Jas pagal mūsų brėžinius ir eskizus pagamina festivalio organizatoriai, arba surenkame čia pat iš teatro sandėliuose esančių. Šitam mūsų spektakliui dalį scenovaizdžio (Martos Vosyliūtės sukurtus tentus) atsivežėme, sandėliuose suradome didžiules geležines sienas, senus nuzulintus stalus, ir jau visai fantastiškus, tarybinius laikus menančius tris gremėzdiškus šviestuvus. Viskas idealiai susimezgė į visumą, scenografija išėjo beveik tobula. Spektaklio apšvietimas nesudėtingas, daug laiko neatėmė. Taigi, atlikę techninius darbus, nuėjome susipažinti su kitomis festivalio scenomis. Atidarymas įvyko prieš mums atvykstant, 1200 vietų turinčioje teatro salėje, joje buvo suplanuota ir šventės pabaiga, kitos penkios spektakliams skirtos vietos atrodė kažkuo tarpusavy panašios: dideli juodi įvairių formų kvadratai, kai kurie visiškai tušti, kai kurių erdvės perkirstos medinėmis ar geležinėmis pastato kolonomis, sienų rėžiais.

Labai gerai, kad vienos dienos spektakliai suplanuoti skirtingose vaidybos aikštelėse. Visiems sočiai užtenka laiko deramai pasiruošti.

Apžvelgę festivalio aikšteles nuėjome valgyti. Persistengėme su meniu. Makedonijoje tris patiekalus ir desertą suvalgyti gali nebent ypač dideliu apetitu pasižymintis žmogus. Visuose restoranuose maisto porcijos yra didelės, jis visur šviežias ir skanus. Pas mus kiekvieną tokią maisto lėkštę virėjai padalintų į dvi, žinoma, kiekvienai palikdami pilną balkaniškos porcijos kainą. Toks buvo pirmasis mūsų pastebėjimas, skiriantis mus nuo makedonų. Po šito atsirado virtinė kitų:

...čia padavėjai, netgi eidami su prikrautais padėklais, sugeba su tavimi išeinančiu mielai atsisveikinti, mūsiškiai dažnai irgi pasako tuos pačius žodžius, tačiau išvertus į bendrinę kalbą, jie reiškia paprasčiausią „čiuožk, čiuožk“...

...atkreipėme dėmesį į didelį aktorių norą bendrauti tarpusavy. Čia, žinoma, irgi užtenka intrigų, tačiau jos yra teatrinės, nedaiginančios pavydo ir pagiežos …

...regėdami restoranuose, kavinėse ir terasose nuo ryto iki vakaro sėdinčius ir plepančius makedonus, lietuviai sakytų“- “Čia gyvena vieni tinginiai“. Tačiau kažkokiu tai paslaptingu būdu šitoje šalyje, kaip ir pas mus, yra statomi modernūs namai ir miestai, o jos gyventojai naudojasi paskutinėmis technologijomis...

...Mūsų teatro kritikai labai mėgsta visus niekinti, pašiept, kandžiotis. Klaipėdoje atsirado net kažkoks Jolkis Palkis ir Undinė Krantaitė, kurie prisidengę anonimiškumu, tarsi tarybinių laikų skundikai, teatro žmones deda į šuns dienas. Po tokių anoniminių kliauzų aprašytiems tenka ilgai atsiplovinėti. Čia kritikai su melpomenės tarnais paprasčiausiai kalbasi, nes nori, kad Europos teatras eitų prasmingu keliu...

...makedonai į vienas kitą įsiklauso, ir vienas kitą palaiko. Jeigu galvojate, kad mano palyginimai labai perdėti – prisiminkite Euroviziją...

… mes lietuviai garsėjame ne tik krepšiniu, bet ir aukštomis tvoromis, saugančiomis mūsų privatvaldas. Per tas tvoras jau greitai niekas negalės prieiti prie mūsų ežerų ir upių. Tikriausiai šis procesas vyksta todėl, kad vis dar esame labai provincialūs. Pasibaisėtinas chaimizmas, kuris bent jau kol kas yra visai nebūdingas mūsų aplankytos šalies žmonėms...

