Kuba. Havana - Trinidad - Viñales

-Kur važiuojate? -Į Havaną, prašau.
Ir taksisto akys nušvinta.
–Kai aš buvau jaunas ir dar nevedęs, Kuboje turėjau geriausias savo gyvenime atostogas....
20 minučių naktinėmis Dublino gatvėmis iki oro uosto pralekia akimirksniu. Taksi vairuotojas susijaudinęs pila savo prisiminimus. Mūsų širdutės jau virpa.
Kiek vėliau oro uoste, atliekant saugumo patriką, mano kuprinė buvo atidėta detalesnei apžiūrai. Pareigūnui pradėjus tikrinti jos turinį ir užčiuopus Lonley Planet kelionių vadovą „Cuba“, patikrinimas staiga pasibaigė. Vėl tos pačios susijaudinusios akys ir žodžiai „nuostabu nuostabu nuostabu“ Tai antras geras ženklas dar net neišskridus.

Šiek tiek pavėlavę nusileisti Havanoje ir sugaišus gerą valandą prie pasų kontrolės bei dar gerą pusvalandį eilėje besikeičiant valiutą, savo casą Havanoje (casa particular – oficialiai nuomojami kambariai kubiečių namuose) pasiekiame apie 9 val. vakaro. Tad pažintį su miestu paliekame rytojui. Tiesiog patogiai įsitaisome ant stogo įrengtoje terasoje ir gurkšnodami mochito stebime naktines miesto spalvas.



Turbūt kiekvieni namai Kuboje turi telefoninį ryšį. Čirkšti jis pradeda tik prašvitus. Įdėnojus net įkaista. Jei kokia kaimynė netyčia negirdi skambučio, gal dar miega, ją visada galima pabandyt pašaukti išėjus į balkoną. Aišku, į šūksnį atsilieps dar kokios trys. O jų diskusijas tolumoje lydės tas pats čirškiantis telefonas. Laikas keltis. O! Dar tik 7? Ir visai nesvarbu, kad vakar turėjai 18 valandų kelionę per Atlantą ir, kad tavo akys prašyte prašo neatsimerkti... Už sienos skambatis telefonas ir emocijos rėkenčios į jį sako visai ką kitą. Kelkis! Ir taip visas 18 dienų!



Prie pusryčių stalo sutinkame vokiečių porą, kuriuos jau buvome pastebėję dar vakar oro uoste. Jie į Kubą atsigabeno savo dviračius, kuriais planuoja apkeliauti vakarinę šalies dalį. Tik viena maža problema jiems nedavė ramybės visą rytą. Paaiškėjo, kad dviračių užraktai liko Vokietijoje, o Kuboje tokių dalykų pirkt nebūna. Tačiau telefoninio ryšio dėka, čia visos problemos išsprendžiamos. Užtenka, pasukti kokiam pusbroliui, o šis dar kokiam bičiuliui ir taip atsiras kokia nuomojama grandinė. Tiesą sakant, casa, yra geriausias informacijos gavimo ir problemų sprendimo būdas. Jei kažko reikia, klausk šeimininko, ir jis tau parūpins nuo asmeninio gido ar taksisto iki ispanų kalbos mokytojo ar masažistės. O jei ir nieko nereikia, būk ramus – bus pasiūlyta.

