Muziejuje eksponuojami dideliems Hanzos miestams būdingi buržuaziniai interjerai ir tipinis vidaus patalpų išplanavimas. Daiktų, kurie kadaise buvo asmeninė Koperniko šeimos nuosavybė neišliko, tačiau atkurti interjerai nuo to ne mažiau įdomūs ir leidžia susipažinti su turtingos patricijų šeimos kasdienybe. Lubos, puoštos 18 a. polichromija, gotikiniai baldai, lova su baldakimu. Savotiška “krosnis”, kur šaltomis naktimis kad nesušaltų, Koperniko šeima karštas anglis dėdavo į molinius puodus, kur jos, rusendamos, gana ilgai šildydavo kambario orą. Namai tarsi gyvi. Virtuvė, kiti kambariai, kabinetas, maisto podėlis pilni įvairiausių garsų.
Koperniko kūrybos recesija – šviesos pagalba pro stiklines grindis atkuriami ugniniai blyksniai, girdisi ugnies ir degančio popieriaus garsai.Palėpėje, kaip buvo įprasta Hanzos pirklių name, sukrautos komercinės prekės, miesto istoriją pasakoja hologramos.
17 numerio namas garsus ne tik muziejumi. Neatsitiktinai pavardė Kopernik lenkiškai rimuojasi su piernik )) Rūsyje yra meduolių muziejus, kur galima apsiginklavus prijuoste ir kočėlu išsikepti meduolių. Arba galima tiesiog užsukti į parduotuvę nusipirkti įvairiausių skonių meduolių. Gerai, kad nusipirkau iš anksto, nes į meduolių parduotuvę suguža būrys piernikų mėgėjų.
Įspūdžiam lengviau susigulėti padeda ledų porcija ir puodelis kavos.
Liko dar neglostytos rupūžių (gal mieliau varlių) galvelės Flisak fontane. Legenda byloja, kad miestą dėl daugybės potvynių užkariavo rupūžės. Miesto burmistras kaip atlygį užmiesto išvadavimą nuo jų pažadėjo savo dukrą (žvėris ne tėvas)) ). Tuo metu į miestą atvykęs jaunikaitis Flisak, lange pamatė burmistro dukrą ir iki ausų įsimylėjo. Pasiėmęs savo smuiką pradėko groti taip nuoširdžiai, kad aplink susirinko visos varlės ir tvarkingomis eilėmis nusekė iki Vyslos. Flisak vedė burmistro dukrą ir tapo laimingu didelės šeimos tėvu. Bet esmė ne pasakojime, o tame, kad fontano rupūžė išpildo norus. Sakoma, jei paglostysi „teisingą“, būsi laimingas. Kurią? Niekas nežino, todėl ir šviečia visų galvelės.
Šalia už medžių pasislėpęs nuostabaus grožio pašto pastatas. Pastatytas 1882 m. ir išlaikė ne tik pirminę išvaizdą, bet ir funkcijas.
Beeinant gatvelėmis niurktelim per kažkokius vartelius, o paskui per kiemą patenki į Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Einant gatvelėmis to nematai ir tik viduje supranti koks tai didžiulis pastatas žvaigždės formos skliautais. Tai didžiausia ir seniausia Torunės katedra. Tradiciškai raudonų plytų gotikos stiliumi XIII amžiaus pirmoje pusėje pastatė į miestą atvykę vienuoliai pranciškonai. Laikui bėgant aplink bažnyčią iškilo pranciškonų ordino vienuolynas, apjuostas aukšta mūrine siena.
Muziejų diena tęsiasi. Nedidukas lėlių muziejus tiesiog įtraukia (bilietas 7 zlotai). Šeimininkas pats praveda ekskursiją (lenkų kalba), parodo kaip veikia ar juda vieni ar kiti žaislai. Be pasakojimo tikrai nebūtų įdomu. Šimtametės lėlės kiek baisokos, su į šonus judančiomis akimis, iškišančios liežuvį. Kai į šalį pradėjo važiuoti tamsiaodžiai, kad vaikams nebūtų šoko gatvėjes sutikus tamsiaodį, Lenkijoje pradėjo gaminti tokias lėles. Daugiau nei valanda prabėga nepastebimai.
Šį kartą papietauti įsikuriame šalia muziejaus „Restauracja Sznyt Na Winklu“. Patraukia jaukus restorano interjeras matomas pro atvirus langus ir gyva pianino muzika. Šonkauliukų tai tik pavadinimas- iš tikrųjų didžiausias mėsos gabalas))). Nupėdinam atgal link pilies. Buvusiame griovyje vyksta parengiamieji darbai šeštadienio Obuolių – muzikos ir maisto- festivaliui, scena puošiama dideliais obelų žiedais. Nusimato paradas senamiesčio gatvėmis. Gaila, bet ryt išvykstame. Obuolių festivaliai Lenkijoje vyksta ne vienoje vietoje ir skirtingu laiku.
Vakare prie upės renkasi jaunimo grupės. Apžvalgos aikštelėje stovi patogūs suoliukai, bet jiems mielesnis krantinės cementas.
Vakarinis pasivaikščiojimas keičiamas daiktų susidėjimu ir vakarojimu apartamentuose.
Trumpas pasivaikščiojimas po Torūnę.
https://www.youtube.com/watch?v=I6jlRtBe79Q
5 diena- šeštadienis
Šeštadienis turgaus diena )) Torunės turgus pilnas ūkininkų gėrybių, tad išsinešam pilnus maišus vaisių ir daržovių. Aišku ir maistuko užsukam į parduotuves.
Pietūs “Restauracja Rybna” Janowo. Kažkada važinėjant po aplinkines pilis puikiai pavalgėme. Norėjosi patikrinti ar žuvienė vis dar tokia pat skani. Skani, lygiai kaip ir šviežiai kepta žuvis. Žuvienė ir kepti ešeriai – po porciją užteko pasidalinti abiem (13 eur).
Važiuojant kažkuriam kilometre, kažkas šmėkšteli per kelią. Pirma mintis karvės, nes netolies matosi besigananti banda. Tačiau kažkaip labai greitai praturseno. Aha, kurgi ne. Karvės, tik ragai ne karvių. Du didžiuliai įmitę briedžiai. Ragai per visą automobilio korpusą. Gerai, kad spėjo pratursenti. Augustave stabtelime paspoksoti į šliuzus iš viršaus, pamojuoti praplaukiantiems. Ir dar žemuogių. Prie Vilniaus pasitinka gražus saulėlydis, tarsi vainikuodamas trumpą, bet įspūdingą kelionę.
