JAV: Kelionė į Didyjį obuolį arba sekant serialų takais. Part II

[img]

Turiu prisipažinti, kad nemėgstu muziejų. Kai buvau paauglė ir sesuo siuntė nuotraukas iš Madame Tussauds muziejaus Londone, man tai atrodė nepasiekiama svajonė. Dabar manęs ten nė už ką nenutemptų. Žiūrėti į vaškines figūras? Ar ne geriau gatvėj į nepažįstamus, gyvus žmones žiūrėti, o ne vaškinį Bekchamą? Tuo labiau Niujorke, kuriame tiesiog siurbiau į save įdomias ir nepakartojamas šukuosenas, batus ir sukneles. Ir juodaodžių merginų iškilimus, kurie man kelia didelį ispūdį (mačiau tikrai nemažai juodaodžių itin gražiais veidais, toks Beyonce ir Tira Banks mišinys, bet jų kūnams ir apatinei kūno daliai lietuvių kalboje tinkamo epiteto nėra). Taigi, su muziejais mus sieja tolima draugystė, kurios aš nepuoselėju. Vis dėlto, draugas mane privertė nueiti į vieną muziejų - Guggenheim’o. Verdiktas - pastatas įdomesnis už tai, kas viduje. Nueikit prie pastato ir nešvaistykit laiko, nes Niujorke yra daug įdomesnės veiklos nei muziejai.

Turiu daug daugiau papasakoti apie naktinį gyvenimą! Taip, tai skamba paviršutiniškai, taip tai tuščia, bet kartu taip malonu. Pažintis su Niujorko naktiniu gyvenimu prasidėjo nuo vakarienės Union Square ir linksmybėmis ne kur kitur kaip Coyote Ugly! Visos merginos pamena šį filmą, apie ant baro šokančias barmenes. Ir aš patvirtinu, tai tiesa! Barmenės šoka su trumpais džinsiniais šortukais ir kviečia prisijungti visas bare esančias merginas. Tiesa, visur dar kabo merginų liemenėlės, nes paryčiais šokama be jų. Po konservatyvaus Kauno naktinio gyvenimo ir vis dar ne tokio laisvo Vilniaus, tai tikrai įdomu pamatyti. Pati ant baro nelipau, bet jei keliaučiau su draugėmis, kas tikiuos kada nors bus, ši galimybė svastytina. Ypač per mergvakarį :)



Kitas baras manęs taip nesužavėjęs - Double Down Saloon. Kaip ir į Jazz koncertą, taip ir ten ėjome sekdami draugo simpatijos barmenės pėdomis, su kuria mūsų skoniai ir vėl nesutapo. Vaizdas toks - sienos su įvairiausiais vaizdais pralenkiančios įprastus, nudevėtus britiškus pubus, o per TV rodo porną. Taaaip, tikrą porną. Prisiekiu, tai pamačius minutę negalėjau atplėšti akių. Ir tai nėra joks specifinis baras, juolab laikas buvo gal 21h, centre. Visi ateina, išgeria, apkalba moters krūtinę, vyro bicepsus, pasijuokia, pasigiria, kad patys moka geriau ir dar ne tokį porno sukurtų. O pats baras skelbiasi - is all about pushing the limit. Kažkaip tuo metu pagalvojau apie kuklią blondinę draugę, kuri įprastame pubo stiliaus bare jaučiasi nekaip, nes nešvaru, alus, vyrai barzdoti ir t.t. Kokia būtų jos reakcija? Keistos mintys aplanko kartais žiūrint porną. Arba, tai dar viena idėja mergvakariui! :D