Pirmąją dieną mums nieko nereikėjo. Norėjome būti savarankiški ir net nesižvalgydami į Lonely Planet, Melecono pakrante pasukome link Naujosios Havanos. Norisi pamatyti tikrąjį, turistais nesužalotą, miesto gyvenimą. Kiek paklaidžioję triukšmingomis naujamiesčio gatvelėmis, smalsiai nužvelgdami kiekvieną egzotišką automobilį bei foto aparato objektyvą nukreipdami į tuščias parduotuvių lentynas greitai buvome priversti detaliai susipažinti su vietiniais turistų melžimo sugebėjimais. Baltaveidis turistas, kurio akutės sako “aš turių kukų” (kukas – CUC konvertuojamas Kubos pesas), Havanoje neliks nepastebėtas. Tik stabtelėję vienoje lauko kavinukių išgerti rytinio mochito, iškart sulaukėme draugo. Paiteiravęs ar gali prisėst, mat visi kiti staliukai buvo užimti, ir sulaukęs teigiamo atsakymo nedelsdamas pradėjo pokalbį. “Where are you from? Is it first time in Cuba? Is it cold in your country now?” Tai legendiniai klausimai, kuriuos išgirsi ant kiekvieno kampo. Kadangi tai pirmas mūsų draugelis, mes susidomėję tęsiame pokalbį. Juk taip įdomu kaip žmonės čia gyvena. Nuotraukoje supažindinęs su savo šeima, bei išpasakojęs kokius mokslus baigęs bei keliomis kalbomis šneka, taip pat pademonstravęs puikias savo geografines ir politines žinias apie Lietuvą, bei pasiprašęs pavaišinamas mochito, pagaliau priėjo tikslą. Pasirodo, kad mums labai labai pasisekė. Tik šiandien, galim nusipirkti cigarų už gerokai mažesnę kainą specialiame kooperatyve, kuris veikia tik kartą per mėnesį. Aišku, tai absoliuti nesamonė, bet kodelgi ten neapsilankius, juolab, kad netyčia prie mūsų kompanijos prisijungė dar ir cigarų fabriko kažkokio cecho revizorius. Taigi visi pasukame kooperatyvo link. Jis įsikūręs už kelių kvartalų ganėtinai apgriuvusio daugiabučio antrame aukšte. “Priimamajame” ant stalo puikuojasi kelios prabangios dėžutės su geriausių kubos cigarų “Cohiba” ir “Monte Cristo” užrašais. Atrodo gan patikimai. Kiekviena dėžutė turi specialų antspaudą ir visas reikalingas banderoles eksportui. Kainos dvigubai mažesnės nei parduotuvėje. Pvz. 25 Cohiba cigarai cia kainuoja 130 kukų (~110 EUR), parduotuvėje – 250 (~200 EUR). Bėda ta, kad jei neesi specialistas, didelė tikimybė, kad surizikavęs gali parsivežti paprasčiausių banano lapų suktinių... Tad tokiu atveju reikia padėkoti už ekskursiją ir pažadėti sugrįžti rytoj. Paliekant savo draugus ir besileidžiant tamsia laiptine žemyn, sutinkam dar vieną kooperatyvo gyventoją su kažkokiu pasiūlymu. Perdaug nesigilinę pažadėjom rytoj.



Nespėję įkvėpt gryno oro, kitoje gatvėje į parankę įsikibo nauja draugė. Pasirodo konkurentinio kooperatyvo agentė. O kitoje kelio pusėje mums jau šaukia dar viena tabako specialistė.



Karšta. Vėl stabtelime atsigaivinti. Ir čia vėl negalim pabūti vieni. Nauji draugai. Šį kartą Havanos specialistai. Išsiklausinėję iš kur mes, ar pirmą kartą čia bei ar šalta pas mus iškarto pasiprašo pavaišinami. Visiems draugiškai begurkšnojant mūsų draugė puikia anglų kalba išpasakoja geriausias naktines miesto vietas. Plius ant pageltusio lapelio nupiečia pažintinį maršrutą. Vėl pasiprašo būti pavaišinami. Pasakome, kad jau nebeturim pinigų – viską išleidome, ir tuo nepatikėdama dar pasiūlo apsilankyti kooperatyve. O jei reikia, gali palydėti iki bankomato. Šiaip ne taip atsikratome. Tačiau kiek vėliau vėl panaši istorija. Vėl mochito draugams plius pienas vaikui.

Pagirdę pusę Havanos grįžtame namo vakarienės. Sudėję visus dienos pliusus ir minusus nuspredžiame – tokios draugystės labai kerta per kišenę. Nuo šiol žodžiai „Lo Siento, pero no“ (apgailestauju, bet ne) lydi mus visos kelionės metu. Kita vertus, pirmąją dieną visi mūsų sutikti draugai paliko tik smagią, kiek komišką patirtį. Taip pat reikia pažymėti, kad sprendžiant iš pokalbių tematikos, kurią turėjome – tai išsilavinę ar gerai apsiskaitę žmonės, kuriems taip pat nesvetimos užsienio kalbos. Pasak Lonely Planeto, pavyzdžiui kvalifikuoti gydytojai metę savo profesinį darbą ir pasirinkę biznį gatvėje su turistais uždirba iki kelių kartų daugiau nei dirbdami pagal išsilavinimą valstybinėje įstaigoje kur atlyginimas svyruoja nuo 10 iki 30 kukų (8-25 eurų) per mėnesį.

Mūsų kelionių biblija visą laiką kartoja. Geriausios vakarienės mieste tai vakarienės savoje casoje. Ir tai absoliti tiesa. Standartinė kaina žmogui 10 kukų už kuriuos gali pasirinkti žuvį, krevetes, omarą ar tiesiog kiaulieną bei vištieną. Porcijos didžiulės kartu su juodųjų pupelių sriuba. Labai skanu. Be to pat prie stalo sutinki kitus savo namo gyventojus bei tai puiki proga ramiai pasisnekėti su savo šeimininkais.

