Lenkija: Ir Leboje galima atostogauti

Jau senokai norėjau prazonduoti kaimyninių šalių pajūrius. Tuo tikslu pernai apsilankėm Ventspilyje, na, o šiemet nutarėm traukti Lenkijos pusėn. Iki Sopoto jau buvau nuvažiavęs prieš keletą metų, bet pažiūrėjus į žemėlapį, norėjosi kažkur truputį toliau. Galutinai maršrutą apsprendė Arūnos paminėtas “Slovinskij park narodovy”, taip ir nutariau, važiuosim į Lebą. Kadangi po ilgosios vasaros kelionės dar liko savaitėlė atostogų, tai viskas kaip ir susidėliojo savaime: atostogas pribaigsim, vasarą palydėsim, naują vietą pamatysim ir Lenkijos pajūrį patyrinėsim.
Šiemet labai stipriai pasireiškė kelionių kablys, todėl tik grįžęs iš Ispanijos pradėjau planuoti naują pasivažinėjimą. Pirmiausiai susiradau viešbutį Leboje. Tam vėl pasinaudojau Viamichelin.com. Nors iki kelionės dar buvo likę daugiau negu 1,5 mėnesio, bet laisvų kambarių gausa pajūrio viešbučiai nepasižymėjo, todėl suradęs daugmaž tinkamą (vėl tie triviečiai kambariai kortas maišo), iškart rezervavau. Taigi, viešbutis “Ziarenko Piasku”, 5 naktys triviečiame kambaryje su pusryčiais – 1800 PLN. Kaina visai nemaža, bet, kaip vėliau paaiškėjo, kiekvienas sumokėtas zlotas buvo to vertas, gal tik karštoka naktimis buvo, nes nebuvo kondicionieriaus, bet Lenkija juk ne Egiptas ir ne Ispanija, kad kondicionierius būtų būtinas. Dar vienas keistas nutikimas su viešbučiu, tai mums jį užsisakius ir gavus patvirtinimą, jis iškart dingo iš Viamichelin.com žemėlapio ir iš Booking.com sistemos, per kurią rezervavome, ir neatsirado ten iki šiol. Viešbutį kaip ir turim, o daugiau nelabai yra ką planuoti, kadangi važiuojam poilsiauti. Palandžiojęs po internetą labai daug naudingos informacijos neradau, todėl apsiribojau vietovės plano išstudijavimu.
Ankstyvas rugpjūčio 23 d. rytas. Išvažiuojam. Kadangi iki tikslo kiek mažiau negu 700 km, perdaug nesiankstinam, bet miegoti kelionės dieną irgi nevalia, todėl apie 6.00 jau kelyje. Kelias puikiai pažįstamas ir daug kartų pravažiuotas, tai taRaską (nežinantiems, kas yra taRaska, atsakymo prašau ieškoti “Aplink Prancūziją į Ispaniją automobiliu 2 dalis”) palieku miegoti, ir šį kartą veltui, nes prašokam nusukimą link Seinų, o norėjau važiuoti nežinomu keliu, bet tiek to, atgal nesuksim, gal pavyks grįžti per Suvalkus ir Seinus, o dabar 16 keliu Augustow, Elk, Mikolajki. Čia pirmą kartą stojam degalinėj, o ta proga prisimenu, kad š.m. liepos 10 d. ryte taip pat stovėjom šitoj degalinėj. Tąkart nesėkmingai važiavom į Žalgirio mūšio 600 m. minėjimą. (Norėjau apie tai atskirai parašyti, bet, kad nėra ką rašyti: 6 valandos kamštyje, 3 valandos ėjimo +35 C temperatūroje, tikslas pasiektas mūšio inscenizacijai pasibaigus prieš keletą valandų, absoliutus bardakas visur, organizatorių nemokėjimas (ar nenorėjimas) kažkaip padėti tūkstančiams atvažiavusiųjų ir t.t., ir pan., bet vistiek linksma buvo). Bet ne apie tai dabar. Kas važiavo tais keliais žino, kad judėjimo ten beveik nėra, kelias poprastis, nors paskutiniu metu smarkiai pagerėjęs, palyginus su tuo, kas buvo prieš 3 metus. Pravažiavus Olsztyn, ties Ostroda įsukam į 7 kelią. Čia kada nors bus autostrada, o dabar pilnu tempu vyksta