...Bitolos miestas yra daugiau nė du kartus mažesnis už Klaipėdą, tačiau nuo ryto iki nakties jis knibžda žmonėmis, tarsi vaikščiotum Europos didmiesčio gatvėmis...

...čia vyrai niekada nebučiuoja moterų – ne jų žmonų...

Vakare suvaidinome savo spektaklį. Prieš tai dar parepetavome, paskui Jolanta nuėjo ruoštis, o mudu su Vytu – gerti kavos. Vaidinimas praėjo gerai, nuo pirmųjų žodžių tarp Jolantos ir publikos atsirado bendras supratimas, jautėme, kad aktorė pasitiki į ją žiūrinčiaisiais, o tie jai atsilygina tuo pačiu. Prieš kelis mėnesius, privačiame pokalbyje kritikė Nina Mazur man pasakė:

- Džiaugiuosi, kad vėl galėsime pasimatyti. Makedonijoje festivalis yra konkursinis. Ten visi grumsis dėl pagrindinio prizo, kuris yra sustiprintas ne tokia jau maža pinigine premija. Jokių ypatingų vilčių nepuoselėkit, prizas iš Makedonijos dar niekada niekur kitur neiškeliavo.

Malonu pasididžiuoti, jog šį kartą sena taisyklė, jog prizą gali gauti tiktai makedonas, nesuveikė. Uždarymo dieną, didelėje ir pilnoje žiūrovų salėje, Grand prix buvo įteiktas mūsų grupei. Patikėkite, kad jį gauti nėra taip jau labai paprasta. Tikrai nepaprasta, juk visuose festivaliuose būna ir nepakartojamų spektaklių, ir puikių ilgam įsimenančių vaidmenų. Taigi, jeigu pažįstate Jolantą, pasveikinkit ją.

NETOLSTOJIŠKOS MINTYS

Apie Makedoniją jau esu rašęs anksčiau. Man patiko pirmoji pažintis su šita šalimi, o šį kartą buvo kur kas šilčiau, todėl čia jaučiausi dar geriau. Be to, daugiau pamatėme, daugiau ką ir supratom. Skopje apsilankėme tik prabėgomis, užtat visą dieną praleidome Ohride. Tai didžiausias miestas pastatytas prie pat Ohrido ežero, aštuntas pagal dydį šalyje su 42.000 gyventojų, turintis daug bažnyčių, liaudyje vadinamas "Balkanų Jeruzale“. Mieste gausu vaizdingų namų ir paminklų, čia mėgsta poilsiauti šalies gyventojai, Ohridą kasmet atranda vis daugiau užsieniečių. Ochrido ežeras yra pasaulio paveldo objektas, viskas čia miela, pasivaikščiojimai nuteikia atsipalaidavimui ir poilsiui, kyla noras vėl atvažiuoti.

Na, jeigu šitoje kelionėje nusprendėme daug tinginiauti, tai ir tinginiavom. Penktąją ar šeštąją viešnagės dieną nuvykome į Graikiją, apžiūrėti netoli Makedonijos sienos įsikūrusio miestelio Florinos, ir ten išgerti vieno festivalio kritiko išgirto ir rekomenduoto mums gėrimo - “coffe prope“. Į Graikiją nuvažiavome su taksi, jokių didelių nuotykių nepatyrėme, Bitolos kaimyninis miestas visiems mums patiko, o štai išgirtasis šaltas kavos gėrimas nė vienam gero įspūdžio nepadarė. Aš ir Jolanta apie tą gėrimą nieko blogo nekalbėjome, o štai Vytas nepagailėjo daug piktų žodžių: atsieit, nieko bjauresnio gėręs nesu, nenorėčiau tokio bizalo ragauti ir ateityje, saugok dieve nuo tokių „delikatesų“ ir taip toliau ir panašiai.

Booking.coms
Įdomybės:
storyLazyload();