Po tokios vakarienės tądien jau nebeturėjome jėgų naktinės Havanos pažinčiai. Vis dar gyvename Europos laiku, o taip pat reikia nepamiršti, kad ryt tik prašvitus vėl pradės skambėti telefonas.

Nauja diena mieste praėjo gerokai ramiau. Nužingsniavome dar toliau Meleconu iki Vedado rajono. Vedado kurtis pradėjo 1860-aisiais, tačiau daugiausia dominuoja 20-ųjų – 50-ųjų architektūra bei ikirevoliucinė prabangos atmosfeta. Jo gilumoje turistai per daug nevaikšto, tad čia galima surasti pigių vietelių greitam užkandžiui kur atsiskaitoma vietiniais pesais. Kuboje galioja dvi valiutos – tai kubos pesas ir konvertuojamas kubos pesas (kukas). Pirmoji pinigų rūšis skirta vietiniams, antra – turistams. Tačiau su pirmuoju pesu nedaug ką nupirksi. Kubiečiai turi specialias maisto knygutes, pagal kurias jie gali už pesus pigiau įsigyti ryžių, vištienos bei kitų maisto produktų. Deja, mėnesio norma yra tokia absurdiškai maža, kad to užtenka tik keliom dienom. O viršijus limitą, reikia pirkti rinkos kainom. Parduotuvėse kur atsiskaitoma pesais praktiškai nieko nebūna. Tad tokių būtinybių kaip dantų pastos ar muilo reikia ieškoti dolerinese (taip vietiniai vadina parduotuves kur atsiskaitoma kukais). Kainos ten vakarų Europos lygio ar dar aukštesnės, tad uždirbant pvz. 15 kukų ir norint 3 kukus (~2,80 EUR) išleisti dantų pastai reikia gerokai pasispausti.
Už vieną kuką gaunami 24 pesai. Tad mes oro uoste išsikeitę 10 – savo kišenes papildėm 240 pesų 5 pesų nominalo banknotais. Jie puikiai pravertė gatvės užkandinėse, turgavietėse, viešuosiuose tualetuose prie kurių visų be išimties budi darbuotoja su lėkštute bei šiaip atsikratant visokių įkyruolių.

Turime dar vieną dieną Havanoje. Kelionės pabaigoje čia dar lankysimės, tad absoličiai turistinę senamiesčio dalį bei kitas sostinės pramogas paliekame vėlesniam laikui. Šiek tiek apšilome, susipažinome su žmonėmis bei išmokome atsirinkti kaip ir su kuo šnekėt. Foto aparatas taip pat apturėjo daug džiaugsmo įviariuose miesto skersgatviose. Pats laikas traukti į paplūdimį.
Arčiausias ir lengviausiai pasiekiamas - Playa del Este. Jis įsikūręs 18 km į rytus nuo miesto. O patekti ten galima už 3 kukus įsigijus dienos bilietą specialiame turistams skirtame autobuse. Kuba turi daug nuostabių kurortų. Reikia tik gerai issirinkti poreikius atitinkančią vietą. Daugybė nuostabių paplūdymių, deja, penkių žvaigždučių statiniais yra visiškai įzoliuoti nuo vietinių ir nuo tikrosios Kubos. Pasak Lonely planeto, net maistas į šiuos viešbučius atgabenams tiesiai su turistais iš Europos ar Kanados. Tad jei nenori apturėti Gran Canarijos lygio poilsio Kubos saloje – Varadero, Cayo Coco, Cayo Larga bei galybę kitas susvilusiais britais ar kanadiečiais nusodintas vietoves rekomenduotina aplenkti net neatsisukus.
Lankantis Havanos apylinkėse, Playa del Este idialiai tinka kūnams pašildyti. Baltas smėlis, mėlyna jūra, mochito ir svarbiausia tai papludimys kur per laisvadienius suvažiuoja pusė Havanos. Mūsų atveju vienos dienos čia pilnai užteko. Kadangi tik kelionės pradžia, tad kiek vėliau aplankysim dar įspūdingesnes vietas.
Grįžus atgal į sostinę laukia staigmena. Pasirodo esame iškraustomi iš mūsų namų. Šią casą rezervavome trim naktim per casaparticular.org dar būdami Dubline. Tik atvykę, pasiprašėm dar vienos nakties. Sutarėm. Tik paskutinę dieną netyčia atsirado nauji klientai, kurių planuose 4 nakvynės. Tad mūsų šeimininkui jie, aišku, patapo svarbesni. Buvom operatyviai palydėti į kaimynius namus. Šiek tiek pasijutum nesmagiai, bet stengėmės per daug nekreipti dėmesio. Tie kas turi liseciją apgyvendinti turistus savose namuose privalo valstybei sumokėti apie 200 kukų mėnesinį mokestį nepriklausomai ar buvo tą mėnesį klientų ar ne. Tad konkurencija čia labai arši, o pinigai visada laimi.

