Jungtinė Karalystė: Kalnai, įkurtuvės ir pagiriamasis žodis Velsui

Kelionės priešistorė.
Nei metai neprabėgo ir aš pagaliau baigiau rašyti savo pernykštės kelionės Velse prisiminimus. Kelionės priešistorė yra beveik tokia pat linksma, kaip ir pati kelionė, tai truputį papasakosiu. Turiu puikų bendradarbį, kuris prieš kelis metus nusipirko bažnyčią Anglijoj, Macclesfield miestelyje prie Mančesterio ir perdarė ją į gyvenamą namą. Į svečius į tą naująjį būstą aš pasiprašiau iškart apie tai sužinojusi, kai remontai dar net nebuvo prasidėję . Ir va pagaliau po kelių metų atėjo laikas, kai pertvarkymas baigėsi ir jis visą mūsų skyrių pakvietė į įkurtuves. Tiek laukta tiek laukta, o kai pagaliau ateina pakvietimas, pasirodo, kad puota numatyta kaip tik tam savaitgaliui, kai Lietuvon važiuoti ruošiausi. Savaitgalis prailgintas, tai proga puiki namo sulakstyti - taip buvau galvojus. Teko galvoti iš naujo ir greitai supratau, kad gi čia puikiausia proga Jungtinę Karalystę aplankyti, nes gi tiek ten tesu buvusi... vis atrodo kad taip arti, bet niekad neprisiruošiu nuvažiuoti.

Vėl nudrožiau pas kolegą ir paklausiau o ką, jei vietoj vienos dienos aš visom keturiom atvažiuočiau, ką ten aplink Mančesterį galima veikti, na kokių gražių senų miestelių, pilių ir panašiai? Bandau jį įtikinti, kad Anglijos kultūra mane domina. O jis mane pažįsta ir iškart duria į silpniausią vietą – na, nepertoliausiai yra toks Lake District, ten gražūs kalnai, arba gali aplankyti Snowdonia nacionalinį parką, kur irgi kalnų rasi. Kad būtų aštriau, čia pat pagooglina porą paveikslėlių tos Snowdonia kalnų karalystės. Savaime aišku, kad paminėjus kalnus manęs daugiau įtikinėti nebereikia, aš lekiu pirkti bilietų, o Filas šypsosi sau patenkintas, lyg kokį naudingą darbą būtų nudirbęs. Va taip va kalnai pradėjo susirasti mane patys. Rimtai sakau, kad besiruošdama į tas įkurtuves aš visiškai neketinau niekur lipti.

Bėda tik ta, kad jei noriu į kalnus važiuoti, tai reiks mašinos, o vairuoti JK neteisinga kelio puse tai aš nenoriu. Visai neseniai prieš tą kelionę buvau skaičiusi Aušros įspūdžius apie vairavimą Anglijoje ir laiminga sau svarsčiau, kad jau aš tai tikrai niekada šito nedarysiu. Na, kuo dažniau kažkam sakai niekada, tuo greičiau gyvenimas suteikia progą to imtis. Nori į kalnus – teks vairuoti Anglijoj. Aš bandau būti gudri, ir įkalbinu kitą kolegą, kuris irgi pakviestas į puotą, yra britas ir baisiai myli kalnus, prisijungti prie žygio. Jis iškart sutinka ir vairuoti ir į kalną lipti, kitą dieną atitempia Snowdonia žemėlapį, o trečią pasako, kad deja jį prieš jo valią išveš į Prancūziją ir jis dalyvauti negalės....

Paskutines viltis sukaupusi rašau dar vienam geram draugui britui, kuris dabar Londone sėdi ir kuris po ilgokų įkalbinėjimų sutinka veltis į avantiūrą, jei po kalno bus priimtas į įkurtuves. Gerai sakau, susitarsim. Filas visai neprieštarauja dėl vieno papildomo svečio.

Kelionės priešistorė tuo nesibaigia, nes apie savo planus apsiskelbiu Facebuke, ir tada paaiškėja, kad mano senai matyta bendramokslė dabar gyvena Česteryje, kurį kaip tik ketinau aplankyti važiuodama į Snaudoniją. Susitariam susitikti, o kaip kitaip. Va už tokius siurprizus aš tą Facebook‘ą tikrai mėgstu. Gaunasi taip, kad tos mano keturios dienos staiga patampa suplanuotos vos ne valandų tikslumu.