darbai, tiesa, statybinės technikos daugiau stovinčios, negu dirbančios, bet vistiek kažkas kruta, kažką daro. Taip bevinguriuodami tarp statybinės technikos pusiaudienyje pasiekėm Gdanską. Gdanske jau esu buvęs anksčiau, todėl šį kartą važiuojam pro šalį užkabindami tik kampą, ir, žinoma, stringam kamštyje, nors specialiai rinkomės kelią, kad jo išvegtume, bet, matyt, tai neįmanoma, visas tas trimiestis Gdanskas-Sopotas-Gdynė yra ištisas kamštis, kuriuo keliu bevažiuotum (kitą kartą važiavom ne aplinkui, o tiesiai, tai strigom dar labiau). Jau pravažiavus Gdynę, miestelyje Rumia užsukom į supermarketą apsirūpinti maisto ir gėrimų atsargomis visam atostogų laikui. Kad ten viskas pigiau negu pas mus, turbūt nereikia ir rašyti, asortimentas irgi smarkiai didesnis, vien jau ko vertas alaus pasirinkimas. Tiesa, lenkai neturi tamsaus alaus, visokio turi, ir vaisinio įvairiausio, ir imbierinio (labia skanus), ir stipraus iki nesamonių, bet tamsaus neturi, bijau sumeluoti, bet, atrodo, ir importinio tamsaus nemačiau. Kadangi, po praeitos Ispaniškos epopėjos aprašymo, gavau kritinių pastabų dėl perdažno alaus minėjimo, daugiau prie jo nebegrįšiu. Taigi, apsiprekinom ir vėl atgal į kamštį (iškart norėčiau pastebėti, kad minėtas supermarketas, atrodo Auchan, turi savo degalinę, kurioje benzinas smarkiai pigesnis, negu kitur). Ties Wejherowo kamštis sumažėjo, o ir mes, taRaskos nurodymu, išsukom iš kelio dėl takelio ir toliau jau važiavom per miškus, laukus ir kaimus. Jeigu pažiūrėti į žemėlapį, tai Lebą paiekti galima 3 būdais: 1- Važiuoti S6 keliu iki Lenbork, kur pasukti į 214 iki pat Lebos, kelias geras, tik didesnis judėjimas, ir lankas šioks toks gaunasi (šituo maršrutu grįžom); 2- ties Wejherowo sukti į 218, po to ties Krokova į 213 ir juo iki Lebos, kelio kokybės nežinau, nes nevažiavom, bet lankas gaunasi dar didesnis, nors turint laiko, gal ir įdomu būtų pasivažinėti; mes gi (t.y. taRaska) pasirinkom 3-ią variantą – tiesiai per kaimus Bolszewo, Zamostne, Kostkovo, Mierzyno, tada į 213, Wicko ir 214 iki Lebos. Kelias, kaip jau minėjau, per laukus ir miškus, siauras asfaltas, keletoj vietų stojom dėl remonto, o šiaip, tai važiuoti galima, tik kai bandžiau jį po to surasti žemėlapyje, tai labai sunkiai sekėsi. Peizažas šiek tiek priminė Normandiją, bet čia, turbūt, praeitos kelionės atgarsiai, pravažiavom keletą gana apleistų dvarų, kažkada, matyt, buvusių tikrai įspūdingų ir apie 18 valandą patekom į Lebą.
Keletas žodžių apie patį miestelį. Leba - nedidukas kurortinis miestelis-uostas vidurio Pomeranijoje, išsidėstęs upės žiotyse (pavadinimo neatsimenu, atrodo, irgi Leba, bet ir ne esmė) tarp Baltijos jūros ir Lebos ežero su 4000 vietinių gyventojų. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1282 m., o jau 1357 m. iš Teutonų ordino gavęs municipalines teises (reikia suprasti, kad oficialiai tapo kažkokiu vienetu). Viduramžiais priklausė Hanzos miestų sąjungai. Pirminis miestas buvo vakarinėje upės pusėje, bet dėl slenkančių smėlio kopų, buvo perkeltas į rytinę pusę. Mane labai sužavėjo Lebos herbas, bet dideliam savo nusivylimui, neradau su juo nei ženkliuko, nei antsiuvo (turizmo departamentui reikėtų susimąstyti).
