Jordanija per Ramadaną

99

8 diena - Petra>Wadi Rum

Iš Petros ryte išvažiuodami dar sustojam poroj taškų su gražia miesto panorama. Vykstam link Wadi Rum - dykumos, kurioj šiandien nakvosim. Kelias veda per Wadi Musa - kitą dykumą, ją įveikus sukam į Desert Highway - didžiausią Jordanijos autostradą. Ja tiesiu taikymu šaunam iki pat Wadi Rum ir parkingo, apie kurį ir atvykimo į jį laiką sutarėm iš ryto per Whatsapp su stovyklos šeimininku. Nors vėluojam, atvykus parkinge laukia pagyvenęs žmogelis, pamojuoja, kur statyti mašiną. Važiuojam į jo nurodytą vietą, užvažiuojam ant menko smėlio kauburėlio, ir mašina užstringa. Na, ne džipas konkrečiai. Sukeliam žmogeliui juoką, jis jau rodo kita kryptimi, atbuli iš smėlio išsimalam ir statom mašiną kitoj parkingo pusėj, kur smėlio nematyti. Pasisekė. Šokam į beduino džipą, ir lekiam į stovyklą.

Stovykla - kaip ir įsivaizdavom ir matėm nuotraukose - prie pat uolos, vyrauja raudonai juoda spalva - daug mažyčių palapinių ir viena didelė - bendra patalpa. Jamal Rum Camp vadinasi, pigi, geri atsiliepimai, daugiau nieko ir neieškojom vienai nakvynei - tiesiog norėjosi patirti tą jausmą. Aplink nei gyvos dvasios, pasitinka tik šeimininkas - vienas iš šešių brolių, valdančių šią stovyklą. Džipu mus, pasirodo, atvežė jų visų tėvas. Šeimininkas parodo mūsų kambarį-palapinę, mes ten susimetam daiktus ir maunam į bendrą patalpą, nes mūsų palapinėse būti yra tiesiog per karšta.

1

Bendroj palapinėj kur kas geriau - padarytas skersvėjis, dideli langai (arba skylės sienoje), todėl galima ramiai būti ir nekentėti karščio. Geriam arbatą, kavą, pažindinamės su šeimininku, pasirodo, daugiau svečių į stovyklą dar net ir nėra atvažiavę. Vėliau atvyksta keturi kiniečiai, su jais diskusija irgi įdomi, susidraugavom, po to automatiškai kartu ir į dykumos turą džipais išvažiavom. Pora kartų išlendam apeiti aplink stovyklą, pamatyti vaizdus, bet ilgai vaikščioti tiesiog neina - per karšta.

Trečią valandą pajudam į turą džipu. Veža tas pats dėdžiukas, važiuojam su keturiais kiniečiais, vienas iš jų pasirodo meniškos sielos, nuo pat pradžios parodo norą mus nufotografuoti. Nesipriešinam, po to jau nė žodžio paprašyt nereikia. Mudviejų nuotraukas turėjom kiekvienoj stotelėj :) po 30 dinarų žmogui kainavo visas šitas malonumas - keturių valandų trukmės ekskursija. Kanjonai, uolos, arka, kurią tikrai esate matę, jei nors kiek domėjotės Jordanija, smėlis, ir mes, stoviniuodami prie vis kito objekto. Tiesa, smėlio po to pasidarė kiek per daug, nes kilo smėlio audra, per kurią vienu metu ir matyti nieko nebėjo. Nors beduinai sakė, kad čia tiesiog vėjuota. Čia vėlgi randam pliusą, nes ant uolos, ant kurios paprastai visi džipai suveža žmones stebėti saulėlydžio, praktiškai nebuvo žmonių - niekas nenorėjo lipti aukštyn per tokį vėją ir smėlį.

Mes lipam į patį viršų ir visgi sugebam pasimėgauti tuo saulėlydžiu, o ir smėlis aukščiau ne taip kapoja. Saulė nukrinta labai greitai, ir judam atgal į savo stovyklą, kur organizuojama vietinė vakarienė. Vakarienė gaminta ypatingu būdu - mėsa, bulvės ir daržovės keptos/troškintos po žeme, specialioj trijų aukštų keptuvėj, aišku, įvyniota į foliją etc, laužavietė užversta smėliu, kad įspūdį sustiprinti ištraukiant iš po žemės. Skonis - puikus, viskas vyksta bendroj palapinėj, kur suėję visi stovyklos svečiai (išskyrus keletą mūsų tautiečių, kurie vieninteliai vakarienės (ji mokama - 10 dinarų žmogui, tai nei teko su jais bendrauti, nei labai norėjom) atsisakė, jauki atmosfera, po to viskas persikėlė prie laužo.