Kelionė.
Keliavau su pigiena Ryanairu, kuris kaip visi žino, skraido į pačius nepatogiausius oro uostus. Autobusas vežantis į Charleroi oro uostą tą ketvirtadienio vakarą strigo tokiam kamšty, kad palaidojau visas viltis spėti į lėktuvą ir parašiau savo kalno draugeliui į Angliją, kad jau manęs gali nebelaukti. Nelabai žinau kaip, bet oro uoste atsidūrusi 15 min iki skrydžio, aš į lėktuvą spėjau. Stresui numalšinti lėktuve nusiperku vyno ir traškučių. Atsipalaiduoju, pradedu gurkšnot vyną, atsidarau traškučių pokelį, suvalgau porą. Pasidairau į žavų raudonplaukį kaimyną. Tas šypsos bet kalbinti nedrįsta. Suvalgau dar traškutį ir staiga girdžiu piloto pranešimą: „ponios ir ponai, už pusvalandžio leidžiamės“. Kaip, kur leidžiamės? Gi dar tik pakilom... Mikliai susipilu vyną gerklėn ir tada taukšt į galvą mintis, kad gi manęs oro uoste laukia nuomotas automobilis, su vairu dešinėj pusėj. Nors ir susiradau bendražygį kalnams ir vairavimui, jis manęs lauks Česteryje už kokio šimto mylių ir tik rytoj. Va ir prisižadėjau – niekada nevairuosiu neteisinga kelio puse...

Bet vynas padaro savo ir apie automobilį pamiršau taip greit, kaip ir prisiminiau. Lėktuvui išnirus pro debesų sluoksnį, pasimato gegužyje tarpstantys Anglijos laukai. Gretimai sėdintis flamandas balsu pasako tai ką galvoju aš: „Kaip žalia!“ Mes pradedam plepėti. Pasirodo jis su tėvu, trimis broliais ir svainiu atsikrido ilgam savaitgaliui pasivaikščiot po Anglijos kalnus. „Tai ir aš į kalnus!“ – iš kart jam viltingai rėžiu tikėdamasi, kad mums į tą pačią pusę, bet paaiškėja, kad ne. O gaila...

Automobilių nuomos punkte man įteikia naujutėlės baltutėlės audi raktelius (dėl visko kaltas Filas, prigrasinęs neimti pačios pigiausios kategorijos mašinos nes anot jo, gausiu kibirą ir į jį netilpsiu, todėl užsisakiau truputį didesnį automobilį). Ir ką dabar daryt? Jei būčiau normaliam pasauly dabar iš laimės šokinėčiau, turėdama galimybę vairuoti šitą mašiną, o dabar atsisėdu „keleivio“ vietoj ir nelabai žinau, ko čia imtis. Gerai bent, kad mašina su automatine pavarų dėže. Dar gerai, kad mano mielas kolega atriedėjo manęs pasitikti, todėl mano pirmoji kelionė baigėsi gerai, nes aš paklusniai kaip šuniukas važiavau jam iš paskos iki pat namų.

Buvusi bažnyčia po visiško pertvarkymo atrodo nuostabiai ir yra paversta į tobulus erdvius namus lyg iš garsių dizaino žurnalų. Visi kiti svečiai susirinks dar negreit, tad mes su kolega ir dar vienu ankstyvu svečiu sukrintam ant plačios sofutės erdvioje virtuvėje ir tauškiam apie Europos politiką. Atsipalaiduoju, nes vairuoti vėl teks tik rytoj.

Ryte baimės vėl pilnos kelnės, nes tiedu ponai linksmai aptarinėja mano tuoj įvyksiančią kelionę iki Česterio, svarstydami, kaip čia man pavyks. „Na tik jau nereikia“, supykstu ir išriedu į kelią (vaidinu išdidžią, baimę paslepiu po ramybės kauke). Turiu pasidžiaugti, kad streso situacijoj mano protelis vistik veikia ir ties kiekviena sankryža paslaugiai pasufleruoja kuria juosta važiuoti. Tada jau šaunu į autostradą ir riedu į Česterį.

Česteris

Česteris yra vienas gražiausių miestų Anglijoje, su labai ilga ir turtinga istorija, kuriai patyrinėti deja pritrūko laiko, nes pagal planą čia turėjau praleisti tik kelias valandas, susitikti Paulą, tada savo senokai matytą draugę ir tada keliauti toliau, į Velsą. Jei trumpai, miestą 79-aisiais metais po Kristaus įkūrė romėnai. Dar ir dabar ten pilna įvairiausių romėniškų statinių ir iš po žemių atkapstytas amfiteatras, apie kurį kažkada senai buvau mačiusi televizijos laidą.



