Kataras - turtingiausia pasaulio šalis pagal BVP tenkantį vienam gyventojui. 3mln. gyventojų ir tik ~320 tūkst. piliečių. Galima sakyti, 90% gyventojų dirba vardan 10% gerbuvio. Pagal dujų atsargas mažasis Kataras trečias pasaulyje. Tai vienas svarbiausių dujų tiekėjų, todėl pinigų šiai šaliai netrūksta. O kai yra labai daug pinigų, jie konvertuojasi į ką nors verto dėmesio.
Taigi galima pradėti nuo Qatar Airways. Nacionalinės Kataro avialinijos paskelbtos geriausiomis net 5 kartus per pastaruosius 10 metų, o palyginimui pagrindinis konkurentas Emirates - tik 2 kartus per tą patį laikotarpį. Nesu reiklus patogumams skrydžių metu, bet vietoj įprastinio pamiegojimo buvau prieš savo valią priverstas mėgautis visais QA teikiamais patogumais. Personalas super paslaugus, lėktuvai tiesiai iš gamyklos, sėdynės išblizgintos ir net butelinis vynas ekonominėje klasėje. Man asmeniškai, didžiausią įspūdį paliko sklandžiai ir greitai veikiantis pramoginis ekranas (taip vadinama In-Flight Entertainment sistema). Dažniausiai liečiamieji ekranai labai greitai tampa neliečiamaisiais - pradeda lėtai veikti, susidėvi ir veda keleivius iš kantrybės. Bet Qatar Airways išbandžiau visas funkcijas, viską pamaigiau ir dar pasižiūrėjau naujausius(!) filmus.
Skrydžius su Qatar Airways susidėliojau neatsitiktinai, tokiu būdu turėjau progą paskraidyti penkiais skirtingais lėktuvų modeliais CRJ-900 (jungiamasis CityJet), Embraer 195 (jungiamasis Austrian Airlines), B777-300ER, B787-8 ir šviežiausiu A350-900. Visus šiuos žaisliukus vienija bendra savybė - į orą komerciniams skrydžiams jie pakilo XXIa. Komercinėje aviacijoje, kurios prioritetas visada išlieka žmonių saugumas ir patikimumas, o ne laiko nepatikrintos inovacijos, tai laikoma high-endu. Sakykime automobilių pramonėje įprasta išties naują modelį išleisti kas penkis metus, o čia tik kas 15-20 metų. Palyginimui legendinis B747, apskritai, vizualiai nepasikeitęs nuo gamybos pradžios 1969m.
Bet čia dar ne viskas. Toliau laukia Kataro sostinės oro uostas. Doha Hamad oro uostas šiuo metu pripažįstamas trečiuoju pasauliniame reitinge. Dar jis pripažintas pačiu prabangiausiu. Terminalų viduje važinėja metro. Daug brangių statybinių medžiagų ir neribojamos architektų fantazijos. Aplinkui prestižinių vardų prestižinės parduotuvės su prestižinėmis prekėmis. Kadangi šalis ruošiasi FIFA 2022 futbolo čempionatui, tai oro uostas nuolatos plečiamas. Žodžiu, čia galima praleisti bent pusdienį viską apžiūrinėjant.
Aš atvykau dviem mėnesiais anksčiau nei miesto metro linija pasieks oro uostą. Todėl ieškau autobuso į centrą. Šiaip ne taip oro uosto gale randu autobusų stotelę. Čia tik aš ir keli darbininkai imigrantai (visi greičiausiai naudojasi taksi). Laukimo salėje marinuojame pusvalandį. Tokiais intervalais važinėjantis vienas svarbiausių miesto autobusų kelia nerimą. Kaip vėliau paaiškės mano santykiai su Dohos autobusais visai nesusiklostys.
Oro uostas arti - vos 14km. sostinės centro. Taigi į pagrindinę sostinės gatvę Al Corniche atvažiuojame greitai. Pakeliui matau vieną iš futbolo čempionatui naujai statomų stadionų Ras Abu Aboud. Keliai nuostabūs, nauji ir platūs. Todėl, kai išlipu stotelėje priešingoje, greito eismo aštuonių juostų gatvės pusėje nei Nacionalinis Kataro muziejus į kurį noriu patekti... Tada suprantu, kad niekur aplinkui nenumatytas nei pėsčiųjų perėjimas. Rizikuodamas, gauti baudą kertu keturias juostas, įveikiu aukštą apdulkėjusią skiriamąją tvorą, perbėgu dar keturias juostas. Ir visas murzinas kaip benamis ateinu į muziejų.