Perkraustę kuprines išskubėjom pirkti bilietų rytdinenos kelionei į Trinidadą. Yra galimybė gauti autobusą nuo pagrindinių Havanos viešbučių, kas būtų labai patogu. Deja pavėlavom. Bilietus reikia rezervuoti prieš kelias dienas, tad rytojui vietų nėra. Teks bandyti važiuoti iš autobusų stoties. Tik ji įsikūrusi labai toli nuo miesto centro, o ten priskambinti ir pasiklausti dėl tvarkaraščių ir rezervacijų mums taip ir nepavyko. Viešbučiuose informavo, kad norint gauti bilietus reikia būti mažiausiai valandą prieš išvykstant autobusui. Deja skirtingi viešbučiai skirtingai nurodė išvykimo laiką...



Žinodami, kad mūsų autobusas į Trinidadą yra apytiksliai tarp 8 ir 10 val. ryto, į Viazul autobusų terminalą prisistatome dar gerokai prieš 7. Bilietus gauname. Išvykstam 8.15.
Viazul – tai pagrindinė tarpmiestinių autobusų kompanija Kuboje. Autobusai švarūs, nauji. Kinų gamybos. Tik vienas labai svarbus dalykas – be šiltų rūbų ten pražūsi mat šaldymas įjungtas visu pajėgumu.
Šešios valandos iki Trinidado neprailgsta. Vairuotojai reguliariai sustoja įvairiuose kaimuose pas ūkininkus tai vištos tai česnako nusipirkti. Jei reikia, dėl to gali ir gerą gabalą nuo kelio nusukt,tad parūkymui, per tas šešias valandas sustojimų tikrai per akis.

Ech.... Trinidadas.
Atvažaivom čia keturių dienų viešnagei, išbuvom visas aštuonias.



Autobusų stotyje išlipančius keleivius kaip mat užgula casų šeimininkai ar jų agentai. Rinktis tikrai yra iš ko, bet tikrai nerekomenduočiau pulti ant pirmo užpuolusio. Trinidadas nuostabus kolonialistinis miestas, tad pėsčiomis patraukus link Plaza Mayor (Casa de la Musica) – miestelio širdies galima surasti tikrai puikius, nustabius, pasakiškus (žodžiais neapibūdinsi) namus su erdviomis terasomis ir panašiai. Tad „šopinimuisi“ pasirinkimas didžiulis. Tik viena smulkmena – derėtis neverta. Visų pirma numušinėti kainos nuo 30 kukų iki tarkim 25 vargu ar pavyks (dėl jau minėtos valstybinės licensijos kainos), o antra ar verta?
Musų namus, kaip ir visus kitus Kuboje, rekomendavo Tonis, portalo casaparticular.org atstovas. Su juo dar prieš pat kelionę teko nemažai pabendauti, o viešnagės metu gavome iš jo daug patarimų bei nuorodų.



500 metų senumo miestas pakeria nuo pirmosios minutės. Kiekvienas senamiesčio kampas tarsi muziejus po atviru dangumi. Dar ispanų laikais akmenimis grįstos gatvės dvelkia visiška istorija ir jei ne kokia prariedanti „Pobeda“, sunkiai susivoktumei kuriame amžiuje esi.
Žmonės atsipalaidavę – dieną leidžia gatvėje, vakarus prie serialo. Mieste galybė labai jaukių kavinių su gyva muzika ir šokias. Čia veikia daug meno galerijų bei mielų smulkmenų parduotuvių. Tai idiali viena kokybiškų siuvenyrų ar įdomių meno dirbių įsigijimui. Tiesa, prieš perkant kokį paveikslą, reikia susitvarkyti jo eksporto dokumentus. Tai kažkiek kainuoja ir trukti gali kelias dienas.



Piečiau nuo miesto, maždaug už 15 km. driekiasi Ancon pusiasalis balto smelio pakrantėmis. Tai puiki vieta ramiam jūros poilsiui. Tiesa, čia yra trys sovietinės statybos viešbučiai su nuomojamais gultais ir kavinėmis, tačiau keli šimtai metrų į šoną ir esi vienui vienutėlis. Čia taip pat galybė pusiau privačių vietinių prižiūrimu paplūdimių, kur visad pagal poreikį bus parūpinta romo ar tarkim šviežiai pagaminto omaro.

storyLazyload();