Kažkada 7-me amžiuje čia pastatė pirmą bažnyčią, kuri tapo pirmu Krikščionybės simboliu tuose kraštuose. Dabar ji vadinama Švento Jono bažnyčia. Miesto istorija sėkmingai rutuliojosi iki šių dienų, ir štai anglai turi šaunų ir dailų miestą su romėniškos pirties likučiais, viduramžių miesto sienomis, kurios yra bene geriausiai išsilaikę visoje Anglijoje, nuostabiomis senomis bažnyčiomis ir katedromis bei garsiuoju Eastgate laikrodžiu. Dar tas miestas pilnas tokių tipinių baltai juodų namų, kurių tikslaus architektūrinio pavadinimo aš nežinau, bet kurių daugiausia buvo pastatyta karalienės Viktorijos valdymo metais, nors jie atrodo lyg išlikę iš viduramžių.



Su Lena mes susitinkame prie garsiojo Eastgate clock. Rytinių vartų laikrodis, jei jau kalbėtume lietuviškai. Kodėl jis toks garsus ir poluliarus, niekas ištikrųjų nežino, bet visi žino, kad tai antras labiausiai fotografuojamas laikrodis Anglijoje po Big Beno. Juokinga su tuo laikrodžiu siejama istorija atspindinti Anglų požiūrį į Velsą kilusi iš to, kad tas laikrodis turi tris ceiferblatus, tai yra jame laiką gali matyti žiūrėdamas iš pietų, rytų ir šiaurės bet ne iš vakarų, kur yra Velsas. „Mes Velsui laiko neturime“, juokais aiškina anglai.

Su Lena ir Paulu mes prasieinam pro miesto įžymybes, pirtis, viduramžių sienas, baltai juodus namus ir užsukame į Švento Jono bažnyčią. Ji yra nuostabi, mums pagidauti pasisiūlo senyva moterėlė, kiek suprantu čia dirbanti, bet ji daugiau pati gėrisi bažnyčios arkomis, langais ir paveikslais, nei kad mums pasakoja. Daug nutyli, o tarp eilučių išsako savo nuomonę apie šio pasaulio kasdienybės ir irstorijos santykį.

Po to būtiniausiai užsukam į labai puikią bet kartu ir keistą katedrą, kur gali rasti valgyklą, suvenyrų parduotuvę, vidinį kiemą bet ne meldimosi erdvę su altoriumi (aš bent jau jos nepastebėjau). Bandydama paieškoti daugiau informacijos apie ją internete, aptikau katedros interneto svetainę, kur labai moderniai reklamuojamos katedroje teikiamos paslaugos, įskaitant mišias. Na ką, galvoju, tokie dabar laikai. Matyt tas posakis „jei tavęs nėra internete, tai reiškias nėra niekur“ jau galioja ir bažnyčioms.





Nors ir labai nesinori, bet gana greit tenka atsisveikinti su Lena, pažadėjus ją būtinai kada nors greitu laiku aplankyti. Pažadu, nors žinau, kad šiais metais ne aš planuoju savo laiką, o tai už mane padaro darbas, todėl vargiai savo pažadą išpildysiu..

Su Paulu grįžtam į mašinų aikštelę, ketindami keliaut toliau, bet man jau nekyla mintis prašyti jo, kad vairuotų. Aš noriu pati sėdėti už šitos mašinos vairo!

Trumpai pasitariam (pasiginčijam) ką toliau veikti. Mūsų viešbutis Snaudonojoj yra Betws–y-coed miestelyje, kur šiandien vakare nelabai bus ką veikti. Aš esu nusiteikusi dar kokią įdomią vietą aplankyti ir man tenka pasikliauti Paulo žiniomis, nes toliau Česterio namų darbų nelabai buvau atlikus. Jis siūlo aplankyti pakrantės miestą Llandudno. Įvažiavus į Velsą mus pasitinka nuostabiausi velsietiški miestų ir kaimų pavadinimai, kurių nei perskaitysi, nei ištarsi, nei juo labiau įsiminsi.

Gegužės mėnuo, bet oras čia drėgnas ir vėsus, visas dangus apniukęs ir lauke purškia smulkus lietus nuo kurio nėra kaip saugotis. Apie tą britų salų orą Paulas man atskaitė paskaitą dar prieš sutikdamas su manim keliauti. Jo primokyta gero oro negalėjau tikėtis nei per kur, ir turėjau džiaugtis tuo purškimu, nes kitaip nebus, o bet kurią minutę gali pradėti pilti lyg iš kibiro. Gerai jau, klausau ir bandau mėgautis pilkuma (nelabai jau ji skiriasi nuo briuseliškosios). Paliekam mašiną pakelėj ir traukiam pasivaikščioti po žymiausią Velso kurortą, kuris įsikūręs palei plačią ir nuostabią įlanką. Čia, nuo paplūdimio atskirta dailia alėja rikiuojasi eilė nuostabių ir baltutėlaičių Viktorijos laikų viešbučių. Dangaus pilkuma negali paslėpti akinančio jų fasadų baltumo.