Pagal aprašymą mūsų viešbutis turėjo būti visiškai šalia centro, bet labai ramioje vietoje, be to jis netgi turėjo normalų adresą (visai kitaip negu Prancūzijoje ar Ispanijoje), todėl šį kartą visiškai pasikliovėme taRaskos sugebėjimais, o ji mus, beveik 50 km važiavusius visiškokje vienumoje, staiga įmetė į patį miesto centrą. Galima pagalvoti, tai bent miestas su 4000 gyventojų, bet tai vietiniai, taip sakant, aborigenai, o sezono metu tą skaičių reikėtų geriausiu atveju padauginti iš 50, o gal ir iš dar daugiau. Vienu žodžiu pasijautėm taip, lyg važiuotume per Gariūnus šeštadienį. Panašumo įspūdį stiprino ir tai, kad pakankamai siauros gatvės abiejų pusių šaligatviai pilnumoje apstatyti prekystaliais su kuo tik nori, pradedant suvenyrais ir vaisiais, baigiant suvenyrais ir drabužiais. Kodėl taRaska mus atvedė į tą “turgų” supratom truputį vėliau, kai pastebėjom, kad dauguma šalutinių gatvelių su vienpusiu eismu (prasilenkti daug kur tikrai sudėtiga būtų). Dar keletas posūkių ir atsiduriam prie viešbučio kiemo vartų. Nespėjam išlipti iš mašinos, kaip prie mūsų pribėga besišypsantis apie 30 metų amžiaus vyrukas, jau iš anksto žinodamas kas mes, iš kur mes, ir ko mes čia, atrodo, kad stovėjo prie vartų ir laukė, nors tikrai nerašiau, kada atvažiuosim, o iš registratūros ir, apskritai, iš viešbučio gatvės nesimato, užstoja kitas namas. Kas yra susidūręs su Lenkų lipšnumu, tas supras apie ką aš čia, viskas gerai, kol nėra perdaug ir neatsibosta. Šiuo atveju viskas buvo normos ribose, todėl paliko labia malonų įspūdį (nors mūsų sunkiausius ”čiumodanus” vistiek pasičiupęs užtempė laiptais į 3-ią aukštą, nors aš ir prieštaravau). Pasirodo tai ir buvo viešbučio savininkas, kuris su žmona ir 4, o gal 6 mažais vaikais gyveno ten pat atskirame fligelyje. Kiek vėliau dar atvažiavo jo uošvis – stambus pagyvenęs vyras, su didžiuliais žilais ūsais ir dar didesniu “Harley Davidson”, tik lenktą “šoblę” prie šono prisek ir bus klasikinis Žečpospolitos laikų personažas. Bendravom lenkiškai-angliška kalba, ir labai džiaugėsi, kad galim be problemų susikalbėti, nes su pernai gyvenusiais latviais niekaip nepavykdavo, kadangi pastarieji mokėjo tik rusiškai, o jis jau per jaunas, kad rusiškai mokėtų. Dar labai stebėjosi lietuvių kalba, sakė: -klausau jūsų ir nieeeeko net panašaus nesu girdėjęs ( prieš daugelį metų turėjom tokį pažįstamą lenką Varšuvoj, tai jis specialiai prašydavo kalbėti lietuviškai, nes jam labai gražu klausytis būdavo).
Kaip jau, turbūt, supratot, vėl gavom viršutinį aukštą, kas, nekreipiant dėmesio į “čiumodanų” tampymo nepatogumus, nėra jau taip blogai, mat sėdint balkone matosi kanalu plaukiančių laivų stiebai. Viešbutis visiškai naujas, jei neklįstu, 2009 m. statybos, visur švaru ir tvarkinga. Vienintelis trūkumas, kaip jau minėjau, nebuvo kondicionieriaus, todėl miegoti karštoka. Pusryčiams pirmą rytą net rūkytą ungurį gavom, prie visų kitų gėrybių, jau nekalbant apie tai, kad kava, arbata, mineraliniu, sultimis, vaisiais ir rytiniais saldumynais galima nemokamai vaišintis visą parą. Viešbučio dislokacijos vieta irgi puiki. Iki centrinės gatvės – 5 minutės, iki krantinės, kur vyksta visos atrakcijos – 3 minutės, iki miesto centro – 7 minutės, iki jūros – max 10 minučių, iš kitos pusės – mažutė vienpusio eismo gatvelė beveik visiškai be jokio judėjimo, uždaras vidinis kiemas su vaikų žaidimams skirta aikštele ir supynėmis. Vienu žodžiu ideali vieta poilsiavimui.