Labiausiai noriu patekti į kondicionuojamą patalpą ir apsiprausti tualete. Lauke esantys visi +40 greitai paverčia žmogų išsekusiu klipata. Atsigavęs prisimenu, kokia buvo mano išankstinė šios vietos lankymo priežastis - naujausias grandiozinis Kataro muziejus kainavęs 5 kartus daugiau nei mūsų Valdovų rūmai. Didžiam architektūros fotografų džiaugsmui – garsus prancūzų architektas kompleksui suteikė neįprastas Dykumų Rožės formas. Aš muziejams pastatytiems plyname lauke niekada neturiu didelių lūkesčių. Todėl galiu pasakyti, kad man patiko kaip panaudotos šiuolaikinės garso ir vizualizacijų technologijos. Daug gerų sprendimų padedančių įsijausti į Kataro istoriją (gal aš per mažai aplankęs šiuolaikiškiausių muziejų). Tiesa, pačių istorinių eksponatų Valdovų rūmuose turbūt yra daugiau, tai atsakymas kodėl prireikė visų šių XXIa. techninių gudrybių.
Kol dar vidudienis į miestą kišti nosies nesinori, todėl keliauju į netoliese esantį Islamo Meno muziejų (Museum of Islamic Art) pas visagalį kondicionierių. Iš toliau muziejus atrodo lyg tupinti musulmonė su nikabu. Viduje grakštūs architektūriniai ir dizainerių sprendimai islamo raštų ir geometrinių figūrų tema. Ir vėl labai trūksta eksponatų. Sakyčiau, didžiulė prabanga laikyti vos kelis smulkius artefaktus erdvioje prabangioje patalpoje. Bet didžiausias muziejaus privalumas fontanų terasa su vaizdu į miesto verslo kvartalą. Dangoraižių prismaigstyta tankiai lyg Manhetene (tik žemesni). Aukščiausias iš jų Kempinski Residences & Suites 254m. Doha, kaip ir visos Persijos įlankos šalys, matuojasi metrais ir jau pradėjo bent trijų dangoraižių statybas, kurie sieks pusę kilometro aukščio. Laikui bėgant tai turėtų tapti viena įspūdingiausių dangoraižių horizonto linijų regione.
Reikia prasiblaškyti, todėl gaudau taksi. Vairuotojas egiptietis, nuolatos plepa. Pasakoja, kad grįžta pas šeimą porą kartų per metus ir kad uždirba neblogai, todėl savo šalyje yra labai gerbiamas. Apsitariam, kad jis mane vežios tris valandas ten kur aš sugalvosiu. Kadangi tai brangusis Kataras - turėsiu atsisveikinti su 100 rialų (1 EUR = 4,5 rialo). Lekiame link Pearl of Qatar – Kataro Perlo rajonas. Tiksliau, tai itin prabangaus būsto sala. Prabangiausias kvartalas - Marsa Arabia. Milijonai dolerių, vardinių jachtų pavidalu, sūpuojasi dirbtinėje įlankoje kvartalo centre. Piazza Arabia einu pro Versace, kairėje Rolls Royce salonas, o dešinėje Ferrari. Vairuotojas vis linkčioja galvą, ar aš dar gyvas nuo įspūdžių. Bet tiesą sakant, galima tik pasidžiaugti už brendus gerai mokančius parduoti europiečius. Įdomu kokie lietuviški prekės ženklai čia galėtų sau rasti vietos. Gal tokie ekskliuzyviniai Chocolate Naive ar D‘Efect, ar kiti turėtų ką pasiūlyti Dohai?
Po penkių minučių parkuojamės specialiai viešbučiui supiltoje saloje. O viešbutis saugomas milžiniško žirgo vadinasi Marsa Malaz Kempinski – pati nekukliausia apgyvendinimo įstaiga visame Katare. Jeigu architektai taip pasistengė projektuodami fasadą ir aplinką, tai abejonių dėl interjero tiesiog neturiu. Suprantama, prezidentinio numerio inspektavimą pasilieku kitam kartui.
Taip suprantu arabai labai mėgsta viską kas itališka. Bent jau taip jaučiuosi važiuodamas per Dohos Veneciją. Kvartalas suprojektuotas venecietišku stiliumi: kanalai, tiltai per kanalus, gatvės apšvietimo stulpai, grįstas grindinys, namų fasadai, balkonai, pastelinės spalvos. Žodžiu tai ne kino dekoracijos, o iš tikrųjų gyvenamas kvartalas. Nors, aš manau, kad Venecijos merija slapčia ruošiasi perkelti visus savo gyventojus, kai pakils jūros vandens lygis. Netyčia aptikau jų slapčiausią bazę.