Mano mylimiausia, nuostabiausia pasilinksminimo vieta Niujorke dabar yra 230th aveniu lounge bar. Open roof top stiliaus baras, įsikūręs 5th aveniu atveria nuostabų vaizdą į naktinį Niujorką, o sėdint prie staliuko priešais stovi ne kas kitas, kaip Empire State Building. Tikrai ten būdama jaučiau visišką laimės jausmą. Jaučiausi, kad aš Kerė iš Sekso ir Miesto, penktadienį leidžianti madingiausiame bare. Apskritai, linksmintis su tiek žmonių aukštai ant stogo yra nerealu! Gali man sakyt kas ką nori, bet ant stogo daug geriau nei rūsyje, kaip kad dažna Lietuvoje :D Jei turi staliuką (sumoki 250$ ir gauni staliuką, kokio nori gėrimo butelį ir dar itin malonų aptarnavimą) būni aptvertoje zonoje su apsauga, kitaip sakant tik su tokiais pat mokiais asmenimis. Žmonių tikrai daug, todėl turėti savo erdvę po šokių labai komfortiška. Atskiros istorijos yra vertos merginos. Aš kažkaip sugebėjau nukabinti dvi merginas draugo draugams. Bent jau taip maniau. Bet jos buvo tokios malonios man, kad aš pradėjau abejoti, ar joms patinka vyrukai, ar aš. Nors čia gal lietuviškas šaltumas kalba, nes amerikietės nevengia sakyti komplimentų moterims. Laukiant prie wc ar šiaip praeinant, nevengia pagirti, kad atrodai awesome, ir dar paklausti, kur pirkai batus ar sijoną > Miela malonu. Vyrai tai žinom dėl ko giria, bet kai sako moteris tai nori nenori patiki :) Niujorke barų ir klubų įrengtų ant stogo netrūksta ir, žinoma, didžiausia jų koncentracija yra Manhatane. Žinau, kad netoliese yra labai panašus lounge, bet vienas vaikinas iš mūsų kompanijos praeitą vasarą jame sugebėjo įkristi į baseiną (sakė netyčia) ir nuo to laiko jo nebeįleidžia. Bet 230th vistiek man įstrigs kaip geriausias party Niujorke.







Dar vienas didelis pliusas Niujorkui - restoranų gausa. Gali pavalgyti labai brangiai, bet gali valgyti ir kokybišką bei nebrangų maistą. Tiesa, visų pigiausias junk food. Tikrai nesumeluosiu sakydama, kad sveikai valgyti čia yra prabanga. Burgerių, ypač McD, kainos keletas dolerių, už kuriuos maisto kitur nelabai nusipirksi. Jei pas mus studentai valgo makaronus, tai ten cheesburgerį už dolerį. Tačiau pačiame Manhatane storų žmonių tikrai mažuma. Jei ir mačiau, tai dauguma juodaodžiai. Baltieji, gyvenantys Manhatane, yra pasiturintys ir labai prisižiūrintys. Tiek moterys, tiek vyrai pasipuošę, pasitempę, stilingi ir apskritai gražūs. Mano nuomone, gražesni nei Londone, Romoje ar Barselonoje. Dar vienas mitas, kad amerikiečiai durni. Tik vienas (apsauginis) nežinojo, kur yra Lietuva, bet jis ir pats prisipažino, kad nėra kojos iškėlęs iš Niujorko. Kiti gi ne tik žinojo, bet net ir Vilnių paminėjo! Tai procentine išraiška daugiau nei žinojo graikai 2008 metais kai ten lankiausi. Žinoma, reikia pripažinti, kad į Niujorką suvažiuoja top studentai iš viso pasaulio, nemaža dalis USA smegenų ten, todėl tai neturėtų stebinti. Nereikia absoliutinti visos valstybės. Ir nors mes įsižeidžiame, kad mūsų nežino, reikia pagalvoti, kiek mes ivardintume USA valstijų?