Kaip ir priklauso po ilgos kelionės reikėtų pasistiprinti, todėl iškart klausiu šeimininko, kur galima nebrangiai ir skaniai pavalgyti. Pagal nutylėjimą, jis turėtų pasiųlyti, kažką tikrai neblogo, juolab, kad apie tai ir viešbučio komentaruose skaičiau. Ir tikrai, iškart nurodė dvi vietas, net pažymėjo miesto planelyje, taip pat nurodė rajonus, kur jokiu būdu neitume valgyti, nes gausim tą patį, tik dvigubai brangiau.Kaip vėliau pastebėjau, tai buvo brangesnių viešbučių restoranai, nors ir jų kainos įpatingai neišgąsdino, kai specialiai pro ten ėjau. Vaizdumo dėlei – antras patiekalas (80 % kokia nors žuvis) kainavo 18-23 PLN, žinoma, galima rasti ir brangiau, bet aš čia tik kaip pvz.
Kadangi gyvenome beveik centre, tai valgymo vietą pasiekėm per keletą minučių. Nedrįsčiau tos įstaigos vadinti restoranu, kažkas panašaus į mūsišką “Delano”, pusiau savitarna, pusiau užsisakyti reikia, bet tikrai nebrangu, pakankamai didelės porcijos ir, kas svarbiausia, skanu. Tą kartą, pirmą ir paskutinį Leboje, valgėm mėsą, kainos už porciją nuo 8 iki 15 PLN, visas kitas keturias dienas mitom tik žuvimi. Po pietų-vakarienės dar nusigavom iki jūros, pasižiūrėti, kaip ji atrodo ir kur yra. Jūrą neskubėdami pasiekėm per kokias 15 min visą laiką eidami kanalo krantine. Reikėtų iškart paminėti, kad tie Lebos kanalai neįpratusiam pridaro susisiekimo problem, kadngi tiltai per juos pačiame miestelyje yra tik du, vienas per vieną, kitas per kitą, ir kartais norint pasiekti, atrodo, visiškai šalia esančią vietą, reikia daryti pakankamai didelį lanką.
Pirma diena – pliažinė.
Šitos atostogos gavosi tokios visiškai trumpos, todėl norint per jas kažką nuveikti ir pamatyti reikalingas gana griežtas planavimas, todėl man pasiūlius ir visiems pritarus, nusprendėm pirmą dieną skirti jūros ir smėlio malonumams. Tradiciškai pirmas mano rytas prasideda nuo ėjimo pabėgioti ir maudynių jūroje (gaila, bet tradiciškai, bėgiojimas tą pirmą rytą ir baigiasi). Išėjau apie 7.00, žmonių beveik nebuvo, visi dar miega, skirtingai nuo pietinių šalių, kur 7.00 jau viskas vyksta. Taigi, vienišas truputį pabėgiojau iki jūros. Ten jau buvo vienas kitas vaikštantis, bet bėgiojančių – ne. Maudžiausi aš irgi tik vienas, kiti tik kažkaip pokreiviai į mane žiūrėjo. Grįždamas nuo jūros ir praėjau tą šeimininko minėtą brangių restoranų rajoną. Po puikių pusryčių, kur, kaip jau minėjau anksčiau, gavom net rūkyto ungurio, išsiruošėm į pajūrį. Kažkodėl nutariau, kad pliažintis reikia eiti į kitą kanalo pusę, iki jo kokie 3 km, bet nieko pasivaikščiosim. Blogiausia, kad tada neatkreipiau dėmesio į antrąjį iš kanalų ir tiltą per jį, o žemėlapį nukišau į kuprinės dugną, be to, aš juk buvęs orientacininkas, eisim iš atminties, o ir nuorodos link jūros turėtų būti. Taip ir nukulniavom lygiagrečiai jūrai pagrindine gatve po parduotuvėles pasidairydami. Jokių nuorodų aišku nebuvo, kažkaip ir aplinka pradėjo kelti įtarimą, kad ne ten einam, teko lįsti į kuprinę. Taip ir buvo, reikėjo kartą pasukti link antrojo tilto, o mes posūkį praėjom ir jokio kampo nebenukirsi, pieva ir kanalas. Teko kokį 0,5 km grįžti. Tada jau patekom kur reikia, tiltas per kanalą ir kelias link jūros. Tiesa, kam įdomu, tai ten yra didelis ir gana neblogas, bent jau iš išvaizdos, kempingas. Yra ir palapinėms vieta ir kemperiams, ir nameliai kažkokie matėsi. Vieta graži ir iki jūros visiškai netoli. Aplinka labai panaši į mūsų pajūrio (tiesa, seniai nebuvau, gal viskas pasikeitė), tik gal daugiau prekybos visokios ir paslaugų įvairesnių, o gamta, tai visiškai lietuviška. Visur pardavinėje tokias medžiagines tvoreles nuo vėjo, o ir pliažininkai visi tokias nešiojasi, tai ir mes bandos jausmo genami tokią nusipirkom pakeliui už 25 PLN. Dar pardavinėjo tokius primityvius medinius plaktukus po 5-10 PLN, bet nepirkom, ir tik vėliau supratom, kam jie skirti.