Nakčiai įsivyravus, tas pats beduinas, su kuriuo visą dieną nemažai teko bendrauti, pasiūlo eiti pasivaikščioti į dykumą. Perskaito mano mintis - mėnulis pilnatyje, viskas matosi, naktis šilta, tai tas pasiūlymas išlaisvino, mudu metam avalynę į šoną (beduinas sako you are crazy), ir išeinam basi, ir su mumis dar eina lenkų pora. Einam gilyn pora kilometrų, sėdam ant smėlio, ir tiesiog mėgaujamės. Čia buvo vieta, kur pavyko labiausiai atsipalaiduoti, kur ir daugiausiai išgirdom apie vietinių tikras tradicijas, gyvenimo būdą, pomėgius ir panašiai, o ne tai, ką papasakos gidas ar internetas.

Pasidalinom ir savo istorijomis ir stereotipais, ir gerą valandą taip prasėdėję smėlynuose, grįžom į stovyklą. Susižiūrim aplinką, susiplanuojam saulėtekio sutikimą, ir einam miegoti.

9 diena - Wadi Rum > Aqaba

Užmigti sekėsi sunkiai dėl karščio ir vis dar smilkstančių nuo laužo dūmų, bet žmona tuo nesiskundė :) Bet kokiu atveju, keliamės 5.30 ryto, ir tiesiu taikymu šaunam prie netoliese esančios nedidelės uolos, lipam ant jos, ir stebim iš už uolų lendančią saulę.

Aplink - nei gyvos dvasios, niekas, išskyrus tuos pačius keturis kiniečius, ryte saulės pasitikti neatsikėlė, o kiniečiai išmynė į organizuotą ekskursiją. Mums nuo to tik geriau - visas horizontas, į kurią pusę bepažvelgsi, visiškai tuščias. Tokie vaizdai, kylanti saulė, tyla aplink, besikeičiančios spalvos - belieka tik giliai atsidusti ir bandyti praryti akimis ir atmintimi visas tas akimirkas. Pabūnam dar keliolika minučių, kol saulė staigiai pakyla jau kur kas aukščiau, ir pareinam į stovyklą. Ten vis dar tylu, visi miega, mes tam nesipriešinam ir iki pusryčių dar turim pora valandų, todėl krintam nusnausti. Šįsyk palieku atidarytas duris, ir rytinis miegas tampa kur kas gaivesnis ir produktyvesnis negu visos nakties miegas.

Prabundam jau nuo žmonių brazdesio, puikiai pailsėję, valgom pusryčius, ir sėdam į tą patį džipą važiuoti iki parkingo, kur laukia mūsų žvėris Hyunday’us. Atsiskaitom su šeimininku, sumos nesutampa mums į gerąją pusę (be abejo, ne be šeimininko žinios :) ), atsisveikinam, ir judam link Aqaba - uosto, kuriame turim paskutines dvi nakvynes. Kelias šįsyk veda autostrada, todėl neprailgsta. Nakvynė rezervuota keli kilometrai į pietus nuo Aqaba, kad būtų šalia Raudonosios jūros ir pakrantėj esančios Aqaba Marine Park - 7 kilometrus besidriekiančio parko po vandeniu, realiai labiau skirto narams, tačiau tiks ir mums su snorkellinimo įranga - akiniais ir vamzdeliu.

Viešbutis - pigus, bet arti jūros ir su vaizdu į ją, turi gerus atsiliepimus, baseiną, kuris labai tiko tiek atsikėlus ryte, tiek vakare atsigaivint po sūrios jūros. Visi reikalingi patogumai yra, o mes žmonės - paprasti, patys rinkomės tokį atostogų tipą savo noru, todėl tuo ir mėgaujamės. Darkart išsikraunam daiktus, šįsyk griebiam ir pripučiamą liemenę - jei ne ji, tai mano žmona normaliai pasigrožėjus vaizdais nebūtų. Šitą irgi pirkom Aliexpress, irgi labai nebrangiai, bet daiktas pasirodė labai naudingas - kas nesijaučia gerais plaukikais, bet panardyt nori - prašau, užsidėjai liemenę, guli ant pilvo, kvėpuoji pro vamzdelį ir spoksai pro akinius žemyn. Tai jau yra daug daugiau, negu ant kranto žydrumu pasigrožėt. Susitikrinu vieną iš pliažų, į kurį šiandien norim eiti (parkas suskirstytas į daug pliažų - kiekvienas turi savo žemėlapius, tačiau pačiam pliaže su žymėjimu sudėtinga, todėl pasižiūrim dar viešbutyje), išsinuomojam įrangą po penkis dinarus už komplektą, ir vyniojam į pliažą. 

Booking.coms
storyLazyload();