Gerai, tęsiant apie restoranus. Žinoma be konkurencijos mano akyse yra The River cafe. Šis restoranas įsikūręs Bruklino tilto papėdėje, o pro langus matyti visas Manhatanas. Įėjimas nusėtas gėlių puokštėmis, visi pasipuošę - moterys su suknelėmis, vyrai su kostiumais, padavėjai su frakais. Pasirinkome chief special meniu, kas reiškia, kad nežinome ką užsisakome, ir atsiduodame profesionalui. Šalia to užsisakome tą patį iš vyno meniu, kas reiškia, kad bus parinktas idealiausiai prie kiekvieno patiekalo tinkantis vynas. Reikia prisipažinti, kad nespėjau gerti besikeičiančių taurių, nes porcijos nedidelės ir dažnai keičiamos, o vyno taurę išgerti tai ne vieną krevetę suvalgyti. Maistas varijavo nuo šukučių, austrių ar avienos, iki trijų dalių deserto, užsigeriant vynu tiek iš Europos, P. Amerikos ar Kalifornijos, kuri USA labai gerbiama kaip vyndarė. Vakarienė kainavo 700$, bet tiek vaizdo į besileidžiančią saulę tarp Wall Street dangoraižių, tiek unikalaus maisto iš Virtuvės Picasso nepamiršiu niekada. Ir nors suma nemaža, bet kai tiek dėmesio skiriama vienai krevetei ar austrei suma yra adekvati. Tai ne čili picos kartoninio maisto su kečupu konvejeris. Karališkai pavakarieniavus, ėjome per naktinį Bruklino tiltą, nuo kurio atsiveria nuostabi Manhatano panorama, būtent šiuo rakursu taip dažnai rodoma filmuose. Tas vakaras buvo toks romantiškas, kad savo vaikiną įsimylėjau dar labiau. Suknelė, aukštakulniai, šalia vyras su kostiumu, kurio ranką taip gera laikyti ir žvilgsnis į Manhataną. Būtina, būtina naktį pereiti Bruklino tiltu, nuo Bruklino pusės.







Kita įsimintina vakarienė buvo Kiniečių kvartale, restorane Peking Duck. Restoranas garsus nuostabiais antienos patiekalais, ir porcijų dydžiais, pridėsiu aš. Užsisakėme antieną 4 asmenims su užkandžiais, ir visais priedais. Pasakyti, kad tai skaniausia ragauta antiena mano gyvenime, yra nepasakyti nieko. Idealiai apskrudusi, patiekiama su trimis skirtingais padažais, daržovėmis ir lavašu. Bet tai dar ne viskas. Trys vyrai ir mergina valgė tiek, kad du iš keturių užkandžių liko beveik nepaliesti. Maisto kiekis toks, kad dviem žmonėm jo būtų per daug. Dar dabar pamenu tą nuostabų maisto skonį, ir norą, kad kas man sugrąžintų tuos paliktus užkandžius.



Niujorko Soho rajonas garsus ne tik butique stiliaus parduotuvėmis ir šopaholikų rojumi, bet ir suši restoranais. Geriausi iš geriausių neturi jokių iškabų, juos žino tik vietiniai ir jų atsivedami draugai. Taip kuriama tam tikro tipo klientūra, kurią sudarytų panašūs žmonės ir būtų kuo mažiau atsitiktinių lankytojų. Žinoma, tai irgi marketingo strategija, kad žmonės jaustųsi ypatingai, žinodami paslaptingą, beprotiškai gerą restoraną, kuriame renkasi tik jo kaimynai. Kaip ir kiniečių restorane, taip ir šiame pasirinkome maisto rinkinį skirtą keturiems žmonėms, bet skirtingai nuo Peking Duck, maisto buvo mažokai, nors sušiai su žalia žuvimi ar jūros kopūstais stipriai skiriasi su Sushi Express ir priverčia dėti didelį pliusą šiam restoranui. Deja, restorano pavadinimo parašyti negaliu, nes jo tiesiog nebuvo arba jį žino tik įkūrėjai ir jų draugai :) To be continued…

Booking.coms
storyLazyload();