Pakrantė tikrai atrodo gana viliojančiai ir aš tikiu, kad vasarą čia tikrai turi būti smagu, gyva ir tiršta poilsiautojų.
O dabar štai pajūriu slankioja tokios neaiškios porelės kaip mes du – susisukę į neperšlampamus apdarus ir apsimetantys kad čia jiems labai patinka. Beje, jūros tuo metu nelabai matosi, atoslūgio metas. Čia mėnulio įtaka didelė ir jis nuolat tampo Airijos jūros vandenis pirmyn ir atgal.

Paulas man vis rodo į virš miesto stūksantį kalną, kuris vadinasi The Great Ormo. Tai didelis ir plokščias kalkakmenio kauburys ribojantis vakarinę miesto dalį nuo jūros ir užsibaigiantis įspūdingu skardžiu, kurio mes nepamatėm, nes laiko pritrūkom. Man beliko tik pasvajoti apie užsilipimą į tą kalną, nuo kurio turi atsiverti puikiausias miesto vaizdas.

Labiausiai tame mieste man į atmintį įstrigo viešbutis jam labai tinkančiu pavadinimu: The Grand Hotel. Jis įsikūręs ant uolos virš jūros, tiesiog tobuloje vietoje, bet nei iš arti nei tuo labiau iš toli nerodė jokių gyvybės žymių ir man atrodė kaip koks vaiduoklis, kažkada buvusių daug geresnių laikų prisiminimas. Tobulas, kadais spindėjęs, bet dabar apšepęs ir greičiausiai tebestovi tik todėl, kad jame gyvenančios dvasios jį palaiko. Nežinau, kodėl aš tokį įspūdį apie jį susidariau. Dar jis man priminė tą puikųjų filmą pagal S. Kingo romaną „Švytėjimas“. Toks tobulas bet apleistas ir gerokai pavargęs, liūdnas grožis.



Paului pasiūlius į jį užsukti, mes taip ir padarėm ir aš su didžiausiu nustebimu supratau, kad viešbutis visgi buvo gyvas o viduje kaip ir turėjo būti spindėjo pastato didybę atitinkantis prašmatnus, klasikinis stilius, rožinė sienų spalva ir krištoliniai šviestuvai, po kuriais ant dailių kanapų ilsėjosi viešbučio svečiai. Atrodė, kad netyčia į kokį seną filmą įsibroviau – viskas buvo gražu bet kažkaip tolima ir lyg atgabenta iš praeities.

Išlindus iš viešbučio pradėjo dar stipriau lyti, tad teliko sėsti į mašiną ir iškeliauti, paslapčiukais viliantis čia kada nors atvažiuoti, kai bus „gražus oras“ nors anot Paulo, taip beveik nebūna. Pakeliui į Betsw –y-coed būtinai sustojam žvilgtelėti į garsią viduramžių pilį Conwy Castle, nors laiko jai aplankyti ir nėra.



O galiausiai atriedam į savo viešbutėlį jaukiame kalnų miestelyje, kur susirenka visokio plauko keliautojų.


Viešbutis jaukus ir malonus, labai tradicinis angliško (atsiprašau, Velsietiško) stiliaus. Jauties kaip kaime pas britų bobutę, kur langus dengia nėriniuotos užuolaidėlės, palei duris – zuikių statulėlės o pasitinka linksma ir paprasta šeimininkė. Ji noriai bendrauja su Paulu, pasakoja jam kažką apie savo vyrą, o aš jos kalbos beveik nesuprantu.

Snowdonia. Tryffin and Glyderau
Dar viena priežastis, kodėl taip aktyviai pradžioje ieškojau kelionės kompaniono buvo ta, kad pati viena po kalnus bastytis aš nelabai mėgstu. Ne tik dėl saugumo (Snaudonijos kalnai neaukšti ir pilni turistų, tad čia nebūtų ko baimintis) bet daugiau dėl kelionės planavimo ir orientavimosi kalnuose, kuo labai pasigirti negaliu. O dabar štai buvau su Paulu, kuris jau čia yra lankęsis ir žino pačius gražiausius maršrutus. Visiškai pasitikiu jo kalnų žiniomis, ir to pasitikėjimo vedama sutinku ryt žygiuoti visai ne į Snaudeną (Snowdon) – aukščiausią Snowdonia nacionalinio parko kalną, o į Tryfan ir Glyderau viršūnes. Du kalneliai šalia vienas kito, neaukšti tik virš 900 metrų, ir patys gražiausi, man taip priburia Paulas. Gerai jau, važiuojam.

Booking.coms
storyLazyload();