Paplūdimys gana platus, Lietuvoj tokių, turbūt, ir nebėra, nors vaikystėje Palangoje, atsimenu, gerokai nuo kopų iki jūros pabėgėti reikėdavo. Smėlis visiškai toks pat, tik vienintelis skirtumas, kad kopų nėra. Yra viena kalva (kopa), o toliau pliažas, todėl ir guli visi žmonės prie jūros tom tvorelėm nuo vėjo apsitvėrę, o vėjas tai postipris ir vis stiprėja. Apsistojom ir mes. Pabandėm tvorelės kuolus įsmeigti į smėlį. Norėti, žinoma, galima, bet įsmeigti nelabai, nupučia viską velniop. Štai kam reikalingi tie keisti plaktukai, o mes, kaip tyčia, nieko kieto neturim, o ir akmenų jokių nesimėto. Pabandžiau kalti kedo padu, nelenda. Ką gi nelabai toli, pasiėmiau 10 zlotų ir patraukiau atgal, tačiau nedaug tepaėjęs suradau pusmetrio dydžio šaligatvio bordiūro gabalą - bus geras 30 kg plaktukas. Ir tikrai, sulindo kuolai kaip į svietą, po to sunkiai beištraukiau. Matėm vėliau dar ne vieną tokį pat nelaimėlį, pagailėjusį 5 zlotų plaktukui. Labiau patyrę atsineša savo tikrus plaktukus, o viena “gudruolių” pora bandė įkalti kuoliuką pušies šaka, tai buvo labai “juokinga”, bet dar labiau skauda, kai vyras gerai užsimojęs trenkė ta šaka žmonai per rankas, nes į kuoliuką nepataikė. (Niekada nebandykit to pakartoti!). Dar vienas įdomumas, tai maudymosi įpatybės. Kaip jau minėjau, pūtė posmarkis vėjelis, vanduo buvo pakankamai šiltas, todėl nežiūrint į gana juodus debesis ir kartkartėmis nukrentantį vieną-kitą lietaus lašą, nutarėme su dukra įlįsti į vandenį. Visiškai netoliese buvo gelbėtojų postas su bokšteliu ir kitais atributais, plevėsavo raudona vėliava (kas atsimena, seniau Palangoje balta vėliava reikšdavo, kad bangų nėra, raudona – vidutinio didumo bangos – maudytis neįdomu, o juoda – maudytis draudžiama, todėl labai įdomu ir netgi privaloma). Dabar, kiek suprantu, ta raudona vėliava maudytis draudžia, bet kam tada reikalinga jūra, kurioje negali šokinėti per bangas. Pradžioje taip galvojau tiktai aš, bet kiek vėliau, matyt įkvėpti mano teigiamo pavyzdžio, taip pagalvojo ir gana nemažai kitų poilsiautojų. O visas įdomumas buvo tame, kad visiškai priešingai negu Prancūzijoje maudantis Atlanto vandenyne, kur gelbėtojas atlėkė net su mašina ir liepė maudytis savo prižiūrimoj zonoj, Lebos gelbėtojai savo kuruojamoje teritorijoje maudytis neleido, duodami suprasti, kad už 100 m į šoną galite sau skęsti kiek tik norite, bet tik ne mūsų zonoje, o per daug prisiartinusius (vėjas buvo šiek tiek iš šono, todėl bangos nešė į jų pusę) negailestingai “traukė” iš vandens.

Booking.coms
storyLazyload();